Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-03-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-167-562-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-11-19Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-03-13Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-13
Bylos Nr.
1A-167-562-2014
Teisminio proceso Nr.
1-10-1-00205-2013-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Rosita Patackienė (pirm.), Artūras Šumskas, Jurgita Mačionytė
Nuteistasis
J. I.
Civilinis ieškovas
S. T., R. M.
Advokatai
Loreta Guižauskienė
Kategorijos
Nuorašas

Pranešėja Rosita Patackienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-167-562/2014

Teisėja Ieva Gavelytė-Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00205-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.2.; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.6.3.; 1.1.10.1.; 1.2.14.1.2.4.; 2.4.6; 2.4.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Rositos Patackienės,teisėjų Artūro Šumsko, Jurgitos Mačionytės,sekretoriaujant Aleksandrui Zujevui,dalyvaujant prokurorui Dainiui Kunigėliui,nuteistajam J. I.,gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo J. I. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 str. 2 d. (už S. T. turto pagrobimą) 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal BK 178 str. 2 d. (už R. M. turto pagrobimą) – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d. paskirtosios bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas J. I. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. vasario 20 d. 04.50 val. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu J. T. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 178 str. 2 d., kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 303 str. 5 d. 2 p.).

Nuspręsta priimti civilinių ieškovų S. T. ir R. M. atsisakymus nuo civilinių ieškinių ir procesas dėl jų pareikštų civilinių ieškinių nutrauktas.

Nuspręsta kardomąją priemonę - suėmimą J. I. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti ir J. I. nukreipti atlikti bausmę.

Nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS saugomą voką, kuriame yra nuoplova, paimta nuo vairo paviršiaus su galimais biologiniais pėdsakais, voką su mikroobjektais, paimtais nuo vairuotojo sėdynės, voką su sniego grandikliu, paimtu nuo priekinės keleivio sėdynės su galimais biologiniais pėdsakais (t. 1, b. l. 19-20), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti;Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS saugomus voką su mikroobjektais, paimtais nuo vairuotojo sėdynės, voką su geltonos spalvos žiebtuvėliu, paimtu nuo sniego prie automobilio vairuotojo durelių, voką su megzta pirštine, paimta nuo sniego prie automobilio vairuotojo durelių (t. 1, b. l. 52-53), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti;Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS saugomus voką su laidais su jungtimis, voką su trimis poromis pirštinių, voką su statybiniu peiliuku, paimtais iš automobilio bagažinės, dėžę su 2 plastikiniais buteliais ir cigarečių MALBORO pakeliu, paimtus apžiūrinti automobilį HYUNDAI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (t. 1, b. l. 66-67), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti;Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS saugomą voką su įnagiu spynelei prasukti, paimtu įvykio vietos apžiūros metu 2013-02-20, apžiūrint automobilį VW TRANSPORTER, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 123-124), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti;Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS saugomą voką su tempimo lynu, paimtu 2013-02-20 iš automobilio HYUNDAI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinės (t. 1, b. l. 127-128), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti;Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS saugomą voką su jame esančiu žaisliniu pistoletu, paimtu įvykio vietos apžiūros metu 2013-02-20 apžiūrint automobilį HYUNDAI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 130-131), nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti J. T.. Laikmeną su vaizdo įrašu (DVD-R plokštelę) (t. 1, b. l. 168) palikti saugoti prie bylos;Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS saugomą J. I. asmens kratos metu paimtą juodos spalvos medžiaginę pirštinę (t. 2, b. l. 67-68 ) nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti;Vilniaus apskrities VPK NTV APGTS saugomą J. I. asmens kratos metu paimtą raktų ryšulį su 2 raktais (t. 2, b. l. 67-68) ir pakabuku nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti J. I..

