Kauno apygardos teismo nutartis

2015-12-15 · Byla Nr. ATP-1253-245/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-12-15
Bylos Nr.
ATP-1253-245/2015
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Kęstutis Dargužis
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-1253-245/2015Teisminio proceso Nr. 4-69-3-05993-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.4.; 45.4.5.; 79.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Kęstutis Dargužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarimo A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismo 2015-10-29 nutarimu A. M. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. galutine subendrinta 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams už tai, kad jis 2015-07-28, apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Mercedes Benz E280“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesiėmė visų atsargumo priemonių, įvažiuodamas į nereguliuojamą sankryžą šalutiniu keliu pasuko į dešinę, į pagrindinį kelią, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiuojančiai kitai transporto priemonei „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir su ja susidūrė. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Vairuotojas, nepranešęs policijai apie eismo įvykį, pasišalino iš eismo įvykio vietos. Tokiais veiksmais A. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 158 punktų reikalavimus.

Šalies argumentai

A. M. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015-10-29 nutarimą ir sumažinti jam skirtą baudą bei teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Skunde nurodo, kad nesutinka, jog iš įvykio vietos pasišalino tiesiogine tyčia. Apeliantui nepajutus jokių eismo įvykio požymių, apžiūrėjus savo automobilį bei nenustačius jokių pažeidimų, informavus „Audi A6“ vairuotoją, kad kontakto nebuvo bei pastarajam be jokių paaiškinimų nuėjus į savo automobilį, kartu su apeliantu važiavusiam asmeniui patvirtinus, kad jokio susidūrimo nei pajuto, nei girdėjo, apeliantas buvo pagrįstai įsitikinęs, kad eismo įvykio nebuvo. Be to, pavažiavęs į priekį, apeliantas keliolika minučių laukė, kuo pasibaigs situacija. „Audi A6“ vairuotojas tiesiog prisiparkavo iš šono ir nieko neveikė. Tada apeliantas pakartotinai apžiūrėjo automobilį ir įsitikinęs, kad eismo įvykio nebuvo, nuvažiavo. Sąmoningai šalintis iš įvykio vietos jam nebuvo jokio tikslo, kadangi jo automobilis buvo draustas, įvykio metu jis buvo blaivus.

