Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-195-64/2007 m.

Teisėjas Zigmas Kavaliauskas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.8.; 2.3.7.2.; 1.2.14.2.1.

2007 m. gegužės 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Joniškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. išteisintas padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d..

Aprašomoji dalis

n ustatė:

S. R. buvo kaltinamas tuo, kad įsibraudamas į patalpą, įvykdė slaptą svetimo turto vagystę, t.y. 2006 m. lapkričio 13 d., apie 16 val. 30 min., įsibraudamas per duris į I. V. priklausantį ūkinį pastatą, esantį Joniškio rajone, (duomenys neskelbtini) prie namo (duomenys neskelbtini), iš kur slapta pagrobė vyrišką dviratį, priklausantį I. V. , tuo nukentėjusiajai padarydamas 160 litų turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl kaltės pagal LR BK 178 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė, kad nėra duomenų, jog S. R. būtų įvykdęs jam inkriminuotą nusikaltimą ir kaltinimas dėl I. V. dviračio vagystės negali būti grindžiamas prielaidomis, bei pagrįstai konstatavo, kad neįrodyta S. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvinė pusė. Pagal baudžiamosios teisės teoriją vagystei būdinga tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė tyčia, kuri suprantama, kai kaltininkas supranta, kad neteisėtai kėsinasi į svetimą nuosavybę, į kurią neturi nei tikrų, nei tariamų teisių ir numato, kad savo veiksmais turto savininkui ar jo teisėtam valdytojui padarys turtinės žalos, to nori arba supranta savo veiksmų neteisėtumą, numato padarinius ir, nors nenori šių padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti.

Byloje nenustatyta S. R. kaltė padarius vagystę, todėl nesant bent vienam nusikalstamos veikos sudėties elementui – subjektyviajai pusei ir būtinajam požymiui – kaltei, veika negali būti pripažįstama nusikalstama veika ir asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neįrodyta S. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvinė pusė, kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl pagrįstai S. M. išteisino iš kaltinimo pagal LR BK 178 str. 2 d..

