Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-06 · Administracinė byla Nr. A-525-1499-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-2189-365/2010Sprendimas · 2010-09-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Ik-2189-365/2010Nutartis · 2011-06-06Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-06-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-06
Bylos Nr.
A-525-1499-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01349-2010-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Liturimex“
Atsakovas
viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai
Advokatai
Žilvinas Mišeikis
Kategorijos
  • 33.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 33.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-1499/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01349-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 33.2; 33.4; 26 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Žilvinui Mišeikiui,atsakovo atstovei Arūnei Andrulionienei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Linai Lukoševičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liturimex“ viešbučiai apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liturimex“ viešbučiai skundą atsakovui viešajai įstaigai Lietuvos verslo paramos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas UAB „Liturimex“ viešbučiai (toliau – ir Bendrovė) skundu (t. I, b.l. 1–11), kurį patikslino (t. I, b.l. 115–125), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros (toliau – ir Agentūra) 2009 m. lapkričio 27 d. administracinį aktą Nr. R4-14982(1.7) „Dėl projekto Nr. S-BPD04-ERPF-3.1.6-02-05/0262“ (toliau – ir Sprendimas), kartu panaikinant Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą Nr. 3R-74(2010/03-4R-92).

Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 29 d. tarp jo, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija) ir Agentūros buvo pasirašyta trišalė Pagalbos teikimo sutartis Nr. S-BPD04-ERPF-3.1.6-02-05/0262 dėl pagalbos teikimo projektui „Viešbučio „Regina” plėtra ir sveikatingumo centro statyba” (toliau – ir Sutartis). Sutartimi Ūkio ministerija įsipareigojo Bendrovei Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis kompensuoti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, gaunamų pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrąjį programavimo dokumentą, ir Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšų sutartyje nurodytą tinkamų išlaidų, padarytų vykdant projektą, dalį. Agentūra, pasirašydama Sutartį, įsipareigojo tinkamai administruoti ir kontroliuoti projektą bei vykdyti jo įgyvendinimo priežiūrą, o Bendrovė, kaip projekto vykdytojas, įsipareigojo įgyvendinti projektą ir naudoti projektui finansuoti numatytas lėšas taip, kaip nurodyta Sutartyje. Tačiau Agentūra 2009 m. lapkričio 27 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pasiūlė Ūkio ministerijai svarstyti klausimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo ir pareikalavimo iš Bendrovės grąžinti visas pagalbos lėšas ir palūkanas, susikaupusias nuo pagalbos lėšų projekto vykdytojui išmokėjimo pradžios iki sprendimo grąžinti suteiktą pagalbą priėmimo, atsižvelgiant į kiekvienais kalendoriniais metais buvusią vidutinę palūkanų normą Lietuvoje. Agentūra Sprendimą motyvavo tuo, kad pareiškėjas per Sutartyje nustatytą terminą neužtikrino projekto finansavimo, neužbaigė projekto veiklų, nepasiekė numatytų projekto tikslų, uždavinių bei didesnės dalies projekto rezultatų; negali užtikrinti projekto tęstinumo (nepradėti projekto metu sukurtų naujų viešbučio „Regina” paslaugų pardavimai, nėra pradėti eksploatuoti renovuoti projekto pastatai), nesikreipė dėl projekto įgyvendinimo laikotarpio pratęsimo, nuslėpė informaciją turinčią įtakos tinkamai sutarties vykdymo kontrolei; negali įgyvendinti projekto pagal visą numatytą jo apimtį; nepranešė apie svarbias priežastis, kliudančias vykdyti projekto veiklas (projekto metu sukurtas turtas įkeistas ir išnuomotas nesuderinus su Agentūra, šiuo metu nagrinėjama įmonės restruktūrizavimo byla) bei pažeidė kitas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 4-242 patvirtintų Gairių pareiškėjams (verslumo, verslo ir investicijų plėtros