Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vladislavo Lenčiko, Jurgitos Mačionytės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

A. A. paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskiriant galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

A. A. nuteistas už tai, kad pasikėsino apiplėšti žmogų: 2009 m. kovo 17 d., apie 16.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo pirmame aukšte kartu su N. T. įlipęs į liftą, liftui pradėjus kilti, paspaudė mygtuk „stop“ ir nukreipė liftą vėl į pirmą aukštą, taip sukeldamas nukentėjusiajai saugumo trūkumo baimę ir atimdamas galimybę priešintis, griebė už N. T. rankose turėto rankinuko, siekdamas jį išplėšti, tokiais veiksmais pasikėsino pagrobti N. T. priklausantį turtą – rankinuką su pinigine, kurios vertė 50 litų (14,48 eurų) ir kurioje buvo 210 litų (60,82 eurų), viso pasikėsino pagrobti turtą, kurio bendra vertė 260 litų (75,30 eurų), bet veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusioji N. T. pasipriešino, nepaleido rankinuko, pradėjo šaukti pagalbos, o liftui sustojus pirmame aukšte ir durims atsidarius, A. A. bandė sulaikyti į pagalbą atskubėjęs asmuo. Tokiais veiksmais A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje.Be to, A. A. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti: neteisėtai su savimi, paslėpęs kepurėje, laikė 0,063 g narkotinės medžiagos – heroino – iki tol, kol 2009 m. kovo 17 d., apie 16.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) namo pirmame aukšte, atsidarius lifto durims, N. T. į pagalbą atskubėjęs asmuo bandė A. A. sulaikyti ir griebė už kepurės, kurioje buvo du languoto popieriaus paketėliai su nurodyto kiekio narkotine medžiaga. Tokiais veiksmais A. A. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendį, kuriuo jam buvo paskirta 1 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė; taikyti senaties terminą, kadangi nuo nusikaltimo padarymo iki teismo nuosprendžio priėmimo praėjo 7 metai 8 mėnesiai ir 27 dienos ir jį išteisinti kaip nepadariusį jokių nusikalstamų veikų.Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, rėmėsi vieno liudytojo M. M. parodymais, neva du lankstinukai, kuriuose buvo narkotinės medžiagos – heroino, priklauso jam. Ši kepurė buvo rasta namo laiptinėje, o daugiau įrodymų kad minėti lankstinukai su narkotinėmis medžiagomis priklausė būtent jam, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta.Apelianto teigimu, teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai rėmėsi liudytojo parodymais bei eksperto išvada, iš kurios negalima daryti išvados, kad būtent ant kepurės buvo rastas vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampantis su apelianto genotipu. Liudytojas teigė, kad laikė kepurę savo rankose, todėl neišvengiamai ant rastos kepurės turėjo likti šio liudytojo biologinių pėdsakų. Šis faktas paneigia Kriminalistinių tyrimų centro 2013 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadą, kad ant kepurės buvo rasta vieno vyro biologinių pėdsakų ir kad jie priklauso būtent apeliantui. Apelianto manymu, ekspertai nustatė, kad surasti biologiniai pėdsakai yra apelianto, nes šis liudytojas yra buvęs policijos pareigūnas. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji nei iškart po nusikaltimo, nei teismo salėje jo, kaip padariusio nusikalstamą veiką, neatpažino. Apelianto nuomone, nukentėjusioji turėjo užpuoliką atpažinti, nes lifte praleido pakankamai ilgą laiko tarpą. Nuo nusikaltimo dienos, kuomet nukentėjusioji davė pirminius parodymus, ir tada, kai buvo apklausiama teisme, praėjo daugiau nei septyneri metai, tačiau šis laiko tarpas netrukdė nukentėjusiajai duoti tokius pat parodymus teisme, kokius ji buvo davusi ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas M. M. davė nelogiškus parodymus apie tai, kad laiptinėje buvusi tamsa jam nekliudė įsidėmėti A. A., nes jis buvo sugrįžęs į nusikaltimo vietą paprašyti grąžinti jam kepurę. Apeliantas pažymėjo, kad minėtas nusikaltimas buvo įvykdytas 2009 m. kovo 17 d. Po įvykio liudytojas M. M. jį atpažino iš nuotraukos. Apeliantui kyla klausimas, kodėl pareigūnai žinodami, kad šį nusikaltimą padarė būtent apeliantas, jam apie šį nusikaltimą įtarimus įteikė praėjus daugiau nei šešeriems metams, nors jo gyvenamoji bei buvimo vieta nuolatos pareigūnų buvo žinoma. Teismo posėdyje apelianto gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir ginamąjį išteisinti, prokurorė - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas atmestinas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai A. A. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje bei BK 259 straipsnio 1 dalyje.Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog nuteistojo kaltė grindžiama nepatikimais ir abejotinais įrodymais.Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos nukentėjusiosios N. T. parodymų matyti, kad ji įvykio dieną, t. y. 2009 m. kovo 17 d., apie 16 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), namo liftu iš pirmojo aukšto į penktąjį važiavo kartu su vaikinu, kuris, lifto durims užsidarius, staigiai griebė jai iš rankų rankinę, rankenoms nuplyšus, rankinė liko nukentėjusiosios rankose. Nukentėjusiajai pradėjus rėkti, atbėgo kaimynas, kuris stvėrė vaikiną už striukės, bet šiam išsinėrus, stvėrė už kepurės, kepurė nukrito ir vaikinas pabėgo. Taigi, nors nukentėjusioji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ją bandžiusio apiplėšti vaikino negalėjo atpažinti, įvykio vietoje liko nukritusi ją bandžiusio apiplėšti vaikino kepurė.Iš teismo posėdyje apklausto liudytojo M. M. parodymų matyti, kad įvykio dieną jis išgirdo laiptinėje triukšmą, todėl išbėgo pažiūrėti. Pamatė, kad buvo atidarytos lifto durys, kad vaikinas bandė išplėšti iš kaimynės rankų rankinę, kad bandė sulaikyti kaltininką, bet jis išsinėrė ir pabėgo. Minėto vaikino veidą jis gerai įsiminė, kadangi pastarasis sugrįžo ir prašė atiduoti kepurę. Kaltinamasis bandė pagriebti kepurę, bet vėliau pabėgo. Nors laiptinėje buvo tamsu, užpuolikas buvo pravėręs duris, ir dėl sklindančios šviesos jį įsidėmėjo. Paėmęs kepurę grįžo į butą, iš kepurės iškrito du paketėliai, suprato, kad tai gali būti narkotikai, todėl iškvietė policijos pareigūnus. Atvykę policijos pareigūnai pasiėmė įkalčius. Netikėti šiais liudytojo parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo. Vien tik tai, kad šis liudytojas yra buvęs policijos pareigūnas, niekaip nekeičia jo parodymų vertinimo, juolab, kad jie visiškai atitiko nukentėjusiosios parodymus, juos patvirtino ir objektyvūs duomenys – rasta kepurė. Be to, šis liudytojas teismo posėdžio metu teismo salėje atpažino kaltinamąjį, kaip asmenį, bandžiusį apiplėšti nukentėjusiąją N. T. bei asmenį, iš kurio kepurės iškrito du paketėliai, kaip vėliau ekspertai nustatė, su narkotine medžiaga. Be nukentėjusiosios N. T. ir liudytojo M. M. parodymų, A. A. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje bei BK 259 straipsnio 1 dalyje, patvirtina ir įvykio vietoje nukritusi ir rasta A. A. kepurė, ant kurios, kaip nustatyta Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2015-10-15 specialisto išvadoje Nr.140-(6370)-ISI-6799, rastų vyro biologinių pėdsakų genotipas (žiūrėti LPKTC 2013-11-28 specialisto išvadoje Nr.140-(2399)-ISI-6163) sutampa su A. A. genotipu. Šis įrodymas objektyviai patvirtina, kad plėšimą nukentėjusiosios atžvilgiu padarė būtent A. A., o ne kitas asmuo.Apeliantas kelia abejones byloje esančiomis specialistų išvadomis teigdamas, kad ant kepurės, radus vieno asmens pėdsakus, turėjo būti rasti ne jo, o liudytojo DNR pėdsakai, nes jis buvo paėmęs kepurę į rankas. Tokios apelianto abejonės atmestinos dėl kelių priežasčių. Visų pirma pastebėtina, kad dar 2009 m. kovo 25 d. specialisto tyrimui buvo pateikta įvykio vietoje rasta kepurė, kuri nebuvo tiriama visa, t. y. tiek išorinis, tiek vidinis kepurės paviršius. Tyrimo metu visiškai pagrįstai buvo apsiribota tik vidinės kepurės pusės paviršiaus tyrimu, nes ją nešiojusio asmens biologiniai pėdsakai objektyviai gali būti palikti pirmiausiai vidinėje kepurės pusėje, kuri turėjo tiesioginį ir glaudesnį kontaktą su ją nešiojusio asmens kūnu (išorinė kepurės pusė objektyviai turi mažesnį kontaktą su ją nešiojusio asmens kūnu, be to, ji gali kontaktuoti su kitais asmenimis, taigi išorinės kepurės pusės tyrimas būtų gerokai mažiau patikimas, nei vidinis). Tyrimo metu iš rastos kepurės vidinio paviršiaus buvo padarytos dvi iškarpos, kurios pažymėtos kaip mėginiai Nr. 1 ir Nr. 2, o tyrimo rezultate, 2013 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad abiejuose mėginiuose buvo rasti to paties asmens biologiniai pėdsakai (t. 1, b. l. 28-29). Visa tai, turint omenyje jau aptartus liudytojų parodymus, leidžia pagrįstai teigti, kad tyrimo metu dviejuose mėginiuose rasti pėdsakai yra to asmens, kuris nešiojo minėtą kepurę, o ne to asmens, kuris trumpai ir epizodiškai buvo paėmęs kepurę į rankas. Tik 2015 metais buvo nustatyta, kad minėto tyrimo metu aptiktas genotipas DNR registre sutapo su A. A. genotipu (t. 1, b. l. 31), todėl byloje buvo atliktas dar vienas tyrimas, kurio pasėkoje, 2015 m. spalio 10 specialisto išvadoje konstatuota, kad ant jau aptartos kepurės rasti biologiniai pėdsakai sutampa su A. A. genotipu. Tyrimo išvadoje konstatuota, kad tikimybė, jog egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas apelianto genotipui yra ne didesnė nei 0,0000000000000000001 proc. (t. 1, b. l. 37).Be to, iš liudytojo M. M. parodymų matyti, kad bandant sulaikyti asmenį, bandžiusį apiplėšti jo kaimynę, nukrito šio asmens kepurė, iš kurios iškrito du paketėliai. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2009 m. liepos 13 d. specialisto išvadoje Nr.140-(2757)-ISI-5527 konstatuota, kad gelsvos spalvos miltelių iš 2 vnt. languoto popieriaus paketėlių, rastų 2009 m. kovo 17 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinėje, sudėtyje yra narkotinė medžiaga – heroinas, kurio bendroji masė milteliuose yra 0,063 g. Nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusioji jo neatpažino, o liudytojas – atpažino, paaiškinama tuo, kad nukentėjusioji A. A. matė labai trumpai, jo bruožų neįsidėmėjo, dėl jos atžvilgiu atliekamų smurtinių veiksmų ji galėjo būti šoko būsenoje. Liudytojas M. M. apeliantą matė du kartus – pirmąjį kartą, kai jis bandė sulaikyti kaltininką, ir antrąjį kartą, kai A. A. buvo atėjęs atsiimti kepurės. Dėl šios priežasties abejoti liudytojo galimybėmis įsidėmėti A. A. veido bruožus ir jį atpažinti, kaip nusikaltimą padariusį asmenį nėra pagrindo, juolab, kad A. A. kaltę patvirtina ir kiti objektyvūs įrodymai. Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde nurodė, kad nuo nusikaltimo dienos, kuomet nukentėjusioji davė pirminius parodymus, ir tada, kai buvo apklausiama teisme, praėjo daugiau nei septyneri metai, tačiau šis laiko tarpas netrukdė nukentėjusiajai duoti tokius pat parodymus teisme, kokius ji buvo davusi ikiteisminio tyrimo metu. Teisėjų kolegijai nekelia jokios nuostabos, kad nukentėjusioji tiek pirmosios apklausos metu, tiek teisme davė tokius pačius parodymus, kadangi sprendžiant iš nukentėjusiosios parodymų, jos parodymai nebuvo sudėtingi, pats nusikaltimo įvykis buvo trumpalaikis, nukentėjusioji neturėjo įsiminti kažkokių itin svarbių, smulkių aplinkybių, apie kurias ji būtų galėjusi pamiršti praėjus septyneriems metams. Be to, ta aplinkybė, kad nukentėjusioji viso proceso metu davė vienodus, nuoseklius parodymus, kaip tik leidžia patikėti jos parodymų teisingumu. Tokių išvadų kontekste pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo M. M. parodymais, nes visi šie duomenys vieni kitus patvirtino, visiškai atitiko ir sudarė patikimą bei neabejotiną pagrindą išvadoms dėl teismo nustatytų bylos aplinkybių. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje bei BK 259 straipsnio 1 dalyje padarė būtent A. A., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu ir paskyrė teisingą subendrintą bausmę, adekvačią nusikalstamų veikų pobūdžiui ir A. A. asmenybei, kuri nelaikytina akivaizdžiai per griežta.Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais ir dėl byloje suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Apkaltinamojo nuospendžio priėmimo senaties taikymo pagrindas yra asmens pavojingumo praradimas. BK 95 straipsnyje numatytos kelios sąlygos, kurių visuma suteikia teisę pripažinti, kad asmuo tapo nepavojingas. Viena tokių sąlygų, t.y. nusikalstamą veiką padaręs asmuo įstatymo nustatytu terminu nepadarė naujos nusikalstamos veikos yra numatyta BK 95 straipsnio 8 dalyje („Jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas“). Nusikalstamos veikos padarymo metu ši įstatymo nuostata taip pat galiojo, ji buvo numatyta BK 95 straipsnio 4 dalyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija).Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais teismų nuosprendžiais, kuriais A. A. buvo nuteistas už naujas nusikalstamas veikas, padarytas po šioje byloje nustatytos nusikalstamos veikos, konstatuoja, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai šioje byloje nėra suėję. Pažymėtina, kad taikant A. A. palankiausią BK 95 straipsnio redakciją, pagal lengvesnį A. A. padarytą nusikaltimą, numatytą BK 259 straispnio 1 dalyje, kurį A. A. padarė 2009 m. kovo 17 d., apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas būtų suėjęs 2014 m. kovo 17 d. (pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusią BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčio redakciją (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija) senaties terminas už šią nusikalstamą veiką buvo 5 metai), tačiau Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu A. A. buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 2009 m. rugpjūčio 8 d., kas rodo, jog senaties terminas nuo 2009 m. kovo 17 d. padarytos nusikalstamos veikos nutrūko ir pradėdamas skaičiuoti nuo 2009 m. rugpjūčio 8 d. Be to, A. A. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. gegužės 7 d., todėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas vėl nutrūko ir pradedamas skaičiuoti nuo 2014 m. gegužės 7 d. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra suėję A. A. 2009 m. kovo 17 d. padarytų nusikalstamų veikų apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai, todėl nėra pagrindo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nuosprendis, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnį ir 180 straipsnio 1 d. bei 259 straipsnio 1 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. (A. A.) apeliacinį skundą atmesti.