Iš teismui pateiktų apelianto automobilio nuotraukų matyti, kad buvo nežymiai apgadintas priekinis kairės pusės buferis, tačiau tokio pobūdžio apgadinimų paprastai būna ant daugelio keliolikos metų senumo automobilių buferių, be to, tokių apgadinimų negalima traktuoti kaip akivaizdžių. Teisme buvo keltas klausimas dėl techninės ekspertizės skyrimo, kadangi apelianto ir nukentėjusiojo automobilių apgadinimai yra aiškiai nelygiaverčiai. Automobilis „Audi A6“ buvo apgadintas pakankamai stipriai, o apelianto ne, tad neaišku, ar eismo įvykis kilo tarp šių transporto priemonių. Automobilio „Mercedes Benz E280“ apgadinimų lokalizacija ir dydis neturi nieko bendra su „Audi A6“ apgadinimais. Be to, apelianto automobilyje yra įmontuotos oro pagalvės, kurios būtų iššovusios po kontakto, tačiau taip neįvyko. Byloje taip pat nenustatyta, kad ant automobilio „Audi A6“ rasta apelianto automobilio žalių dažų likučių. Todėl, apelianto teigimu, autotechninės ekspertizės skyrimas buvo atmestas nepagrįstai, nes būtų padėjęs išaiškinti visus neaiškumus. Tačiau teismas rėmėsi tik liudytojų parodymais, nepašalino visų kilusių abejonių, todėl buvo pažeistas nekaltumo principas bei iš jo išplaukiantis in dubio pro reo principas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir kartu su apeliantu važiavusio asmens parodymų. Vien tai, kad kartu važiavęs asmuo ir apeliantas yra iš to paties miesto, nedaro pastarojo liudytojo parodymų šališkais, kurie, apelianto manymu, yra itin reikšmingi, nes padeda nustatyti, ar buvo įvykis, ar jautėsi kontaktas, taip pat, koks buvo apelianto elgesys po susidariusios situacijos. Taigi apylinkės teismas neištyrė visų galimų įvykio versijų, nesiėmė veiksmų byloje esantiems prieštaravimams pašalinti, įrodymus vertino tendencingai, o bylos aplinkybes aiškino selektyviai bei konkrečiai apelianto nenaudai.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad iš tariamo eismo įvykio vietos apeliantas pasitraukė ne dėl girtumo ar norėdamas išvengti žalos atlyginimo, tačiau dėl neatsakingo požiūrio į situacijos aiškinimąsi. Sužinojęs, kad yra ieškomas policijos, jis nedelsdamas pristatė savo transporto priemonę apžiūrai, pasitikrino blaivumą. Tariamas eismo įvykis yra mažareikšmis. Jo metu tik apgadintas „Audi A6“ automobilis, pats pasišalinimas iš įvykio vietos savaime nesukėlė rimtų pasekmių, neapsunkino eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir pažeidėjo nustatymo. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau jos yra: apeliantas bendradarbiavo su įvykį tyrusiais pareigūnais, teismu, padėjo aiškinti bylos aplinkybes, teikė įrodymus, prašymus. Apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Todėl paskirtoji 868 Eur bauda ir ilgalaikis teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra akivaizdžiai per griežta ir neproporcinga nuobauda, dėl ko yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir nuobaudą švelninti. Teisė vairuoti transporto priemones apeliantui būtina darbo funkcijoms atlikti, nes jis yra įmonės direktorius ir dažnai vyksta pas įmonės klientus, partnerius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Apeliantas gyvena su žmona ir dviem mažamečiais vaikais, yra pagrindinis šeimos maitintojas, todėl negali netekti turimo darbo. Be to, apeliantas turi didelį vairavimo stažą (virš 20 metų) ir per tą laikotarpį rimtų eismo įvykių nėra turėjęs, kas patvirtina jo, kaip vairuotojo, atidumą ir rūpestingumą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus viršininkas prašo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

A. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu A. M. nubaustas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Ginčas šioje byloje yra kilęs ir dėl apeliantui inkriminuotų pažeidimų padarymo įrodytumo, ir dėl nuobaudos individualizavimo pagrįstumo, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (ATPK 302¹¹ str.).

Pirmosios instancijos teismo posėdyje A. M. savo kaltę dėl sukelto eismo įvykio pripažino iš dalies, t. y. sutiko, jog galėjo susidurti su transporto priemone „Audi A6“, tačiau kontakto nepajuto, apgadinimų nepastebėjo, todėl, įsitikinęs, kad eismo įvykio nebuvo, pasišalino iš įvykio vietos. Apelianto teigimu, jo automobilio apgadinimai nesutampa su „Audi A6“ automobilio apgadinimais, todėl transporto priemonės „Audi A6“ vairuotojas galimai specialiai sukėlė analizuojamą situaciją, siekdamas nemokamai susiremontuoti savo automobilį. Aukštesnės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka.

Atkreiptinas dėmesys, kad A. M. važiavo šalutiniu keliu ir suko į dešinę, į pagrindinį kelią. Taigi, sukdamas sankryžoje į dešinę, apeliantas privalėjo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostas. Sukdamas į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems bet kurią važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostą (Kelių eismo taisyklių 158 p.). Pirmumo teise šiuo atveju naudojosi automobilio „Audi A6“ vairuotojas V. B.. Jis važiavo pagrindine (duomenys neskelbtini) gatve tiesiai, todėl neprivalėjo stabdyti ir įleisti į pagrindinį kelią iš šalutinio kelio sukantį A. M.. Apelianto teiginys, kad V. B. automobilis jam staigiai užkirto kelią vertinamas kritiškai, kadangi atsargumo priemonių prieš įvažiuojant į pagrindinį kelią turėjo imtis būtent apeliantas, tačiau to nepadarė.

