- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- N-575-2088-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-64-3-00273-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Romanas Klišauskas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarties A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė: I.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie susisiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamento (toliau – ir Institucija) 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu (toliau – Nutarimas) A. S. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 500 litų bauda už tai, kad 2010 m. liepos 9 d., apie 11.00 val., Mažeikių autobusų stotyje, patikrinus automobilį „Scania BR86S“, priklausantį uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Šilutės autobusų parkas“, vykstantį maršrutu Šilutė-Mažeikiai, nustatyta, kad vairuotojas H. R. V. patikrinimui nepateikė licencijos kortelės, suteikiančios teisę šia transporto priemone vežti keleivius už atlyginimą reguliariais tolimojo susisiekimo maršrutais Lietuvos Respublikos teritorijoje, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 patvirtintų „Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklių) 30 punkto reikalavimus bei 1997 m. balandžio 15 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įsakymu Nr. 130 patvirtintų „Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklių“ 3.3.6 punkto reikalavimus. A. S., būdamas UAB „Šilutės autobusų parkas“ direktoriumi, atsakingu už įmonės transporto veiklą, neužtikrino, kad laiku būtų gauta reikalinga licencijos kortelė vežti keleivius už atlyginimą ir vairuotojas išvyktų turėdamas visus reikiamus dokumentus. Tuo pažeidė 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1170 patvirtintų „Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių“ 5, 6 ir 30 punktų reikalavimus ir Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio reikalavimus.
Šalies argumentai
A. S. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nutarimą. Nurodė, kad įmonė turi licenciją vežti keleivius tolimojo susisiekimo maršrutais Lietuvos Respublikos teritorijoje, 2010 m. liepos 9 d. į reisą maršrutu Šilutė-Mažeikiai-Šilutė turėjo išvykti visiškai kitas autobusas, turintis licenciją vežti keleivius tolimojo susisiekimo maršrutais Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau minėtam autobusui sugedus, įmonės budintis mechanikas, nesuderinęs su autobusų parko vadovybe, išleido kitą autobusą. Pažymėjo, kad vairuotojas apie tai, kad autobusas negali vykti tolimojo susisiekimo maršrutu taip pat nieko nežinojo. Atkreipė dėmesį, jog sugedus autobusui, buvo daroma viskas, kad būtų išvengta nuostolių, įmonės autoriteto sumenkinimo, užtikrintas keleivių pervežimo stabilumas. Pažymėjo, kad žala niekam nebuvo padaryta, niekas nenukentėjo.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Nutarimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad A. S. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį, nes keleivių pervežimas priskiriamas prie ūkinės komercinės veiklos, be to, kaip nurodė pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, jis turi atitinkamą profesinę kompetenciją vadovauti keleivių vežimo veiklai, jis vadovauja įmonei, kuri veža keleivius už atlygį ir siekia finansinės naudos, tačiau įmonė laiku nesikreipė dėl atitinkamos rūšies licencijos kortelės vežti keleivius už atlyginimą transporto priemonei „Scania BR86S“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Taip pat teismas nurodė, kad visiškai nepagrįstas A. S. skundo motyvas, kad tokia jo padaryta veika atitinka ATPK 17 straipsnio nuostatas, kadangi nenustatė jokių būtinojo reikalingumo požymių ir išskirtinių aplinkybių. Teismas nurodė, kad administracinės nuobaudos skyrimo tvarka ir terminai nepažeisti, administracinėn atsakomybėn patrauktam A. S. paskirta sankcijoje už padarytą administracinį teisės pažeidimą numatyta minimali bauda, kurios panaikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį, pakeisti Nutarimą ir bylą nutraukti. Nurodo, jog neginčija, kad pažeidimas buvo padarytas, tačiau šis atvejis yra ypatingas, nes buvo daroma viskas, kad būtų išvengta nuostolių, įmonės autoriteto sumenkinimo, kad būtų užtikrintas keleivių pervežimo stabilumas. Atkreipia dėmesį, kad niekam jokia žala padaryta nebuvo, niekas nenukentėjo, padarytas pažeidimas yra mažareikšmis, įvykdytas esant būtinajam reikalingumui. Akcentuoja, jog nebuvo kėsintasi į valdymo tvarką. Pažymi, kad įmonės vadovo atsakomybė neturėtų kilti, nes į reisą autobusą išleido budintis mechanikas, tuo tarpu įmonės administracija dar nedirbo.
Atsiliepimas
Valstybinė kelių transporto inspekcija prie susisiekimo ministerijos atsiliepimu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį palikti nepakeistą ir A. S. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Institucijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė teisės normas, atsižvelgė į šalių argumentus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja: III.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo A. S. buvo surašytas už tai, kad jis, būdamas UAB „Šilutės autobusų parkas“ direktoriumi, atsakingu už įmonės transporto veiklą, neužtikrino, kad laiku būtų gauta reikalinga licencijos kortelė vežti keleivius už atlyginimą ir vairuotojas išvyktų turėdamas visus reikiamus dokumentus, tuo pažeidė 1997 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1170 patvirtintų „Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklių“ 5, 6 ir 30 punktų reikalavimus ir Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio reikalavimus.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija dėl to, kad A. S. padaryto administracinio teisės pažeidimo esmė įrodyta byloje surinkta medžiaga, todėl jos nebekartoja.
Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8 straipsnio 1 dalis numato, kad kelių transporto ūkinė komercinė keleivių ir krovinių vežimo už atlyginimą veikla yra licencijuojama, šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog keleiviams vežti licencija (leidimas) reikalinga, kai vežama:
1) lengvaisiais automobiliais taksi;
2) lengvaisiais automobiliais reguliariais reisais - iki 2002 m. birželio 30 d.;
3) lengvaisiais automobiliais užsakomaisiais reisais;
4) autobusais.
Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1170 patvirtintos :Kelių transporto veiklos licencijavimo taisyklės“ numato, kad licencijos kortelė – vežėjo, turinčio licenciją, transporto priemonei išduodamas leidimas, suteikiantis teisę šia transporto priemone vežti keleivius arba krovinius. Taisyklių 5 punkte numatyta, kad vežėjui, turinčiam kelių transporto veiklos licenciją transporto įmonei, kuri užsiima keleivių ar krovinių vežimu ir yra įregistruota Lietuvos Respublikoje, išduodama licenciją atitinkanti licencijos kortelė, kurią su kitais dokumentais kelių transporto priemonės vairuotojas privalo pateikti tikrinančios institucijos pareigūnui. Dėl licencijos ir licencijos kortelės išdavimo į Valstybinę kelių transporto inspekciją turi kreiptis vežėjas (vadovas ar įgaliotas asmuo), kuriam pavesta vadovauti keleivių vežimo veiklai.
Įvertinus šį teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad nustačius, jog keleivių pervežimo paslaugos teikiamos neturint arba pasibaigus transporto priemonei išduodamos licencijos kortelės galiojimui, padarytas keleivių vežimo keleiviniu kelių transportu veiklos pažeidimas kvalifikuotinas atsižvelgiant į tai, kurios ATPK numatytos veikos dispozicija laikytina specialiąja. Šiuo atveju be kitų veikai kvalifikuoti reikšmingų teisinių pagrindų atsižvelgtina į kodekso skirsnius, kuriuose inkorporuotos taikytinos normos, apibūdinančius įstatymu saugotinus objektus, kas leidžia identifikuoti bendrojo ir specialiojo teisinio reguliavimo savitumus ir tokiu būdu atriboti šį reguliavimą siekiant teisingo veikos kvalifikavimo tikslų.
ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimus (Įstatymu saugotini objektai – prekyba, finansai, apskaita ir statistika). ATPK 142² straipsnyje numatyta atsakomybė už keleivių vežimo keleiviniu kelių transportu taisyklių pažeidimus, kurio 3 dalies dispozicija formuluojama taip – Keleivių vežimas keleivinio kelių transporto priemonėmis neturint keleivinį kelių transportą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytų dokumentų arba turint negaliojančius dokumentus. Šis straipsnis inkorporuotas į dešimtąjį skirsnį – pažeidimai transporte, kelių ūkyje bei ryšių srityje. Taigi, vertinant A. S. padarytą pažeidimą, konstatuotina, jog specialioji dispozicija nustatyta ATPK 142² straipsnio 3 dalyje, todėl teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta bei ATPK 284 straipsnio 2 dalimi, perkvalifikuoja A. S. padarytą veiką ir ATPK 172 straipsnio 1 dalies į ATPK 142² straipsnio 3 dalį.
Be to, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo motyvų, A. S. skundžiamą nutartį ginčija tuo, jog teismas nenustatė, kad yra jo kaltė dėl budinčio mechaniko netinkamo savo darbinių funkcijų vykdymo.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, su tokiais A. S. argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir nuodugniai išanalizavo A. S. kaltės dėl jam inkriminuoto pažeidimo padarymo buvimą, motyvuotai pagrindė savo išvadas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu galiojančio ATPK normos nenumato juridinio asmens atsakomybės už administracinius teisės pažeidimus, o pagal galiojančią teisės normų sistemą, už juridinio asmens padarytą teisei priešingą veiką administracinė atsakomybė kyla juridinio asmens atstovui, t. y. fiziniam asmeniui, vykdančiam organizacines-tvarkomąsias ar administracines-ūkines pareigas (žr., „Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis“ Nr. 10, 2007 m., „Dėl vežėjo, kaip administracinės atsakomybės subjekto“). Nagrinėjamu atveju spręstina, jog būtent A. S., būdamas individualiosios įmonės vadovu, privalėjo užtikrinti, kad jo įmonės darbuotojai laikytųsi keleivių vežimo keleiviniu kelių transportu taisyklių, tačiau tas padaryta nebuvo.
Taip pat teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo motyvą, jog pažeidimas buvo įvykdytas esant būtinajam reikalingumui. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas. Šios sąlygos – tai 1) gręsiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gręsiantis pavojus turi būti realus; 3) gręsiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N63-884/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010). Pažymėtina, kad išanalizavus bylos medžiagą, apelianto veikoje nėra nustatytų būtinojo reikalingumo sąlygų.
ATPK 142² straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, kad šio pažeidimo padarymas užtraukia baudą vežėjams nuo vieno šimto penkiasdešimties iki trijų šimtų litų. Skirdamas nuobaudą, teismas atsižvelgia į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Išanalizavus bylos medžiagą, nenustatyta A. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad yra pagrindas A. S. paskirti baudą, artimą straipsnio sankcijoje numatytos baudos vidurkiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Skundą tenkinti iš dalies.
Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos Šiaulių regiono departamento 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą pakeisti: pripažinti A. S. kaltu padarius ATPK 142² straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą ir skirti 200 litų baudą.“
Nutartis neskundžiama.