Vilniaus apygardos teismo nutartis

išvadą teikiančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovui Kasparui Tarčevskiui,

uždarame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. V. pareiškimą dėl nepilnametės dukros grąžinimo į nuolatinę gyvenamąją vietą, suinteresuotas asmuo B. P., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2. Pareiškimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas susipažino su suinteresuotu asmeniu 2020 m. (duomenys neskelbtini) ir netrūkus jie apsigyveno kartu, tais pačiais metais atvykę gyventi į Airiją. Šalys gyveno iki vaiko gimimo Airijoje kartu apie 1,5 m. Pareiškėjas gyvena Airijoje iki šiol. Šalių nepilnametė dukra N. V. gimė ir nuolat gyveno Airijoje. Šiuo metu dukra gyvena kartu su motina B. P. (duomenys neskelbtini). 2025 m. gegužės 12 d. suinteresuotas asmuo B. P., nepranešusi ir neinformavusi pareiškėjo, išvežė jų vaiką į Lietuvą mikroautobusu, nepasiėmusi nei vaiko, nei savo asmeninių daiktų. Pareiškėjui tai buvo netikėta, nes jie tą pačią dieną ketino registruoti vaiką į netoli namų esančios mokyklos pirmąją klasę. Suinteresuotas asmuo B. P. paėmė visus vaiko dokumentus. Nei pareiškėjui, nei jo motinai, davusiai tą dieną B. P. 20 Eur maistui, nekilo įtarimų dėl galimo vaiko išvežimo, nes suinteresuotas asmuo susirašinėdavo su jais žinutėmis ir pranešdavo, kad yra žaidimų aikštelėse arba kitose miesto vietose. Pasak pareiškėjo, suinteresuotas asmuo B. P. susirado meilužį lietuvį, gyvenantį tame pačiame (duomenys neskelbtini) mieste, kur kurį laiko gyveno ir pareiškėjas su suinteresuotu asmeniu. Pareiškėjas stengėsi išsaugoti šeimos santykius su suinteresuotu asmeniu persikėlęs su ja į (duomenys neskelbtini), kur gyvena pareiškėjo motina. Geografinis atstumas nesutrukdė vaiko motinai palaikyti intymius santykius su meilužiu, nes jie ir toliau susitikinėjo pareiškėjo motinos namuose, kurs šalys gyveno, išvykus kitiems šeimos nariams. Pareiškėjas sužinojo apie vaiko išvežimą po trijų dienų nuo išvežimo bei nedelsdamas ėmėsi veiksmų susigrąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Pareiškėjas kreipėsi į policiją dėl savo vaiko pagrobimo, manydamas, kad B. P. neturi pinigų lėktuvo skrydžiui ir vyko tarptautinių pervežimų autobusu, kreipėsi į visas tą dieną paslaugas teikusias tarptautinio krovinių ir žmonių pervežimo paslaugas teikiančias įmones. Vienoje iš jų gavo informaciją, kad vežta jauna moteris su vaiku galbūt buvo B. P.. Mikroautobuso vairuotojas paaiškino, kad vaikas visą kelionę vėmė, motina neturėjo pakaitinių drabužių, pinigų maistui ir pervežimo paslaugoms, todėl su vairuotoju atsiskaitė tik (duomenys neskelbtini) ją pasitikusios moterys. Suinteresuotas asmuo iš anksto suplanavo vaiko pagrobimą. Suinteresuotas asmuo nuordė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) darbuotojams melagingą informaciją apie išvykimo aplinkybes, t. y. kad pabėgti ir išvežti vaiką ją paskatino pareiškėjo ir jo motinos smurtas. Pareiškėjas niekada nesmurtavo nei prieš suinteresuotą asmenį, nei prieš vaiką, jis vienintelis dirbo Airijoje, rūpinosi ir išlaikė šeimą. Šeimos gyvenamoji vieta pareiškėjos motinos bute atitiko geriausias sąlygas augti mažamečiam vaikui, kuris buvo viskuo aprūpintas. Pareiškėjas, atvykęs į Airiją, iš karto surado gerai apmokamą darbą, apsigyveno pas savo motiną (duomenys neskelbtini) naujos statybos bute, per pusmetį įsigijo beveik naują automobilį už 23 000 Eur. Pareiškėjas niekada nebuvo baustas už smurtą artmoje aplinkoje, nebendravo su vaiko teisių apsaugos tarnybomis. Priešingai, suinteresuoto asmens B. P. motinos šeima buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Suinteresuotas asmuo B. P. niekada