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. I. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, 2013-02-20 laikotarpiu nuo 03.00 val. iki 03.30 val., J. T. (kuris nesuvokė apie daromą nusikalstamą veiką) vairuojamu automobiliu Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko adresu Ateities g. 91, Vilniuje, kur J. T. pasiliko Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilyje, o J. I. nuėjo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur turimu įnagiu, skirtu spynelei išlaužti, išlaužė ten stovėjusio automobilio VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių spynelę, po to minėtu įnagiu pabandė užvesti automobilį prasukus užvedimo spynelę, tačiau automobilis neužsivedė, tada jis paprašė automobilyje Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvusį J. T., kuris nesuvokė apie daromą nusikalstamą veiką, automobiliu Hyundai Coupe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), patempti automobilį VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), J. T. automobiliu Hyundai Coupe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), privažiavus prie automobilio VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), J. I. išėmė iš automobilio Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tempimo lyną ir vieną tempimo lyno dalį pririšo prie automobilio Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galo, o kitą - prie automobilio VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekio, po to atsisėdo prie automobilio VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairo ir J. T. automobiliu Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tempiant automobilį VW Multivan, išvažiavo iš įvykio vietos, tokiu būdu slaptai pagrobė S. T. priklausantį automobilį VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 10 000 Lt vertės.

J. I. taip pat nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, 2013-02-20 laikotarpiu nuo 3.40 val. iki 4.15 val., atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur turimu įnagiu skirtu spynelei išlaužti, išlaužė automobilio VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių spynelę, ištraukė iš automobilio automagnetolą „SONY“, 200 Lt vertės, kurią padėjo automobilyje Hyundai Coupe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), po ko tęsdamas nusikalstamą veiką grįžo į automobilį VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kur turimu įnagiu skirtu spynelei išlaužti užvedė automobilį VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir išvažiavo, tokiu būdu slaptai pagrobė R. M. priklausančią magnetolą „SONY“, 200 Lt vertės ir D. M. priklausantį, R. M. naudojamą automobilį VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 3000 Lt vertės, padarydamas nukentėjusiajam R. M. 3200 Lt žalą.

J. T. buvo kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, veikdamas su J. I. kaip bendrininkų grupė, 2013-02-20 laikotarpiu nuo 03.00 val. iki 03.30 val. kartu su J. I. automobiliu HYUNDAI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur jis pasiliko HYUNDAI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilyje, o J. I. nuėjo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur turimu įnagiu, skirtu spynelei išlaužti, išlaužė ten stovėjusio automobilio VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių spynelę, po to minėtu įnagiu pabandė užvesti automobilį prasukus užvedimo spynelę, tačiau automobilis neužsivedė, tada jis pakvietė J. T., kuris prie automobilio VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) privažiavo automobiliu HYUNDAI COUPE, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), po ko sėdėjo ir stebėjo, kad niekas netrukdytų vykdomam nusikaltimui, tuo metu J. I. pririšo automobilyje HYUNDAI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rasto tempimo lyno vieną dalį prie automobilio HYUNDAI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galo, o kitą prie automobilio VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekio, po to atsisėdo prie automobilio VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairo ir J. T. automobiliu HYUNDAI COUPE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tempiant automobilį VW MULTIVAN kartu pasišalino iš įvykio vietos, tokiu būdu slaptai pagrobė S. T. priklausantį automobilį VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 10 000 Lt. vertės. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, J. T. išteisino dėl kaltinimo pagal BK 178 str. 2 d., kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistasis J. I. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendį: perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką dėl S. T. priklausančio automobilio VW Multivan vagystės iš BK 178 str. 2 d. į BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir sušvelninti jam paskirtą bausmę arba pritaikius BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti arba įskaičiavus laikino sulaikymo ir suėmimo laiką į bausmės laiką laikyti jį jau atlikusiu bausmę. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamo faktinių aplinkybių išdėstymo, kas įtakojo neteisingą jo veikos kvalifikavimą epizode dėl S. T. priklausančio automobilio VW Multivan vagystės bei netinkamos bausmės paskyrimo. Apeliantas neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo dėl R. M. priklausančios magnetolos „Sony“ ir D. M. priklausančio, R. M. naudojamo VW Transporter vagystės.

