Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Algirdas Jaliniauskas Baudž. byla Nr. 1A-517-317/2010

2010 m. spalio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jurgio Kiškio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui Kęstučiui Dobilui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl 2010 m. gegužės 10 d. Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d. prie Kauno apygardos teismo 2008-05-20 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos trejų metų laisvės atėmimo bausmės pridėta šiuo nauju nuosprendžiu paskirtos bausmes dalis ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad 2009-05-23 apie 21 val. K. C. priklausančiame name (duomenys neskelbtini), S/B „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), rankoje laikomu buteliu tyčia vieną kartą smogė K. C. į veidą, padarydamas jam muštinę žaizdą nosies srityje, nosies kaulų lūžimą, pjautines paviršines žaizdas veide bei sukeldamas nukentėjusiajam K. C. nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžimo jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 parų.

Skundo autoriaus teigimu, tai, kad jam negrėsė joks pavojus ir, kad jis veikė tiesiogine tyčia, teigė tik nukentėjusysis K. C. ir pastarojo brolis-liudytojas N. C.. Nukentėjusiojo K. C. ir liudytojo N. C. parodymai vertintini kritiškai, nes jie nenuoseklūs ir vienas kitam prieštaringi. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į prieštaravimus, esančius jų apklausose ikiteisminio tyrimo metu, o jo parodymai nuoseklus nuo pirmos apklausos, juos patvirtina liudytojos-S. Š. ir R. L., todėl turi būti pripažinti teisingais.

Nuteistasis skunde teigia, jog gynėsi nuo pavojingo K. C. kėsinimosi į jo sveikatą ir gyvybę. Kėsinimasis buvo pavojingas dėl to, kad jis pasireiškė aktyviais nukentėjusiojo veiksmais, kuomet šis, sugriebęs ranka už gyvybiškai svarbaus organo gerklės, pristūmęs prie sienos, pradėjo jį smaugti. Kėsinimasis buvo akivaizdus dėl to, kad kėsinimosi metu žala jo sveikatai ir gyvybei jau buvo daroma, buvo sugriebta už gerklės, smaugiama, jis duso nuo oro trūkumo ir praktiškai jau alpo. Apelianto tvirtinimu, kėsinimasis buvo realus todėl, kad jis egzistavo objektyviai ir buvo jau prasidėjęs. Besigindamas jis padarė žalos tiktai besikėsinančiajam, tiktai pavojingo kėsinimosi- užpuolimo stadijoje, tiktai tokiu būdu galėjo atremti užpuolimą. Apelianto nuomone, jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, nes smaugiant jį ranka, buvo kėsintasi į jo sveikatą ir gyvybę. Jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir jos ribų neperžengė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas-advokatas K. Dobilas prašės nuteistojo M. M. apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokurorė prašė nuteistojo M. M. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. M. skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. M. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimo, numatyto LR BK 138 str. 1 d. padarymą.

Nuteistojo M. M. apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų dėl jo veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Nuteistasis pripažįsta, kad sudavė nukentėjusiajam K. C. rankoje laikytu buteliu, tačiau teigia, kad nusikaltimą jis padarė gindamasis nuo K. C. veiksmų ir būtinosios ginties ribų neviršijo. Tačiau kolegijos nuomone, paminėti apelianto teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

LR BK 28 str. 1 d. yra nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis į asmenį yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, yra akivaizdus, t.y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Menka, abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Būtinosios ginties situacijos nėra ir tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Nuteistasis M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog po to, kai pasisveikino su nukentėjusiuoju K. C. žodžiais „Zdarov, M.“, šis išreiškė nepasitenkinimą tokiu pasisveikinimu, atsistojo, apėjo stalą ir viena ranka čiupo už kaklo bei prispaudė jį prie sienos. Kadangi M. M. nepavyko nustumti nukentėjusiojo rankos ir jis ėmė dusti, todėl sudavė C. rankoje turėtu buteliu.

Nors apeliantas skunde tvirtina, jog teismas nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo K. C. ir liudytojo N. C. parodymų, tačiau kolegija šį jo argumentą atmeta kai nepagrįstą. Šis prieštaravimas pašalintas teisminio nagrinėjimo metu N. C. duodant parodymus teisme, nes jis iš esmės patvirtino savo tyrimo metu duotus parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojas N. C. ikiteisminio tyrimo metu parodymų nekeitė, o 2009-12-03 papildomos apklausos metu tik papildė savo ankstesnius, t.y. 2009-06-01 liudytojo apklaustos metu duotus parodymus. Juos jis patvirtino teisme, todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog jo bei nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi.