Apygardos teismas pažymi, kad eismo įvykis kilo dienos metu, vasarą, esant geram matomumui, eismo sąlygos nebuvo apsunkintos blogo oro, taigi vairuotojams pastebėti padarytus transporto priemonių apgadinimus nebuvo neįmanoma, t. y. apeliacinio teismo vertinimu, šioje situacijoje nebuvo galima sąžiningai suklysti dėl padarytų automobilių apgadinimų pobūdžio bei masto. Tuo tarpu A. M. teigia, kad automobilių kontakto nejuto. Po susidūrimo jis buvo išlipęs iš savo transporto priemonės, apžiūrėjo tiek savo, tiek priekyje stovėjusį automobilį, tačiau apgadinimų nepastebėjo, todėl iš eismo įvykio vietos pasišalino. Taip pat, kontakto nejuto ir su apeliantu važiavęs liudytojas A. J., tačiau atkreiptinas dėmesys, kad pastarasis iš automobilio išlipęs nebuvo, jis tiesiogiai nematė transporto priemonių susidūrimo žymių, todėl dėl eismo įvykio kilimo fakto galėjo klysti. Vis dėlto, smūgį į automobilio šoną juto tiek „Audi A6“ vairuotojas, tiek kartu su juo važiavę asmenys: N. R., D. Z. bei D. P.. Šie asmenys tiek savo paaiškinimuose, tiek teismo posėdyje nuosekliai paaiškino, kad smūgis buvo į dešinį automobilio šoną, nuo priekinio iki galinio sparno, taip pat kliudant ir galinį ratą. Automobilis „Mercedes Benz E280“ sustojo gale automobilio „Audi A6“, paskui pavažiavo į priekį. Tuomet išlipęs automobilio vairuotojas pasakė, kad kontakto nebuvo, sėdo į savo mašiną ir išvažiavo. Taigi A. M. kelių eismo taisykles pažeidė iš karto po incidento, kadangi transporto priemonę jis patraukė nelaukdamas nei kol pasikalbės su kliudytos transporto priemonės vairuotoju ir išsiaiškins situaciją, nei kol atvyks policijos pareigūnai. Apelianto versija, kad jis po įvykio laukė keliolika minučių kuo pasibaigs situacija, matė, jog „Audi A6“ vairuotojas prisiparkavo prie šono ir nieko neveikė, vertinama kritiškai. Jei A. M. iš tiesų sąžiningai klydo dėl eismo įvykio kilimo, tuomet jam nebuvo ko laukti. Be to, automobilio „Audi A6“ vairuotojas V. B. savo transporto priemonės nejudino, kol neatvyko policijos pareigūnai. Minėta transporto priemonė rasta ne prie kelio borto, tačiau vidury kelio, automobilio priekis užfiksuotas šiek tiek arčiau kelio borto, o galas – toliau (b. l. 2). Iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad abiejų transporto priemonių apgadinimai yra akivaizdūs (b. l. 11-17), kilęs eismo įvykis nėra mažareikšmis, kaip teigia apeliantas. Be to, nors A. M. nurodo, jog ant „Audi A6“ automobilio nėra likusių jo vairuoto automobilio dažų pėdsakų, tačiau byloje esančios nuotraukos liudija priešingai. Apelianto automobilis yra žalios spalvos ir būtent tokios spalvos braukimo žymės matyti ant V. B. transporto priemonės dešinio šono (b. l. 12, 16). Policijos pareigūnų taip pat buvo išmatuoti automobilių apgadinimų dydžiai, kurie visiškai sutampa. Braukimo žymė ant „Audi A6“ automobilio yra maždaug ties 42-46 cm. aukščiu (b. l. 16), o ant „Mercedes Benz E280“ automobilio maždaug ties 43-46 cm. (b. l. 14). Taigi apgadinimų lokalizacijos sutampa. Esant žymiems ir identiškai sutampantiems apgadinimams, nebuvo pagrindo skirti autotechninę ekspertizę, todėl apylinkės teismas pagrįstai atmetė tokį A. M. prašymą.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal teismų praktiką šis pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, kai asmuo suvokia padaręs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. M., išlipęs iš savo automobilio, aiškiai matė, kokius apgadinimus sukėlė, todėl iš įvykio vietos pasišalino. Be to, apelianto elgesys iškart po įvykio, t. y. automobilio perstatymas į kitą vietą, rodo, jog kontakto smūgį jis juto, todėl, suvokęs, kad sukėlė avariją, pakeitė automobilio stovėjimo vietą, o išlipęs ir pamatęs žymius apgadinimus, nusprendė pasišalinti. Priežastys, kodėl apeliantas pasišalino iš įvykio vietos, su kuria yra susijęs, veikos kvalifikavimui neturi reikšmės, todėl apygardos teismas nesiaiškina, ar A. M. turėjo rimtesnę priežastį pasišalinti, pvz. „Audi A6“ vairuotojas V. B. nurodė, jog nuo pažeidėjo sklido alkoholio kvapas. Kai akivaizdžiai matomas kitam asmeniui priklausančio turto sugadinimas ir šio turto savininkas reiškia pretenzijas dėl įvykusio eismo įvykio, vairuotojas privalo likti eismo įvykio vietoje ir apie tai pranešti policijai. Taigi, A. M. iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y. suvokdamas, jog apgadino kitam asmeniui priklausantį turtą, ir šie jo veiksmai teismų tinkamai kvalifikuoti pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

