- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-15
- Bylos Nr.
- eI-352-189/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02757-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Paulauskienė, Bronius Januška, Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Irenos Paulauskienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2017 m. liepos 21 d. Turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1683 (toliau – ir Turo arešto aktas) ir jo pagrindu pareiškėjo turtui taikytą turto areštą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su atsakovės priimtu Turto arešto aktu. Nurodo, kad turtas areštuotas ir jo mastas yra nepagrįsti, nes iki šiol pareiškėjo atžvilgiu nėra patvirtintas patikrinimo aktas, kuriame būtų galutiniu sprendimu konstatuoti pareiškėjo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, tiksliai apskaičiuoti sumokėti mokesčiai, delspinigiai ir netesybos. Šiai dienai neegzistuoja jokia mokestinė prievolė, kurios pareiškėjas nebūtų įvykdęs, todėl turto areštas yra neteisėtas ir negalėjo būti taikomas pareiškėjo atžvilgiu.
Nurodo, mokesčių mokėtojo mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2011 m. buvo pavestas 2012 m. gruodžio 19 d. Todėl jau keleri metai pareiškėjas yra teisinio neapibrėžtumo situacijoje, kuomet, nesant jokio sprendimo, dėl šiuo metu nepagrįstai pritaikyto Turto arešto, pareiškėjas negali laisvai disponuoti asmeninės nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu. Ginčijamas Turto arešto aktas tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes taikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą dėl neapibrėžtos ir pernelyg ilgos mokestinio patikrinimo proceso trukmės ir sprendimo nepriėmimo.
Pareiškėjas teigia, kad Turto arešto akte nurodytos nekilnojamojo turto objektų vertės yra gerokai mažesnės nei tikroji vertinama turto rinkos vertė, todėl tokie mokesčių administratoriaus veiksmai pažeidžia proporcingumo principą.
Be to, pareiškėjo atžvilgiu Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jau nuo 2014 m. vasario 18 d. yra taikomas nuosavybės teisių ribojimas pareiškėjo nekilnojamajam turtui, uždraudžiant bet kokiu būdu perleisti šias turto nuosavybės teises kitam asmeniui.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, baudžiamosios bylos Nr. 1-1501-917/2016 medžiagoje yra tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo - pareiškėjo D. T. 2012 m. spalio 25 d. sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu dalis nekilnojamojo turto įkeista kreditoriaus naudai pagal 2012 m. gruodžio 3 d. Sutartinę hipoteką, patvirtintą notaro. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, reglamentuojančias išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, pirmumo teisę išieškoti skolą iš hipoteka įkeisto turto turi būtent hipotekos turėtojas.
Pareiškėjo teigimu, jokiuose dokumentuose mokesčių administratorius nenurodė pagrįstų aplinkybių, kurios įrodytų esant pagrįstai rizikai, jog pareiškėjas, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, paslėps, parduos ar kitaip neteks savo turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Todėl skundžiamas turto arešto aktas yra neteisėtas, prieštarauja įstatymo reikalavimams, nepagrįstai suvaržo pareiškėjo teises ir pažeidžia konstitucinius teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI prie FM atsiliepime sus skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 118–127).
Nurodo, kad mokesčių administratorius turi teisę taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones ir atliekamo mokestinio patikrinimo metu. Ši mokesčių mokėtojo teisė įtvirtinta MAĮ 101 straipsnio 4 dalyje - mokesčio mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jei patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).
Atsakovės teigimu, surašant ginčijamą Turto arešto aktą, buvo įvertinta tai, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu surašius specialisto išvadą yra nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai. Veiksmų teisėtumą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika (2011 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011).
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad mokesčių administratorius Turto arešto taikymą grindžia prielaida, kad yra pagrįsta rizika, jog turtas bus perleistas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnyje nurodyta sąvoka „rizika“. Be to, pagal LVAT praktiką užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą šios sąlygos taikymui. Atsižvelgiant į D. T. tyrimo metu nustatytą nesumokėtą mokesčių sumą bei tai, jog yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (mokėtojas per 2016 m. pardavė 3 nekilnojamojo turto objektus), buvo priimtas sprendimas taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą – turto areštą. Pažymi, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI). VMI Kontrolės departamento rašte Nr. (12.1E-4.5.2)-K-3652 yra nurodyti nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai bei nustatyta nesumokėtų mokesčių suma 205 894,64 Eur, kuri nėra mažareikšmė.