Apeliantas pažymi, kad nustatyta, jog įsilaužęs į automobilį VW Multivan, jis pabandė automobilį užvesti, tačiau to padaryti negalėjo. Dėl šios priežasties apeliantas paprašė J. T. automobiliu Hyundai Coupe patempti automobilį VW Multivan. Pasak apelianto, iš nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, kad automobilyje VW Multivan neveikė starteris, todėl jo užvesti nebuvo galimybės. Apeliantas nurodė, kad automobilį patempė nedidelį atstumą, maždaug 500 m, ką patvirtino J. T. ir nukentėjusysis S. T., kuris nurodė, kad savo automobilį rado gatvėje apėjęs gyvenamąjį namą. Apeliantas mano, jog akivaizdu, kad jo sumanymo, t. y. pagrobti automobilį, įgyvendinti nepavyko dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kadangi automobilis neužsivedė, buvo nesaugu jį tempti, todėl apeliantas nusprendė jį palikti gatvėje, netoli tos vietos, kur jis prieš tai stovėjo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nutempus automobilį VW Multivan maždaug 500 m atstumą, teisės juo disponuoti, priešingai nei nurodyta nuosprendyje, apeliantas neįgijo. Taigi, pasak apelianto, jo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl turėtų būti kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d.

Apeliantas mano, kad pirmame nusikalstamos veikos epizode netinkamai kvalifikuota jo padaryta veika, kas įtakojo ir netinkamos, aiškiai per griežtos bausmės paskyrimą, teismas nemotyvavo bausmės, tokiu būdu pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimus. Apeliantas pažymi, kad dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų savo kaltę pripažino pilnai, atsiprašė nukentėjusiųjų, atlygino padarytą žalą. Pasak apelianto, šios aplinkybės rodo, kad jis savo elgesį pasmerkė ir gailisi dėl kilusių pasekmių. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad BK 178 str. 2 d., be laisvės atėmimo bausmės, numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą, laisvės apribojimą. Apeliantas mano, kad įvertinus tą faktą, jog jis šioje byloje yra suimtas nuo 2013-02-20, t. y. 9 mėnesius teismo verdikto jis laukė Lukiškių TI-K sąlygomis, be to, įvertinus, jog yra nustatytos dvi jo apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, o ne dėl surinktų įrodymų ir nuoširdus gailėjimasis, pasireiškęs tuo, jog teismo posėdžio salėje apeliantas atsiprašė abiejų nukentėjusiųjų, bei savanoriškas, pilnas žalos nukentėjusiesiems atlyginimas, taip pat tai, jog nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas turėjo pagrindą paskirti apeliantui bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu ar alternatyvią straipsnio sankcijoje ­numatytą kitą bausmės rūšį. Pasak apelianto, skundžiamo nuosprendžio teiginys, jog BK 41 str. numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, yra nesuprantamas ir nemotyvuotas, tokiu teiginiu nusikaltimą padaręs asmuo nėra skatinamas pripažinti kaltę ir atlyginti nuostolius. Apeliantas nurodo, kad reali laisvės atėmimo bausmė už apysunkio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama esant atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, nesant lengvinančių atsakomybę aplinkybių, ar būtinumui paskirtą bausmę bendrinti su jau paskirtomis realiomis laisvės atėmimo bausmėmis šiuo ar kitais nuosprendžiais. Taigi, anot apelianto, skundžiamas nuosprendis dėl bausmės paskyrimo yra visiškai nemotyvuotas, formalus nustatytų aplinkybių išvardinimas neatitinka BPK 305 str. 1 d. 4 p. reikalavimų.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė apie galimybę jo atžvilgiu taikyti BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas pažymi, kad jam inkriminuotos dvi apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamos veikos, nustatytos dvi apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Pasak apelianto, pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, nebuvo, kadangi, nors apeliantas yra praeityje teistas, tačiau paskutinį kartą 2009-05-27, t. y. prieš daugiau kaip 4 metus už kitokio pobūdžio nusikaltimus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. I., jo gynėja advokatė Loreta Guižauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. I. apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis J. I. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendį: perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką dėl S. T. priklausančio automobilio VW Multivan vagystės iš BK 178 str. 2 d. į BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir sušvelninti jam paskirtą bausmę arba pritaikius BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti arba įskaičiavus laikino sulaikymo ir suėmimo laiką į bausmės laiką laikyti jį jau atlikusiu bausmę.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas J. I. kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 2 d. (dvi nusikalstamos veikos), bei paskirdamas proporcingas bausmes.