Nukentėjusysis K. C. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad į jos namą atėjęs M. M. grubiai pasisveikino, dėl ko jis jam papriekaištavo. Kuomet jiedu apsižodžiavo, jis atsistojo ir priėjo prie M. M.. Nukentėjęs patvirtino, kad paėmė M. M. ne už kaklo, o iš priekio už rūbų, pakėlė jį nuo fotelio ir pastūmė link durų, norėdamas, kad šis iš jo namų išeitų. Jam pradėjus M. M. stumti, pastarasis rankoje turėtu alaus buteliu trenkė jam į kairę akį ir nosies kairę pusę. Kolegijos neturi pagrindo abejoti šiais nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, nes juos patvirtina N. C. bei tyrimo metu duoti ir teisme pagarsinti Ž. B. parodymai(b.l. 47).

Nuteistasis M. M. skunde nurodo, jog jo parodymus patvirtina liudytojos S. Š. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duoti nuoseklūs parodymai. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojos S. Š. parodymai tyrimo metu nepatvirtino M. M. aiškinimo, jog jam nukentėjusysis sugriebė už gerklės ir jį smaugė. Minėta liudytoja apklausiama netrukus po įvykio (b. l. 49) būtent ir patvirtino nukentėjusiojo K. C. bei liudytojo N. C. parodymus, jog po ginčo K. C. atsistojo nuo kėdės, sugriebė M. M. už rūbų ir pradėjo jį stumti prie sienos. Papildomos apklausos metu liudytoja jau parodė, negalinti kategoriškai ir tiksliai nurodyti, ar K. C. sugriebė M. M. už kaklo, ar už drabužių (b. l. 50). O teisiamojo posėdžio metu ji jau nurodė, jog jai pasirodė, kad nukentėjęs Marių griebė ne už rūbų, o už kaklo (b. l. 120). Tokie nenuoseklūs ir net prieštaringi šios liudytojos parodymai tik patvirtina, jog ji siekė padėti kaltinamajam išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Net jei ir patikėti kaltinamojo, S. Š. bei R. L. teisme duotais parodymais, kad K. C. paėmė M. M. ranka ne už rūbų, o už gerklės ir stūmė jį iš namo, tai jokiu būdu nereiškia, jog tokie jo veiksmai sukėlė realų pavojų M. M. gyvybei ar sveikatai t.y. buvo pavojingi, nuo kurių būtų reikėję gintis padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo K. C. veiksmai-paėmimas M. M. už rūbų bei bandymas išstumti jį iš savo namo, negali būti įvertinti kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis bei pavojingas kėsinimasis į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ginties situacijos atsiradimą. K. C. nesudavė M. M. nei vieno smūgio, jo sveikatos nesužalojo ir neatliko veiksmų, kėlusių M. M. realią grėsmę. Todėl teigti, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius tokių aplinkybių, M. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatas sutrikdymas (LR BK 138 str. 1 ).

Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visus tyrimo metu surinktus faktinius duomenis ir priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą nuosprendį, kurio naikinti skundo motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Tačiau apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių(LR BPK 328 str. 3p.). Teismas visiškai nepagrįstai ir nemotyvuotai nustatė M. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę-kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai tyrėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kolegija sutinka su skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai pripažino šią kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir, kad ji tyrėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Tik teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis K. C. bei liudytojas N. C. patvirtino, jog, jų nuomone, M. M. buvo neblaivus. Jokie kiti objektyvūs duomenys nepatvirtino šios nusikalstamą veiką sunkinančios aplinkybės. Nėra jokių duomenų patvirtinančių, jog ši aplinkybė turėjo kokios tai reikšmės nusikalstamos veikos padarymui. Todėl ši sunkinanti kaltinamojo atsakomybę aplinkybė šalintina iš kaltinimo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p.

nutarė:

Nuteistojo M. M. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti ir Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nuosprendį pakeisti, pašalinant M. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai tyrėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą..