- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-02
- Bylos Nr.
- 2A-823-464/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-00909-2011-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- UAB „Žvanga“
- Atsakovas
- AB „Lietuvos dujos“
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Dainiaus Rinkevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Žvanga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Žvanga“ ieškinį atsakovui AB „Lietuvos dujos“ dėl dalies sandorio sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB „Žvanga“ 2011-02-28 su ieškiniu (b.l. 3-5) kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą, prašydamas pripažinti 2006-06-16 ieškovo ir atsakovo pasirašytos naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ sutarties Nr. 457-06 7.4 p., 14 p. sąlygas ir jos priedą Nr. 1 niekiniais ir negaliojančiais nuo pat pasirašymo momento, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas pasinaudojo pranašumu ir įtraukė į sutartį 7.4 p. ir 14 p. nurodytas sąlygas, kurios numato, kad jeigu vartotojas suvartoja per metus mažiau nei 90 proc. priede Nr. 1 numatyto metinio dujų kiekio, moka baudą. Tokios sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms teisės normoms – 2002-02-05 įsakymu Nr. 43 patvirtintoms tiekimo taisyklėms, kurios nustato, kad buitiniam vartotojui ir vartotojui per metus suvartojusiam iki 20 tūkst. m³ dujų imtinai netesybų dydis nenustatomas. Ieškovas suvartoja iki 20 tūkst. m³ dujų, todėl jo atžvilgiu nustatyta netesybų sumokėjimo pareiga yra neteisėta, prieštaraujanti teisiniam reglamentavimui ir turi būti pripažinta negaliojančia.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos dujos“ atsiliepimu (b.l. 31-35) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas įsipareigojo sutartimi per metus suvartoti 10 000 m³, atsižvelgiant į atsakovo išaiškinimus, kad tuo atveju, jei vartotojas įvertina, jog jis realiai nesuvartos sutartyje nustatyto dujų kiekio, kuris padengtų dujų įmonės investicijas į dujotiekį, turėtų sumokėti papildomai paskaičiuotą ekonomiškai neatsiperkančią išlaidų dalį. Ieškovui buvo leista tinkamai susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, dėl nuostatų koregavimo nesikreipė. Taigi savo įsipareigojimų dėl sulygto suvartotino per metus dujų kiekio nevykdant, ieškovui atsiranda prievolė mokėti netesybas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2011-08-02 sprendimu (b.l. 132-134) ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs šalių sudarytą sutartį sprendė, jog tiek ginčijamo sutarties 7.4 p., tiek 14 p. sąlyga, tiek ir sutarties priede Nr. 1 nustatyti dydžiai yra sudaryti pagal abiejų šalių valią, abiems šalims dėl jų susitariant. Teismas pažymėjo, jog be ginčijamų sąlygų naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartyje Nr. 457-06, šalys taip pat 2006-12-19 yra sudariusios Gamtinių dujų tiekimo sutartį Nr. C69-2006-790. Abi sutartys nėra papildančios viena kitą, bet yra atskirus teisinius santykius reguliuojančios sutartys. Pirmoji sutartis reglamentuoja ginčo šalių teisinius santykius, susijusius su naujo vartotojo prisijungimo prie dujų sistemos, o antroji sutartis reglamentuoja jau prijungto prie dujų sistemos vartotojo teisinius santykius, kylančius iš gamtinių dujų tiekimo santykių. Teismas nesutiko su ieškovo vertinimais, kad jam, kaip per metus suvartojančiam iki 20 tūkst. m³ dujų imtinai vartotojui, pagal Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 213 p. numatytą išlygą negali būti taikomos sutarties 14 p. nustatytos netesybos, siejamos su nesuvartotu (nepriimtu) iki 90 proc. sutarties priede Nr. 1 nurodytu dujų kiekiu. Teismo nuomone, taip išdėstyta taisyklių 213 p. redakcija nukreipia į tai, kad ji taikytina ne pirmosios ginčo šalių sudarytos ir teisme ginčijamos sutarties dalies atžvilgiu, bet antrosios ginčo šalių sutarties – gamtinių dujų tiekimo sutarties Nr. C69-2006 atžvilgiu. Teismas sprendė, jog ginčijamos sutarties 14 p. sąlyga neprieštarauja Gamtinių dujų įstatymo 8 str. 6 d. bei Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002-02-05 įsakymu Nr. 43 patvirtintų gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 