nedirba ir tikriausiai nesiruošia, ji neturi pastovos gyvenamosios vietos Lietuvoje. B. P. nedirbo Airijoje, nes buvo nemotyvuota bei sunkiai kalba anglų kalba, ji pateikė melagingą informaciją, kad šeima Airijoje neturi gyvenamosios vietos ir nuolatinių pajamų. Pareiškėjas labai myli savo dukterį, juos sieja stiprus emocinis ryšys, jis visada ja rūpinosi. Per 5 metus gyvenimo Airijoje B. P. ir pareiškėjo motina sukūrė abipusiu pasitikėjimu ir pagarba grįstą ryšį, jos nė karto nebuvo susipykusios, pareiškėjo motina mylėjo B. P. kaip savo dukrą. Per beveik du mėnesius nuo vaiko išvežimo iš Airijos beveik prarastas, sąmoningai minimalizuotas pareiškėjo ir jo artimų žmonių kontaktas su dukra. B. P. riboja pareiškėjo ir dukros bendravimą net ir telekominkacinėmis priemonėmis. Pareiškėjas ir jo artimieji yra užblokuoti suinteresuoto asmens socialiniuose tinkluose ir mobiliajame tinkle. Suinteresuotas asmuo periodiškai atblokuoja pareiškėją tam tikram momentui, atsiųsdama tekstinę žinutę ar suteikdama trumpą galimybę pakalbėti su dukra. Pareiškėjui kelia nerima ir dukros emocinė bei fizinė būklė, nes jam susidarė įspūdis, kad dukra deramai nesirūpinama, ji yra apleista. Vieno pokalbio metu pareiškėjas pamatė dukrą išsigandusią, netvarkingai atrodančią, nesušukuotą, ant akių užrktusiais kirpčiukais. Kito pokalbio metu dukra sakė pareiškėjui, kad nesupranta, kas vyksta, kad yra pasiilgusi ir teiravosi, kada jis atvyks paimti ją namo. Kai paskutinį kartą pareiškėjas kalbėjo su dukra 2025 m. liepos 19 d., ji buvo B. P. motinos namuose, apsupta dešimties žmonių. Namų aplinka atrodė netvarkinga, pokalbis nebuvo sklandus, nes pašaliniai asmenys pradėjo kištis į šeimos reikalus, įžeidinėti pareiškėją, kelti balso toną. Todėl, pareiškėjo nuomone, šiuo metu yra pažeidžiama jo vaiko gerovė, dukros prigimintės ir socialinės teisės. Vaikas išvežtas į jam socialiai, emociškai, kultūriškai svetimą aplinką, tapo manipuliavimo įrankiu, siekiama galutinai nutraukti vaiko ir tėvo ryšį. Tai, pasak pareiškėjo, daro dukrai didelę psichologinę, emocinę ir socalinę žalą. Tokiu būdu pažeidžiama vaiko prigimtinė teisė turėti tėvą. Pirmiau nurodyti B. P. veiksmai vertinti kaip pagrobimas 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių asprektų (toliau – ir Hagos konvencija) prasme bei kaip didelės žalos padarymas nepilnamečo vaiko interesams. Hagos konvencijoje ir reglamente „Bruselis IIa“ nustatyta bendroji taisyklė, kad nustačius vaiko grobimą, jis visada turi būti grąžinamas į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas. Nagrinėjamu atveju netaikytinos Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniuose nustatytos išimtys, dėl kurių valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo institucija neprivalo grąžinti vaiką. Grąžinus vaiką į Airiją, jam nebūtų padaryta fizinė ar psichologinė žala, nes šalių dukra būtų grąžinta į aplinką, kurioje praleido pastaruosius savo gyvenimo metus, į savo įprastas gyvenimo sąlygas. Vaiko buvimas Lietuvoje galbūt yra jam žalingas, nes pažeidžiama vaiko teisė į biologinę šeimą, identitetą, bandant susilpninti vaiko ir tėvo ryšį ar visiškai jį nutraukti; teisė į saugią aplinką, nes vaikas gyvena (duomenys neskelbtini), o tai neatitinka geriausių vaiko interesų, gerovės. Vaikas išreiškė norą grįžti į savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Airiją, o dabartinėje vaiko gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini)) jo emocinė ir psichologinė būklė kelia pagrįstų įtarimų, kad vaikas yra apleistas, tinkamai neprižiūrimas, įsibaiminęs ir nelaimingas. Vaiko pagrobimas pažeidžia ir pareiškėjo kaip tėvo teises bendrauti su vaiku, gauti informaciją apie dukrą ir kt.