Dėl BK 178 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos (S. T. turto pagrobimo).

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo J. I. prašymų yra perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką dėl S. T. priklausančio automobilio VW Multivan vagystės iš BK 178 str. 2 d. į BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d. Apeliantas pažymi, kad nustatyta, jog įsilaužęs į automobilį VW Multivan, jis pabandė automobilį užvesti, tačiau to padaryti negalėjo, dėl šios priežasties paprašė J. T. automobiliu Hyundai Coupe patempti automobilį VW Multivan. Apeliantas mano, jog akivaizdu, kad jo sumanymo, t. y. pagrobti automobilį, įgyvendinti nepavyko dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, kadangi automobilis neužsivedė, buvo nesaugu jį tempti, todėl apeliantas nusprendė jį palikti gatvėje, netoli tos vietos, kur jis prieš tai stovėjo. Taigi, pasak apelianto, jo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, todėl turėtų būti kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d.

Taigi, apeliantas neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nepagrįstai nurodo, kad jo atlikti veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip pasikėsinimas pagrobti S. T. priklausantį automobilį VW Multivan. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad J. I., veikdamas tiesiogine tyčia, turėdamas tikslą pagrobti automobilį, 2013-02-20 laikotarpiu nuo 03.00 val. iki 03.30 val., J. T. (kuris nesuvokė apie daromą nusikalstamą veiką) vairuojamu automobiliu Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur J. T. pasiliko Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilyje, o J. I. nuėjo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur turimu įnagiu, skirtu spynelei išlaužti, išlaužė ten stovėjusio automobilio VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių spynelę, po to minėtu įnagiu pabandė užvesti automobilį prasukus užvedimo spynelę, tačiau automobilis neužsivedė, tada jis paprašė automobilyje Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvusį J. T., kuris nesuvokė apie daromą nusikalstamą veiką, automobiliu Hyundai Coupe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), patempti automobilį VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), J. T. automobiliu Hyundai Coupe, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), privažiavus prie automobilio VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), J. I. išėmė iš automobilio Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tempimo lyną ir vieną tempimo lyno dalį pririšo prie automobilio Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galo, o kitą - prie automobilio VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priekio, po to atsisėdo prie automobilio VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairo ir J. T. automobiliu Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tempiant automobilį VW Multivan, išvažiavo iš įvykio vietos, tokiu būdu slaptai pagrobė S. T. priklausantį automobilį VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 10 000 Lt vertės. Šiuos nuteistojo veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip vagystę pagal BK 178 str. 2 d. ir šios veikos kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., t. y. kaip pasikėsinimą pagrobti automobilį, nėra pagrindo.