skatinimas), siekiant gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą pagal Lietuvos 2004-2006 m. bendrąjį programavimo dokumentą (toliau – ir Gairės) 148.5 ir 148.6 punktų nuostatas. Tokie Agentūros argumentai ir motyvai yra nepagrįsti ir neatitinka realių tikrovės faktų, todėl Ūkio ministerijai 2009 m. lapkričio 27 d. pateiktas Agentūros siūlymas svarstyti klausimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo ir reikalavimo grąžinti atitinkamas suteiktos pagalbos lėšas yra visiškai nepagrįstas ir nesvarstytinas, o Sutartis nenutrauktina. Nesutiko su Komisijos išvada, kad Sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio, kadangi Ūkio ministerijai pateiktas skundžiamas Agentūros siūlymas bet kuriuo atveju sukelia gal ir netiesiogines, tačiau atitinkamas neigiamas pasekmes Bendrovės atžvilgiu, todėl skundžiamas aktas negali būti vertinamas kaip rekomendacinio pobūdžio. Pažymėjo, jog nors sprendimą dėl pateikto siūlymo nutraukti Sutartį ir priima Ūkio ministerija, tačiau būtent Agentūros pateiktas siūlymas su jame nurodytomis aplinkybėmis, priežastimis bei motyvais, yra pagrindas tokiai Sutarčiai nutraukti. Pabrėžė, jog būtent Agentūra pateikia informaciją Ūkio ministerijai, kurios pagrindu yra priimamas vienoks ar kitoks sprendimas dėl Sutarties (ne)nutraukimo, todėl Agentūrai netinkamai vykdant savo funkcijas ir pateikiant sprendžiančiajai institucijai klaidingus, tikrovės neatitinkančius duomenis, gali būti priimamas visiškai nepagrįstas sprendimas, sukeliantis neigiamus padarinius projekto vykdytojo atžvilgiu. Todėl negalima kategoriškai teigti, kad Agentūros siūlymas neturi jokios juridinės galios ar nedaro įtakos Ūkio ministerijos sprendimo priėmimui. Teigė, kad tais atvejais, kai atitinkamas Agentūros, kaip projekto įgyvendinimą kuruojančios įstaigos, siūlymas dėl Sutarties nutraukimo Ūkio ministerijai nepateikiamas, įprastai Ūkio ministerija jokių sprendimų, susijusių su Sutarties nutraukimu, nepriima, nors ir pačioje Sutartyje numatyta tokia jos savarankiška diskrecijos teisė. Pabrėžė, jog Komisija nepagrįstai atsisakė iš esmės nagrinėti jo pateiktą skundą, t. y. jo apskritai nenagrinėjo, netyrė ir nevertino skunde išdėstytų ir nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių. Skundžiamas Ūkio ministerijai pateiktas Agentūros siūlymas laikytinas administraciniu aktu, todėl turi būti galimybė jį apskųsti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, kreipiantis į administracinių ginčų komisiją arba administracinį teismą. Nesutiko su Agentūros sprendime išdėstytu teiginiu, kad Bendrovė nesilaikė Sutarties ir neva per Sutartyje nustatytą terminą neužtikrino Projekto finansavimo. Pažymėjo, jog būtent dėl Bendrovės iniciatyvos ir pastangų buvo užtikrintas savalaikis projekto finansavimas bei išvengta projekto nutraukimo dėl finansavimo ir lėšų trūkumo. Nurodė, kad pagal Sutartį jis atitinkamą dalį projekto įgyvendinimo išlaidų turėjo dengti iš nuosavų lėšų. Bendrovė dar prieš Sutarties sudarymą kreipėsi į AB banką „Hansabankas” (dabar – AB „Swedbank”) dėl paskolos atitinkamų projekto darbų atlikimui. Bankas sutiko suteikti paskolą tam, kad lėšos būtų panaudotos projekto įgyvendinimo darbams atlikti, dėl ko buvo priimtas banko paskolų komiteto sprendimas ir 2005 m. kovo 3 d. Agentūra gavo patvirtinimą iš AB „Swedbank”, nurodantį, kad banko paskolų komiteto sprendimu buvo nutarta patenkinti bendrovės prašymą ir suteikti 2 887 670,00 Lt dydžio paskolą. Tačiau AB „Swedbank” nesilaikė savo įsipareigojimų, t. y nevykdė banko paskolų komiteto sprendimo ir nepagrįstai nesuteikė paskolos. Bendrovė dėl tokių banko veiksmų negalėjo projekto objekte laiku užbaigti smulkių vidaus apdailos darbų, sutvarkyti gerbūvio ir pradėti eksploatuoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos lėšomis įrengto turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Druskininkuose. Pažymėjo, jog tiek Agentūra, tiek Ūkio ministerija buvo informuotos apie susidariusią situaciją dėl ko 2009 m. birželio 9 d. buvo surengtas keturšalis susitikimas, kurio metu svarstytas klausimas dėl projekto tęstinumo užtikrinimo. Bendrovė tiek ankstesniais raštais, tiek susitikimo metu, atsižvelgdama į susidariusią situaciją, prašė