- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-11-17
- Bylos Nr.
- Ik-3369-244/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01551-2011-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Liudmila Zaborovska (pran.), Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- UAB „Litesko“
- Atsakovas
- Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Liudmilos Zaborovskos, teisėjų Irenos Paulauskienės ir Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Olgai Uljanovai, dalyvaujant pareiškėjos atstovui R. S., atsakovės atstovams Jelenai Piatinai ir Ryčiui Kantakevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Litesko“ skundą atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija) 2011-06-17 nutarimu Nr. O3-139 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ nutarė nuo 2011-07-01 UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ nustatyti karšto vandens dedamąsias (b. l. 51).
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde (b. l. 1–17) prašo panaikinti Komisijos 2011-06-17 nutarimą Nr. 03-139 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“ ir įpareigoti Komisiją, laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo, iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį (Gkv), taip pat, atsižvelgiant į įpareigojimo 2.1 punktą, nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Litesko“ filialo „Alytaus energija“ karšto vandens kainos dedamąsias, įvertinant nepadengtas būtinąsias karšto vandens veiklos sąnaudas, susidariusias dėl 2011-06-17 nutarimo Nr. 03-139 klaidų šio nutarimo taikymo laikotarpiu, bei kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 p., tiek, kiek jame nėra numatyta leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, taip pat teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.
Paaiškino, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 10 d. karšto vandens tiekimu laikomas tik centralizuotai paruošto karšto vandens pristatymas ir pardavimas karšto vandens vartotojams. Nuo 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo pakeitimai, privalomai nustatantys konkretų apsirūpinimo karšto vandeniu būdą, taikomą iki vartotojai pasinaudos jiems suteikta teise patiems pasirinkti vieną iš keleto numatytų apsirūpinimo karštu vandeniu būdų. Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimams, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nuo 2010 m. gegužės 1 d. pareiškėja buvo įpareigota ir pradėjo vykdyti naują, papildomai valstybės reguliuojamą karšto vandens tiekimo vartotojams veiklą (tapo ir karšto vandens tiekėja). 2011-06-17 Komisija priėmė skundžiamą nutarimą Nr. 03-139, kuriuo pareiškėjai nustatė karšto vandens dedamąsias. Skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes priimtas neteisėtai pritaikytu 5 proc. leistinų karšto vandens netekčių dydžiu, kuris reikšmingas apskaičiuojant planuojamą realizuoti (parduoti daugiabučių namų butuose vartotojams) karšto vandens kiekį, kuris svarbus apskaičiuojant tiek karšto vandens pastoviąją, tiek ir kintamąją dedamąsias, nustatytas nutarime. Nutarime dėl karšto vandens Komisija apskaičiavo ir nustatė mažesnę karšto vandens pastoviąją ir kintamąją dedamąsias nei nurodytos parengtame karšto vandens kainos dedamųjų nustatymo projekte (toliau – Projektas). Apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, Komisija nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodyto faktinio šių netekčių dydžio, t. y. 12,5 proc. Nutarimas dėl karšto vandens yra neteisėtas, nes prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str., Karšto vandens kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009-07-21 nutarimu Nr. O3-106 (toliau – Metodika), 33 ir 39 p. bei Viešojo administravimo įstatymo 3 str. ir 8 str. Svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos resurso kainas vartotojams. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc. Atitinkamai 5 ir 10 proc. (su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Šiuo metu daugumos Alytaus miesto karšto vandens vartotojų butuose pačių vartotojų nuo 1997 m. įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai yra visiškai nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba jų iš viso nėra įrengta (tokiu atveju taikomi vandens sunaudojimo normatyvai, atsižvelgiant į bute gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičių). Todėl skaičiuojant karšto vandens kainą turi būti taikomos faktinės, pareiškėjos pateiktais Komisijai dokumentais pagrįstos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, nes tik jas įvertinus būtų įgyvendintas pamatinis visų energetikos sektorių (taip pat ir karšto vandens veiklos) valstybinio reguliavimo būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas. Kol jokie karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti ir atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai (nesvarbu su nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, ar be jos) dar nėra įrengti, o gyventojai apskaičiuoja karšto vandens sunaudojimą savo pačių įsirengtais apskaitos prietaisais ar iš viso be jokių prietaisų, pagal Metodikos 39 punktą nustatytas planuojamas realizuoti vartotojams karšto vandens kiekis yra lygus karštam vandeniui ruošti suvartotam geriamojo vandens kiekiui (pagal Metodikos 37 p. nupirktas iš geriamojo vandens tiekėjo namo įvade vandens kiekis). Tuo tarpu komisija, apskaičiuodama pareiškėjos planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį (Metodikos 39 p.), o vėliau ir pastoviąją bei kintamąją karšto vandens kainos dedamąsias (Metodikos 46 ir 47 punktai), jį dirbtinai padidino, neatsižvelgdama į pateiktus faktinius duomenis, ir įvertino kaip 415 tūkst. m³. Šis kiekis buvo nustatytas iš Komisijos Komunalinio skyriaus nustatyto karštam vandeniui ruošti suvartoto geriamojo vandens kiekio (436,8 tūkst. m³) atėmus ne faktines (pagal 2010 m. rugpjūčio mėn. duomenis – 12,5 proc.), tačiau tik 5 proc. karšto vandens netektis. Taip pat Komisija padarė prielaidą, kad Alytaus miesto karšto vandens vartotojų butuose jau įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, tačiau tai neatitinka tikrovės ir prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 str. ir 8 str. Dėl dalies vartotojams neapskaitomo karšto vandens sunaudojimo tiekėjo karštam vandeniui ruošti sunaudotas geriamojo vandens kiekis yra gerokai didesnis nei vartotojų apskaičiuotas (jiems butuose parduodamas) kiekis. Todėl nustatytas sąnaudas, kurios yra patvirtintos pačios Komisijos kaip būtinosios karšto vandens tiekimo veiklai vykdyti, vėliau išdalijus didesniam vandens kiekiui negu faktiškai vartotojų yra apskaičiuojama ir jiems parduodama, 1 m³ karšto vandens kaina dirbtinai sumažinama ir Komisijos nustatytos bei pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos lieka nepadengtos. Komisijos taikomu būdu suprantamas Metodikos 39 punktas tiek, kiek jame nėra numatyta leistinų karšto vandens netekčių apskaičiavimo sistema tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose (butuose ir kitose patalpose) karšto vandens tiekimo veiklą pradedančio tiekėjo dar neįrengti metrologiškai patikrinti skaitikliai ir apskaitos sistemos, yra laikytinas prieštaraujančiu Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., Metodikos 33 p. ir teisės principams.
Pareiškėja papildomai paaiškino (b. l. 108–117), kad Metodikos 39 p. numatyta, kad į karšto vandens kainą gali būti įtrauktos tik dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų susidarančios netektys, t. y. karšto vandens apskaitos prietaisų būklė yra neatsiejama dalis nustatant karšto vandens kainas ir būtent šių prietaisų būklė lemia atsirandančias paklaidas. Todėl akivaizdu, kad 5 ir 10 proc. netektys galimos tik esant metrologiškai patikrintiems apskaitos prietaisams, tačiau ir pati Komisija pripažįsta, kad tokių prietaisų šiuo metu dar nėra. Atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai yra Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos objektas (toliau – Apskaitos prietaisų metodika). Šį mokestį nustato savivaldybių tarybos, kurios derina karšto vandens tiekėjų veiklos planą, kuriame nurodomi per karšto vandens tiekėjo pasirinktą ir su savivaldybės institucija suderintą laikotarpį planuojami atlikti darbai, plėtra.
