Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-07 · Administracinė byla Nr. I-2272-790/2017

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-07
Bylos Nr.
I-2272-790/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00265-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Marius Bajoras, Egidija Puzinskaitė, Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2272-790/2017Proceso Nr. 3-61-3-00265-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 7.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Puzinskaitės ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

dalyvaujant atsakovo atstovei Indrei Mikeškaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja A. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybės administracija) Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. A740-5574/16-(2.11.4.1.-SR7); 2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d., kai jos mokėjimas buvo nutrauktas. Nurodo, kad 2007 m. gegužės mėnesį, vadovaujantis Valstybinių šalpos išmokų įstatymu (toliau – Įstatymas) bei remiantis viešosios įstaigos „Antakalnio poliklinika“ išduota pažyma, jai buvo paskirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija kaip senatvės pensijos amžių sukakusiam asmeniui (Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas). Skiriant priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją, buvo remiamasi viešosios įstaigos „Antakalnio poliklinika“ 2007 m. gegužės 9 d. išduota specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma Nr. 0026658, patvirtinančia, kad nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. gegužės 9 d. pareiškėjai nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Įstatymo 19 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad slaugos ar priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos nepaisant šių šalpos išmokų gavėjų gaunamų pensijų ir (ar) pensijų išmokų, šalpos išmokų, taip pat nepaisant kitų pajamų, išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį. Vadovaujantis Įstatymo 14 straipsnio 4 dalimi, priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos šio įstatymo 11 straipsnio 4 punkte nurodytiems neįgaliesiems skiriamos ir mokamos nuo 2006 m. sausio 1 d., jeigu šie asmenys negauna valstybinės socialinio draudimo I invalidumo grupės pensijos arba 0,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedo, skirto specialiajam nuolatinės slaugos ar nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikiui tenkinti, mokamų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinių skyrių. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalį šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos išmokos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką. Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi ar iš dalies darbingi, netekę tam tikrų darbingumo procentų arba kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos). Todėl vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, teisė gauti šalpos išmoką išlieka, kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių, tačiau šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių teisė gauti šalpos išmoką jiems išlieka iki gyvos galvos. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, šalpos išmokos mokėjimas tokiu atveju pratęsiamas. Vadovaujantis minėtomis nuostatomis šalpos išmoka pareiškėjai turėjo būti skirta iki gyvos galvos, tačiau nuo 2009 m. birželio mėnesio išmokos mokėjimas buvo neteisėtai nutrauktas ir vėl atnaujintas tik 2010 m. vasario 4 d., iš naujo nustačius specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį. Pareiškėja 2016 m. gruodžio 12 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydama vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 21 straipsnio 1 dalimi bei 19 straipsnio 12 dalimi, išmokėti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d., kai jos mokėjimas buvo nutrauktas, tačiau 2016 m. gruodžio 29 d. Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus raštu Nr. A740-5574/16-(2.11.4.1.-SR7) tenkinti prašymą atsisakyta. Pareiškėjos nuomone, atsakovas savo veiksmais pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pavestus uždavinius bei funkcijas įgyvendina netinkamai, nesilaiko objektyvumo bei efektyvumo principų bei galimai piktnaudžiauja valdžia.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 15–18) su skundu nesutinka. Nurodo, kad ginčijamu raštu pareiškėja buvo informuota, jog vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi ir VšĮ „Antakalnio poliklinika“ 2007 m. gegužės 9 d. išduota specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma Nr. 0026658, pareiškėjai terminuotai, nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. gegužės 9 d., buvo skirta priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija. Šalpos išmokos skiriamos savivaldybės administracijos direktoriaus (jo pavaduotojo) arba jo įgalioto savivaldybės administracijos tarnautojo sprendimu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 346 patvirtintų Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 23 punktas). Pareiškėjai šalpos išmoka paskirta Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centras Socialinių išmokų skyriaus 2007 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 19577. Vilniaus miesto socialinės paramos centro Socialinių išmokų skyriaus 2009 m. gegužės 5 d. pranešimu Nr. 17-32/1738 pareiškėja informuota apie paskirtos šalpos išmokos mokėjimo termino pasibaigimą, prašant pateikti dokumentus šalpos išmokos pratęsimui (skyrimui). Dėl minėtų sprendimų skundų ar kreipimųsi ginčijant šalpos išmokos mokėjimo terminą nebuvo gauta. Kadangi apie šalpos išmokos mokėjimo terminą pareiškėja buvo informuota dar 2007 m. gegužės 15 d., o apie šalpos išmokos mokėjimo pabaigą pakartotinai informuota 2009 m. gegužės 5 d., pareiškėja yra praleidusi terminą ginčyti Savivaldybės administracijos sprendimą šalpos išmoką mokėti terminuotai nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. gegužės 9 d. Šioje administracinėje byloje skundžiamu raštu nebuvo priimti jokie su šalpos išmokos mokėjimo terminu susiję sprendimai, todėl byla nutrauktina, nes skundas paduotas praleidus Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą terminą ir pareiškėja neprašo šio termino atnaujinti. Slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos, skiriamos ir mokamos senatvės pensijos amžių sukakusiems asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (Įstatymo 11 straipsnio 4 punktas, 12 straipsnio 1 dalis). Tokių asmenų teisės gauti šalpos išmoką atsiradimo diena laikoma diena, kurią atsiranda aplinkybės, lemiančios šalpos išmokos skyrimą ir mokėjimą, o išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos išmokos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką (Įstatymo 20 straipsnis). Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo <...> specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, ši teisė išlieka, kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos). Įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos kartu su Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo nuostatomis. Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo teisinis reguliavimas kyla iš Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įteisinto specialiųjų poreikių neįgaliesiems nustatymo ir iš to kylančio įsipareigojimo tenkinti šiuos specialiuosius poreikius (24 straipsnis). Specialusis poreikis yra tenkinamas specialiosios pagalbos priemonėmis, tokiomis kaip techninės pagalbos priemonės, finansinės pagalbos priemonės, socialinės paslaugos, kuriomis siekiama jas gaunančiam neįgaliajam užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis). Tikslinės kompensacijos ir išmokos skiriamos siekiant neįgaliesiems kompensuoti specialiųjų poreikių tenkinimo išlaidas (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). Todėl šalpos išmokos skyrimas ir mokėjimas yra neatsiejamai susijęs su specialiaisiais nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros poreikiais, t. y. šalpos išmoka mokama tik tokius specialiuosius poreikius turintiems asmenims bei tik tokių poreikių egzistavimo laikotarpiu. Asmeniui, kuriam specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pirmą kartą nustatomas jau sukakus senatvės pensijos amžių, skiriama 0,5 bazinės pensijos dydžio tikslinė kompensacija ir ji mokoma tol, kol asmeniui nustatytas atitinkamas specialusis poreikis (Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Senatvės pensijos amžių sukakęs asmuo, kuriam nėra nustatyti specialieji poreikiai, nėra laikomas neįgaliu asmeniu Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme įtvirtintos neįgalaus asmens sąvokos prasme. Specialieji poreikiai gali būti nustatomi 6 mėnesiams, vieniems metams, 2 metams, 6 metams arba neterminuotai, priklausomai nuo prognozuojamo asmens sveikatos būklės pasikeitimo (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjai VšĮ „Antakalnio poliklinika“ 2007 m. gegužės 9 d. Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma Nr. 0026658 buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. gegužės 9 d. Pakartotinai specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas 2010 m. vasario 4 d. VšĮ „Antakalnio poliklinika“ Specialiojo nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio nustatymo pažyma Nr. 0149473. Todėl šalpos išmoka pareiškėjai buvo skirta specialiųjų poreikių egzistavimo laikotarpiu, o išmokos paskyrimas iki gyvos galvos, nesant ilgalaikių sveikatos sutrikimų, būtų neprotingas ir nepagrįstas. Specialiosios pagalbos priemonės padeda užtikrinti visaverčio integravimosi į visuomenę galimybes, tačiau šalpos išmokos skyrimas nenustačius šios specialios pagalbos poreikio, prieštarautų bendrajam protingumo principui. Šalpos išmokos mokėjimo pareiškėjai nutraukimas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d., nenustačius specialiojo nuolatines priežiūros (pagalbos) poreikio, buvo teisėtas ir pagrįstas.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje kyla ginčas dėl atsakovo pareigos išmokėti pareiškėjai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d. pagal jos 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje apibrėžta, kad specialusis poreikis – specialiosios pagalbos reikmė, atsirandanti dėl asmens įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų (neįgalumo ar darbingumo netekimo) ir nepalankių aplinkos veiksnių. Šio įstatymo 24 straipsnis numato, kad specialieji neįgaliųjų poreikiai ir jų lygis nustatomi ir specialieji poreikiai tenkinami neatsižvelgiant į neįgaliųjų amžių, neįgalumo lygį ar darbingumo lygį ir siekiant užtikrinti lygias teises ir galimybes visose gyvenimo srityse. Specialieji poreikiai ir jų lygis nustatomi tokiose pagrindinėse neįgaliųjų veiklos srityse: buityje ir asmeniniame gyvenime, ugdymo srityje, darbinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime. Specialiųjų poreikių ir jų lygio nustatymo, specialiųjų poreikių tenkinimo tvarką ir sąlygas nustatyti pavesta Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai.

Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346, 2 punkte nustatyta, kad specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas asmenims, kuriems dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra (pagalba) namuose.

