- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- I-7678-331/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01551-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. G. 2014-03-04 paštu išsiuntė skundą (b. l. 1-6), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Paaiškino, kad jam gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis, buvo pažeidžiamos jo žmogaus bei paciento teisės ir interesai, patirta fizinė bei psichologinė kančia. Kaip jo teisių pažeidimus, pareiškėjas įvardija seną bei smarkiai apgadintą ligoninės palatų inventorių (spinteles, gultus), kėdžių bei stalų nebuvimą, iš anksto nepasirūpinimą pareiškėjui priklausančiu maisto daviniu, Europos standartų neatitinkančius tupiamus tualetus, privatumo kasdieniame gyvenime nebuvimą. LAVL nebuvo specialių rūkymo vietų, dėl ko pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, yra priverstas kvėpuoti cigarečių dūmais.
Paaiškino, kad LAVL administracija nesudarė sąlygų jam išsimaudyti po dušu, tuo pažeisdama Lietuvos higienos normos HN76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, 68 punkto reikalavimus bei neužtikrino, kad jam būtų atliktas sanitarinis švarinimas, numatytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 62 punkte. Taip pat, jam nebuvo užtikrintas minimalus būtinas gyvenamųjų patalpų plotas laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose – 5,1 kv. m, numatytas Taisyklių 11¹.4 punkte.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė LAVL su pareikštu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 10-13) paaiškino, kad savo veiksmais nepažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir dėl to nėra esminės sąlygos kilti atsakomybei pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, o sanitarinis mazgas yra aptvertas teisės aktuose numatyto aukščio tvorele. Toks aprūpinimas atitinka Taisyklių 35 ir 35.5 punktų reikalavimus. Nurodo, kad naujai atvykusiems suimtiesiems ir/ar nuteistiesiems karštas maistas patiekiamas pagal nustatytą dienotvarkę, o pareiškėjas, atvykęs pavėlavęs pietums, turėjo teisę prašyti išduoti sausą maisto davinį, tačiau šia teise nepasinaudojo, nors žinojo apie tokią galimybę, nes ne kartą yra gydęsis šioje įstaigoje. LAVL laikosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytos taisyklės, kuria draudžiama rūkyti visose sveikatos priežiūros įstaigose ir jų teritorijose, imasi priemonių šiam draudimui įgyvendinti, t. y. viešai, gerai matomose vietose iškabina informaciją apie draudimą rūkyti.
Teigia, kad LAVL yra laikomasi Lietuvos higienos normos HN76:2010 68 punktų reikalavimo suteikti pacientams galimybę kartą per savaitę pasinaudoti dušu, ligoninėje yra patvirtintas dušų lankymo grafikas. Lietuvos higienos normoje HN76:2010 ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos, ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų, negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršijamos, tačiau chirurgijos skyriuje, kuriame gydėsi pareiškėjas yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo procedūrų metu būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Mano, kad trumpalaikis minimalus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. LAVL bent kartą į mėnesį yra atliekami valymo, dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai. Patalpos yra remontuojamos – visi atsiradę pažeidimai ir neatitikimai higienos normoms šalinami minimaliais terminais. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, laikantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 67 punkto reikalavimų. LAVL atitikimą higienos reikalavimas įrodo Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013-07-29 išduotas leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690.
Pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, nėra keliamas priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos klausimas, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma. Pabrėžė, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.205 straipsnio prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme).
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas LAVL atskirais laikotarpiais 2010-2013 m.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Ginčui dėl pareiškėjo argumentų dėl minimalaus LAVL palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010-04-30), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2014-02-07 iki 2014-02-14 Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (15,45 m², 8 lovos); nuo 2014-05-14 iki 2014-05-21 Chirurgijos skyriaus 16 kamerų tipo palatoje (7,33 m², 2 lovos); nuo 2014-11-07 iki 2014-11-19 Chirurgijos skyriaus 4 palatoje (34,06 m², 9 lovos), nuo 2015-02-13 iki 2015-02-25 Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje (15,45 m², 8 lovos) (b. l. 10, 19-21). Taigi, pareiškėjas LAVL buvo 42 dienas.
Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovė nurodė, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertindamas tai, teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo LAVL laikotarpiais. Atsakovės atstovė neneigia, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpį (42 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, jog LAVL negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ligoninės palatų inventorius (spintelės, gultai) buvo seni, smarkiai apgadinti, nebuvo kėdžių bei stalų.
Kaip nurodė atsakovės atstovė LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir/arba keičiamas. Pareiškėjas nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes jam sukėlė ta aplinkybė, kad palatos inventorius buvo senas, apsiribodamas tik šių pažeidimų abstrakčiu įvardinimu. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, jog pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su tupiamų tualetų buvimu. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktu, pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (2011-06-14 redakcija), 16.5 p. nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodytos teisės normos nedraudžia pareiškėjo nurodytų klozetų tipo, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas argumentuoja, kad dėl specialių rūkymo vietų nebuvimo buvo priverstas kvėpuoti cigarečių dūmais. Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
LVAT yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LAVL administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog ligoninės patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti yra visuotinai žinoma. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės paaiškinimais dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo LAVL (b. l. 12). Įvertinus aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta LAVL, darytina išvada, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu taip pat nėra atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo sudarytos sąlygos išsimaudyti po dušu, neužtikrinta, kad jam būtų atliktas sanitarinis švarinimas. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d. ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu <...>. Taisyklių 62 punkte taip pat nustatyta, kad nuteistiesiems atvykus į pataisos įstaigą, patikrinama jų sveikata ir atliekamas sanitarinis švarinimas; 258 p. nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, <...>. Asmenų prausimasis duše organizuojamas pagal LAVL patvirtintą dušų lankymo grafiką, Laisvės atėmimo vietų ligoninės šilto vandens teikimo grafiką (b. l. 28). Duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, atlikti švarinimą, kad dėl to būtų kreipęsis į LAVL administraciją, pareiškėjas teismui nepateikė. Tuo remdamasis teismas neturi pagrindo pripažinti, kad tokia pareiškėjo teisė buvo pažeista.
Nagrinėjamu atveju aktuali Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų „Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių“ 34 punkto nuostata, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu.
Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (42 dienos), į pažeidimo mąstą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteisiamas 230 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo M. G. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 230 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.