- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-11-13
- Bylos Nr.
- eI2-14925-484/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04716-2024-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- N. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. L. (N. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. L. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr.24S186793 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 31 d.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad, ketindamas dirbti uždarojojoje akcinėje bendrovėje (toliau –UAB) „UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju (profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas skunde pripažįsta, kad jis Bendrovėje nedirbo ir kad Bendrovė jam nemokėjo darbo užmokesčio. Pareiškėjas neneigia, kad darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta. Teigia, kad Bendrovė piktnaudžiauja, nes užsieniečių neįdarbina be jokio teisėto pagrindo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad atvykęs į Lietuvos Respubliką, 2024 m. gegužės 30 d. Migracijos departamentui pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu.
Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento vertinimu, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Pareiškėjas nurodo, kad įsipareigojimų neįvykdė Bendrovė. Bendrovėje nedirbo dėl Bendrovės kaltės, nes pastaroji jam nesuteikė darbo. Atvykęs į Lietuvą ieškojo kito darbdavio.
Pareiškėjo vertinimu, priimdamas skundžiamą Sprendimą, Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių bei neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.
Mano, kad priimtas Sprendimas yra per griežtas, neproporcingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas pažymi, jog galiojantys teisės aktai neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis aplinkybes, dėl kurių darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta ar priežasčių, dėl kurių Bendrovė negali užtikrinti darbo užsieniečiui. Vien faktas, jog darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, yra pakankamas pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus.
Atsakovas nurodo, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui, kuris vėliau panaikintas, buvo išduotas pareiškėjo ketinimo dirbti Bendrovėje pagrindu. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, tad pareiškėjui nesudarius sutarties su Bendrove, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentais, jog jis neįvertino visų aplinkybių, nurodo, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino. Pabrėžia, kad pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs.
Atsakovas pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Atsakovas mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, jo disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Atsakovo tvirtinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr.24S186793, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, ketindamas dirbti Lietuvoje veikiančioje įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju, Migracijos departamentui per išorės paslaugų tiekėją Indijoje 2023 m. birželio 9 d. pateikė Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (toliau – Prašymas). Prašyme, be kitų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 1 390 Eur dydžio darbo užmokestis, kurį mokės Bendrovė už atliktą darbą.
Prašymui pagrįsti pareiškėjas Migracijos departamentui 2023 m. gegužės 25 d. pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230525-095193 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas), kuriame nuodyta, jog pareiškėjas dirbs Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ir patvirtinta, jog užsieniečio turima kvalifikacija susijusi su atliktinu darbu, užsienietis turi ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius trejus metus, susijusią su atliktinu darbu, bus mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, o užsieniečiui bus mokamas 1 390 Eur dydžio mėnesinis darbo užmokestis.
Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 31 d., (toliau – Leidimas) Migracijos departamentas pareiškėjui išdavė 2023 m. rugpjūčio 31 d. Pareiškėjui Leidimas įteiktas per Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją Indijoje.
Bendrovė 2023 m. rugsėjo 22 d. pranešimu Nr. 2309-PRNŠ-3095 Migracijos departamentui pranešė, kad darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, nes darbuotojas negali tinkamai komunikuoti anglų kalba.
Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – Sodra) informacinėje sistemoje.
Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas Sprendimo priėmimo metu nedirbo.
Pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentui 2024 m. gegužės 27 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, nurodydamas, kad ketina dirbti pagal daro sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilinio krano operatoriumi.
Migracijos departamentas, įvertinęs surinktus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. rugpjūčio 12 d. priėmė sprendimą Nr.24S186793, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 31 d. Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir, kad su juo nesudaryta darbo sutartis.
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo (redakcija, galiojusi Prašymo pateikimo metu) ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Jeigu užsienietis bus įdarbinamas pagal laikinojo darbo sutartį, pateikiamas laikinojo įdarbinimo įmonės, įrašytos į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaromą ir jos interneto svetainėje skelbiamą laikinojo įdarbinimo įmonių sąrašą, įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal laikinojo darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą bei darbo Lietuvos Respublikoje metu mokėti užsieniečiui mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) (toliau – paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU) dydis, o laikotarpiais tarp siuntimų – ne mažesnį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu; arba apie užsieniečio turimą ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu; arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį. Užsieniečiui, kuris atvyksta dirbti pagal laikinojo darbo sutartį, taikomos šiame punkte nurodytos sąlygos dėl užsieniečio kvalifikacijos arba darbo patirties; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.
Pabrėžtina, kad vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se (lot. – savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba kad šis leidimas nebus panaikintas iki pasibaigiant jo galiojimo terminui.
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, be kita ko, jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas).
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Įstatymo 62 straipsnio 4 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus.
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.
Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 50 straipsnis nustato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.
Tvarkos aprašo 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA. Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).
Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas darbo pagrindu, t. y. pareiškėjui ketinant dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju, t. y. pagal profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas.
Byloje nėra ginčo, kad Tarpininkavimo raštu Bendrovė įsipareigojo įdarbinti pareiškėją ir kiekvieną mėnesį mokėti užsieniečiui 1 390 Eur dydžio darbo užmokestį.
Sodros informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas darbo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesudarė ir minėtoje Bendrovėje neįsidarbino. Šią aplinkybę patvirtina ir Bendrovės 2023 m. rugsėjo 22 d. pranešimas Nr. 2309-PRNŠ-3095, kuriuo ji patvirtino, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, nes jis neatitiko reikalavimų.
Teismas neturi teisinio pagrindo nesivadovauti valstybės institucijoje – Sodroje kaupiamais oficialiais duomenimis, sudarytais remiantis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta informacija. Šie duomenys neginčytinai patvirtina ne tik tai, kad su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, bet ir tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Pabrėžtina, kad tiek pareiškėjo Prašyme, tiek ir darbdavio Tarpininkavimo rašte buvo aiškiai nurodyta, jog pareiškėjo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis. Pareiškėjas duomenų apie kitas gaunamas pajamas nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Todėl iš aukščiau minėtų duomenų Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu nebuvo mokamas, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio) (LVAT 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).
Taigi nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu turėjo teisėtą pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentui pateikė tik 2024 m. gegužės 30 d.
Minėta, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas) neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravio įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu). Panaikinti skundžiamą Sprendimą remiantis skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo ( Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis).
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo N. L. (N. L.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.