Ginčo laikotarpiu (nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojusi iki 2010 m. liepos 1 d.) Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346, 5 punktas numatė asmenų, kuriems nustatomi specialieji poreikiai, grupes: asmenys iki senatvės pensijos amžiaus; asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių. Pagal aprašo 8 ir kitus punktus, asmenims, sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus specialiuosius poreikius nustato asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinės komisijos. Aprašo 9² punkte numatyta, kad asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatomas 2, 3 ar 6 metams. Šiame punkte nurodyti terminai gali būti tęsiami ne ilgiau kaip 6 metus, po 6 metų specialiojo poreikio nustatymo terminas nurodomas neterminuotai.

Ginčo laikotarpiu (nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d.) Įstatymo 3 straipsnis nustatė vieną iš šalpos išmokų rūšių – priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslines kompensacijas. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 4 punktą teisę gauti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytomis sąlygomis neįgalieji, sukakę senatvės pensijos amžių. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos neįgaliesiems, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros ar nuolatinės pagalbos poreikis. Įstatymo 19 straipsnio 7 ir 8 dalys numatė, kad priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos nepaisant šių šalpos išmokų gavėjų gaunamų pensijų ir (ar) pensijų išmokų, šalpos išmokų, taip pat nepaisant kitų pajamų, išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį. Kreiptis dėl šalpos išmokos paskyrimo galima prieš 3 mėnesius iki teisės gauti šią išmoką atsiradimo dienos arba bet kuriuo metu po teisės gauti šią išmoką atsiradimo. Pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 dalį savivaldybės administracija per Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose nustatytą laiką privalo priimti sprendimą paskirti šalpos išmoką arba atsisakyti ją skirti ir apie tai raštu pranešti pareiškėjui. Įstatymo 19 straipsnio 12 dalis numatė, kad šalpos išmokų suma, laiku negauta dėl savivaldybės administracijos kaltės, išmokama visa.

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį šalpos išmokos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti šalpos išmoką atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų šalpos išmokai skirti gavimo savivaldybės administracijoje dienos. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi teisės gauti šalpos išmoką atsiradimo diena laikoma diena, kurią asmeniui nustatomas specialusis nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikis.

Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalpos išmoka skiriama laikotarpiui, kurį šalpos išmokos gavėjas turi teisę gauti šią išmoką. Savivaldybės administracija privalo prieš mėnesį pranešti šalpos išmokos gavėjui apie šalpos išmokos skyrimo termino pabaigą. Pagal Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisė gauti šalpos išmoką išlieka asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo jų neįgalumo ar darbingumo lygio (netekto darbingumo procentų) bei nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, – atitinkamai, kol šie asmenys yra neįgalūs, nedarbingi ar iš dalies darbingi, netekę tam tikrų darbingumo procentų, arba kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių (šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių – iki gyvos galvos).

Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šalpos išmokos mokėjimas nutraukiamas nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį pasibaigė šalpos išmokos skyrimo terminas, pirmos dienos. Jei asmens teisė gauti šalpos išmoką išlieka, bet dėl šios išmokos mokėjimo asmuo kreipiasi pavėlavęs dėl pateisinamų priežasčių, šalpos išmoka, nepriskaičiuojant palūkanų, išmokama už visą laiką, bet ne daugiau kaip už 3 metus nuo tos dienos, kurią buvo nutrauktas šalpos išmokos mokėjimas. Jei pateisinamų priežasčių nėra, šalpos išmoka vėl pradedama mokėti nuo dokumentų dėl šalpos išmokos mokėjimo pratęsimo pateikimo dienos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, asmenims, kurių teisė gauti šalpos išmoką priklauso nuo specialiojo nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio, teisė gauti šalpos išmoką išlieka, kol galioja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme nurodytų specialiuosius poreikius nustatančių įstaigų išvada dėl specialiųjų poreikių, tačiau šiems asmenims sukakus senatvės pensijos amžių, teisė gauti šalpos išmoką jiems išlieka iki gyvos galvos. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, šalpos išmokos mokėjimas tokiu atveju pratęsiamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1433-12).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai VšĮ Antatalnio poliklinikos Gydytojų konsultacinė komisija kaip asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, laikotarpiui nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. gegužės 9 d. nustatė specialųjį nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikį (b. l. 19). Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centro 2007 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 19577 pareiškėjai nuspręsta paskirti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją ir ją mokėti nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. birželio 1 d. (b. l. 20). Biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto socialinės paramos centro 2009 m. gegužės 5 d. pranešimu pareiškėja buvo informuota, kad baigiasi skirtos šalpos išmokos mokėjimo terminas ir jos paprašyta pateikti dokumentus šalpos išmokos pratęsimui (skyrimui). Kaip nustatyta iš pareiškėjos skunde ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. A740-5574/16-(2.11.4.1-SR7) (b. l. 10-11) nurodytų aplinkybių, pareiškėjai specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos poreikis) toliau buvo nustatytas nuo 2010 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 6 d., ir nuo 2014 m. vasario 13 d. neterminuotai iki šiol, atitinkamai, šiuo laikotarpiu pareiškėjai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija buvo mokama. Taigi, pareiškėjai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinė kompensacija nebuvo išmokėta laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d.

