Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-25 · Administracinė byla Nr. I-6654-208/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-25
Bylos Nr.
I-6654-208/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Donatas Vansevičius, Jolanta Malijauskienė, Iveta Pelienė
Pareiškėjas
S. B.
Trečiasis asmuo
J. K., M. J., O. N., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, H. N.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6654-208/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01273-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.38; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjui S. B. (S. B.), pareiškėjo atstovei (advokatei) M. P., tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. K., M. J. (M. J.) ir O. N., trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui K. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. (S. B.) prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, M. J. (M. J.), O. N., H. N. ir J. K. dėl termino atnaujinimo žemės nuosavybei atkurti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2 ha žemės bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. B. (J. B.) nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) pateikti (1 t., b. l. 1–3).

Pareiškėjas paaiškina, kad 1991 m. jis kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teisę į senelio J. B. žemę. Remiantis archyviniais duomenimis jis nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 0,67 ha žemės, todėl į ją buvo atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjui ir kitiems pretendentams. 2013 m., kalbėdamas su senelio J. B. pirmosios žmonos dukterėčia sužinojo, kad senelis valdė daugiau nei 0,67 ha žemės, nes jis turėjo ne tik savo paveldėtą žemę, bet ir 2 ha žemės, gautos kaip jo pirmosios žmonos kraitį. Sužinojęs šį faktą pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir gavo 2013 m. spalio 21 d. pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. 1459 (toliau – ir Pažyma), kurioje buvo nurodyta, kad J. B. valdė 2,7 ha žemės. Šią pažymą kartu su prašymu informuoti ar yra atkurtos nuosavybės teisės į du hektarus žemės, pareiškėjas 2013 m. spalio 29 d. pateikė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui (toliau – ir Skyrius). Gavęs šį prašymą Skyrius nurodė, kad informuos pareiškėją apie prašymo išnagrinėjimą, tačiau negavęs jokio atsakymo pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Skyrių su 2015 m. spalio 23 d. prašymu. 2015 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas gavo Skyriaus atsakymą, kuriame nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu terminu pareiškėjas nėra pateikęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2 ha žemės ir papildomų dokumentų, kad J. B. iki nacionalizacijos valdė 2 ha žemės sklypą. Pareiškėjas teigia, jog prašymą atkurti nuosavybės teises į J. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę jis pateikė laiku, aktyviai rinko visus reikalingus dokumentus, tačiau Lietuvos centrinis valstybės archyvas tik 2013 m. pateikė dokumentus, kad J. B. valdė ne 0,67 ha, o 2 ha žemę. Taigi, realizuoti savo teises iki įstatymo nustatyto termino pareiškėjui sukliudė objektyvios ir nuo jo valios nepriklausiusios aplinkybės.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepimu į pareiškėjo prašymą su juo nesutinka ir prašo atmesti (1 t., b. l. 22–26).

