Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo E. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Nukentėjusiosios S. Š. 9000 litų civilinis ieškinys dėl materialinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2005 m. balandžio mėnesį, laikotarpiu nuo 14 iki 15 dienos, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, name, esančiame Klaipėdoje, H. Manto g. 50, asmeninio konflikto metu tyčia metaliniu vamzdžiu suduodamas nukentėjusiajam K. Š. ne mažiau 8 smūgių į galvą, padarė sunkią galvos traumą su daugybinėmis muštinėmis galvos žaizdomis, skeveldriniu kaukolės skliauto kairės pusės lūžimu, pereinančiu į pamato sritį, kraujo išsiliejimais virš ir po kietuoju galvos smegenų dangalu, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų sumušimu, dėl ko K. Š. nuo sunkių galvos sužalojimų visumos įvykio vietoje mirė.

Klaipėdos apygardos teismas išteisindamas E. J. iš kaltinimo pagal LR BK 129 str. 1 d. nuosprendyje nurodė, kad byloje nėra įtikinamų įrodymų, jog būtent E. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teismo nuomone, E. J. parodymai yra prieštaringi, jo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolas surašytas pažeidžiant LR BPK 196 str. reikalavimus, šio veiksmo atlikimo metu jam buvo užduodami menami klausimai, kurie nebuvo įrašyti šiame protokole. Teismas padarė išvadą, kad menami klausimai galėjo būti užduoti ir E. J. apklausų kaip įtariamuoju metu. Taip pat nerastas nusikaltimo padarymo įrankis, kurį, kaip metalinį vamzdį, E. J. įvardijo ikiteisminio tyrimo metu, nors pagal specialisto išvadą tokiu įrankiu galėjo būti metalinis strypas, turintis briaunas.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. Š. apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu, kadangi ikiteisminio tyrimo metu E. J. visiškai pripažino savo kaltę, tai yra tai, kad jis nužudė jos sūnų ir paaiškino aplinkybes, dėl kurių kilo konfliktas ir kaip nusikaltimas buvo įvykdytas. Anot apeliantės, E. J. parodymai, jog jis pripažino savo kaltę, nes buvo spaudžiamas policijos pareigūnų, prieštarauja bylos medžiagai. Teismo metu nenustatyta, kad teisiamasis būtų buvęs pareigūnų įkalbinėjamas ar spaudžiamas prisipažinti. Apeliantė nesupranta, kodėl teismas suabejojo E. J. savanoriškai parašyto paaiškinimo tikrumu, nes jis galėjo atsisakyti rašyti paaiškinimą ir atskleisti tiesą, tačiau to nepadarė ir savarankiškai geranoriškai tai atliko. Smulkūs procesinių veiksmų neatitikimai neturėtų būti vertinami kaip Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai. Pažymi, kad, nebuvo pažeista Lietuvos Respublikos BPK 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nuo pat pirmos apklausos momento asmuo turi teisę turėti gynėją, t. y. įtariamojo teisė. Šios teisės jis nekėlė ir gynybos nereikalavo. Apeliantės manymu, byloje yra prieštaravimas dėl suduotų smūgių žuvusiajam, nes praėjus 10 dienų po sumušimo, ekspertui sunku konstatuoti, ar tai smurtinio sudavimo pasekmė, ar laiko ir irimo proceso įtakos rezultatas. Byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių E. J. kaltę. Todėl prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, patenkinti jos civilinį ieškinį ir priteisti jai 9000 litų žalos atlyginimui.

Prokuroras, nukentėjusioji civilinė ieškovė S. Š. , nukentėjusysis T. Š. prašo prokuroro ir nukentėjusios apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistasis E. J. ir jo gynėja prašo prokuroro ir S. Š. apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ir S. Š. apeliaciniai skundai atmetami. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo E. J. inkriminuoto nusikaltimo padaryto aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, teismo medicinos specilialisto išvadas, kitą rašytinę bylos medžiagą.

