Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-27 · Administracinė byla Nr. I-538-505/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-27
Bylos Nr.
I-538-505/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02208-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kuaklienė
Pareiškėjas
A. Č.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-538-505/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02208-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.;51.4.;55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 27 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

nedalyvaujant pareiškėjui A. Č., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Č. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2014 metų iki 2015 metų netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog kamera buvo perpildyta ir joje gyveno nuo 3 iki 6 žmonių. Teigė, jog pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius vesdavo tik vienai valandai per parą, kameroje teko šaltu vandeniu skalbti drabužius, išskalbtus drabužius teko džiovinti ant lovos galo, drabužiai nedžiūdavo dėl kameroje buvusios drėgmės. Patalpose buvo šalta, drėgna, vizualiai matėsi pelėsis ir grybelis. Nurodytos aplinkybės lėmė nepatogumus, stresą, orumo pažeminimą. Prašė skundą tekinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 10-13) nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydomas nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 5 d. Psichiatrijos skyriaus 9 kamerų tipo palatoje, nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. vasario 19 d. Psichiatrijos skyriaus 6 kamerų tipo palatoje.

Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog gydymo įstaigoje yra sudarytas karšto vandens tiekimo grafikas, užtikrinantis teisęs visiems pacientams pasinaudoti karštu vandeniu. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą - higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra bendrojo pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu buvo laikomas atskirais laiko tarpais nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2015 m. vasario 19 d. (b. l. 10).

Nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. birželio 5 d. pareiškėjas buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 9. Palatos Nr. 9 plotas buvo 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviejų aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b. l. 10, 16).

Nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. vasario 19 d. pareiškėjas buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 6. Palatos Nr. 6 plotas buvo 15,51 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos (3 dviejų aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 2,58 kv. m (15,51/6) ploto (b. l. 10, 16).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo visą laiką, t. y. 20 parų, tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes LAVL veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas teigia, kad LAVL gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, vizualiai matėsi pelėsis, grybelis.

Laisvės atėmimo vietų patalpų įrengimo reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos, jei neveikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, turi būti vėdinamos per langus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Byloje esančiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 2 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3.)-PA-1359 konstatuota, kad LAVL 9-oje kameroje - palatoje vėdinimas užtikrinamas natūraliai per langus (b. l. 19-20). Taip pat atsakovo atstovas patvirtino aplinkybę, kad palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė patalpas vėdintis praveriant langą, kadangi įstaigoje nėra mechaninės patalpų vėdinimo sistemos (b. l. 11).

Byloje nepateikta kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų kamerų - palatų Nr. 6, 9 temperatūros, buvusio pelėsio, grybelio, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos temperatūros, buvusio pelėsio, grybelio galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų (netinkamos temperatūros, buvusio pelėsio, grybelio) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros, buvusio pelėsio, grybelio neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog jis į kiemą buvo išvedamas tik vienai valandai per parą. Nors pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl vienos valandos suteikimo per parą pasivaikščioti kiemelyje, tačiau pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, jog ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną. Taigi, dvi valandos per parą pasivaikščioti gryname ore suteikiamos tik esant gydytojo išvadai. Byloje nepateikta medicininių dokumentų, kurie patvirtintų, kad tokia išvada būtų surašyta. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai tik dėl vienos valandos suteikimo pasivaikščioti, atmestini kaip neįrodyti.

Kaip neturinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė, jog drabužius teko skalbti kamerose esančioje kriauklėje šaltu vandeniu. Į bylą pateiktas LAVL šilto vandens tiekimo grafikas patvirtina, kad ši gydymo įstaiga užtikrina teisę visiems nuteistiesiems pasinaudoti karštu vandeniu, todėl, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas turėjo galimybę drabužius skalbti ir karštu vandeniu. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad palatose nebuvo džiovyklų, todėl rūbus reikėjo džiovinti ant lovų galų. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai ir atmestini, kadangi jokie teisės aklai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose patalpose.

Byloje jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklės pablogėjimą būtent dėl jo kalinimo sąlygų LAVL vertinamuoju laikotarpiu nėra pateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas iš LAVL visais atvejais išvyko pagerėjus jo sveikatai, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamo pareiškėjo laikymo LAVL sąlygotą pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų laikymo LAVL sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teismas, išanalizavęs reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius, byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę (nenustatyta, kad dėl laikymo LAVL sąlygų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo sveikatai būtų atsiradusi kokia nors žala), atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri nagrinėjamu atveju įvertintina 200 Eur suma ir ji priteistina pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Č. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitos skundo dalies netenkinti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kuaklienė