Pareiškėja papildomai prašo (b. l. 116–117) kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 „Dėl karšto vandens kainų nustatymo metodikos“ patvirtintos Karšto vandens kainų nustatymo metodikos 39 punkto dalis, kiek joje nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tuo atveju, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str., teisinės valstybės principui, taip pat teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į skundą (b. l. 69–81) nesutinka su skundu, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Komisija, apskaičiuodama planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, nepagrįstai ir neteisėtai pritaikė 5 proc. dydžio leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vietoje pareiškėjos nurodyto faktinio šių netekčių dydžio, t. y. 12,5 proc. Pareiškėja, savo argumentus grįsdama teiginiu, kad kainos privalo būti grindžiamos būtinosiomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis, sąmoningai išskiria pavienį teisės akto normos nustatytą reguliavimą, sukurdama ydingą situaciją, kuri suponuoja teisės normos prieštaringumą pareiškėjos įvardytiems aukštesnės galios teisės aktams. Šiuo atveju pareiškėja pamiršta mažiausių sąnaudų principo egzistavimą. 2003 m. gegužės 20 d. priimto Šilumos ūkio įstatymo vienas iš pagrindinių tikslų (1 str. 2 d. 1 p.) yra mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Šis tikslas perkeltas į Metodikos 3.2 punktą, pagal kurį nustatomos karšto vandens kainos privalo mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti ilgalaikį, patikimą bei kokybišką karšto vandens tiekimą vartotojams. Metodikos 39 p. nustatytos leistinos 10 arba 5 proc. (atsižvelgiant į duomenų deklaravimo būdą) karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas vandens netektis, nes kitaip nebūtų pasiekti Šilumos ūkio įstatyme nustatyti tikslai, t. y. mažiausių sąnaudų principas, taip būtų pažeidžiami ir vartotojų interesai. Komisija, įvertinusi Šilumos ūkio įstatyme reglamentuotus tikslus, pasirenka tinkamiausią (optimaliausią) abiejų šilumos ūkio subjektų interesų derinimo variantą, kuris užtikrintų minėtų tikslų įgyvendinimą. Šis prioritetų nustatymas patenka į ekonominio ir politinio tikslingumo kategoriją, kurios administraciniai teismai nevertina. Metodikos 39 p. numatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui ar vartotojui. Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-105, 17 p. yra nustatyta, kad mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui. Metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu, o pareiškėjos teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai, neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Teisės normose įtvirtintas reikalavimas, jog karšto vandens tiekėjas įrengtų karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose, prižiūrėtų ir atliktų jų patikrą. Taip įmonė prisiima ir visą atsakomybę, tenkančią dėl minėtos pareigos įgyvendinimo ir neigiamas pasekmes. 5 ar 10 proc. leistinų karšto vandens netekčių ribos nustatymas negali būti griežtai siejamas tik su vartotojų butuose įrengtų karšto vandens tiekėjui priklausančių metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų buvimo faktu, t. y. su aktyviu įmonės įvykdytu veiksmu – karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu. Priešingu atveju Komisija neturėtų teisės paveikti ar paspartinti karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimą ir Šilumos ūkio 15 str. 3 d. išdėstyti tikslai negalėtų būti pasiekti. Šilumos ūkio įstatymo 15 str. 2 d. įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Kadangi, kaip teigia pareiškėja, Alytaus mieste absoliučios daugumos Alytaus miesto karšto vandens vartotojų butuose apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti ir priklauso vartotojams arba jokių apskaitos prietaisų iš viso nėra, tai reiškia, kad pareiškėja nevykdo Šilumos ūkio įstatyme ir kituose teisės aktuose karšto vandens tiekėjams nustatytų pareigų, o dėl pareiškėjos teisės aktų reikalavimų nevykdymo susidariusios sąnaudos negali būti laikomos būtinosiomis ir negali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą. Metodikos 39 p. nustatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja), leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Faktinės netektys gali būti įskaičiuotos į karšto vandens kainą tik tada, kai jos yra mažesnės nei leistinos (10 ar 5 proc., atsižvelgiant į duomenų nuskaitymo būdą). Tiek būtinas paruošti vandens kiekis (Metodikos 37 p.), kuris turi įtakos pagal Metodikos 39 p. skaičiuojamam planuojamo realizuoti karšto vandens kiekiui, tiek ir būtinosios karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudos (Metodikos 40.1 p.) yra nustatomas atsižvelgiant į planuojamus veiklos pasikeitimus. Komunalinių paslaugų skyrius, skaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį ir taikydamas leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, vadovavosi pareiškėjos karšto vandens kainos dedamųjų projekto aiškinamajame rašte pateikta informacija, kad pareiškėja planuoja per trejus metus daugiabučių namų vartotojams įdiegti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą. Todėl nepagrįsta, kad Komisija, skaičiavimuose įvertindama leistinas 5 proc. karšto vandens netektis, vadovavosi tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 str. Teisingo ir savalaikio karšto vandens sunaudojimo deklaravimo užtikrinimo sąnaudos pagal Metodiką yra priskiriamos būtinosioms sąnaudoms ir jos yra įskaičiuojamos į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją. Pareiškėja karšto vandens kainos dedamųjų projekte numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąja įskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Taigi sąnaudos, leidžiančios karšto vandens tiekėjui teisingai ir laiku deklaruoti karšto vandens sunaudojimą, yra įskaičiuotos į karšto vandens kainą, o karšto vandens tiekėjas iš karšto vandens kainos pastoviosios dedamosios gaunamas pajamas turi panaudoti pagal paskirtį – užtikrinti teisingą ir savalaikį karšto vandens suvartojimą ir taip sumažinti karšto vandens netektis. Metodikos 39 p. leidžia į karšto vandens kainą įskaičiuoti tik karšto vandens netektis, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidos, t. y. tik tokias sąnaudas, kurios susidaro nepriklausomai nuo karšto vandens tiekėjo veiklos. Sąnaudos, susidariusios dėl vartotojų neteisingai, ne laiku ir netiksliai deklaruoto sunaudoto karšto vandens, nepripažįstamos būtinosiomis ir į karšto vandens kainą negali būti skaičiuotos. Pareiškėjos teiginys, kad karšto vandens tiekimo veikla yra nauja, neatitinka tikrovės. Įmonei jau buvo nustatytos karšto vandens kainos dedamosios 2009 m. gruodžio 22 d. Komisijos nutarimu Nr. 03-243 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų UAB „Litesko“ filialui „Alytaus energija“. Vadovaujantis 2009 m. gruodžio 18 d. Komisijos Šilumos skyriaus pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) nustatant karšto vandens dedamąsias taip pat buvo įvertintos 5 proc. leistinos karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose, susidariusios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Komisija, kaip institucija, nustatanti valstybės reguliuojamas kainas (karšto vandens kainos dedamąsias), turi Energetikos įstatymo 15 str. 2 d. nustatytą pareigą, tvirtindama Metodiką, užtikrinti būtinųjų sąnaudų padengimą. Metodikos 37 punkte numatyta, kad, skaičiuojant karšto vandens kainą, būtinas paruošti karšto vandens kiekis skaičiuojamas pagal per ataskaitinį laikotarpį karštam vandeniui ruošti sunaudotą geriamojo vandens kiekį. Sunaudoto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal Metodikos 38 p., karšto vandens tiekėjo karštam vandeniui ruošti nupirkto geriamojo vandens kiekis nustatomas pagal atsiskaitomojo apskaitos prietaiso, vandens tiekėjo įrengto pastate prieš karšto vandens ruošimo įrenginius, rodmenis. Planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus leistinas netektis daugiabučių namų tinkluose. Todėl planuojamam realizuoti karšto vandens kiekio nustatymui daro įtaką ne, kaip teigia pareiškėja, būtinas paruošti karšto vandens kiekis, bet leistinos netektys. Komisija nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad Metodikos 39 punkto reglamentavimo trūkumas yra legislatyvinė omisija. Kalbant apie Komisijos diskrecijos teisę nustatyti leistino karšto vandens netekčių skaičiavimo principines nuostatas bei taikymo apimtį, nukreipiančias teisinį reguliavimą į Metodiką, suteikiant teisę Komisijai įtvirtinti jose privalomas elgesio taisykles – normines nuostatas, tikslingiau kalbėti ne apie legislatyvinės omisijos, o apie teisės spragos atsiradimo galimybę. Metodikoje, skirtingai nei teigia pareiškėja, yra įtvirtinta universali teisės norma, reglamentuojanti ne tik tuos atvejus, kai daugiabučiame name yra įrengti karšto vandens tiekėjo ir metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, bet ir kai dar nėra įrengta karšto vandens teikėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos. Todėl šiuo atveju nelieka vieno iš dviejų Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodytų būtinų tiek legislatyvinės omisijos, tiek teisės spragos požymių – būtinybės sureguliuoti konkrečius teisinius santykius, nes aukštesnės galios teisės aktas (šiuo atveju Šilumos ūkio įstatymas) apsispręsti dėl tokio teisinio reguliavimo poreikio palieka pačiai Komisijai. Pareiškėja negalėjo tikėtis, kad Komisija, tvirtindama Metodiką ir pagal ją skundžiamą nutarimą, taikys kriterijus, kurie nėra įtvirtinti galiojančiuose teisės aktuose, todėl privalėjo žinoti minėtų teisės aktų nuostatas ir negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, nustatydama leistinas karšto vandens netekčių ribas, taikys kitus kriterijus, nei nustatyta teisė aktuose. Metodikos 39 punkte įtvirtintas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio nustatymo mechanizmas, užtikrinantis ekonominę pusiausvyrą tarp karšto vandens tiekimo paslaugos šalių, neprieštarauja Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d. ir teisės principams, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimas, kuriuo Komisija, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymą ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-106 patvirtintą Karšto vandens kainų nustatymo metodiką bei išnagrinėjusi UAB „LITESKO“ pateiktą karšto vandens kainos dedamųjų projektą, nustatė karšto vandens kainos dedamąsias uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Alytaus energija“. Pareiškėjos teigimu, nepagrįstas planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio skaičiavimas, nurodant 5 proc. karšto vandens netektis.