Agentūros pratęsti įsipareigojimų pradėti sukurto turto eksploataciją vykdymą vėliau nei buvo numatyta verslo plane ir Agentūrai teiktose ataskaitose. Susitikimo metu faktiškai buvo leista toliau vykdyti projektą, pratęsiant įsipareigojimų pagal Sutartį terminus, projekto vykdytoją įpareigojant iki 2009 m. birželio 26 d. pateikti Agentūrai pasirašytas rangos sutartis darbams, kuriuos atlikus būtų įvykdyti Sutartyje numatyti įsipareigojimai, bei pateikti dokumentą, įrodantį finansinį pajėgumą apmokėti už atliktus darbus pagal pasirašytas rangos sutartis. Tokie dokumentai projekto vykdymą kontroliuojančiai Agentūrai buvo pateikti. Pabrėžė, jog bankui atsisakius suteikti atitinkamo dydžio paskolą projekto dalies įgyvendinimui, siekdamas ir toliau vykdyti pradėtą projektą bei užtikrinti tinkamą jo įgyvendinimą, pareiškėjas pasitelkė kitus finansavimo šaltinius, t. y. atitinkamų projekto darbų atlikimą finansavo UAB „Liturimex grupė” bei fizinis asmuo R. A., paskolindami projekto įgyvendinimui reikalingas atitinkamo dydžio pinigines lėšas. Nurodė, jog Agentūros teiginiai, kad projekto vykdytojas nepasiekė projekto rodiklio „Sukurtos naujos darbo vietos”, nepagrįsti ir neatitinka realios tikrovės. Pabrėžė, jog visi Projekto vykdytojo dokumentai (įskaitant ir darbo sutartis) buvo pateikti Agentūros darbuotojams dar 2008 m. lapkričio 5 d. atliktos neplanuotos patikros metu. Tokios patikros metu pažeidimų, išskyrus smulkias ir formalias dokumentų įforminimo klaidas, nustatyta nebuvo, ką patvirtina Agentūros Kontrolės ir koordinavimo skyriaus vedėjo 2008 m. lapkričio 6 d. pasirašytas raštas Nr. R4-7708(1.10). Nesutiko, kad nepasiekė projekto pasiekimų rodiklio „Restauruoti su kultūrinio paveldo statusą turintys pastatai”. Pažymėjo, jog kultūrinio paveldo statusą turintys pastatai restauruoti, o ir projektas bylos nagrinėjimo dienai yra užbaigtas ir visiškai įgyvendintas, ką patvirtina ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritorinio padalinio pasirašytas 2010 m. sausio 15 d. Kultūros paveldo objekto tvarkomųjų paveldosaugos darbų priėmimo aktas Nr. RG-13, kuriuo konstatuojama, kad projekto objekte, kuris pripažintas kultūros paveldo objektu, atlikti visi tvarkomieji paveldosaugos darbai, kurie „atitinka šių darbų paveldosaugos projektų, paveldo tarybos reglamentų ir šiems darbams atlikti išduotuose leidimuose nustatytus reikalavimus”. Tuo tarpu neįvykdžius projekte numatytų darbų projekto objekte, toks paveldosaugos darbų priėmimo aktas nebūtų pasirašytas. Taip pat nesutiko, kad neužtikrino projekto tęstinumo 5 metus po projekto pabaigos, t. y. nepradėjo projekto metu sukurtų naujų viešbučio „Regina” paslaugų pardavimų, nepradėjo eksploatuoti renovuoti projekto pastatų. Pažymėjo, jog minėto keturšalio susitikimo metu nurodė, kad atsižvelgiant į susiklosčiusią finansiškai nepalankią situaciją (banko atsisakymas suteikti paskolą, naujų kreditorių (finansuotojų) paieška), projekto metu sukurto turto eksploataciją numatoma pradėti anksčiausiai 2009 metų gruodžio mėnesį – 2010 metų kovo mėnesį. Atsižvelgiant į vėlesnius Agentūros veiksmus bei atitinkamus projekto vykdytojui nurodytus įpareigojimus, tam nebuvo paprieštarauta, o dar 2009 m. spalio 1 d. (nepažeidžiant nustatyto 2009-09-30 termino) pradėti projekto metu sukurtų naujų paslaugų pardavimai (pastatų eksploatacija). Pažymėjo, jog nenuslėpė informacijos, turinčios įtakos tinkamai Sutarties vykdymo kontrolei. Visa informacija apie projekto vykdymą ir besikeičiančias jo įgyvendinimo aplinkybes, susiklosčiusią situaciją buvo nuolat teikiama projektą kontroliuojančiai įstaigai – Agentūrai. Pabrėžė, jog Agentūra ne kartą buvo informuota tiek apie banko atsisakymą suteikti projekto vykdytojui žadėtą paskolą, tiek laiku informuota apie projekto vykdymo eigą ir atsiradusias kliūtis, taip pat su Agentūra buvo derinami projekto įgyvendinimo pratęsimo terminai, ką patvirtina Agentūros ir projekto vykdytojo susirašinėjimas. Teigė, kad Agentūra, delsdama, dėl nežinomų priežasčių nepagrįstai vengdama duoti sutikimą dėl turto įkeitimo kreditoriaus R. A. naudai, taip paspartinant tinkamą projekto įgyvendinimą, sukėlė atitinkamas neigiamas pasekmes (projekto įgyvendinimo vilkinimą), dėl ko atsakomybė