Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir O. V. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas keturiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatlikta bausmės dalis pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. nuosprendį, ir O. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiems metams. Laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

O. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Iš nuteistojo O. V. nukentėjusiajam V. D. priteista 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų O. V. ir K. V. solidariai nukentėjusiajai D. P. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu K. V., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 180 straipsnio 1 dalį ir jo išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį negautas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

O. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 21 d., apie 00 val., viešoje vietoje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), provokuodamas konfliktą kitų asmenų akivaizdoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, be jokios priežasties prikibo prie nukentėjusiojo V. D. ir tyčia rankomis sudavė jam tris smūgius į galvą, taip padarė kraujosruvą kairio žando vidiniame paviršiuje ir taip sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką.

O. V. ir K. V. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2009 m. vasario 21 d., apie 00 val., veikdami bendrininkų grupe, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą, bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam L. P. apie devynis smūgius rankomis, įspyrė į galvą, taip padarė jam odos nubrozdinimą kaktoje, žanduose, kairiame skruoste, dešinės ausies kaušelyje, muštinę žaizdą viršutinės lūpos gleivinėje, kraujosruvas lūpų pogleivyje, pakaušio minkštuosiuose audiniuose, dešiniame smilkininiame raumenyje, po to bendrais veiksmais, užvaldė svetimą, L. P. priklausantį turtą: piniginę, kurios vertė 120 Lt ir joje buvusius 480 Lt, materialinės vertės neturinčius dokumentus: asmens tapatybės kortelę, studento pažymėjimą, leidimą įeiti į bendrabutį, taip padarė nukentėjusiajam 600 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo O. V. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. O. V. kaltė padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas Kauno apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinis teismas neperžiūri nuosprendžio dalies, kuria O. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes dėl to apeliacinis skundas nepaduotas.

Apeliantas skunde pažymi, kad Kauno apygardos teismas neteisingai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą sieja su BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimais pirmosios instancijos teisme vertinant įrodymus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, todėl pagrįstai konstatavo, kad apeliantas padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Atkreipiamas dėmesys, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1-4 dalys). Įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis O. V. atžvilgiu pagrįstas ikiteisminio tyrimo duomenimis, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais, patikimais ir leistinais, kruopščiai įvertintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Svarbu pažymėti ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis O. V. teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nuteistojo O. V. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl netinkamo plėšimo inkriminavimo yra nepagrįsti.

Baudžiamosios teisės teorijoje pažymima, kad vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą, visuma. Jeigu nėra bent vieno iš minėtų požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies normose yra išskiriami pagrindiniai, esminiai požymiai, pagal kuriuos pavojinga veika yra pripažįstama nusikalstama ir ją galima atriboti nuo kitų nusikalstamų veikų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 180 straipsnio 1 dalį plėšimas yra svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Taigi plėšimo objektyviąją pusę apibūdina ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas ar grasinimas panaudoti fizinį smurtą plėšimo metu. Pažymėtina, kad grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, tačiau grasinimas taip pat gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 straipsnio 1 dalis) visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje. Nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris pilnai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyvius plėšimo požymius, nurodytus BK 180 straipsnio 1 dalyje (pvz., tik grobė nukentėjusiojo asmens turtą).

O. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį L. P. padarė tik kitas nuteistasis K. V. Pasak apelianto, jis nukentėjusiojo nespardė, taip pat nepaėmė ir nukentėjusiojo piniginės. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į visas bylos aplinkybes pažymi, kad šie nuteistojo teiginiai niekuo nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išanalizavęs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nuosprendyje konstatavo, kad O. V. kartu su K. V., veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą, bendrais veiksmais sudavė smūgius nukentėjusiajam L. P. bei bendrais veiksmais užvaldė svetimą turtą (t. 4, b. l. 167).

Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

Tačiau skundo argumentas, kad apeliantas (O. V.) nemušė, nespardė bei nepaėmė nukentėjusiojo daiktų (tai neva padarė K. V.), neleidžia daryti išvados, jog jis nedalyvavo plėšime. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent O. V. buvo konflikto iniciatorius, gatvėje prasilenkdamas su V. D. ir L. P. agresyviai juos užkalbino, vėliau grįžo ir prikibo prie nukentėjusiųjų, dėl ko iš pradžių kilo žodinis konfliktas, vėliau abu nuteistieji buvo aktyvūs nusikalstamos veikos (plėšimo) bendravykdytojai (t. 4, b. l. 163-164). Pirmosios instancijos teismas apelianto (O. V.) kaip nusikalstamos veikos bendrininko vaidmenį nustatė teisingai. Apygardos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nustatytas faktines bylos aplinkybes: byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad L. P. nuteistieji O. V. ir K. V. spardė iš abiejų pusių, tačiau kai nukentėjusysis parkrito ant žemės, abiem nuteistiesiems kilo tyčia užvaldyti plėšimo būdu jo asmeninį turtą ir tuojau pat jį užvaldė. Šias aplinkybes iš dalies patvirtino nuteistasis K. V. (t. 4, b. l. 34) bei nukentėjusysis V. D., kuris nurodė, kad nukentėjusįjį L. P. spardė ir prie jo buvo pasilenkę abu nuteistieji, tačiau kuris iš jų paėmė nukentėjusiojo daiktus, jis (V. D.) negalėjo patvirtinti (t. 4, b. l. 41-44). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad K. V. iš chuliganiškų paskatų peiliu mirtinai sužalojo nukentėjusįjį, o po to kartu su O. V. bei pagrobtais nukentėjusiojo asmeniniais daiktais iš įvykio vietos pasišalino. Remiantis bylos medžiaga galima teigti, kad nuteistųjų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, t. y. veiksmais, rodančiais, kad nuteistieji O. V. ir K. V. pritarė ir sutiko vienas kito neteisėtiems veiksmams ir taip išreiškė savo tikrąją valią – norą užvaldyti ir pagrobti svetimą turtą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad nepagrįstas apelianto O. V. teiginys, kad jo nekaltumą neva paneigia specialistų išvados bei Kauno miesto stebėjimo kamerų vaizdo įrašas.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2009 m. gegužės 7 d. specialisto išvadoje Nr. XX-XXX (XX), XX-XXXX (XX), XX-XXXX (XX) nurodyta, kad ant nukentėjusiojo L. P. megztinio rastos dirbtinės odos dalelės ir O. V. striukės dirbtinė oda, yra vienodos (bendro grupinio priklausomumo), todėl yra didelė tikimybė, kad ant nukentėjusiojo megztinio rastos dirbtinės odos dalelės yra O. V. striukės (t. 1, b. l. 63-73). Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimo centro 2009 m. lapkričio 2 d. specialisto išvadoje Nr. XXX-(XXX)-XXX-XXXX nurodoma, kad ant tirti pateiktų O. V. striukės, kelnių ir batų žmogaus kraujo nerasta. Tačiau ant dešiniojo bato rastų žmogaus biologinių pėdsakų genotipas sutampa su O. V. genotipu. Ant striukės rasta tarpusavyje sumaišyta dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių identifikuoti galima abu asmenis, t. y. vieno asmens genotipas sutampa su K. V., o kitas – O. V. Tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas sutampa su O. V. lokusų genotipu, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė yra ne didesnė nei 0,00000000000000 % (t. 1, b. l. 99-103). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai rėmėsi šiomis specialisto išvadomis, tačiau apeliantas jas savaip interpretuoja. Priešingai, šios specialisto išvados iš dalies patvirtina nukentėjusiojo V. D. parodymus, kad abu nuteistieji buvo pasilenkę prie nukritusio L. P., kažko ieškojo, po to jį spardė. Tai, kad ant nukentėjusiojo L. P. rūbų nerasta O. V. batų odos ar padų plastiko mikrodalelių nepaneigia nukentėjusiojo V. D. parodymų ir neįrodo apelianto nekaltumo dėl plėšimo. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad įrodymai byloje vertinami ne atskirai (selektyviai), bet jų visuma.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad K. V. vėliau jam perdavė piniginę, o ne cigarečių pakelį. Apeliacinio proceso metu O. V. parodė, kad K. V. jam perdavė ne piniginę, o nužudytajam L. P. priklausančią asmens tapatybės kortelę. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teisme apie tai davė neteisingus parodymus, nes norėjo padėti K. V. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas apie šią aplinkybę tiek ikiteisminio tyrimo, tiek Apygardos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu davė skirtingus ir prieštaringus parodymus. Kauno miesto vaizdo stebėjimo kamerų įrašai nei patvirtina, nei paneigia, kad nuteistasis K. V. šalia stovinčiam apeliantui (O. V.) perdavė nukentėjusiajam L. P. priklausančią piniginę ar cigarečių pakelį (t. 1, b. l. 107-111). Teisėjų kolegijos nuomone, minėtas vaizdo įrašas objektyviai patvirtina, kad O. V. po nusikalstamų veiksmų prieš L. P. padarymo neprieštaravo kito nuteistojo (K. V.) veiksmams. Tai atitinka nukentėjusiojo V. D. parodymus, kad abu nuteistieji veikė bendrai ir plėšimo būdu užvaldė nukentėjusiajam priklausantį turtą. O. V. aukščiau nurodyti teiginiai ir parodymai neatitinka tikrovės, prieštarauja kitiems bylos įrodymams, o nuteistasis duodamas skirtingus parodymus bei neigdamas objektyvius įrodymus siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinis teismas pažymi, kad O. V. dalyvavimą plėšime įrodo nukentėjusiojo V. D. parodymai, kurie viso proceso metu yra nuoseklūs, t. y. jis neturi jokio pagrindo apkalbėti apeliantą, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti (t. 2, b. l. 24-27, t. 4, b. l. 41-44). Nuteistojo skundo argumentas, kad V. D. iš pykčio jį apkalba yra niekuo nepagrįstas, todėl laikomas deklaratyviu.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad O. V. dalyvavo BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padaryme ir buvo vienas iš bendravykdytojų. Taip pat kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir O. V. pagrįstai nuteisė pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

O. V. skunde deklaratyviai akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę keturiems metams.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos buvo jau susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Kauno apygardos teismas, skirdamas O. V. bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys), į tai, kad nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį padarė kartu su K. V., abu veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo veiksmų pavojingumo visuomenei pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistasis O. V. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo savo kaltės nepripažino, nors jis buvo konflikto iniciatorius, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė prieštaringus parodymus. O. V. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl bausmės skyrimo neteisingai nurodė, kad O. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nors aprašomojoje dalyje konstatavo priešingai (t. 4, b. l. 168, 170). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė techninę klaidą, kuri nelaikoma BPK normų pažeidimu.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino O. V. asmenybę (charakterizuojamas neigiamai, nusikalstamas veikas padarė tik suėjus pilnametystei bei neatlikus paskirtos bausmės už nusikaltimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nedirbo, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, baustas už administracinius teisės pažeidimus, buvo įrašytas į Kauno miesto vaikų teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos grupės įskaitą, jam nustatytas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas). Pažymėtina tai, kad šis O. V. asmenybės įvertinimas turi didelę reikšmę vertinant jo pavojingumą visuomenei ir duodą pagrindą manyti, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės rodo, kad O. V. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės, jo antivisuomeninės nuostatos susiformavo iki nusikalstamos veikos ir yra gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio padarinys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių O. V. teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų jam skirti švelnesnę bausmės rūšį ar švelninti jau paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmę motyvuotai ir teisingai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas kiekvienam nuteistajam skirdamas bausmes jas individualizavo tinkamai, atsižvelgė į visas reikšmingas bausmei skirti aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas negali vertinti K. V. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio, nes dėl to negautas skundas sunkinančiais pagrindais.

Teisėjų kolegijos nuomone, O. V. parenkant bausmių rūšis, nustatant jų dydį bei bendrinant už padarytas nusikalstamas veikas paskirtas laisvės atėmimo bausmes, baudžiamojo įstatymo reikalavimai nepažeisti, tokiu būdu užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, tai neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimams ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo O. V. apeliacinį skundą atmesti.