NŽT atsiliepimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika bei Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, kuriomis remiantis prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems šiuos terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, terminai gali būti atnaujinami. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad realizuoti savo teises iki įstatymo nustatyto termino jam sutrukdė objektyvios ir nuo jo valios nepriklausiusios priežastys yra nepagrįsti, nes pagal pareiškėjo 1991 m. lapkričio 14 d. prašymą Vilniaus rajono apskrities Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius parengė 2001 m. rugsėjo 17 d. pažymą Nr. 1176 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, pagal kurią pareiškėjas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,09 ha iš buvusio savininko J. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtos 0,67 ha žemės (duomenys neskelbtini). 2003 m. gegužės 26 d. buvo parengta išvada dėl žemės miško vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 6455 (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu 2013 m. gruodžio 30 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 48S-658 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui S. B.“ (toliau – ir Sprendimas). Šiuo sprendimu pareiškėjo prašymas buvo išspręstas iš esmės ir jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kokių veiksmų jis ėmėsi nuo 1991 m. iki 2013 m., kad sužinotų iš atsakingos institucijos informaciją, į kokio dydžio žemę jis turi teisę atkurti nuosavybę, ar pakanka dokumentų nuosavybės teisėms atkurti, o jei ne – kreiptis į archyvus ieškant papildomų dokumentų. Atkreipia dėmesį, kad jau pirminiame prašyme, pateiktame 1991 m. pareiškėjas nurodė, kad J. B. galimai turėjo 3 ha žemės. Tai paneigia pareiškėjo teiginius, kad apie likusius neatkurtus 2 ha žemės sužinojo jis tik 2013 m. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Pareiškėjas teismui pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo Pažymą, kurioje nurodyta, kad Vilniaus apskrities viršininko archyviniame fonde, Šumsko vls. Ūkininkų, turinčių karves, sąraše įrašytas J. B., (duomenys neskelbtini) valdęs 2,7 ha naudojamos žemės. NŽT teigimu, ši pažyma vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“ gali būti vertinamas kaip papildomas dokumentas, kurio nepakaktų žemės valdymo nuosavybės teise faktui nustatyti. Šis dokumentas tik įrodo žemės naudojimo faktą 1941 m., bet neįrodo nuosavybės teisės fakto.

Trečiasis suinteresuotas asmuo H. N. atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo, kad sutinka su NŽT atsiliepimu (2 t., b. l. 4).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo S. B. prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikti.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas tai turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, kaip yra pažymėjęs LVAT, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalis) (LVAT 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010).

LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (žr., pvz., 2009 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Taip, be kita ko, siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (LVAT 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo nagrinėjamu atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (LVAT 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010).

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas nustatė pakankamai ilgus terminus prašymams ir reikalingiems dokumentams pateikti. Nustatyti terminai ne kartą buvo pratęsiami tam, kad savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą galėtų realizuoti ir tie pretendentai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių šia teise tam tikrą laiką nepasinaudojo. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Tad svarbiomis terminų praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios asmenims sudaro objektyvias kliūtis nustatytu terminu atlikti reikiamus veiksmus. Teismų praktikoje tokiomis kliūtimis vertinamos tos, kurios atsiranda ir tęsiasi nepriklausomai nuo asmens valios.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrimo procesą pradėjo dar 1991 m. liepos 23 d. pateikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nepraleidęs nustatyto termino. Šiame prašyme pareiškėjas nurodė, jog J. B. valdė 3 ha dydžio žemės plotą (1 t., b. l. 71). 2001 m. gegužės 2 d. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą išduoti nustatytos formos išvadą už jam priklausančią 0,09 ha žemę (1 t., b. l. 71). 2001 m. rugsėjo 17 d. buvo surašyta pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas turi nuosavybės teisę į J. B. valdytą 0,09 ha žemės (1 t., b. l. 76) (likusi dalis atiduota kitiems pretendentams). Šios pažymos pagrindu buvo surašyta Išvada (1 t., b. l. 95), o NŽT 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 48S-658 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,09 ha J. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą (1 t., b. l. 109–110). Taigi, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo galutinai užbaigta. Pareiškėjas dėl tokio sprendimo jokių pretenzijų nepareiškė ir tokio sprendimo neginčijo (pažymėtina, jog teismo turimais duomenimis kiti pretendentai taip pat neginčijo, kad J. B. valdė 0,67 ha žemės).

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2 ha žemės sklypą pareiškėjas iškėlė tik 2013 m. spalio 29 d. Skyriui pateikęs prašymą informuoti ar yra atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha žemės sklypą. Jokių priežasčių dėl ko su tokiu prašymu jis kreipėsi tik 2013 m. pareiškėjas Skyriui nenurodė (1 t., b. l. 101), tačiau skunde teismui paaiškino, kad toks prašymas buvo paduotas tada, kai iš J. B. pirmos žmonos dukterėčios sužinojo, kad J. B. turėjo dar 2 ha žemės, tačiau tokį pareiškėjo argumentą teismas vertina kritiškai, nes, kaip jau minėta šiame sprendime, dar 1991 m. pateikdamas pirmąjį prašymą atkurti nuosavybės teises pareiškėjas nurodė, jog J. B. valdė 3 ha žemės. Darytina išvada, jog jau tuo metu pareiškėjas žinojo apie tai, kad galimai turi būti atkurta daugiau nei 0,67 ha žemės, tačiau sužinojęs, kad bus atkurta tik tokia žemės dalis, pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekadamas įrodyti, kad J. B. valdė dar 2 ha žemės, t. y. neteikė jokių tai patvirtinančių dokumentų, nesikreipė į Skyrių su jokiais prašymais ir pan. Pažymėtina, jog nuo pirmojo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo (1991 m.) iki prašymo informuoti ar yra atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha žemės sklypą (2013 m.) praėjo daugiau nei 20 metų. Toks delsimas teismo vertinimu negali būti laikomas pagrįstu. Pažymėtina, jog net pareiškėjui įrodžius, jog jis apie likusį neatkurtą 2 ha plotą sužinojo tik 2013 m., teismas negalėtų daryti išvados, kad pareiškėjas aktyviai gynė savo pažeistas teises, nes antrąjį prašymą Skyriui jis pateikė tik 2015 m. spalio 23 d. (1 t., b. l. 102), atsakymas į prašymą buvo surašytas 2015 m. spalio 23 d., o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. kovo 29 d., t. y. praėjus dar keturiems mėnesiams. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas nuosavybės teisių atkūrime nebuvo aktyvus ir elgėsi nerūpestingai bei nepagrįstai ilgai delsė ginti savo galimai pažeistas teises. Jokių duomenų, kad per visą nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpį pareiškėjas nežinojo apie J. B. galimai valdytą 2 ha plotą, pareiškėjas nepateikė. Be kita ko, pažymėtina, kad vienintelis dokumentas, kuriuo jis vadovaujasi teigdamas, kad J. B. be atkurtos nuosavybės į 0,67 ha plotą valdė dar 2 ha plotą, yra Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. spalio 21 d. pažyma apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-1459. Pažymoje nurodyta, kad J. B. yra įrašytas (duomenys neskelbtini) ūkininkų, turinčių karves, sąraše ir nurodyta, jog jis valdė 2,7 ha naudojamos žemės. Daugiau duomenų apie turėtą žemę bei žemės įsigijimą archyve saugomuose fonduose nerasta (1 t., b. l. 103). Teismas pažymi, jog iš šios Pažymos turinio galima teigti, kad J. B. iš tiesų valdė 2,7 ha žemės, tačiau jokių nuosavybės teisę į 2 ha plotą patvirtinančių duomenų nėra, todėl darytina išvada, kad neatkurti 2 ha žemės buvo valdomi J. B., tačiau nėra įrodyta, kad jis turėjo nuosavybės teisės į šią žemę, o nuosavybės teisės į tokį plotą negalėtų būti atkurtos.

Kaip minėta, protingumo principas reikalauja, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese ne tik kiti asmenys veiktų pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai, t. y. taip, kad būtų išvengta kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę. Šiuo atveju pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrime ir pagrįstas įsitikinimas dėl jam atitinkamas teisines pasekmes sukursiančių faktų bei turėjimas apie tai objektyvios informacijos, iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo nesudarė pagrindo pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos papildomai domėtis kiek žemės nuosavybės teise valdė J. B. bei kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti faktus. Reikšmingų bylos aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys, šiuo individualiu atveju yra neobjektyvaus pobūdžio ir sietinos tik su paties pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu asmeniniu, tik nuo jo valios priklausančiu, pasirinkimu kaip elgtis. Pareiškėjas savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą gynė nerūpestingai ir neapdairiai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 2 ha žemės bei nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. B. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) pateikti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. B. (S. B.) prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėIveta PelienėDonatas Vansevičius