Atsakovės teigimu, pareiškėjas yra verslininkas, šių subjektų atsakomybė yra didesnė, jiems žinoma pareiga mokėti įstatyme nustatytus mokesčius už atitinkamą laikotarpį. Pareiškėjui pateikti kaltinimai dėl neteisėto praturtėjimo bei neteisingas mokestinių prievolių apskaičiavimas sudaro pagrindą, kad pareiškėjas gali turtą paslėpti arba perleisti kitiems asmenims.
Dėl Turto arešto akte nurodytos nekilnojamojo turto objektų vertės pažymi, kad vertė nurodyta remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu. VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę pažymose nurodo pagal nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvarką patvirtintą nekilnojamojo turto masinį vertinimą ir patvirtintą metodiką.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, areštuoto turto vertė tik 5 proc. viršija arešto mastą, tačiau, nesant tiksliai žinomo pareiškėjo areštuoto turto rinkos vertės bei nesant garantijų, jog areštuotą turtą pardavus bus padengta visa mokestinė skola ir kitos išlaidos (dalis turto yra apsunkinta hipoteka), todėl, VMI prie FM nuomone, tai nesudaro pagrindo teigti, jog areštuota turto daugiau nei reikia mokestinei prievolei užtikrinti. VMI prie FM nuomone, pareiškėjo turto nebuvo areštuota daugiau nei būtina, nepažeistas MAĮ 101 straipsnio 2 dalis ir nėra pagrindo Turto arešto aktą panaikinti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. liepos 21 d. Turto arešto akto Nr. (23.31-08)-319-1683, kuriuo areštuotas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2017 m. liepos 21 d., vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi (patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymo pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, surašė turto arešto aktą Nr. (23.31-08)-319-1683, kuriuo areštavo D. T. turto už 217 938,00 Eur (b. l. 10–13, 128–131).
MAĮ 33 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas MAĮ 95 straipsnio 1dalyje, kurio 2 punkte nurodytas turto areštas.
MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).
Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento Gyventojų patikrinimo skyriuje pagal 2012 m. gruodžio 19 d. pavedimą tikrinti Nr. AU2-44 pradėtas pareiškėjo mokestinis patikrinimas už 2007-2011 m., tačiau patikrinimas yra sustabdytas dėl Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-298-917/2017, kurioje D. T. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį. Minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu mokesčių administratoriui buvo skirta užduotis dėl D. T. ūkinės finansinės veiklos tyrimo už 2007–2011 m. Atlikus ūkinės finansinės veiklos tyrimą, surašyta 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvada Nr. AU22-6, kuri yra pateikta baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu, turimais ir tyrimui pateiktais duomenimis, nustatyta, kad D. T. 2007 m. ir 2009–2011 m. laikotarpiu nesumokėtų mokesčių suma 205 894,64 Eur. Gyventojas, pažeisdamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 22 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 1 dalies ir 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, minėtu laikotarpiu nedeklaravo kitų gautų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių bei nuo šių pajamų priklausančių mokėti mokesčių neapskaičiavo ir nesumokėjo. Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokestinės prievolės apskaičiuotos, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas. D. T. nuo 2012 m. rugsėjo 3 d. įregistravęs ekonominę veiklą-gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba bei nuosavo nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas. Dalis D. T. priklausančio turto yra areštuota Kauno apylinkės teismo, tačiau 2017-07-12 posėdyje teismui buvo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apribojimų priemonių panaikinimo (b. l. 132–133).
Pažymėtina, jog pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti patenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Taigi, MAĮ 101 straipsnio 4 dalis suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones galima ir (tikėtinos) būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-850/2008).
Antroji sąlyga, kuriai esant mokesčių administratorius turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes. Todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui gali būti apskaičiuota didelė GPM mokestinės prievolės suma ir tokios sumos sumokėjimui į valstybės biudžetą būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr., pvz., LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011). Nustatytos mokestinės nepriemokos suma nėra mažareikšmė, be to, mokesčių administratoriaus turimais duomenimis D. T. 2016 m. pardavė 3 nekilnojamojo turto objektus, o 2017 m. – 5 nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (b. l. 132–133). Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodo, kad tarp jo, kaip paskolos gavėjo, ir paskolos davėjo 2012 m. spalio 25 d. sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu dalis nekilnojamojo turto įkeista kreditoriaus naudai pagal 2012 m. gruodžio 3 d. Sutartinę hipoteką, patvirtintą notaro. Visa tai leidžia pagrįstai manyti, jog yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti papildomai apskaičiuoto GPM. Šiuo atveju turto areštas yra pateisinama priemonė, nes pareiškėjas nenurodė jokių argumentų bei nepateikė jokių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, jis turės galimybę padengti skolą ir tokia jo galimybė nesumažės.
MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.
Numatoma papildomai apskaičiuoti mokėtina į biudžetą GPM suma yra 205 894,64 Eur, o ginčijamais turto arešto aktais areštuoto turto vertė yra 217 938,00 Eur. Nors areštuoto turto vertė nežymiai viršija numatomą papildomai apskaičiuoti GPM sumą, tačiau nėra pagrindo konstatuoti MAĮ 101 straipsnio 2 dalies pažeidimą, nes pareiškėjo mokėtinos mokestinės prievolės dydis, atsižvelgiant į tai, kad apskaičiavus papildomai mokėtiną GPM turės būti skaičiuojamos ir su šiuo mokesčiu susijusios sumos (delspinigiai ir bauda), gali būti žymiai didesnis, nei areštuoto turto vertė, Be to, įvertinus aplinkybę dėl pareiškėjo turto dalies įkeitimo kreditoriaus naudai pagal 2012 m. gruodžio 3 d. Sutartinę hipoteką, suponuojama išvada, kad gali būti apsunkinamas arba tapti neįmanomas apskaičiuotų mokesčių ir su juo susijusių sumų išieškojimas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Turto arešto akte nurodytos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių nekilnojamojo turto objektų vertės mažesnė, nei tikroji vertinamo turto rinkos vertė pagal atliktą individualią nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad Turto arešto akte pareiškėjo turto vertė nurodyta remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (b. l. 136–148). VĮ Registrų centras nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę pažymose nurodo pagal nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvarką patvirtintą nekilnojamojo turto masinį vertinimą ir patvirtintą metodiką. Nekilnojamojo turto vertinimas atliekamas atsižvelgiant į gyvenamosios, sodų, garažų (automobilių garažų, atvirų ar uždarų požeminių, antžeminių automobilių saugyklų, elingų) ir pagalbinio ūkio (namų ūkio pastatų, esančių privačiame namų valdos žemės sklype, ūkininko sodybos žemės ūkio paskirties žemės sklype, sodo sklype ir skirtų ten gyvenančių žmonių būtiniausioms nuolatinėms reikmėms) paskirties nekilnojamasis turtas – lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) metodu atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalis). Pagal Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049, 48 punkto nuostatas, mokesčio mokėtojų (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais – nekilnojamojo turto savininkų) skundus dėl turto vertintojo nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės ir prašymus nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, nagrinėja turto vertintojas (turto vertintojo vadovo įgalioti darbuotojai ar jų grupė), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, Taisyklėmis, taip pat šių teisės aktų pagrindu priimtais vidaus teisės aktais. Šiuo atveju, teismui nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas dėl nekilnojamojo turto objektų, kuriems taikytas turto areštas, vertės kreipėsi į nekilnojamojo turto masinį vertinimą atlikusį subjektą, todėl atsakovė pagrįstai vadovavosi skundžiamo Turto arešto akto priėmimo dieną esančia nekilnojamojo turto verte atlikta masinio vertinimo metodu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl areštuoto turto vertės skirtumo atmesti kaip nepagrįsti.
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
Įvertinusi ginčijamų turto arešto aktų turinį, darytina išvada, kad ginčijamas Turto arešto aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, jis yra pakankamai pagrįsti faktiniais duomenis ir teisės aktų normomis bei iš skundžiamo akto turinio galima suvokti remiantis kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas areštuoti pareiškėjo turtą.
Iš aptartų aplinkybių darytina išvada, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai areštavo pareiškėjui nuosavybės teise priklausantį turtą.
Pareiškėjas taip pat teismo prašė panaikinti Turto arešto akto pagrindu pareiškėjo turtui taikytą turto areštą. Dėl šio reikalavimo pažymėtina, kad netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo -panaikinti skundžiamą Turto arešto aktą, netenkintinas ir išvestinis jo reikalavimas - panaikinti Turto arešto akto pagrindu pareiškėjo turtui taikytą turto areštą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.