Pareiškėja teigia, kad Komisija, nustatydama planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį, pareiškėjos atžvilgiu nepagrįstai ir neteisėtai taikė Metodikos 39 punktą ir skaičiavimuose naudojo leistinas 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisu paklaidų, taip pažeisdama tiek Energetikos įstatyme, tiek Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principą nustatant energijos resursų kainas vartotojams.
Pareiškėja skunde išdėstytus argumentus grindžia svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose teisės aktuose (Energetikos įstatymo 15 str. 2 d., Šilumos ūkio įstatymo 32 str. 2 d., Metodikos 33 p.) įtvirtintu būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principu nustatant energijos kainas vartotojams, t. y. kad kainos privalo būti grindžiamos būtinosiomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis.
Pagal Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, nustatant valstybės reguliuojamas kainas, turi būti numatytos būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtra ir energijos efektyvumas, vietinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių vartojimas, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymas bei nustatyta pelno norma. Kaip nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, „šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.“
Metodikos 39 punkte yra numatyta, kad planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 arba 5 proc. (atitinkamai be nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir su ja) leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Metodikoje nėra numatyta, kad leistinos karšto vandens netekčių ribos (10 ar 5 proc.) gali būti taikomos tik tada, kai vartotojų butuose yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai. Skaičiuojant karšto vandens kainą, leistinos netektys ribojamos nepriklausomai nuo to, ar karšto vandens apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti, ar ne ir ar jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui, ar vartotojui.
Pažymėtina, kad Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta prievolė karšto vandens tiekėjui daugiabučio namo butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, juos prižiūrėti ir atlikti jų metrologinę patikrą. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį, kurį nustato savivaldybių tarybos pagal Komisijos patvirtintą metodiką (Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 3 dalis). Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03-105, 17 punkte yra nustatyta, kad mokestis taikomas tik tada, kai apskaitos prietaisai įrengti ir jie nuosavybės teise priklauso karšto vandens tiekėjui. Pabrėžtina, kad karšto vandens tiekėjui pareiga organizuoti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologinę patikrą yra nustatyta Šilumos ūkio įstatyme, o apskaitos prietaisų nuosavybė aktuali tik taikant atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad metrologinės patikros ir karšto vandens apskaitos prietaisų nuosavybės klausimai niekaip nėra susiję su karšto vandens kainos nustatymu, o pareiškėjos teiginys, kad 5 ir 10 proc. (atitinkamai su nuotolinio nuskaitymo ir perdavimo sistema ar be jos) leistinos karšto vandens netekčių ribos yra numatytos atvejams, kai vartotojų butuose jau yra įrengti metrologiškai patikrinti karšto vandens tiekėjui priklausantys apskaitos prietaisai, neatitinka karšto vandens kainos dedamųjų skaičiavimą ir nustatymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų.
Tai, kad vartotojai neapskaičiuoja ar netinkamai apskaičiuoja sunaudotą karšto vandens kiekį, sudaro pagrindą karšto vandens tiekėjui efektyviai veikti ir sumažinti patirtas vandens netektis. Toks reglamentavimas atitinka Šilumos ūkio įstatymo nustatytus tikslus, viena iš jų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Minėta, kad karšto vandens kaina yra valstybės reguliuojama, o tam tikrų kainos ribų nustatymu siekiama apsaugoti vartotojų interesus. Pareiškėjos argumentas, kad, siekiant sumažinti vandens netektis, ketinama įrengti daug investicijų reikalaujančią apskaitos sistemą, o tai užtruks kelerius metus ir pareiškėjai neatsipirks, taikant minėtus apribojimus, nesudaro pagrindo konstatuoti minėtų Metodikos punktų neteisėtumą.
Pagal Energetikos įstatymo 17 straipsnio 8 dalies 2 punktą Komisija nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas. Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai (Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnis). O į valstybės reguliuojamas kainas įeina būtinos išlaidos energijos išteklių gavybai, energijos gamybai, pirkimui, perdavimui, skirstymui, tiekimui, taip pat energetikos sektoriaus plėtrai ir energijos efektyvumui, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių vartojimui, viešuosius interesus atitinkančių įpareigojimų vykdymui (Energetikos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis). Nustatydama atitinkamus kainų ribojimus ir turėdama plačią diskreciją šioje srityje, Komisija privalo laikytis visuotinai pripažinto proporcingumo principo. Pabrėžtina ir tai, kad 5 procentų ribojimas yra numatytas ir susijusios su karšto vandens tiekimu šilumos tiekimo veiklos atveju. Be to, pažymėtina ir tai, kad pareiškėja minėtą ribojimą ginčija ne apskritai, o jį susieja būtent su būsimomis investicijomis į šilumos apskaitos įrangą.
Grįsdama savo reikalavimus pareiškėja iš esmės ginčija Metodikos 39 punkto, kuriame nurodyta, jog daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc., teisėtumą. Pareiškėja pažymi, kad Komisija neteisėtai taikė jai šią nuostatą, nes nemaža dalis karšto vandens vartotojų netinkamai deklaruoja butuose esančių karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenis, naudoja netinkamus karšto vandens apskaitos prietaisus arba apskritai jų neturi. Todėl pareiškėja konstatuoja būtinybę daryti investicijas į karšto vandens apskaitos prietaisus, o, norint investuoti, yra faktiškai ribojamos galimybės pareiškėjai skolintis lėšų iš banko taip, kad į sąnaudas būtų įtrauktos ir su paskolomis susijusios būtinos lėšos.
Teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai susieja būtinybę investuoti į karšto vandens apskaitos prietaisus su pareiškėjos nurodomomis 5 procentų netektimis. Pareiškėja teigia, kad faktiškai jos patiriamos karšto vandens netektys yra beveik 12 procentų. Pagal Metodikos 39 punktą planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc., leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų; daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 procentai. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo–vartojimo ribos vietoje; šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas turi būti aiškiai pagrįstas. Iš esmės karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas yra į būtinąsias sąnaudas įtrauktina investicija, kuri yra naudinga tiek karšto vandens tiekėjui (galimai mažesnės karšto vandens netektys), tiek vartotojui (galimai mažesnė karšto vandens kaina, esant mažesnėms karšto vandens faktinėms netektims).
Pareiškėja, ne vienus metus būdamas rinkos dalyve, turėjo ir privalėjo išmanyti teisės aktų reikalavimus ir sąlygas, todėl negalėjo tikėtis, kad institucijos, veikdamos pagal įstatymų joms suteiktą kompetenciją, šiuo atveju Komisijai nustatant karšto vandens kainą, bus taikomi kiti kriterijai, nei nustatyta teisės aktuose. Atsakovė, vadovaudamasi minėtomis Energetikos įstatymo, Šilumos ūkio įstatymo normomis, nustato valstybės reguliuojamas kainas, įvertinęs investicijų atsipirkimo ir veiklos išlaidų pagrįstumą. Pagal Konstitucijos 46 str., valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė gina vartotojo interesus. Aiškindamas šias Konstitucijos normas, Konstitucinis Teismas valstybės teisę riboti ūkinės veiklos laisvę sieja su būtinybe ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Be to, vienas iš Šilumos ūkio įstatymo tikslų yra patikimos ir kokybiškos šilumos tiekimo vartotojams mažiausiomis sąnaudomis užtikrinimas bei šilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynimas.
Teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti skundžiamą nutarimą neteisėtu remiantis pareiškėjos nurodytais pagrindais.
Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir bylai aktualų teisinį reguliavimą, dėl pirmiau nurodytų priežasčių pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atskirai tirti Metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ir teisės principams. Nurodytos teisės nuostatos nagrinėjamos bylos kontekste teismui abejonių dėl jų galimo prieštaravimo įstatymams ir teisės principams nekelia. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858–1482/2011.
Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai priėmė byloje ginčijamą nutarimą.
Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Atmesti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.