Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-26 · Civilinė byla Nr. 2A-209-553/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-26
Bylos Nr.
2A-209-553/2013
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-09705-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Aldona Tilindienė (pran.), Andrius Ignotas, Liuda Uckienė
Ieškovas
M. D.
Atsakovas
RUAB „Sanda“
Kategorijos
  • 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-209-553/2013Teisminio proceso Nr. 2-01-3-09705-2012-2Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.3, 11.10, 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. vasario 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Andriaus Ignoto,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) restruktūrizuojamos UAB (toliau – RUAB) „Sanda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-26 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovui RUAB „Sanda“ dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas M. D. prašė teismo pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, pripažįstant, kad ieškovas iš darbo atleistas DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo 2012-06-01, priteisti iš atsakovo RUAB „Sanda“ ieškovo naudai dviejų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2012-06-01 iki visiško atsiskaitymo su darbuotoju dienos, t. y. teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog 2011-07-01 su atsakovu sudarytos darbo sutarties Nr. 5.4.1.-1158 pagrindu pradėjo dirbti UAB „Sanda“ santechniku. Darbo sutartimi atsakovas buvo įsipareigojęs mokėti ieškovui atlyginimą, jį išmokant 1 kartą per mėnesį 15-16 d. pervedimu į banko sąskaitą. Atsakovas nuo 2011 m. lapkričio mėnesio darbo užmokestį ieškovui mokėjo pavėluotai, vėliau daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokėjo viso ieškovui priklausančio darbo užmokesčio, todėl ieškovas 2012-05-18 registruotu paštu išsiuntė atsakovui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 128 straipsnio pagrindu. Ieškovas pakartotinai 2012-05-25 pateikė atsakovui prašymą dėl atleidimo iš darbo tuo pačiu pagrindu ir, gavęs atsakovo 2012-05-24 atsakymą, ieškovas dar kartą tiesiogiai atsakovui 2012-05-28 pateikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 straipsnį. Atsakovas 2012-05-28 raštu Nr.3.5 atsisakė nutraukti su ieškovu darbo sutartį nurodytu pagrindu, motyvuodamas tuo, kad 2012-05-28 atsakovas yra visiškai atsiskaitęs su ieškovu, kad ieškovas yra nedarbingas bei nėra grąžinęs materialinių vertybių. Ieškovas 2012-06-01 dar kartą įteikė atsakovui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 128 straipsnio pagrindu ir nurodė, jog pasibaigus jo nedarbingumo laikotarpiui, nuo 2012-06-01 jis nebėra atsakovo darbuotoju. Ieškovas atleidimo iš darbo dieną jam priklausančios išeitinės išmokos negavo. Todėl 2012-06-04 atsakovui buvo išsiųsta pretenzija dėl ieškovui nesumokėtų sumų sumokėjimo, tačiau 2012-06-18 atsakyme atsakovas nurodė, jog su ieškovu darbo sutartį nutraukė 2012-06-01 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo prašymo ir darbo sutartį nutraukti pagal DK 128 straipsnį.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas, prašydamas nutraukti darbo sutartį, aiškiai neišreiškė savo valios. Esą atsakovo atstovai bandė išsiaiškinti tikrąją ieškovo prašymų nutraukti darbo sutartį padavimo priežastį, jo tikrąją valią, tačiau ieškovas jokių paaiškinimų neteikė ir reikalavo sumokėti šešis tūkstančius litų. Atsakovas tvirtino, kad nebuvo skolingas ieškovui darbo užmokesčio, todėl neturėjo galimybės ir pagrindo nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu. Ieškovas 2012-06-01 prašyme atsakovui neišreiškė valios nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu. Atsakovas 2012-06-01 turėjo sumokėti ir sumokėjo ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 6,00 Lt darbo užmokesčio likutį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-09-26 sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai, nusprendė pakeisti ieškovo M. D. atleidimo iš darbo pagrindą, nurodytą UAB „Sanda“ generalinio direktoriaus 2012-06-01 įsakyme Nr.1.16.1-73, ir pripažinti, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas nuo 2012-06-01 pagal DK 128 str. 1 d., darbdaviui nemokant darbo užmokesčio daugiau kaip du mėnesius iš eilės; priteisti ieškovui iš atsakovo RUAB „Sanda“ 2540,32 Lt išeitinės išmokos (atskaičius mokesčius), 8806,59 Lt vidutinio darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) už uždelstą atsiskaityti laiką, vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą dieną, tai yra po 75,27 Lt (neatskaičius mokesčių), nuo 2012-09-26 iki visiško atsiskaitymo ir 1452,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą; priteisti iš atsakovo RUAB „Sanda“ valstybės naudai 482,00 Lt žyminio mokesčio.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė nuo 2011 m. lapkričio mėnesio mokėjo ieškovui ne visą darbo užmokestį, vėluodama laiku sumokėti visą darbuotojo atlyginimą. Darbo užmokestis už kovo mėnesį ieškovui nebuvo sumokėtas du mėnesius iš eilės, todėl ieškovas turėjo teisę pateikti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 straipsnį. Aplinkybė, jog atsakovas, gavęs ieškovo prašymą nutraukti darbo sutartį, 2012-05-25 sumokėjo ieškovui priklausiusį darbo užmokestį už kovo ir balandžio mėnesius, neatėmė iš ieškovo teisės reikalauti nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas pripažino, kad atsakovo 2012-06-01 įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. 1.16.1-73, pagal kurį ieškovas buvo atleistas iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes neatitinka darbuotojo valios ir DK nuostatų.

Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-26 sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodė, kad, norint nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu, darbuotojo valios nutraukti darbo sutartį pareiškimo dieną tokio pobūdžio darbuotojo teisių pažeidimas neturi būti išnykęs. Esą ieškovas pateikė kelis prašymus nutraukti darbo sutartį: 2012-05-18, 2012-05-25 ir 2012-06-01. Pirmieji prašymai darbdavio gauti atitinkamai 2012-05-21 ir 2012-05-28. Pagal pirmąjį ieškovo prašymą darbo sutartis galėjo būti nutraukta 2012-05-24, tačiau ji nebuvo nutraukta, darbuotojas dirbo ir darbo sutartis tęsėsi. Atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, vadovavosi paskutiniuoju 2012-06-01 jo prašymu, o prieš tai buvusius prašymus vertino kaip ieškovo pasinaudojimą DK 127 straipsnio 4 dalies nuostatų suteikta teise atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį. Apeliantas pažymėjo, kad nors darbo užmokesčio mokėjimo vėlavimai ir dalinė skola buvo, tačiau 2012-05-25 ieškovui buvo sumokėtas visas darbo užmokestis. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 1996-06-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato Nutarimu Nr. 42, nes nesutampa nagrinėjamosios bylos aplinkybės. Esą išnykus aplinkybei, kuri buvo pagrindu nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį, ieškovo teisė nutraukti darbo sutartį nurodytu pagrindu išnyko. Apeliantas nurodė, kad todėl nėra teisinio pagrindo mokėti ieškovui išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo, nes atleidimo iš darbo dieną su ieškovu buvo visiškai atsiskaityta. Apeliantas taip pat pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu toks pagrindas būtų, tai viso vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laiką būtų neteisingas ir nesąžiningas, nes teisinis pagrindas mokėti tokį užmokestį yra ginčytinas klausimas, tokios sankcijos taikymas darbdaviui gali padaryti žalos kitų restruktūrizuojamos įmonės darbuotojų ir kreditorių interesams, ieškovas įmonėje dirbo tik 11 mėnesių.

Atsiliepimas

Ieškovas M. D. su apeliaciniu skundu nesutiko ir atsiliepime į jį nurodė, kad apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės atkartoja atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdyje pateiktą poziciją. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad ieškovo valios nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu pareiškimo dieną darbuotojo teisių pažeidimas neturi būti išnykęs. Nurodo, kad atsakovas nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pilnai nevykdė savo įsipareigojimų, vėlavo mokėti ieškovui darbo užmokestį ir ieškovui 2012-05-18 išreiškiant valią dėl darbo sutarties nutraukimo DK 128 straipsnio pagrindu vėlavo sumokėti atlyginimą už 2012 m. kovo ir balandžio mėnesius. Atsakovas, žinodamas, kad ieškovui nereguliariai moka darbo užmokestį ir vėluoja daugiau kaip du mėnesius, elgėsi nesąžiningai ir nepagrįstai netenkino ieškovo 2012-05-18 prašymo atleisti jį iš darbo DK 128 straipsnio pagrindu. Atsakovas, elgėsi nesąžiningai ir tuomet, kai, siekdamas nemokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, 2012-05-25 sumokėjo ieškovui vėluotą mokėti darbo užmokestį. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovas savo vėlesniais prašymais nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu ne atšaukė ankstesnius prašymus, o tik patvirtino, kad laikosi savo 2012-05-18 prašyme nurodytos valios. Atsakovas, grįsdamas savo poziciją, akivaizdžiai neatsižvelgia į teismų praktikoje ir teisės doktrinoje pateikiamus DK 128 straipsnio normos išaiškinimus, kai darbuotojas darbo sutartį gali nutraukti ir tada, kai daugiau nei du mėnesius iš eilės jam mokamas ne visas darbo užmokestis. Darbuotojas nepraranda teisės nutraukti darbo sutartį, jeigu už paskutinį mėnesį jam buvo išmokėtas visas darbo užmokestis. Kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė priteistinas sumas už uždelsimą atsiskaityti, nes pagal kasacinio teismo praktiką už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, o tai, kad ieškovui buvo nesumokėta daugiau nei visas jam priklausantis mokėti darbo užmokestis, sudarė pagrindą taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje numatytą sankciją visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2011-07-01 ieškovas sudarė su atsakovu darbo sutartį Nr. 5.4.1.-1158, kuria darbdavys įsipareigojo darbuotojui mokėti darbo užmokestį vieną kartą per mėnesį 15-16 dienomis pervedant į nurodytą sąskaitą banke. Pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, kad darbdavys vėlavo mokėti darbo užmokestį sutartyje nustatyta tvarka daugiau nei du mėnesius iš eilės. 2012-05-18 prašymu M. D. išreiškė valią nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu ir tokį pat prašymą darbdaviui pakartojo 2012-05-25 ir 2012-05-28 pareiškimais, kurie darbdaviui registruotu paštu buvo įteikti atitinkamai 2012-05-21, 2012-05-29 ir 2012-05-28. Darbo sutartis buvo nutraukta 2012-06-01 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Iš esmės ginčo dėl šių aplinkybių tarp šalių nėra. Pirmos instancijos teismas pakeitė atleidimo pagrindą nurodydamas, kad darbo sutartis Nr. 5.4.1.-1158, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, nutraukta 2012-06-01 DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu, t.y. kai darbuotojui du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Atsakovas nesutinka su šia teismo išvada, tačiau aplinkybių, kad darbuotojui du mėnesius iš eilės nebuvo mokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis, neneigia. Iš esmės apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu yra grindžiamas tik subjektyviu nustatytų aplinkybių, įstatymo nuostatų bei suformuotos teismų praktiko traktavimu, nepaneigiančiu skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Taigi toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“ Nr. 3K-3-464/2009), kad galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, ji (darbo sutartis) pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Tuo tarpu DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Tokiu atveju darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė, nei trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip.

Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad ieškovas 2012-05-18 išsiuntė darbdaviui prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 128 straipsnio pagrindu ir tokią savo valią patvirtino vėlesniais 2012-05-25 bei 2012-05-28 prašymais. Atsakovas pripažįsta, kad 2012-05-18 darbuotojo prašymą gavo 2012-05-21, tačiau jame esą nebuvo nurodyta, nuo kada ir dėl kokios priežasties darbuotojas siekia darbo sutarties nutraukimo. DK 128 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip šešiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tokiu atveju darbo sutartis turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos datos. Ši data turi būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo padavimo dienos. Vertinant tai, kad darbdaviui yra privaloma žinoti įstatymo nuostatas, reglamentuojančias darbo santykius, ir aplinkybes, susijusias su pareigos laiku mokėti darbuotojams darbo užmokestį tinkamu vykdymu, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovui, nesumokėjus darbuotojui du mėnesius iš eilės viso jam priklausančio darbo užmokesčio, turėjo būti aišku, dėl kokių priežasčių darbuotojas siekia darbo sutarties nutraukimo DK 128 straipsnio pagrindu. Aplinkybė, kad ieškovas pareiškime nebuvo nurodęs, nuo kokios datos prašo nutraukti sutartį, pateisintų atsakovo delsimą atleisti ieškovą iš darbo nurodytu pagrindu tik tuo atveju, jeigu atsakovas būtų siekęs išsiaiškinti atitinkamą darbuotojo valią ir jam dėl objektyvių aplinkybių nebūtų pavykę to padaryti. Atsakovas tokių aplinkybių nenurodė ir neįrodinėjo. Kaip matyti iš atsakovo 2012-05-24 rašto turinio, ieškovo prašymo netenkinimą atsakovas motyvavo visai kitokiomis aplinkybėmis – esą darbdavys negali tenkinti ieškovo prašymo, nes ieškovas serga ir turi nepasibaigusį nedarbingumo pažymėjimą, ieškovas yra neatsiskaitęs su atsakovui nuosavybės teise priklausančiais įrankiais bei medžiagomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminę reikšmę nagrinėjamuoju atveju turi tai, kad ieškovas, turėdamas faktinį ir teisinį pagrindą, išreiškė valią nutraukti darbo sutartį 2012-05-18 prašymu, o vėlesniu 2012-05-25 prašymu ją tik pakartojo, kartu pašalindamas bet kokį pagrindą darbdavio neveikimui, t. y. nurodydamas, kad darbo sutartį prašo nutraukti nuo 2012-05-25. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo 2012-05-18 prašymą darbdavys gavo 2012-05-21, 2012-05-25 prašymą – 2012-05-29, o 2012-05-28 prašymą, kuriame darbuotojas pakartojo prašymą nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu nuo 2012-05-28, darbdavys, 2012-05-25 visiškai išmokėjęs ieškovui priklausantį darbo užmokestį, neįgijo teisės jį atleisti DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, o darbuotojas neprarado teisės būti atleistas pagal DK 128 straipsnį, kuomet jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nebuvo mokamas visas priklausantis darbo užmokestis. Ieškovo 2012-05-18 prašymas iš esmės turėjo būti patenkintas per 3 dienas nuo jo gavimo, t. y. vėliausiai 2012-05-24 ir tuo pagrindu, kuriuo prašė ieškovas – DK 128 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo išdėstyti argumentai, kad, nenutraukus darbo sutarties pagal 2012-05-18 prašymą, darbo sutartis tęsėsi, o vėlesnį darbuotojo 2012-05-25 ir 2012-05-28 prašymai reiškė pirmojo darbuotojo prašymo atšaukimą, yra visiškai nepagrįsti.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apeliantui nepaneigus ieškovo teisės nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio 1 dalies pagrindu, t.y. jeigu daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas darbuotojui priklausantis darbo užmokestis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadoms ir sprendimui pakeisti ieškovo M. D. atleidimo iš darbo pagrindą, nurodytą UAB „Sanda“ generalinio direktoriaus 2012-06-01 įsakyme Nr.1.16.1-73, ir pripažinti, kad ieškovas iš darbo buvo atleistas nuo 2012-06-01 pagal DK 128 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog nutraukus darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį, darbuotojui išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 2 dalis), todėl pirmos instancijos teismas, pagrįstai vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais dokumentais, ieškovui iš atsakovo priteisė 2 540,32 Lt išeitinės išmokos.

Pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį, numatančią, kad uždelsus atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės. DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Šios darbdavio prievolės neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009; 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011). Ši norma reiškia, kad atleidžiamam darbuotojui atleidimo dieną turi būti išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, tarp jų – ir išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 2 dalis, 141 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad šios pareigos neeliminuoja ir tokia situacija, kai atleidžiamas iš darbo darbuotojas yra skolingas darbdaviui. Tai gali būti pagrindas darbdaviui tartis su darbuotoju dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks reikalavimų įskaitymas galėtų būti taikomas tik sutikus darbuotojui. Nesant tokio susitarimo, net ir kilus ginčui, nagrinėtinam teisme, aplinkybė, kad darbdavys uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, išlieka teisiškai reikšminga ir lemia darbdavio pareigą sumokėti darbuotojui DK 141 straipsnio 3 dalyje įvardytą arba, priklausomai nuo darbuotojui neišmokėtos sumos dydžio, proporcingai mažesnę sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008).

Taikant DK 141 straipsnio 3 dalį būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. Lietuvos ir Kanados UAB ,,Pajūrio mediena“ , bylos Nr. 3K-3-247/2011).

Nagrinėjamuoju atveju konstatuota, kad atsakovas ieškovo atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo jam priklausančios dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos; darbuotojo kaltės dėl šio neatsiskaitymo nėra, todėl yra pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012-06-01 iki teismo sprendimo priėmimo (75,27 Lt x 117 darbo dienų = 8806,59 Lt) bei po 75,27 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną, skaičiuojant nuo 2012-09-26 iki visiško atsiskaitymo su ieškovu dienos.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už visą laikotarpį reikštų nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ieškovui uždelsė išmokėti tik dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoką (2 540,32 Lt), į tai, kad atsakovas yra restruktūrizuojama įmonė, o ieškovas joje dirbo santykinai neilgai (11 mėnesių), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti ieškovui priteistiną vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki 10 000 Lt. Šios kompensacijos nesumažinimas reikštų pernelyg didelę disproporciją tarp ieškovui priklausančių darbo pajamų už jo išdirbtą laikotarpį ir daugelį kartų jo darbo pajamas viršijančios kompensacijos. Tokia situacija inter alia būtų nesuderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu, neatskiriamu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010, 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012).

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas teisę, atsižvelgė į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.), tačiau, neturėdamas objektyvių galimybių nustatyti apeliacinio skundo išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įvykdymo termino, nusprendė priteisti vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, paskaičiuotą už laikotarpį iki visiško atsiskaitymo, pažeidžiant proporcingumo principą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos priteisimo keistinas, sumažinant ieškovui priteistiną vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki 10 000 Lt. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str.).

Ieškovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad apeliacinėje instancijoje patyrė 700 Lt atstovavimo išlaidų. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio nuostatomis, šių išlaidų atlyginimui iš atsakovo ieškovo naudai priteistini 700 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos priteisimo už uždelsimo atsiskaityti laiką pakeisti, sumažinant priteistiną vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją už uždelstą atsiskaityti laikotarpį iki 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų).

Likusioje dalyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo RUAB „Sanda“ ieškovo M. D. naudai 700 Lt (septynis šimtus litų) atstovavimo išlaidoms apeliacinėje instancijoje atlyginti.

Teisėjai Aldona TilindienėLiuda UckienėAndrius Ignotas