negali kilti projekto vykdytojui, nuo kurio projekto įgyvendinimo tinkamumas šiuo atveju nepriklausė. Nesutiko, kad pažeidė Sutartį, nes nepranešė Agentūrai apie projekto metu sukurto objekto išnuomojimą. Pabrėžė, jog apie tokias aplinkybes Agentūrai pranešta, be to, Sutartyje projekto vykdytojo įsipareigojimuose, baigus įgyvendinti projektą 5 metus nuo projekto įgyvendinimo pabaigos, nėra numatyta, kad komercinės veiklos sąlygas privaloma derinti su Agentūra. Pažymėjo, jog Agentūros teiginys, kad projekto vykdytojas negali įgyvendinti projekto pagal visą numatytą jo apimtį, nepagrįstas, nes Sprendime nenurodyta, dėl kokios priežasties padaryta tokia išvada. Teigė, kad atsižvelgus į tai, jog bylos nagrinėjimo dienai projektas, kuriam įgyvendinti buvo skirta Europos struktūrinių fondų parama ir privačių finansuotojų (ne banko) lėšos, yra faktiškai visiškai įgyvendintas, t. y. pasiekti projekte išdėstyti tikslai, uždaviniai bei rodikliai, nepaisant Agentūros nurodytų formalių trukdžių, nėra pagrindo nutraukti Sutartį. Pažymėjo, jog įvykdė visas Sutarties sąlygas, o Agentūros priekaištai yra nepagrįsti, tariami pažeidimai, kurie iš esmės faktiškai atsirado tik dėl pačios Agentūros kaltės ir nelankstaus bendradarbiavimo, nustatyti formaliai ir biurokratiškai remiantis Sutarties nuostatomis, neatsižvelgiant į Sutarties esmę ir pasiektus, siektinus Sutarties tikslus bei rezultatą. Todėl Ūkio ministerijai, atsižvelgus į Agentūros neteisėtą ir visiškai nepagrįstą siūlymą dėl vienašalio Sutarties nutraukimo ir priėmus sprendimą nutraukti Pagalbos teikimo sutartį, be jokio teisėto pagrindo pažeidžiamos jo, kaip projekto vykdytojo, teisės ir teisėti interesai.

Atsiliepimas

Atsakovas Agentūra atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 138–140) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 patvirtintos Lietuvos 2004-2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisykles (toliau – ir Projektų administravimo ir finansavimo taisyklės) (258, 261 p.), ginčams tarp projektų vykdytojų ir projektus administruojančių institucijų dėl projektų, finansuojamų įgyvendinant 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento priemones, nustatyta speciali ginčų nagrinėjimo procedūra. Tuo tarpu Komisijai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nesuteikta teisė nagrinėti ginčus, kuriems nagrinėti įstatymai nustato kitą tvarką. Be to, pareiškėjo skundo patenkinimas ir Komisijos sprendimo bei Agentūros 2009 m. lapkričio 27 d. rašto Nr. R4-14982(1.7) panaikinimas negalėtų niekaip paveikti Lietuvos Respublikos ūkio ministro sprendimo nutraukti pagalbos teikimo sutartį, nes Sutarties 9.1 punktas leidžia inicijuoti sutarties nutraukimą ne tik Agentūrai, bet ir Ūkio ministerijai. Pabrėžė, jog Sutartyje ir Europos Sąjungos struktūrinės paramos administravimą reglamentuojančiuose teisės aktuose aiškiai nurodyta, kad sprendimą nutraukti sutartį ar ne priima Ūkio ministerija. Tuo tarpu Agentūros Sprendime išdėstytas siūlymas nutraukti sutartį negali būti laikomas teisines pasekmes sukeliančiu administraciniu aktu ir jo panaikinimas teisinių santykių tarp pareiškėjo, Agentūros ir Ūkio ministerijos neužbaigtų. Bet kuriuo atveju Ūkio ministerija turi teisę priimti sprendimą dėl sutarties (ne) nutraukimo, o pareiškėjas turi teisę tokį sprendimą skųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Teigė, jog Komisijos sprendimas yra pagrįstas ir priimtas, remiantis galiojančių teisės aktų reikalavimais, todėl jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo (konkretaus teisinio pagrindo panaikinti Komisijos sprendimą skunde pareiškėjas nenurodė). Pažymėjo, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 13 d. skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui yra apskundęs Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 4-284 priimtą sprendimą nutraukti Sutartį bei susigrąžinti pareiškėjui išmokėtas lėšas (proceso Nr. 3-61-3-01368-2010-4). Tokiu skundu pareiškėjas teismo taip pat prašo panaikinti Agentūros 2009 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. R4-14982(1.7) „Dėl projekto Nr. S-BPD04-ERPF-3.1.6-02-05/0262” išreikštą siūlymą nutraukti Sutartį bei susigrąžinti pareiškėjui išmokėtas lėšas. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas tiek viename, tiek kitame skunde teismui skundžia tas pačias Sutarties nutraukimo aplinkybes, netikslinga lygiagrečiai iš esmės nagrinėti to paties pareiškėjo tuo pačiu pagrindu pateiktus argumentus dėl Sutarties nutraukimo aplinkybių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ūkio ministerija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 135–136) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nebuvo patrauktas proceso dalyviu ikiteisminiame nagrinėjime, t. y. Komisijoje. Sutiko su Komisijos pozicija, kad pareiškėjo skundas Komisijai paduotas, praleidžiant nustatytą apskundimo terminą ir kad Agentūros 2009 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. R4-14982 (1.7) nėra aktas, kuris gali būti skundžiamas ir dėl kurio skundas gali būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (t. I, b.l. 190–195) skundo dalį dėl Komisijos 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. 3R-74(2010/03-4R-92) panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, o kitą bylos dalį nutraukė.

Nustatė, kad 2006 m. gruodžio 29 d. pareiškėjas, Ūkio ministerija ir Agentūra sudarė Sutartį, pagal kurią Ūkio ministerija įsipareigojo pareiškėjui Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis kompensuoti iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, gaunamų pagal Lietuvos 2004 – 2006 metų bendrąjį programavimo dokumentą ir Lietuvos Respublikos bendrojo finansavimo lėšų sutartyje nurodytą tinkamų išlaidų, padarytų pareiškėjui vykdant projektą „Viešbučio „Regina” plėtra ir sveikatingumo centro statyba”, dalį. Agentūra įsipareigojo administruoti ir kontroliuoti projektą bei vykdyti jo įgyvendinimo priežiūrą, o pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti šį projektą ir naudoti projektui finansuoti numatytas lėšas taip, kaip nurodyta Sutartyje. Agentūra 2009 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. R4-14982(1.7) informavo Ūkio ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos koordinavimo departamentą kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1K-307 patvirtintomis Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo bei šalinimo ir apribojimų gauti Europos Sąjungos finansinę paramą nustatymo taisyklėmis, Agentūroje buvo atliktas pažeidimo tyrimas dėl UAB „Liturimex” viešbučiai projekto „Viešbučio „Regina” plėtra ir sveikatingumo centro statyba” Nr. BPD04-ERPF-3.1.6-02-05/0262. Agentūra, išnagrinėjusi ir įvertinusi susidariusią situaciją, nustatė, jog pareiškėjas per Sutartyje nustatytą terminą neužtikrino projekto finansavimo, neužbaigė projekto veiklų, nepasiekė numatytų projekto tikslų, uždavinių bei didesnės dalies projekto rezultatų (Sutarties 3.2.6, 5.5.1 p.), negali užtikrinti projekto tęstinumo (nepradėti projekto metu sukurtų naujų viešbučio „Regina” paslaugų pardavimai, nėra pradėti eksploatuoti renovuoti projekto pastatai), nesikreipė dėl projekto įgyvendinimo laikotarpio pratęsimo, nuslėpė informaciją, turinčią įtakos tinkamai Sutarties vykdymo kontrolei (Sutarties 9.1.2 p.), negali įgyvendinti projekto pagal visą numatytą jo apimtį (Sutarties 9.1.5 p.), nepranešė apie svarbias priežastis, kliudančias vykdyti projekto veiklas (projekto metu sukurtas turtas įkeistas ir išnuomotas nesuderinus su Agentūra, šiuo metu nagrinėjama įmonės restruktūrizavimo byla) (Sutarties 3.2.1, 3.2.2, 5.5.3 p.) bei pažeidė kitas Gairių 148.5 ir 148.6 punktų nuostatas. Agentūra Ūkio ministerijai pasiūlė svarstyti klausimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo ir pareikalavimo grąžinti visas pagalbos lėšas ir palūkanas, susikaupusias nuo pagalbos lėšų projekto vykdytojui išmokėjimo pradžios iki sprendimo grąžinti suteiktą pagalbą priėmimo, atsižvelgiant į kiekvienais kalendoriniais metais buvusią vidutinę palūkanų normą Lietuvoje. Pareiškėjas Agentūros Sprendimą apskundė Komisijai, kuri 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 3R-74 (2010/03-4R-92) nusprendė bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti, nes pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, o skundžiamas Agentūros raštas yra rekomendacinio pobūdžio ir pareiškėjui jokių teisių ir pareigų nesukūrė.

Atsižvelgė į ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį ir nurodė, jog Lietuvos Respublikos ūkio ministras turi teisę priimti sprendimą, neatsižvelgdamas į Agentūros nuomonę. Todėl Agentūros Sprendime išdėstyta Agentūros nuomonė ir siūlymas nutraukti Sutartį patys savaime nesukelia kokių nors teisinių pasekmių, toks Sprendimas negali būti laikomas administraciniu aktu. Tokiame rašte išdėstytų minčių nagrinėjimas ir panaikinimas teisinių pasekmių tarp pareiškėjo ir Agentūros bei Ūkio ministerijos nesukeltų ir ginčo dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. balandžio 12 d. įsakymo neužbaigtų. Papildomai remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A14-261/2007, AS146-669/2009, A556-483/2010), padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo nenagrinėtinas administraciniuose teismuose ir administracinė byla dalyje dėl tokio reikalavimo nutrauktina.

Nustatė, jog pareiškėjas apie skundžiamą Agentūros raštą žinojo jau 2009 metais, kai 2009 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 09-270 kreipėsi į Ūkio ministeriją, prašydamas skubotai nepriiminėti sprendimo dėl Agentūros siūlymo, išanalizuoti visą informaciją, įvertinti Agentūros darbo kokybę. Pareiškėjas į Komisiją dėl Sprendimo su skundu kreipėsi tik 2010 m. balandžio 8 d., praleidęs apskundimo terminą. Nusprendė liudytojo Rimvydo Aliulio parodymus vertinti kritiškai ir padarė išvadą, kad 2009 m. gruodžio 10 d. Bendrovėje jau buvo gautas Agentūros 2009 m. lapkričio 27 d. raštas, jo turinys buvo žinomas, todėl pagrįstu pripažino Komisijos sprendimą, kad pareiškėjas 2010 m. balandžio 9 d. kreipėsi, praleidęs vieno mėnesio apskundimo terminą.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (t. I, b.l. 197–203), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Remdamasis ABTĮ 25 straipsniu, Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir Komisijos nuostatai) 16 punktu, pažymi, jog Sprendimas buvo gautas tik 2010 m. kovo 8 d., todėl skundas komisijai paduotas, nepraleidus įstatyme nustatyto vieno mėnesio termino. Pabrėžia, jog iki 2010 m. kovo 8 d. nežinojo apie skundžiamo akto turinį ir jame išdėstytus Agentūros motyvus, argumentus bei aplinkybes, todėl tik gavęs Agentūros siūlymo, pateikto Ūkio ministerijai, nuorašą, turėjo galimybę suformuoti atitinkamą poziciją bei išsamią argumentuotą nuomonę dėl tokio Agentūros administracinio akto ir pateikti atitinkamą skundą. Aplinkybę, jog pareiškėjas iki nurodytos datos nebuvo gavęs Sprendimo, patvirtino ir liudytoju byloje apklaustas R. A. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Sprendimas pareiškėjui buvo įteiktas anksčiau nei 2010 m. kovo 8 d., priešingai – teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad Agentūros raštas rašytine forma Bendrovei įteiktas nebuvo. Tuo tarpu 2009 metais, kaip nurodė Komisija ir teismas, pareiškėjas žinojo tik apie pateikto siūlymo Ūkio ministerijai faktą (sužinota iš Agentūros 2009-12-03 rašto), tačiau iki 2010 m. kovo 8 d. nežinotas tokio administracinio akto turinys.