23.6 punktui. Ieškovas nenurodė, kodėl naujų vartotojų prijungimo išlaidų skaičiavimas, nustatant netesybų sankcijas, neatitinka faktinių išlaidų proporcijų. Didesnio dujų kiekio suvartojimas per atitinkamą laikotarpį didina naujo vartotojo pajungimo ekonominį pagrįstumą (atsiperkamumą) ir atitinkamai mažina ekonomiškai neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dalį (proporciją), tuo tarpu vartojimas mažesniais kiekais atitinkamai ją didina. Todėl šalims (dujų įmonei ir vartotojui) susitarus dėl ekonomiškai neatsiperkančių paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dydžio, kai jis grindžiamas būtent atitinkamo dujų kiekio suvartojimu per visą atsipirkimo laikotarpį, susitarimas dėl sankcijų, kai suvartojama ar pateikiama dujų mažiau, negu nustatyta sutarties priede, negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Gamtinių dujų įstatymo 8 str. 6 d. imperatyvui dėl dujų įmonės ir vartotojo išlaidų paskirstymo proporcijų naujo vartotojo prijungimo prie dujų sistemos atveju.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas UAB „Žvanga“ apeliaciniu skundu (b.l. 139-141) prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2011-08-02 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo pat pasirašymo momento 2006-06-06 ieškovo ir atsakovo pasirašytos Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ sutarties Nr. 457-06 7.4 p. 14 p. ir priedą Nr. 1, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas sutarties sudarymo metu pasinaudojo tuo, kad ieškovas yra nuo jo priklausomas, kadangi kaip gamtinių dujų tiekėjas atsakovas yra vienintelis, o ieškovas turėjo neatidėliotinų poreikių. Atsakovo iniciatyva į sutartį įtrauktos 7.4 p. ir 14 p. sąlygos, numatytas sutarties priedas Nr. 1, kuriais remiantis iš ieškovo reikalaujama sumokėti už nesuvartotą dujų kiekį baudas, o ieškovas mano, kad šios sąlygos prieštarauja imperatyvioms teisės normoms.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į LR ūkio ministro 2002-02-05 įsakymu Nr. 43 „Dėl gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 213 p., kuris numato, jog netesybos netaikomos buitiniam vartotojui per metus suvartojančiam iki 20 tūkst. m³ dujų. Dėl šių priežasčių sutarties 7.4 p. ir 14 p. sąlygos bei priedas Nr. 1 turėjo būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais.
3. Atsakovas nepateikė jokių teisinių argumentų, jog numatyti skaičiuotini delspinigiai yra susiję su ekonomiškai neatsiperkančių paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų kompensavimu.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos dujos“ atsiliepimu (b.l. 144-149) prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2011-08-02 sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, jog kiekvieno vartotojo pareiga yra sumokėti įmoką už prisijungimą prie dujų sistemos ir padengti ekonomiškai neatsiperkančias perdavimo sistemos plėtojimo išlaidas. Nepaisant ieškovo priešingo teiginio apeliaciniame skunde, sutarties 7.4 p. ir priede Nr. 1 numatyti suvartoti dujų kiekiai bei sutarties 14 p. nustatytos netesybos yra tiesiogiai susietos su investicijos į vartotojo poreikiams nutiestą gamtinių dujų sistemą atsiperkamumu. Teigė, jog ieškovas nepagrįstai nurodo esąs priklausomas nuo atsakovo, nes abi šalys yra verslo subjektai, veikiantys vienodomis ekonominėmis sąlygomis bei remiantis šalių lygiateisiškumo principu. Sutartis, sudaryta su apeliantu yra galiojanti, teisėta ir turi būti vykdoma tinkamai ir sąžiningai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą faktiniu ir teisiniu aspektais, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas materialines ir procesines teisės normų aiškinimo bei taikymo taisyklių nepažeidė, ir nors sprendime klaidingai - vietoje 12 str. 6 d. įrašydamas 8 str. 6 d. - įvardijo Gamtinių dujų įstatymo nuostatą, kuria rėmėsi spręsdamas ginčą (tai kolegija vertina kaip rašymo apsirikimą), iš esmės tinkamai įvertino šalių sandorį bei padarė teisingą išvadą, kad imperatyviam įstatyminiam reglamentavimui sutarties sąlygos neprieštarauja. Apeliacinio skundo argumentai prielaidų panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą nesudaro (CPK 320 str. 1 d.).
Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl šalių 2006-06-06 pasirašytoje Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartyje (b.l. 7-8) įrašytų sąlygų, įtvirtinančių ieškovui pareigą kasmet suvartoti ne mažesnį dujų kiekį, nei numatyta šios sutarties priede Nr. 1, o šio įsipareigojimo nevykdant, mokėti sutartimi sulygtas netesybas (sutarties 7.4 p., 14 p.). Dėl šio šalių susitarimo turinio, jo sudarymo aplinkybių teisėjų kolegija ir pasisako, nes Gamtinių dujų tiekimo sutarčių (b.l. 75-81, 82-105) sąlygos nebuvo kvestionuojamos.
Apeliantas siekia pasinaudoti sandorių negaliojimo institutu, kurio paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose. Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas, t.y. sulygti dėl tam tikro teisinio rezultato (CK 1.63 str. 1 d.). Šiuolaikinėje civilinėje teisėje pripažįstama, kad civilinių santykių dalyviai, sudarydami sandorius (sutartis), yra lygūs ir laisvi sukurti tarpusavio civilines teises bei pareigas, o tokia jų teisė kyla iš sutarties laisvės principo (CK 6.156 str. 1 d. ir 4 d.). CK 6.156 str. 2 d. numato ir draudimą versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus dvi išimtis – kuomet tokią pareigą asmeniui įtvirtina įstatymas ar paties asmens savanoriškas įsipareigojimas. Gamtinių dujų įstatymas (12 str.) ir jo vykdymą detalizuojančios Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklės (26 p.) įpareigoja gamtinių dujų įmones, kurios verčiasi gamtinių dujų, tarp jų ir suskystintų, gavybos, perdavimo, paskirstymo, tiekimo, pirkimo bei laikymo verslu, sudaryti vartotojams ar kitoms dujų įmonėms galimybę naudotis jų teikiamomis paslaugomis, padidinant jau esamos dujų sistemos našumą arba nutiesiant naują dujotiekį, šiems pateikus atitinkamą prašymą. Kita vertus, tokia pareiga, tenkanti ir nagrinėjamos bylos atsakovui, anaiptol nėra imperatyvi ar nesaistoma visiškai jokių sąlygų. Priešingai, įstatymų leidėjo valia yra nustatyta, kad dujų įmonė atlieka nurodytus veiksmus tik tuomet, kai tai ekonomiškai yra pagrįsta arba jeigu pats prašytojas įsipareigoja padengti sistemos našumo didinimo išlaidas tiek, kiek jos viršija ekonomiškai pagrįstas sistemos našumo didinimo išlaidas. Visi šie klausimai ir yra išsprendžiami šalių susitarimu (Gamtinių dujų įstatymo 12 str. 6 d., aktuali sutartinių santykių susiklostymui redakcija). Šalių susitarimai yra įforminami sutartimis, o perduoti, paskirstyti, laikyti, tiekti ir naudoti dujas be sutarties arba nesilaikant sutarties sąlygų draudžiama (Gamtinių dujų tiekimo įstatymo 6 str. 2 d.).