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagal LR BPK 20 str. 3 d. įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, o visos abejonės ar prielaidos traktuojamos kaltinamojo naudai. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, S. R. Kriukuose buvo nuo 14³⁰ val. iki 15 val., tačiau S. R. 2006-12-05 pareikštame įtarime nurodyta, kad S. R. įtariamas padaręs vagystę apie 16³⁰ val. (b.l. 68), nors paties S. R. apklausos protokoluose toks laikas neminimas (b.l. 19-20, 69, 89). Be to, ikiteisminio tyrimo metu nesiaiškinta aplinkybė, kodėl S. R. , palikęs pas draugą savo turėtą dviratį, nuvyko į Kriukus, iš kurių, kaip nurodyta, vogtu I. V. dviračiu grįžo į Joniškį, taip pat neapklaustas S. R. apklausos protokoluose minimas draugas, pas kurį buvo palikęs savo dviratį. Iš S. R. teisme duotų parodymų matyti, kad jis ikiteisminio tyrimo metu jo apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnams sakė, kad jį iki Joniškio pavežė Kriukų mokyklos direktorius (b.l. 89), tačiau kaip matyti iš visos bylos medžiagos, minėtas asmuo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas ir S. R. apklausos protokoluose tai neužfiksuota. Teisminio bylos nagrinėjimo metu, praėjus ilgesniam laikui, V. M. konkrečiai negalėjo nurodyti, kada jis savo automobiliu vieną kartą pavežė S. R. ir paaiškino, jei būtų buvęs apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, būtų viską geriau prisiminęs nei dabar teismo metu, praėjus po įvykio daugiau kaip keturiems mėnesiams (b.l. 95). Kadangi liudytojas apklausos metu parodė, kad S. R. yra pavežęs tik vieną kartą, tačiau dėl parėjusio laiko negali konkrečiai nurodyti konkrečios datos, kada jis pavežė S. R. , o kitų duomenų, paneigiančių pateiktas aplinkybes, nėra, todėl darytina pagrista ir teisėta išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo S. R. kalte dėl pagrobto dviračio ir šias abejones traktavo S. R. naudai. Byloje apklausti liudytojai taip pat nepatvirtino matę S. R. važiuojant nukentėjusiajai priklausančiu dviračiu. Todėl nesant konkrečių S. R. kaltę pagrindžiančių įrodymų, apylinkės teismo nuosprendis dėl jo išteisinimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Taip pat nepagrįstas yra prokuroro skunde išdėstytas motyvas dėl S. R. duotų ikiteisminio tyrimo metu parodymų teisėtumo. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, S. R. paaiškino, kad jį mušė kriminalistai, kurie jam grasino pasikviesią daugiau kolegų, jei jis neprisipažins, o parodymų patikrinimo vietoje metu, pareigūnai jam patys parodę kur reikia rodyti, grasino uždaryti tardymo izoliatoriuje, jis buvęs išsigandęs, dėl kriminalistų suduotų smūgių jam, pas medikus nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad negalima atmesti versijos, jog S. R. buvo grasinta uždaryti jį į tardymo izoliatorių, nes bylos duomenys liudija, kad dėl pareikšto įtarimo jis buvo apklaustas tik baigiantis laikino sulaikymo terminui, ką teismas prilygino psichinio smurto naudojimui. Byloje yra neginčijamų duomenų, kad S. R. buvo sulaikytas 2006 metų lapkričio 21 d. - antradienį ir nėra jokių duomenų dėl kliūčių apklausti jį dėl įvykio aplinkybių iš karto po sulaikymo, ar jau kitą po sulaikymo dieną. Bylos duomenimis patvirtintas faktas, kad S. R. nebuvo apklaustas iš karto po laikino sulaikymo ar kitą po sulaikymo dieną, nepaneigia S. R. versijos apie tai, kad jo prisipažinimas išgautas neteisėtu būdu, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, o ją patvirtina ir šią abejonę vertintina taip pat kaltinamojo naudai.

Priimdamas sprendimą teismas rėmėsi ne tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bet ir teisminio bylos nagrinėjimo metu užfiksuotais parodymais, kurie visumoje dėl S. R. buvimo Kriukuose sutampa. Tiek liudytojų, tiek ir paties S. R. parodymai dėl šios aplinkybės sutampa ir byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio faktą, kad būtent S. R. pavogė nukentėjusiajai priklausantį dviratį, kas būtų pagrindas suabejoti S. R. nekaltumu. Teismas neturi pareigos S. R. kaltę grįsti vien tik ikiteisminio tyrimo metu pripažinta kalte, o privalo visus parodymus vertinti visumoje su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, nes byloje nėra neginčijamų įrodymų dėl S. R. kaltės, o visos abejonės traktuojamos jo naudai.

Teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, kad S. R. išteisintinas, padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 2 d., tačiau iš nuosprendžio motyvų matyti, kad teismas pripažino S. R. nepadarius minėto nusikaltimo, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta gramatinė – techninė klaida, kuri ištaisytina LR BPK 361 str. nustatyta tvarka. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal LR BPK 307 str. 4 d. 2 p., teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje privalo nurodyti ne tik sprendimą išteisinti kaltinamąjį, bet ir nurodyti išteisinimo pagrindą. Išteisinimo pagrindai nurodyti LR BPK 303 str. 5 d.: nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių arba nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, vieno iš šių išteisinimo pagrindų nenurodė, tuo nesilaikė įstatymo reikalavimų. Bylos duomenimis nustatyta ir tai konstatuota apylinkės teismo, kad S. R. nedalyvavo darant nusikalstamą veiką, todėl akivaizdu, kad jis turėjo būti išteisintas pritaikius LR BPK 303 str. 5 d. 2 p., šį išteisinimo pagrindą nurodant nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Joniškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 15 d. atmesti.