BK 178 str. 2 d. (įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) numato atsakomybę tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į saugyklą ar saugomą teritoriją, ar viešoje vietoje pagrobė turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį. BK 22 str. 1 d. yra numatyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 7 punkte ir teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas, neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę naudotis, valdyti ir disponuoti jam priklausančiu turtu. To paties nutarimo 8 punkte konstatuota, kad vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio metu automobilis VW Multivan, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjo prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. J. I. išlaužus šio automobilio dureles ir įsibrovus į automobilio vidų, jam nepavyko turimu įnagiu užvesti automobilio, todėl jis paprašė automobilyje Hyundai Coupe, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvusį J. T., kuris nesuvokė apie daromą nusikalstamą veiką, automobiliu Hyundai Coupe patempti automobilį VW Multivan, tačiau automobilis vis tiek neužsivedė, todėl J. I. nusprendė jį palikti gatvėje. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad automobilis VW Multivan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), raudonos spalvos stovi važiuojamojoje dalyje prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (T.1, b. l. 8-17). Apeliantas nurodo, kad jis automobilį patempė nedidelį atstumą (maždaug 500 m), ką patvirtino J. T. ir nukentėjusysis S. T., kuris nurodė, kad savo automobilį rado gatvėje apėjęs gyvenamąjį namą. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis S. T. tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (T. 1, b. l. 23-24), tiek apklaustas teismo posėdžio metu nuosekliai paaiškino, kad pro virtuvės langą pamatęs, kad jo automobilio nėra vietoje, jis greitai išbėgo į lauką, apsidairęs pamatė ratų žymes ir pagal jas suprato, į kurią pusę jo automobilis buvo nutemptas, kadangi pats automobilis buvo nevažiuojantis. Tuomet nukentėjusysis jo sutuoktinei priklausančiu automobiliu VW Passat pradėjo ieškoti savo automobilio. Jis pavažiavo (duomenys neskelbtini) gatve ir ant važiuojamosios kelio dalies, priešais (duomenys neskelbtini) namą, pamatė stovintį savo automobilį (T. 4, b. l. 61-62). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusysis S. T. savo pagrobtą automobilį rado ne gatvėje, apėjęs gyvenamąjį namą, o automobiliu VW Passat pavažiavęs pakankamai didelį atstumą – 500 metrų. Nors apeliantui nepavyko užvesti automobilio VW Multivan, tačiau jis sumanymą pagrobti automobilį įgyvendino, kadangi šiuo atveju minėtas automobilis buvo nutemptas iš savo stovėjimo vietos ir netrukdomai tempiamas minėtą atstumą. Taigi J. I. niekas nesutrukdė pagrobti automobilio, todėl jo veika laikytina baigta. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, J. I. ne tik fiziškai užvaldė svetimą turtą, bet ir įgijo realią galimybę disponuoti juo pagal savo valią, todėl nėra svarbu, dėl kokių priežasčių šia galimybe jis nepasinaudojo. J. I. pagrobtu turtu jau disponavo pagal savo valią, todėl tokie veiksmai kaip daikto palikimas kokioje nors vietoje savo nuožiūra (negrąžinant savininkui) kvalifikuojami tik kaip baigtas nusikaltimas, numatytas BK 178 str. 2 d.

Dėl bausmės sušvelninimo.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo J. I. prašymų yra sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliantas pažymi, kad dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų savo kaltę pripažino pilnai, atsiprašė nukentėjusiųjų, atlygino padarytą žalą. Pasak apelianto, šios aplinkybės rodo, kad jis savo elgesį pasmerkė ir gailisi dėl kilusių pasekmių. Pasak apelianto, atsižvelgęs į tai, kad yra nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimas nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, o ne dėl surinktų įrodymų ir nuoširdus gailėjimasis, pasireiškęs tuo, jog teismo posėdžio salėje apeliantas atsiprašė abiejų nukentėjusiųjų, bei savanoriškas, pilnas žalos nukentėjusiesiems atlyginimas, taip pat tai, jog nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas turėjo pagrindą paskirti apeliantui bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu ar alternatyvią straipsnio sankcijoje ­numatytą kitą bausmės rūšį

BK 178 str. 2 d. (įstatymo redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu) nustatyta, kad tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. I. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

J. I. padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus (BK 178 str. 2 d.), įvykdytos automobilių vagystės, kurių metu buvo pagrobta turto už bendrą 13200 litų sumą, šios nusikalstamos veikos baigtos. Reikia pažymėti, kad J. I. padarytos svetimo turto vagystės nebuvo atsitiktinės nusikalstamos veikos, J. I. iki nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas penkis kartus, daugiausia už nusikalstamas veikas nuosavybei, taip pat ir už automobilio vagystę (T. 2, b. l. 169-177), apeliantas buvo baustas administracine tvarka 31 kartą (T. 2, b. l. 203-210), nusikalstamų veikų padarymo metu nedirbo (T. 2, b .l. 211-212, T. 3, b. l. 3). Pirmosios instancijos teismas nustatė J. I. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl savo elgesio gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat ir tai, kad žala nukentėjusiesiems yra pilnai atlyginta (T. 4, b. l. 57-58) (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), J. I. atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad apeliantas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų savo kaltę pripažino pilnai, atsiprašė nukentėjusiųjų, atlygino padarytą žalą, jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo skiriant bausmę, todėl pakartotinai jų vertinti nėra pagrindo.

Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo J. I. paskirta bausmė tiek už atskiras veikas, tiek ir subendrinta savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją nėra pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad J. I. buvo teistas penkis kartus, tame tarpe ir ne kartą už nusikalstamas veikas nuosavybei, kad J. I. buvo 31 kartą baustas administracine tvarka, konstatuotina, kad nuteistasis J. I. nedaro tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nenori paklusti visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, toliau linkęs nesilaikyti teisės normų, nusikalsti, todėl švelnesnėmis bausmėmis BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai negali būti pasiekti ir jam pagrįstai skirtos griežčiausios įstatymų sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas numatytos bausmės – pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams (dvi nusikalstamos veikos), kurios yra žymiai mažesnės už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., J. I. paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo J. I. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo.

Apeliaciniame skunde vienas iš nuteistojo J. I. prašymų BK 75 str. pagrindu laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepasisakė apie galimybę jo atžvilgiu taikyti BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas pažymi, kad jam inkriminuotos dvi apysunkių nusikaltimų kategorijai priskiriamos veikos, nustatytos dvi apelianto atsakomybę lengvinančios aplinkybės, sunkinančių aplinkybių byloje nėra. Pasak apelianto, pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, nebuvo, kadangi, nors apeliantas yra praeityje teistas, tačiau paskutinį kartą 2009-05-27, t. y. prieš daugiau kaip 4 metus už kitokio pobūdžio nusikaltimus.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 str. Pagal šio straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos trys laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygos: 1) nusikaltimo pobūdis (tyčinis ar neatsargus) ir tyčinio nusikaltimo sunkumo laipsnis (nesunkus ar apysunkis); 2) paskirtos bausmės trukmė; 3) pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Kaip minėta, J. I. skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas už dviejų BK 178 str. 2 d. numatytų tyčinių apysunkių nusikaltimų padarymą (BK 11 str. 4 d.), jam paskirta subendrinta bausmė - 2 metai laisvės atėmimo, t. y. nagrinėjamu atveju yra formalios įstatyme nustatytos sąlygos atidėti bausmės vykdymo atidėjimą. Tačiau svarbu tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes. Spręsdamas šį klausimą teismas privalo įvertinti visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje J. I. atžvilgiu nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių jam galėtų būti atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Nuteistasis praeityje jau buvo 5 kartus teistas už nusikalstamų veikų, daugiausia už nusikalstamų veikų nuosavybei, padarymą. Pažymėtina, kad vieną kartą J. I. bausmės vykdymas buvo atidėtas, tokiu būdu suteikiant nuteistajam galimybę pasitaisyti ir padaryti atitinkamas išvadas dėl savo neteisėto elgesio be realaus bausmės atlikimo, tačiau akivaizdu, kad J. I. atžvilgiu bausmės tikslai taip ir nebuvo pasiekti, jis išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai patvirtina, kad nuteistasis padarė nusikaltimus ne atsitiktinai, o dėl savo paties antivisuomeninių nuostatų ir nenoro paklusti įstatymų reikalavimams. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas neturėjo pareigos svarstyti BK 75 str. nuostatų taikymo J. I. atžvilgiu galimybės, kadangi tam nebuvo įstatyminio pagrindo. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, kaltininko asmenybę bei nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančius duomenis, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad bausmės tikslai J. I. atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Apibendrinat išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo J. I. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Rosita PatackienėTeisėjai Artūras ŠumskasJurgita MačionytėNuorašasTeisėja Rosita Patackienė