Susitarimą dėl dujotiekio apeliantui įrengimo bei jo, kaip vartotojo, prijungimo prie atsakovo (dujų įmonės) dujų sistemos sąlygų 2006-06-06 sutartimi Nr. 457 įformino ir bylos šalys. Tam, kad dujotiekis atsipirktų per 10 metų (Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 23.6. p), yra apskaičiuojami gamtiniai dujų kiekiai, kuriuos vartotojas nurodo sutarties priede Nr. 1. Todėl apelianto ginčijamos sutarties nuostatos atspindi šio šalių pasiekto susitarimo esmę, t.y. naujo dujotiekio įrengimo ir sistemos našumo didinimo kaštus apeliantas kompensuoja atsakovui atitinkamu terminu suvartodamas atitinkamą dujų kiekį. Kolegija sutinka su atsakovo atsikritimais, kad tokios išlaidos pagal Gamtinių dujų įstatymo 12 str. 6 d. bei Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 20 p. – 23 p., 34 p. galiausiai tenka būtent naujam vartotojui, o ne dujų įmonei. Vadinasi, mainais už vienkartinę įmoką, iš karto atlyginančią atsakovo investicijas (išlaidas) dėl dujų tiekimo sistemos plėtojimo ir apelianto pajungimo prie šios sistemos, viršijančias ekonomiškai pagrįstas sistemos našumo didinimo išlaidas, apeliantas būtent ir įsipareigojo atsakovui suvartoti per taisyklėse nustatytą dujų sistemos atsipirkimo laikotarpį – 10 metų sutarties priede Nr. 1 nurodytą dujų kiekį. Pagal šalių susitarimą tai reiškia, kad apeliantui per 10 metų sunaudojus tokį apskaičiuotą dujų kiekį ir už jas atsiskaičius, jo pajungimo prie sistemos kaštai atsakovui atsiperka. Duomenų, kad šis tikslas gali būti pasiektas sunaudojant mažesnį kiekį dujų, nei buvo apskaičiuotas kaip ekonomiškai atsiperkantis, byloje nėra. Prieš pasirašant sutartį apeliantas jam apskaičiuoto kaip ekonomiškai atsakovui atsiperkančio dujų kiekio neginčijo, prijungimo sąlygų neskundė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (Taisyklių 26 p., 31 p., 32 p.). Todėl skundo argumentai, kad numatyti skaičiuotini delspinigiai nebūtinai yra susiję su ekonomiškai neatsiperkančių paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų kompensavimu, faktiškai nepagrįsti ir neįrodo suvartotinų dujų kiekio atitinkamu laikotarpiu neteisingo paskaičiavimo. Darytina išvada, kad aptariamas šalių susitarimas – palaipsniui, o ne iš karto atlyginti atsakovui sistemos plėtojimo kaštus, priešingu atveju nebūtų realizuotas. Tuomet atsakovas patirtų nuostolius, o apeliantas nepagrįstai parturtėtų atsakovo sąskaita, faktiškai išvengęs naujam vartotojui tiesiogiai įstatymu bei norminiu aktu (Taisyklėmis) nustatytos pareigos susimokėti sistemos plėtojimo, atliekamo jo naudai, išlaidas. Šalių sudaryta sutartis patvirtina, kad apeliantas turėjo sumokėti tik vieną iš sudėtinės įmokos dalių - 3103,40 Lt, o ekonomiškai neatsiperkančios paskirstymo sistemos plėtojimo išlaidų dalies mokėjimas sutarties 7.1. p. nebuvo įvardintas kaip mokėtina suma (b.l. 7, 9).
Apibendrinant kolegija konstatuoja, kad apelianto įvardijamas sąlygas vertinti kaip nesąžiningas ar pažeidžiančias sandorio šalių interesų pusiausvyrą, kaip tai interpretuojama apeliaciniame skunde, nėra teisinių prielaidų. Netesybomis šalys iš anksto susitarė dėl galimų atsakovo minimalių nuotolių kompensavimo tuo atveju, jeigu būtų suvartojamas mažesnis, nei sulygtas, dujų kiekis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su tokiais skundo argumentais, kad sutarties 14 p. sąlyga, numatanti baudos mokėjimą, neatitinka imperatyviojo įstatyminio reglamentavimo. Aiškinant Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 213 p. tokiu būdu, kaip tai daro apeliantas, nesiūlydamas kitu alternatyviu būdu kompensuoti atsakovui išlaidų už dujotiekio jam įrengimą, faktiškai būtų eliminuota jau aptarta įstatyminė bei kartu sutartinė (CK 6.2 str.) apelianto prievolė padengti sistemos našumo didinimo išlaidas būtent per vartojimą. Be to, įstatymas nedraudžia šalims susitarti dėl netesybų už bet kokios prievolės netinkamą vykdymą (CK 6.70 str. 6.72 str., 6.258 str. 1 d.), jų mažinimo galimybę ribodamas nuostolių dydžiu (CK 6. 258 str. 2 d.- 3 d.). Įstatymu sureguliuotų klausimų jokie kiti norminimai aktai negali modifikuoti. Taigi nurodytos aplinkybės nagrinėjamos bylos situacijoje neleidžia taikyti CK 1.80 str. nuostatų, numatančių sandorio (jo dalies) negaliojimą dėl jo prieštaravimo įstatymo imperatyviosioms normoms.
Taisyklių 213 p., kuris, pažymėtina, nusako galimus sutartinių netesybų mokėjimo atvejus esant dujų tiekimo-vartojimo (kitaip tariant, jų pirkimo-pardavimo), o ne dujotiekio įrengimo (statybos rangos) kaštų kompensavimo sutartiniams teisiniams santykiams, taip pat nėra nustatyta imperatyvaus draudimo, kuris galėtų būti aktualus šios bylos šalių santykiams. Šis Taisyklių punktas apibrėžia subjektų ratą, kuriems tokia atsakomybės formą už mažesnį, nei įsipareigota priimti (suvartoti) dujų tiekimo sutartimi jų kiekį per metus, galėtų būti taikoma. Kolegija jau nurodė, kad dėl šios bylos šalių pasirašytų Gamtinių dujų tiekimo sutarčių vykdymo ginčų neatsirado. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje buvo pažymėta, kad nustatant, imperatyvi teisės norma ar ne, yra vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jų išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis c.b. 3K-3-432/2008; 2010-11-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-480/2010). Todėl šio išaiškinimo kontekste kolegija sprendžia, kad aptariamas 213 p. nenustato draudimo jame nurodyta forma šalims susitarti dėl galimų dujų tiekimo įmonės nuostolių kompensavimo, jeigu įmoka už prijungimą ir ekonomiškai neatsiperkanti sistemos plėtojimo išlaidų dalis būtų nesumokėta (Taisyklių 20 p., 23.3. p.).
Kolegija nepriima domėn ir apeliaciniame skunde nurodytų motyvų apie atsakovo pasinaudojimą neatidėliotinais apelianto poreikiais, sudarant ginčijamą sutartį. Ieškinio pagrindas yra faktinio pobūdžio aplinkybės. Pagal CK 1.91 str. 1 d. sandoris (ar jo dalis) negalioja pripažinus, kad asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sandorį buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis jam sąlygomis. Taigi toks apelianto vertinimas atitiktų CK 1.91 str. nustatytą sandorio negaliojimo pagrindą ir reikštų, kad priešingu atveju tokių sutarties sąlygų apeliantas apskritai nebūtų akceptavęs ir su jomis sutikęs. Tačiau šiuo faktiniu pagrindu ieškinys nebuvo byloje pareikštas (CPK 13 str.), sutarties sąlygos buvo ginčijamos jų prieštaravimo įstatymo imperatyviam reglamentavimui aspektu (CK 1.80 str.). Apeliacinės instancijos teisme draudžiama savo procesinę poziciją grįsti tomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme ar kelti naujus reikalavimus, nepareikštus pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str.). Kita vertus, ne kiekvieną sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, galima pripažinti negaliojančiu. Pripažintinas negaliojančiu sandoris, kuris sudarytas susiklosčius sunkioms aplinkybėms ir aiškiai nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis, kai kita sandorio šalis, žinodama apie tokias aplinkybes, savanaudiškai jomis pasinaudojo. Nagrinėjamos bylos atveju, kaip nurodyta, tokių faktinių aplinkybių nebuvo nei nustatinėjama, nei nustatyta.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą (b.l. 152), todėl pagal CPK 92 str., 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos iš apelianto nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
n utarė:
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.