2. Nurodo, kad Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, kuris, vykdydamas veiklą, priima atitinkamus administracinius aktus, turinčius atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus reikalavimus, kurie gali būti apskųsti administracine tvarka. Kadangi Ūkio ministerijai pateiktas siūlymas laikytinas administraciniu aktu, turi būti galimybė jį apskųsti ABTĮ nustatyta tvarka, kreipiantis į administracinių ginčų komisiją arba administracinį teismą.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad Sprendime išdėstyta Agentūros nuomonė ir siūlymas nutraukti Sutartį patys savaime nesukelia kokių nors teisinių pasekmių, o toks raštas negali būti laikomas administraciniu aktu. Teigia, jog nors sprendimą dėl pateikto siūlymo nutraukti Sutartį priima Ūkio ministerija, tačiau būtent Agentūros pateiktas siūlymas su jame nurodytomis aplinkybėmis, priežastimis ir motyvais yra pagrindas Sutarčiai nutraukti. Nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad Agentūros siūlymas neturi jokios teisinės galios ar nedaro įtakos Ūkio ministerijos sprendimo priėmimui. Be to, Sprendimas turėtų būti laikomas administraciniu aktu, nes jis buvo priimtas ir pasirašytas Agentūros, kaip valstybės įsteigto viešo juridinio asmens, kurio tikslas yra tenkinti viešuosius interesus, vykdant visuomenei naudingą veiklą, t. y. vykdant viešojo administravimo funkcijas. Agentūros siūlymas taip pat sukūrė teises ir pareigas Ūkio ministerijai, nes ji, gavusi tokį siūlymą, turėjo pareigą jį nagrinėti bei dėl jo priimti atitinkamą Sutartyje numatytą sprendimą.

4. Teigia, jog išnagrinėjus jo skundą šioje byloje konstatuotos aplinkybės turėtų prejudicinę galią, nagrinėjant administracinę bylą pagal jo skundą dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. balandžio 12 d. įsakymo Nr. 4-284. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Agentūros siūlymo panaikinimas jokių teisinių pasekmių nesukeltų ir ginčo dėl tokio įsakymo tarp Agentūros, Ūkio ministerijos, pareiškėjo neužbaigtų, nepagrįsta, nes šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl Sprendimo, o ne dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Pažymi, jog Sprendimą pripažinus neteisėtu ir nepagrįstu, būtų apginti pareiškėjo interesai klaidingos informacijos apie projekto ir Sutarties vykdymą pateikimo Ūkio ministerijai atžvilgiu.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 1–3) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teigia, jog teismų praktikoje laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius tokio akto turinį sudarančius elementus – apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ir pareigas. Sužinojęs apie aktą asmuo kartu sužino apie tokiu aktu pažeidžiamas jo teises. Pažymi, jog 2009 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. R4-15335 informavo pareiškėją apie Ūkio ministerijai pateiktą siūlymą. Tuo tarpu iš pareiškėjo 2009 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. 09-270, kuriuo pareiškėjas kreipėsi į Ūkio ministeriją, matyti, kad pareiškėjas jau tada žinojo apie Sprendimą ir jo turinį. Pareiškėjas į Komisiją kreipėsi tik 2010 m. balandžio 8 d.

2. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS5-383/2005, A10-1098/2006, AS4-600/2006) ir pažymi, jog tokia priežastis, kaip kreipimasis į įvairias institucijas, aiškinantis ginčijamo sprendimo priėmimo aplinkybes ar teisėtumą, negali būti laikoma svarbia termino atnaujinimui. Teigia, jog šiuo atveju terminas skundui paduoti praleistas ne dėl svarbių, objektyvių priežasčių, o dėl paties asmens pasirinkto elgesio modelio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ūkio ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 4–5) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūros 2009 m. lapkričio 27 d. rašto Nr R4-14982(1.7) „Dėl projekto Nr. S-BPD04-ERPF-3.1.6-02-05/0262“, adresuoto Ūkio ministerijos Europos Sąjungos struktūrinės paramos koordinavimo departamentui, kuriuo pasiūlyta svarstyti klausimą dėl vienašališko Sutarties nutraukimo ir pareikalavimo grąžinti visas pagalbos lėšas ir nurodytas palūkanas. Pareiškėjas, ginčydamas tokį aktą, kreipėsi su skundu į Komisiją, kuri 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 3R-74(2010/03-4R-92) bylą nutraukė, konstatavusi, jog byla nežinybinga Komisijai, taip pat praleistas skundo padavimo terminas.

Siekiant išspręsti kilusį ginčą, pirmiausia būtina įvertinti ginčijamo Agentūros rašto (Sprendimo) sukeliamas teisines pasekmes.

Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios Gairių redakcijos 148 punktas įtvirtino Agentūros teisę inicijuoti pagalbos teikimo sustabdymą arba nutraukimą ir (arba) reikalauti grąžinti visą arba dalį suteiktos pagalbos ir (arba) siūlyti Ūkio ministerijai priimti sprendimą dėl projekto vykdytojui suteiktos pagalbos arba jos dalies grąžinimo, kai projekto vykdytojas neįvykdė arba netinkamai įvykdė tam tikrus įsipareigojimus.

Kaip matyti iš nurodytų teisės normų, Agentūrai atitinkamais atvejais suteikta, inter alia, tik pagalbos teikimo sustabdymo arba nutraukimo inicijavimo teisė, tačiau galutinį sprendimą priima Ūkio ministerija. Pareiškėjas taip pat neginčijo nurodytų aplinkybių, tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde sutikdamas, jog sprendimą dėl sutarties nutraukimo priima Ūkio ministerija. Tačiau pareiškėjas teigė, kad tokios teisės įgyvendinimas yra tiesiogiai susijęs su Agentūros siūlymu, o sprendimas dėl sutarties nutraukimo priimamas būtent Agentūros siūlyme nurodyto turinio ir tokiame siūlyme pateiktais pagrindais. Pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jeigu būtų vertinama, kad tokiame Agentūros siūlyme nurodyti pagrindai sudarys pagrindas nutraukti Sutartį, jie, kaip ir siūlymo turinys, bus atitinkamai įvertinti tuo atveju, jeigu kils ginčas dėl atitinkamo Ūkio ministerijos sprendimo nutraukti Sutartį (toks ginčas nagrinėjamu atveju taip pat yra kilęs).

Tuo tarpu ginčijamas Sprendimas yra tik rekomendacinio pobūdžio aktas, kuris pats savaime jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Tik tuo atveju, jeigu šio Sprendimo pagrindu Ūkio ministerija, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus, nuspręstų nutraukti Sutartį (kaip bylos duomenimis buvo atliktas ir šiuo atveju), pareiškėjui kiltų jo nurodomos pasekmės, tačiau būtent ministerijos sprendimo pagrindu. Todėl konstatuotina, jog ginčijamas aktas yra rekomendacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjui jokių teisinio pobūdžio pasekmių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje nutraukė bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Pabrėžtina, jog vien ta aplinkybė, kad Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, nereiškia, kad tokios institucijos priimami aktai negali turėti rekomendacinio pobūdžio ir nesukelti asmeniui tiesioginių teisinių pasekmių.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, bylą nutraukė Komisijos nuostatų 40.4 punkto pagrindu, t. y.dėl to, kad ginčas nežinybingas komisijai, bei pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 6 punktą, t. y. paaiškėjus, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl tokio Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš pareiškėjo 2009 m. gruodžio 10 d. rašto Nr. 09-270, kuriuo jis kreipėsi į Ūkio ministeriją, prašydamas skubotai nepriiminėti sprendimo dėl Agentūros siūlymo, išanalizuoti visą informaciją, įvertinti Agentūros darbo kokybę, galima daryti išvadą, kad pareiškėjui apie priimto Sprendimo turinį buvo žinoma jau anksčiau nei 2010 m. kovo 8 d. Tačiau svarbu pažymėti, jog, nagrinėjant pareiškėjo skundą, iš esmės neturi reikšmės aplinkybė, ar buvo pagrindas nutraukti bylą dėl to, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas, kadangi šiuo atveju, konstatavus, jog Sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio ir pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia, buvo pagrindas nutraukti bylą kaip nežinybingą Komisijai. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjas skundo padavimo Komisijai termino nepraleido, tokia aplinkybė nebūtų teisiškai reikšminga sprendžiant dėl ginčijamo Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Atitinkamai nėra pagrindo papildomai pasisakyti dėl minėto termino skaičiavimo.

Kadangi nagrinėjamu atveju tiek Komisija, tiek pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nutraukti bylą dėl Sprendimo, o byloje nenustatyti Komisijos sprendimo neteisėtumo pagrindai, teisėjų kolegija papildomai nepasisakys dėl kitų pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su Sprendimo turiniu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liturimex“ viešbučiai apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis