Kauno apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo T. M. skundą dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus V. L. 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. VDI-ANR_N-699-2024 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 24250170321).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus (toliau – ir Institucija) vyriausiojo darbo inspektoriaus V. L. 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. VDI-ANR_N-699-2024 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 24250170321) T. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirta 5 000 Eur bauda, už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 31 d. atlikdamas darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atstovaujančio asmens, įmonės vadovo direktoriaus funkcijas (nusižengimo padarymo laikotarpiu), leido dirbti R. A. statybos darbus šios įmonės naudai ne vėliau kaip prieš darbo pradžią nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento nepateikus duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jo valstybinio socialinio draudimo pradžią, t. y. leido jam dirbti nelegaliai.

Skundžiamame nutarime nurodyta, kad tokiais veiksmais T. M. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį, ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymo) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Su šiais teiginiais pareiškėjais nesutinka, kadangi R. A. atsiliepė į įmonės įdėtą darbo skelbimą. Pokalbio metu buvo nurodyta, kad darbus reikės atlikti skubiai ir šis vyks įmonės transportu ne ilgiau nei savaitei į (duomenys neskelbtini), gyvens įmonės išnuomotose apartamentuose. R. A. nurodė, kad vykdo individualią veiklą, todėl buvo sutarta, jog bus sudaryta sutartis ir jis pateiks sąskaitą už suteiktas paslaugas, darbo užmokestis – 100 Eur už vieną darbo dieną. Apie R. A. įdarbinimą kalbos nebuvo, kadangi įmonei yra pigiau pirkti paslaugas iš individualią veiklą vykdančių asmenų, nei pačiai juos įdarbinti. R. A. buvo leista naudotis įmonės įrankiais, tačiau darbo drabužiai jam suteikti nebuvo. Kadangi R. A. dirbti nesisekė, iš karto po komandiruotės pareiškėjas prašė jo pateikti sutartį bei sąskaitą faktūrą apmokėti suteiktoms paslaugoms. Jeigu pareiškėjas būtų planavęs minėtą asmenį įdarbinti, tai būtų sutvarkęs reikalingus dokumentus bei apie tai informavęs atsakingą instituciją.

Nelegalaus darbo atveju R. A. būtų iš karto kreipęsis į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinį skyrių, kadangi išvyko nesudaręs darbo sutarties ir ilgą laiką jokių pretenzijų pareiškėjui nepateikė. Tuo remiantis akivaizdu, jog nėra nustatyta objektyviųjų veikos požymių, todėl nėra pagrindo taikyti administracinę atsakomybę (b. l. 3–5).

T. M. argumentas, jog R. A. nurodė, kad vykdo individualią veiklą vertintina kaip gynybinė versija, kadangi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis laikotarpyje nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. apie R. A. vykdomą savarankišką veiklą duomenų nėra. Veiklos savarankiškumas pasireiškia per individualią veiklą vykdančio gyventojo santykį su kita sandorio šalimi, kuri turi iš esmės skirtis nuo darbdavio ir darbuotojo santykių, t. y. jo santykiuose su kita sandorio šalimi neturi būti darbo santykiams būdingų požymių – susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos ir funkcijų, darbo laiko ir pan. Asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, ko šiuo atveju iš R. A. pusės nebuvo.

Be to, T. M. pirkdamas iš R. A. statybos darbų paslaugas turėjo sudaryti civilinių paslaugų teikimo sutartį bei įsitikinti, kad asmuo turėtų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15¹ straipsnyje nustatyta tvarka suformuotą skaidriai dirbančio asmens identifikacinį kodą, kurį jiems privalu turėti. T. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu ir būdamas atsakingu už tinkamą bendrovės darbo organizavimą privalėjo imtis visų veiksmų ir užtikrinti, kad darbuotojams jo vadovaujamoje įmonėje būtų leidžiama dirbti tik teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jų priėmimą į darbą. Valstybinės darbo inspekcijos Kauno teritorinis skyrius visapusiškai išnagrinėjo bylos medžiagą, įvertino ir ištyrė įrodymų visumą bei pagrįstai skyrė T. M. administracinę nuobaudą sankcijos ribose (b. l. 89–96).

2024 m. lapkričio 18 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo T. M. atstovas S. P. skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Pareiškėjas T. M. į 2024 m. lapkričio 18 d. teismo posėdį neatvyko, byla pradėta nagrinėti dalyvaujant jo atstovui. Nors teismas buvo nutaręs apklausti pareiškėją T. M. ir liudytoją R. A., tačiau to padaryti nepavyko. Pareiškėjas T. M. nuotoliniu būdu dalyvavo keliuose posėdžiuose, tačiau nesutiko duoti paaiškinimų neapklausus liudytojo R. A.. Kai teismas policijos pareigūnų pagalba surado R. A. ir jis atvyko į paskirtą posėdį, dėl ligos posėdyje negalėjo dalyvauti T. M. atstovas, o 2025 m. balandžio 1 d. posėdžio metu nutarta tęsti pertrauką, nes T. M. prašė duoti laiko susirasti kitą atstovą, pasiruošti gynybai (b. l. 108–109, 113–114, 122–123, 138–139). 2025 m. balandžio 30 d. posėdyje T. M. nurodė, kad atstovas jam nereikalingas, tačiau teigė nesantis pasirengęs duoti paaiškinimus (b. l. 150–151). Teismą įpareigojus pareiškėją atvykti į teismo posėdžių salę ir neleidus dalyvauti nuotoliniu būdu, T. M. teismo posėdžio dieną atsiuntė elektroninį laišką, kad į posėdį atvykti negali, nes yra užsienyje, teigė, kad su R. A. ketina pasirašyti taikos sutartį (b. l. 158–161). Kadangi T. M. neatvyko į posėdį, jam buvo paskirta bauda (b. l. 167–169). Nuotoliniu būdu prisijungęs prie 2025 m. birželio 10 d. posėdžio T. M. teigė nieko negirdintis, su juo posėdžio metu susisiekta ir telefonu apie 2025 m. liepos 23 d. posėdyje informuotas, be to jam išsiųstas ir pranešimas apie paskirtą posėdį ir pareiškėjo naudojamu elektroninio pašto adresu (b. l. 181–184, 188), tačiau pareiškėjas posėdyje nedalyvavo. Kadangi T. M. buvo žinoma apie paskirtą teismo posėdį, apie teismo posėdžio laiką ir vietą informuotas tinkamai, neatvykimo į teismo posėdį priežastys nežinomos, prašymo tęsti pertrauką byloje negauta, teismas nutarė bylą nagrinėti T. M. nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pagal ANK 641 straipsnį, teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos.

Skundžiamu nutarimu T. M. nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. spalio 31 d. atlikdamas darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atstovaujančio asmens, įmonės vadovo direktoriaus funkcijas (nusižengimo padarymo laikotarpiu), leido dirbti R. A. statybos darbus šios įmonės naudai ne vėliau kaip prieš darbo pradžią nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento nepateikus duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jo valstybinio socialinio draudimo pradžią, t. y. leido jam dirbti nelegaliai.

Skundžiamame nutarime nurodyta, kad tokiais veiksmais T. M. pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį, 43 straipsnio 1 dalį, ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

ANK 95 straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už nelegalų darbą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. ANK 95 straipsnio 2 dalis numato administracinę atsakomybę už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, padarytą pakartotinai. ANK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba 2) nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Taigi nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis: nesudarius darbo sutarties raštu arba nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Imperatyvus reikalavimas sudaryti darbo sutartį raštu ir apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki nustatytos darbo pradžios įtvirtintas atitinkamai DK 42, 43 straipsniuose.

Siekiant nustatyti administracinio nusižengimo – nelegalaus darbo – sudėtį, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyti objektyvieji šio nusižengimo požymiai: 1) asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegaliai dirbančio asmens (darbuotojo) santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-2013). Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju visi šie objektyvieji požymiai yra nustatyti ir įrodyti byloje surinktais duomenimis.

Administracinio nusižengimo padarymo momentu T. M. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, todėl spręstina, kad Valstybinė darbo inspekcija, priimdama skundžiamą nutarimą, pagrįstai nusprendė, jog T. M. yra tinkamas subjektas pagal ANK 95 straipsnio 2 dalį.

Valstybinė darbo inspekcija, patikrinimo metu nustatė ir skundžiamu nutarimu konstatavo, kad T. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, t. y. atsakingu asmeniu, leido R. A. nelegaliai dirbti statybos darbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ne vėliau kaip prieš darbo pradžią su R. A. nesudaręs rašytinės darbo sutarties ir ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento nepateikus duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie jo valstybinio socialinio draudimo pradžią. Šie duomenys sudaro pagrindą teigti, kad R. A. UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir būdamas pavaldus UAB „(duomenys neskelbtini)“, dirbo nelegaliai.

Teismas, siekdamas apklausti R. A., skelbė pertraukas byloje, priėmė nutartis dėl R. A. atvesdinimo, R. A. suradus ir jam atvykus į posėdį, T. M. prašė skelbti pertrauką dėl atstovo ligos, o po to su R. A. nebepavyko susisiekti, policijos pareigūnai jo neberado ir į posėdį neatvesdino, pats R. A. į teismo siunčiamus šaukimus nereagavo, telefonu neatsiliepė, nuotoliniu būdu neprisijungė. R. A. buvimo vieta nežinoma. Taigi, teismas išnaudojo galimybes iškviesti R. A. į posėdį ir jį apklausti, tačiau to padaryti nepavyko. Esant šioms aplinkybėms, teismas vadovaujasi R. A. rašytiniais paaiškinimais, gautais Institucijai nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą. Nors R. A. teikti paaiškinimai nėra itin detalūs, tačiau nuoseklūs, o jo nurodytas aplinkybes patvirtina byloje surinkti objektyvūs duomenys. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi jokio pagrindo netikėti byloje esančiais R. A. paaiškinimais.

Konstatavus, jog visos priemonės apklausti liudytoją R. A. apie bylos aplinkybes buvo išnaudotos, tačiau rezultatų nedavė, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės gali būti vertinamos remiantis rašytiniais įrodymais, esančiais byloje.

Pareiškėjas T. M. skunde ir jo atstovas teismo posėdžio metu teigė, kad R. A. nedirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. R. A. atsiliepė į bendrovės įdėtą darbo skelbimą. R. A. vykdė individualią veiklą, todėl sutarė su juo sudaryti sutartį ir R. A. pateiks sąskaitą už paslaugas. Sutarė, kad mokės 100 eurų už dieną. R. A. darbo drabužių nedavė, bet leido naudotis įrankiais. Darbo sutarties su juo sudaryti neketino. Su tokiais T. M. teiginiais sutikti nėra pagrindo.

Iš byloje esančių R. A. rašytinių paaiškinimų matyti, kad R. A. teigė, jog T. M. pats jam paskambino, nes reikėjo žmogaus vykti dirbti į (duomenys neskelbtini). R. A. jau anksčiau buvo kreipęsis į T. M. dėl darbo, tačiau tada dirbti nepradėjo. Į darbą vyko T. M. automobiliu, kartu vyko dar vienas bendrovės darbuotojas. Iš pradžių T. M. sakė, kad bus pasirašyta darbo sutartis. Kai po kelių dienų paklausė kada pasirašys sutartį, T. M. pasakė, kad dar pagalvos, ką su juo daryti, nes nusivylė. Kai prieš Kalėdas parašė prašydamas pervesti algą, T. M. paskambinęs vėl siūlė darbą ir teigė, kad po to sumokėsiąs už viską. T. M. R. A. rašė periodiškai, tačiau T. M. arba neatsakydavo, arba atsirašinėdavo.

Byloje ginčo iš esmės nekilo, kad R. A. ir T. M. sutarė dėl įvairaus pobūdžio statybos darbų (duomenys neskelbtini) ir apmokėjimo už juos. R. A. į darbo vietą vyko T. M. vairuojamu automobiliu, gyveno UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktose gyvenamosiose patalpose su dar vienu bendrovės darbuotoju. R. A. naudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įrankius. Visgi išsiskyrė T. M. ir R. A. paaiškinimai dėl R. A. įdarbinimo bendrovėje. Kaip matyti, T. M. teigė, kad su R. A. nesudarė darbo sutarties, nes ketino pasirašyti paslaugų teikimo sutartį, o R. A. išrašius sąskaitą – apmokėti už darbą. Tuo tarpu R. A. laikėsi pozicijos, kad su T. M. sutarė sudaryti darbo sutartį, klausė kodėl sutartis nesudaroma, tačiau T. M. darbo sutarties su juo taip ir nesudarė, už atliktą darbą nesumokėjo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. A. vykdė T. M. nurodymus, dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, pakluso nustatytai darbo tvarkai, R. A. buvo suteiktos darbo priemonės, drabužiai. Iš byloje esančios fotonuotraukos matyti, kad R. A. dėvi kepuraitę su „(duomenys neskelbtini)“ užrašu. Kitoje fotonuotraukoje matyti, kad šalia statybinių medžiagų ir įrankių matyti su „(duomenys neskelbtini)“ logotipu padėti viršutiniai rūbai (striukės). R. A. nurodė, kad jis su T. M. sutarė dėl darbo užmokesčio – 15 Eur už valandą, 100 Eur per dieną. Šias aplinkybes paaiškinime patvirtino ir T. M. teigdamas, kad buvo sutartas 100 Eur dienos uždarbis. T. M. organizavo darbą, jį skirstė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad R. A. atliko realų darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius savo neveikimu leido jam tą daryti. Konstatuotina, kad T. M. netinkamai atliko/neatliko savo, kaip vadovo, pareigos kontroliuoti bendrovės veiklą ir savo neveikimu leido susidaryti situacijai, kai bendrovės labui dirbo joje nustatyta tvarka neįdarbintas R. A..

Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. A., būdamas susitaręs dėl darbo ir pavaldus darbdaviui UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei jos naudai atlygintinai atliko statybos darbus, paklusdami UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodymams ir galiojančiai tvarkai, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesais atliko statybos darbus, nesudarius darbo sutarties ir prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie R. A. darbo pradžią. Akivaizdu, kad T. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neužtikrino, kad R. A. bendrovės naudai dirbtų sudarius darbo sutartį ir teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie darbo sutarties su juo sudarymą ir jo priėmimą į darbą ne mažiau nei vieną dieną iki darbo pradžios. Šiuo atveju pažymėtina, kad net ir nustačius, jog konstatuoti pažeidimai padaryti dėl nepakankamos bendrovės vadovo veiklos vidaus kontrolės, nesudaro pagrindo teigti, jog pažeidimai nebuvo padaryti.

Nelegalus darbas pažeidžia konstitucines žmogaus teises turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą darbo apmokėjimą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), iškreipia padėtį darbo rinkoje, sudaro sąlygas atsirasti nesąžiningai konkurencijai. Tai, kad darbuotojų darbas būtų legalus, turi užtikrinti įmonės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-27-942/2020).

Teismo vertinimu, pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad jam, kaip draudėjui, privaloma sudaryti darbo sutartį ir jam kyla pozityvi pareiga pačiam pateikti pranešimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie įdarbintą asmenį arba įpareigoti tai padaryti atsakingus asmenis, to nepadarius, kyla ANK 95 straipsnyje numatytos pasekmės. Kaip jau minėta, administracinė atsakomybė už šį nusižengimą asmeniui gali kilti tiek veikiant tyčia, tiek ir neatsargiai. Šiuo atveju pareiškėjo neveikimas suponuoja teisės aktų pažeidimą, kuris nėra formalus, ir sukelia nelegalaus darbo pasekmes – įdarbintųjų socialinės apsaugos pažeidimą bei mokestinių prievolių tinkamą neįvykdymą. Pareiškėjas, turintis pakankamai didelę patirtį bendrovės valdyme, neabejotinai žinojo apie nelegalaus darbo sukeliamas teisines pasekmes, todėl turėjo veikti itin atidžiai ir rūpestingai bei užtikrinti, kad teisės aktų nuostatų įdarbinant asmenis jo vadovaujamoje bendrovėje būtų laikomasi tinkamai, o to nepadarius jam kyla atsakomybė, numatyta ANK 95 straipsnyje.

Pasisakant dėl pareiškėjo teiginių apie susitarimą su R. A. sudaryti paslaugų teikimo sutartį, pažymėtina, kad juridinis asmuo turi teisę sudaryti paslaugų teikimo sutartis dėl tam tikros užduoties atlikimo, rezultato pasiekimo ir panašiai. Tokiu atveju tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius reglamentuoja civilinės teisės normos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.716 straipsnio 1 dalyje paslaugų teikimo sutartis apibrėžiama kaip vienos šalies (paslaugų teikėjo) įsipareigojimas pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), bei kliento įsipareigojimas už suteiktas paslaugas sumokėti. CK 6.716 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad CK XXXV skyriaus nuostatos taikomos tik tokioms paslaugoms, kai tarp paslaugų teikėjo ir kliento neatsiranda darbo ar kitokių pavaldumo (subordinacijos) santykių. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti, ar konkretus paslaugas teikiantis asmuo yra savarankiška sutarties šalis ar darbo funkcijas atliekantis darbuotojas, t. y. ar tarp šalių yra susiklostę sutartiniai, ar darbo santykiai, kuriems įstatymas kelia papildomus, su asmenų įdarbinimu susijusius reikalavimus. Vienas iš požymių, skiriančių paslaugų teikimo sutartį nuo darbo sutarties, yra tam tikrą veiklą vykdančio asmens savarankiškumas. Veikla yra savarankiška tuomet, kai asmuo pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats pasirenka veiklos kryptį, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veikla, gauna pajamų iš vykdomos veiklos, moka mokesčius. Be to, civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas dėl tam tikro produkto sukūrimo, užduoties atlikimo, t. y. tokios sutartys yra orientuotos į rezultatą, priešingai nei darbo sutartis, kuri nustato pagrindinį uždavinį – atlikti tam tikrą funkciją, t. y. formaliai teisiškai siejamą su procesu, bet tiesiogiai nesiejamą su gaunamu rezultatu.

Nors pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad R. A. dirbo pagal individualią veiklą, tačiau duomenų, jog laikotarpiu nuo 2023 m. spalio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 1 d. R. A. būtų vykdęs individualią veiklą ar dirbęs pagal verslo liudijimą, negauta. Kaip matyti, R. A. nesprendė su savo veikla susijusių klausimų, nedengė veiklos išlaidų, tačiau vykdė T. M. nurodymus ir atliko jo pavestus darbus. Be to, civilinių paslaugų sutartis su R. A. nebuvo sudaryta, nėra jokių duomenų, kad būtų tartasi dėl konkrečios užduoties, kurią R. A. būtų atlikęs savarankiškai. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad R. A. kiekvieną dieną atliko tam tikras skirtingas funkcijas (įvairius statybos darbus), tiesiogiai nesiejamas su gaunamu rezultatu. Be to, T. M. turėjo įvykdyti ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15¹ straipsnyje įtvirtintą pareigą – įsitikinti, kad R. A. turėtų suformuotą skaidriai dirbančio asmens identifikacinį kodą, tačiau duomenų, kad tas buvo padaryta, negauta, tokių aplinkybių nenurodė ir T. M.. Esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms teismas T. M. teiginius dėl susitarimu su R. A. sudaryti civilinę paslaugų sutartį, atmeta kaip nepagrįstus.

ANK 32 straipsnio 1 bei 2 dalyse yra nustatyta, kad administracinio poveikio priemonė skiriama pagal ANK specialiosios dalies straipsnį, laikantis ANK bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. ANK 34 straipsnyje yra nurodyta, kaip, išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą, asmeniui yra parenkama administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė. Pažymėtina, jog ANK 34 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad baudos dydis nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų ANK 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų ANK 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

T. M. buvo paskirta administracinė nuobauda – 5 000 Eur dydžio bauda. ANK 95 straipsnio 2 dalyje įtvirtino administracinio nusižengimo padarymas darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims užtraukia baudą nuo 5 000 iki 6 000 Eur. Teismas, įvertinęs pareiškėjo padarytą administracinį nusižengimą, nelegalaus darbo trukmę, nelegaliai dirbusių asmenų skaičių, tai, jog nenustatyta nei sunkinančių, nei lengvinančių pareiškėjo atsakomybę aplinkybių, konstatuoja, kad jam paskirta bauda, kuri yra lygi sankcijoje numatytam nuobaudos minimumui, yra adekvati ir proporcinga jo padarytam nusižengimui. Kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių minėta nuobauda turėtų būti dar labiau švelninama, byloje nenustatyta, todėl pagrindo ją švelninti nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 646 straipsniu, teismas

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus vyriausiojo darbo inspektoriaus V. L. 2024 m. rugsėjo 26 d. nutarimą Nr. VDI-ANR_N-699-2024 administracinio nusižengimo byloje (ROIK 24250170321) palikti nepakeistą ir T. M. skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.