Teismų praktikoje nuolat pateikiami išaiškinimai, kad individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Atkreiptinas dėmesys, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalis gali būti inkriminuojama labai skirtingose situacijose. Pagal šią dalį administracinė atsakomybė gali būti taikoma tiek tais atvejais, kai vairuotojas iš įvykio vietos įžūliai pasišalina po eismo įvykio, kurio metu buvo padaryta didelė žala, tiek tais atvejais, kai žala yra nežymi, o vairuotojas sąžiningai klysta vertindamas įvykio aplinkybes. Taigi, parenkant nuobaudų rūšį ir dydį už ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, būtina vertintini visas reikšmingas aplinkybes, siekiant, kad skirta nuobauda atitiktų administracinės atsakomybės principus. Teisinga, proporcinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (pvz. kasacinės nutartys Nr. 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-70-2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pripažinti, jog padaryta žala yra menkavertė ar nežymi, o apeliantas iš įvykio vietos pasišalino sąžiningai klysdamas, nėra pagrindo. Savo kaltės A. M. iš esmės nepripažįsta, kelia versijas, jog automobilio „Audi A6“ apgadinimai galėjo būti padaryti kitoje vietoje ir kitu laiku, nors tai yra paneigta aukščiau aptartų įrodymų visuma. Apeliantas iš įvykio vietos pasišalino ne dėl neatsakingo požiūrio į padarytą eismo pažeidimą bei padarytą žalą, bet dėl sąmoningo siekio išvengti administracinės atsakomybės.

Nagrinėjamoje byloje A. M. už jo padarytus administracinius teisės pažeidimus paskirtos nuobaudos yra ties ATPK 127 straipsnio 2 dalies ir 130 straipsnio 1 dalies sankcijų žemutine riba, t. y. skirtos minimalios nuobaudos. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo apeliantui skirtų nuobaudų pagrįstumą ir papildomai įvertino A. M. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes dėl ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, tačiau išskirtinių aplinkybių visumos nenustatė. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nėra duomenų, kad jis bendradarbiavo su policijos pareigūnais – apie įvykį policijos pareigūnams pranešė nukentėjusysis V. B., jis taip pat nurodė ir transporto priemonės numerį. Be to, byloje esantis išrašas apie apelianto anksčiau padarytus pažeidimus liudija, kad jis nėra drausmingas vairuotojas, yra ne kartą baustas už greičio viršijimą, kitus pažeidimus (b. l. 21-27). Pažeidėjo darbinė veikla nėra pagrindas netaikyti jam teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, o duomenų, pagrindžiančių, kad jis yra pagrindinis šeimos maitintojas, bylos medžiagoje nėra. Tuo tarpu vaikų auginimas nesudaro besąlyginio pagrindo švelninti jo atsakomybę, juolab, kad A. M. skirta minimali sankcijoje įtvirtinta nuobauda.

Apygardos teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje, A. M. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį nubaustas pagrįstai, skiriant nuobaudą, ATPK nuostatos pritaikytos tinkamai ir švelninti jam paskirtą nuobaudą, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio 1 dalimi, nėra teisinio pagrindo. Tokia išvada neprasilenkia su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika (pvz., kasacinė nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-52-511/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

A. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Kęstutis Dargužis