Kolegijos nuomone, iš dalies galima sutikti su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, jog įtariamojo apklausa gali vykti ne tik pagal LR BPK nuostatas, bet ir pagal operatyvinės veiklos įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Minėto įstatymo 3 straipsnio 13 punkte yra nurodyta, kad vienas iš operatyvinės veiklos metodų yra operatyvinė apklausa – metodas, kai informacija gaunama tiesiogiai bendraujant su informacija turinčiu asmeniu Tačiau visi ikiteisminio tyrimo metu atliekami veiksmai konkrečioje baudžiamojoje byloje turi būti atliekami pagal BPK įtvirtintas nuostatas. Iš tikrųjų E. J. parašė paaiškinimą ir nurodė K. Š. nužudymo aplinkybes, nedalyvaujant gynėjui (t.1, b. 120). LR BPK 21 str. numatyta, kad „įtariamuoju laikomas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam surašytas šio Kodekso 187 straipsnyje numatytas pranešimas apie įtarimą“. Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. J. tuo metu buvo sulaikytas, tačiau jokie įtarimai jam nebuvo pareikšti. Akivaizdu, kad E. J. procesinė padėtis tuo metu buvo, kaip įtariamojo. Iš bylos medžiagos nematyti, kad E. J. būtų siūlyta turėti gynėją, o jam atsisakius gynėjo, surašytas atsisakymo nuo gynėjo protokolas (BPK 21 str. 4 d.). Kolegijos nuomone, tokiu būdu formaliai buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 6 d. bei BPK 21 str. 4 d. įtvirtina nuostata, jog įtariamasis nuo pat pirmos apklausos momento turi teisę turėti gynėją. Iš liudytojo Artūro Lauciaus parodymų matyti, kad E. J. buvo sulaikytas prie labdaros valgyklos ir atvežtas į policijos komisariatą apklausai 2005 m. gegužės 3 d., nes turėjo operatyvinės informacijos, kad jis galėjo nužudyti K. Škimelį. E. J. jam prisipažino nužudęs K. Škimelį, todėl jis pasiūlė jam parašyti paaiškinimą. E. J. tai padaryti sutiko ir savanoriškai tokį paaiškinimą parašė, o šį paiškinimą perdavė bylos tyrėjai. Nors E. J. parašytas paaiškinimas apygardos teismo nuomone, yra laikomas neteisėtu, tačiau E. J. paaiškinime surašyti duomenys tą pačią dieną buvo patikrinti BPK nustatyta tvarka, t.y. dalyvaujant gynėjui E. J. apie įvykio aplinkybes buvo apklaustas kaip įtariamasis. Kaip matyti iš apklausos protokolo, E. J. apklaustas kaip įtariamasis davė parodymus, kurie sutapo su paaiškinime (prisipažinime) užfiksuotais duomenimis. Todėl šio paaiškinimo forma, nors iš esmės neatitikimo įstatymo reikalavimams, tačiau savo turiniu jo negalima vertinti atsietai nuo kitų įrodymų. E. Janaukso rašytas paaiškinimas BPK 20 str. tvarka turi būti vertinamas visete su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Apygardos teismas įvertino E. J. parodymų nenuoseklumą. Iš jo parodymų matyti, kad nuo 2005 metų pradžios jis kartu su K. Š. gyveno name, esančiame H. Manto 50, Klaipėdos m., kur ir buvo rastas lavonas. Tačiau iš Klaipėdos miesto Vienos nakties nakvynės namų 2005 m. spalio 20 d. rašto matosi, kad jau nuo kovo mėnesio, išskyrus kai kurias dienas, jis nakvodavo nakvynės namuose, tame tarpe jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo naktį, t.y. 2005 m. balandžio 14-15 ir po to sekusiomis kitomis naktimis (t.2, b.l.57). Iš tų pačių nakvynės namų 2006-02-13 pažymos matyti, kad nakvynės namus galimas palikti bet kuriuo metu, o lankytojų išėjimas darbuotojų budėjimo žurnale nekontroliuojamas ir nefiksuojamas. Tačiau nei vienuose E. J. parodymuose nėra akcentuota, kad 2005 m. balandžio 14-15 dienomis jis į namą, kuriame buvo nužudytas K. Š. , atvažiavo iš Vienos nakties nakvynės namų.

E. J. taip pat parodė, kad K. Škimelį mirtinai sužalojo po to, kai šis metaliniu vamzdžiu jam sudavė 4-5 kartus. Teismo medicinos specialisto išvadoje nustatyta, kad sužalojimų ant E. J. kūno, kurie galėjo būti padaryti jam ginantis nuo kontaktinių traumuojančių poveikių daiktais ar įrankiais, kuriuos galėjo jam suduoti kitas asmuo, nėra (t. 1, b. l. 147). Teismo medicinos ekspertas R. P. apklausiamas teismo posėdyje, parodė, kad sumušimo žymės, padarytos E. J. ikiteisminio tyrimo metu nuodytomis aplinkybėmis ir laiku, turėjo išlikti. Tokiu būdu, K. Š. tuo pačiu metaliniu vamzdžiu, kuriuo neva buvo ir nužudytas, E. J. nesudavė, o pastarojo nurodytos aplinkybės neatitinka faktinėms aplinkybėms, nes jų nepatvirtina kiti įrodymai.

Taip pat bylos aplinkybėms neatitinka ikiteisminio tyrimo metu E. J. nurodytas K. Š. suduotų smūgių skaičius, į ką atkreipė dėmesį ir nukentėjusioji S. Š. savo apeliaciniame skunde. E. J. apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad K. Š. sudavė metaliniu vamzdžiu 2-3 kartus į galvą, nors galėjo suduoti ir daugiau smūgių bei 2-3 kartus per šoną. Tokias pačias aplinkybes jis nurodė savo rašytame paaiškinime (t.1, b.l.120). Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad K. Š. mirtinai sužalotas suduodant jam į galvą mažiausiai 8 smūgius. Teisėjų kolegijos nuomone, šių suduotų smūgių skaičiaus neatitikimą galima būtų paaiškinti E. J. paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, jog neprisimena, kiek sudavė smūgių. Iš bylos medžiagos matyti, jog E. J. inkriminuota, kad K. Škimelį jis nužudė metaliniu vamzdžiu. E. J. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ne kartą teigė, kad K. Škimelį mušė metaliniu vamzdžiu, kurį atėmė iš jį užpuolusio K. Š. , vėliau jį išmetė. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad K. Š. galėjo būti sužalotas metaliniu vamzdžiu (t.1, b.l.27 - 40). Tačiau teisiamajame posėdyje teismo medicinos specialistas P. P. patikslino, kad K. Š. sužalojimai padaryti buku pailgos formos apie 2-3 cm pločio daiktu, turinčiu briaunas (t.2, b.l.59-60). Tokia išvada atitinka teismo medicinos specialisto išvados motyvuojančioje dalyje R. Sitienės darytas įrašas, jog K. Š. sužalojimai galvoje padaryti pailgos formos, apie 2-3 cm pločio, turinčiu briaunas daiktu (t.1, b.l.30). R. Sitienė šią išvadą patvirtino ir apeliacnio proceso metu paaiškindama, kad K. Š. padaryti sužalojimai būtent briauną turinčio paviršių daiktu, kurių neturi vamzdis. Apeliacinio proceso metu E. J. patvirtino, kad K. Š. turėjo tuščiavidurį metalinį vamzdį, kuris buvo žalsvos spalvos, tačiau jokių briaunų neturėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo medicinos specialistas P. P. rašytinėje išvadoje nurodydamas nužudymo įrankį – metalinį vamzdį – suklydo. Akivaizdu, kad metalinis vamzdis šiomis savybėmis nepasižymi ir briaunų neturi. R. Sitienė apeliacinio proceso metu taip pat parodė, kad tiriamoje žaizdoje buvo rasti žalsvos spalvos dalelių. Ši aplinkybe iš dalies sutapo su E. J. parodymais, jog nužudytasis K. Š. tokį vamzdį turėjo. Tačiau šios aplinkybės sutapimas neįrodo E. J. kaltumo dėl K. Š. nužudymo, nes kaip matyti iš jo paaiškinimo, tokį vamzdį jis iš tikrųjų matė nužudytojo bute, pastarasis jį turėjo apsigynimo tikslu. Todėl E. J. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas žalojimo įrankis (neva metalinis vamzdis) taip pat nesutampa su objektyviai nustatytomis kitomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Be to, šio prieštaravimo pašalinti teisminio nagrinėjimo metu neįmanoma, nes sužalojimo įrankis nerastas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu E. J. parodė, jog konfliktas su K. Š. įvyko 2005 m. balandžio 14 ar 15 dieną. Specialisto išvadoje K. Š. mirties data nurodyta tik apytikriai, t. y. 7-12 parų iki tyrimo pradžios (tyrimas pradėtas 2005 m. balandžio 25). Be to, iš E. J. parodymų matyti, kad K. Škilelis gyveno su jauna mergina, kurios vardas ir pavardė galėjo būti R. Š. . Tačiau ikiteisminio tyrimo metu įvardinta R. Š. nenustatyta (t.1, b.l.98,100, 149-50). Juo labiau, po sulaikymo E. J. rūbai nepaimti, ant jų nukentėjusiojo kraujo pėdsakų neieškota, nors, kaip matosi iš įvykio vietos apžiūros protokolo, dėmėmis panašiomis į kraują buvo aptaškytos sienos, lovos atkaltė ir net kambario durys. Todėl nėra jokių įrodymų, kad E. J. įvykio dieną buvo nužudytojo K. Š. gyvenamojoje vietoje ar kad jis būtų ten gyvenęs. Šios aplinkybės patvirtina E. J. alibi, kad jis inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu nebuvo įvykio vietoje, todėl neatmetama galimybė, kad K. Š. galėjo būti nužudytas kitu laiku ir kitomis aplinkybėmis, nei jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu.

Teisminio nagrinėjimo metu E. J. parodė, kad įvykio aplinkybes sužinojo iš įvykį tyrusių pareigūnų. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis E. J. parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašu, iš kurio neva matosi, kad parodymų patikrinimas buvo atliekamas kambaryje, iš kurio, kaip nustatyta, palyginus su įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, jokių daiktų nebebuvo, jis buvo išvalytas. Apygardos teismas taip pat konstatavo, kad bylos tyrėja I. J. įtariamąjam E. J. uždavinėjo atsakymą menančius klausimus, o jam belikdavo tik jos teiginius patvirtinti. Teismas teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad šie tyrėjos klausimai protokole nėra užrašyti, o parodymų patikrinime dalyvavęs gynėjas dėl tokios bylos tyrimo taktikos ir parodymų fiksavimo protokole jokių prieštaravimų nepareiškė (t.1., b.l. 141-145). Pirmosios instancijos teismo nuomone, parodymų patikrinimas atliktas iš esmės pažeidžiant LR BPK 196 str. reikalavimus, nes asmuo, kurio parodymai yra tikrinami, savarankiškai parodo vietą, apie kurią davė parodymus, paaiškina ankstesnius savo parodymus akivaizdžiai juos susiedamas su aplinkybėmis vietoje. Apeliacinio proceso metu atlikus įrodymų tyrimą ir peržiūrėjus parodymų patikrinimo vietoje vaizdo įrašą pirmosios instancijos teismo padarytos išvados iš dalies atitinka tikrovę ir su jomis nesutikti negalima. Įvykio vietos apžiūros, atliktos 2005 m. balandžio 24 d., metu negyvenamame name H. Manto 50, Klaipėdoje, viename iš kambarių rasti išmėtyti įvairūs daiktai ir rūbai, kambario įėjimo kairėje ir dešinėje stovi lovos, kairėje lovoje rastas vyriškio lavonas, kairėje galvos pusėje matosi žaizda, ant lovos atkaltės, durų ir sienos matosi dėmės, panašios į kraują, ant stalo rastas ir paimtas kraujuotas skuduras (t.1, b.l. 8-17). Tačiau atliekant E. J. parodymų patikrinimą vietoje, šis kambarys buvo išvalytas, o E. J. negalėjo nurodyti svarbių bylai svarbių aplinkybių, juos logiškai ir akivaizdžiais tarpusavyje susiedamas, todėl į tyrėjo I. J. daugelį atvejų užduodamus menamus klausimus, išteisintasis tik patvirtindavo atsakymą. Taigi, iš minėto vaizdo įrašo matyti, kad E. J. negalėjo tiksliai paguldyti manekeną ir nurodyti įvykio metu buvusio K. Š. padėtį. Tik tyrėjai I. J. patikslinus, kad neva apklausoje jai sakė kitaip, E. J. manekeno galvą nukreipė į duris. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad parodymų patikrinimas vietoje buvo atliktas esmingai pažeidžiant BPK 196 str. reikalavimus, todėl ikiteisminio tyrimo metu, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, gauti rezultatai negali būti pripažinti patikimu, įtikinamu ir neginčijamu įrodymu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr.20 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5. p. nurodyta, kad teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai“. E. J. duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnams yra prieštaringi, jų negalima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, BPK 189 str. tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjo E. J. nebuvo apklaustas (BPK 20 str.). Byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai tik patvirtina, kad K. Š. buvo tikrai nužudytas, tačiau patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių E. J. kaltę dėl šio nužudymo, nėra. Tai, kad E. J. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino padaręs nusikaltimą, įtariamojo parodymai iš dalies atitiko faktinėms bylos aplinkybėms, procesiniai veiksmai buvo atleikami dalyvaujant gynėjui, o susipažinimo su bylos medžiaga jokių prašymų nebuvo pareikšta, negalima laikyti įtikinamais jo kaltės įrodymais, nes tai tik patvirtina procesinių veiksmų su įtariamuoju (išteisintuoju) teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Tokios išvados visiškai atitinka minėto senato nutarimo Nr. 40 p. 3.1.8 reikalavimams.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė S. Š. nurodė, kad dėl sūnaus K. Š. mirties ji patyrė 3000 materialinę žalą ir 6000 Lt neturinę žalą. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas apibrėžia neturtinę žalą kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą, teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 str. 1 d., 6.251 str. 2 d., 6.282 str.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais būtina atsižvelgti į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes, taip pat į sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Kadangi E. J. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, S. Š. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestas pagrįstai (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visus aukščiau paminėtus įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinių skundų ribose nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės S. Š. apeliacinius skundus atmesti.