Pareiškėja 2016 m. gruodžio 12 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydama, vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 12 dalimi, 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 21 straipsnio 1 dalimi, išmokėti jai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d. (b. l. 7-9).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyrius 2016 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. A740-5574/16-(2.11.4.1-SR7) pareiškėjai nurodė, kad vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktu skirti šalpos išmoką nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d. nėra teisinio pagrindo, nes, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos registro duomenimis, minėtu laikotarpiu pareiškėjai nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (b. l. 10-11).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks atsakovo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įstatymo 19 straipsnio 12 dalis numatė, kad šalpos išmokų suma, laiku negauta dėl savivaldybės administracijos kaltės, išmokama visa. Remiantis šia nuostata, atsakovas, gavęs pareiškėjos 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą išmokėti jai priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d., privalėjo įvertinti, ar šiuo laikotarpiu pareiškėjai kompensacija buvo neišmokėta dėl savivaldybės administracijos kaltės. Kaip minėta, specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis pareiškėjai laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. gegužės 9 d. buvo nustatytas kaip asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių. Pareiškėjai, atsižvelgiant į nustatytą specialaus nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikio laikotarpį, savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centro 2007 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 19577 nuspręsta mokėti priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinę kompensaciją laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. birželio 1 d. Tačiau pareiškėjai kaip asmeniui, sukakusiam senatvės pensijos amžių, išliko teisė gauti šalpos išmoką ir pasibaigus šiam laikotarpiui. Jam pasibaigus, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir aptartu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, savivaldybės administracijai kilo pareiga pratęsti šalpos išmokos mokėjimą. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš skundžiamame sprendime nurodytų faktinių aplinkybių, pareiškėjai specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis toliau buvo nustatytas nuo 2010 m. vasario 4 d. iki 2014 m. vasario 6 d., ir nuo 2014 m. vasario 13 d. neterminuotai, o tai reiškia, kad pareiškėjai nuo pat 2007 m. gegužės 9 d. iki šiol dėl labai didelių organizmo funkcijos sutrikimų realiai buvo ir yra reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra (pagalba) namuose. Atsakovui nepratęsus šalpos išmokos mokėjimo, nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d. buvo pažeista pareiškėjos teisė gauti šalpos išmoką ir pareiškėja šiuo laikotarpiu dėl savivaldybės administracijos kaltės negavo priklausančios šalpos išmokų sumos. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, remdamasis Įstatymo 19 straipsnio 12 dalimi, gavęs pareiškėjos 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą, privalėjo jį patenkinti.

Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad byloje skundžiamu raštu nebuvo priimti jokie su šalpos išmokos mokėjimo terminu susiję sprendimai, o pareiškėja yra praleidusi terminą ginčyti Savivaldybės administracijos sprendimą šalpos išmoką mokėti terminuotai nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. gegužės 9 d. Šiuo atveju Savivaldybės biudžetinės įstaigos Socialinės paramos centro 2007 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. 19577, kuriuo pareiškėjai nuspręsta kompensaciją mokėti nuo 2007 m. gegužės 9 d. iki 2009 m. birželio 1 d., nėra teisminio nagrinėjimo objektas, pareiškėja šio sprendimo neskundžia. Byloje skundžiamas sprendimas – atsisakymas išmokėti dėl savivaldybės administracijos kaltės negautą išmoką, kuris išreikštas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. A740-5574/16-(2.11.4.1-SR7). Pareiškėja šio sprendimo apskundimo termino, numatyto Administracinių bylų teisenos įstatyme, nėra praleidusi.

Konstatuotina, kad atsakovas skundžiamą sprendimą priėmė netinkamai aiškindamas ir taikydamas Įstatymo nuostatas, neatsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką, todėl jis pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu. Juo pareiškėjos 2016 m. gruodžio 12 d. prašymas išspręstas netinkamai. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjos skundas tenkintinas, skundžiamas sprendimas naikintinas, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjai priežiūros (pagalbos) tikslinę kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d.

Patenkinus pareiškėjos skundą, iš atsakovo priteistinos pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos – 30 Eur žyminis mokestis (b. l. 6) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjos A. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. A740-5574/16-(2.11.4.1-SR7).

Įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išmokėti pareiškėjai A. K. priežiūros (pagalbos) tikslinę kompensaciją už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2010 m. vasario 4 d.

Priteisti pareiškėjai A. K. iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 30 Eur žyminio mokesčio.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Marius BajorasEgidija PuzinskaitėRasa Ragulskytė-Markovienė