Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-11-23 · Administracinė byla Nr. A-248-985-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-23
Bylos Nr.
A-248-985-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Paulijanas“
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, Kauno teritorinei muitinei
Advokatai
Viktoras Ivanovas
Kategorijos
  • 10.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A2 - 985/2007Procesinio sprendimo kategorija 10.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Viktorui Ivanovui,atsakovų atstovams Zitai Bareikienei, Gediminui Ramanauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paulijanas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Paulijanas“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos ir Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2006 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr.6KM19/38-308, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2006 m. liepos 24 d. sprendimą Nr.1A-4.14-328 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2006 m. spalio 16 d. sprendimą Nr.S-351(7-328/2006).

Pareiškėjas nurodė, kad Kauno teritorinė muitinė 2006 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr.6KM19/38-308 papildomai apskaičiavo ir įregistravo pareiškėjui 642000 Lt cukraus mokesčio mokestinę prievolę. Šiai cukraus mokesčio mokestinei prievolei įvykdyti Kauno teritorinė muitinė įskaitė 145265 Lt pareiškėjo turimą muito bei pridėtinės vertės mokesčio (PVM) permoką bei įpareigojo pareiškėją per 10 dienų nuo sprendimo gavimo dienos sumokėti 496735 Lt cukraus mokestį. Muitinės departamentas ir Mokestinių ginčų komisija atmetė pareiškėjo skundus dėl Kauno teritorinės muitinės sprendimo panaikinimo. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovų bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Pareiškėjas nurodė, kad 2003 m. gruodžio mėnesį - 2004 m. sausio mėnesį importuodamas iš Latvijos Respublikos Cocao Mix-2, cukraus sirupus Frotosweet bei kitus cukraus produktus importo procedūros forminimo metu pateikė Lietuvos muitinei visus dokumentus, patvirtinančius įvežamų prekių lietuvišką kilmę. Pagal tuo metu galiojusio Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 268 2.7.32 punktą muitas nebuvo imamas, jei įvežamos lietuviškos kilmės prekės, turinčios Lietuvos Respublikos preferencinę kilmę įrodančius dokumentus. Importo deklaracijose jis nurodė preferencijos kodą 142. Prekių importo procedūrų atlikimo metu galiojo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2000 m. vasario 25 d. įsakymas Nr.41, kuris nustatė, jog prekės neapmokestinamos cukraus mokesčiu, jei taikomas preferencijos kodas, kurio pirmas skaitmuo yra 1. Kadangi nei vienas pareiškėjo deklaracijos duomuo nebuvo pakeistas, nei vienas dokumentas nebuvo pripažintas klaidingu ar neatitinkančiu tikrovės, todėl muitinė neturėjo pagrindo pareiškėjui papildomai priskaičiuoti cukraus mokestį. Pareiškėjas nurodė, kad priimant skundžiamus atsakovų sprendimus buvo pažeistas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 78 straipsnis. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje būtina kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2000 m. vasario 25 d. įsakymo Nr.41 (2002 m. liepos 17 d. įsakymo Nr.431 redakcija) išnašos dalis, kuria numatyta, jog nurodžius preferencijos kodą, kurio pirmas skaitmuo yra 1 (išskyrus kodą 134), prekės neapmokestinamos ir cukraus mokesčiu, neprieštarauja Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 bei 5 punktams, Muitų tarifų įstatymo 5 bei 6 straipsniams, Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.268 „Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo tvarkos“ 2.7.32 punktui.

Atsiliepimas

Atsakovai su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad Cukraus mokesčio įstatymo, galiojusio iki Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą, 3 straipsnis numatė, jog cukraus mokesčio objektas yra Lietuvos Respublikoje pagamintas ar importuotas cukrus, įskaitant cukrų, esantį Lietuvos Respublikoje pagamintuose ar importuotuose produktuose. Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnis nustatė atvejus, kai cukraus produktai cukraus mokesčiu neapmokestinami. Vienas iš atleidimo atvejų buvo atvejis, kai importuojami produktai, kurie atleidžiami nuo importo muitų pagal Muitų tarifų įstatymą. Taigi, galimybė neapmokestinti cukraus mokesčiu turėjo būti numatyta Muitų tarifų įstatyme, bet ne Vyriausybės nutarime ar kitame poįstatyminiame teisės akte. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas pagal Muitų tarifų įstatymą nagrinėjamu atveju nebuvo atleistas nuo cukraus mokesčio mokėjimo, todėl jam šis mokestis buvo pagrįstai apskaičiuotas. Poįstatyminiai aktai šiuo atveju tik detalizavo Muitų tarifų įstatymą, bet nenustatė naujų atleidimo nuo mokesčio atvejų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl norminio akto (Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2000 m. vasario 25 d. įsakymo Nr.41) teisėtumo ištyrimo negali būti tenkinamas, nes jis nėra pagrįstas teisiniais motyvais. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentavo 2002 metų Cukraus mokesčio įstatymas, kurio 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta, jog cukraus mokesčio objektas- Lietuvos Respublikoje pagamintas ar importuotas cukrus, įskaitant cukrų, esantį Lietuvos Respublikoje pagamintuose ar importuotuose produktuose. Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnyje buvo numatyti atvejai, kai prekės neapmokestinamos cukraus mokesčiu. Pareiškėjo įvežti produktai nepateko į cukraus mokesčiu neapmokestinamų prekių kategoriją, todėl jie pagrįstai buvo apmokestinti. Pareiškėjo nurodyti poįstatyminiai teisės aktai tik detalizavo įstatymų nuostatas, bet nenumatė naujų atleidimo nuo mokesčių pagrindų.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą patenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo procesines teises. Jo advokatas negalėjo dalyvauti teismo posėdyje ir prašė atidėti bylos nagrinėjimą, tačiau teismas šio prašymo nepagrįstai netenkino. Pareiškėjas nurodo, kad įformindamas importo procedūras jis vadovavosi 2002 metų Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnio 5 punktu, kuriame nurodyta, jog cukraus mokesčiu neapmokestinami importuojami produktai, jei jie atleidžiami nuo importo muitų pagal Muitų tarifų įstatymą. Muitų tarifų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuo muitų atleidžiama vadovaujantis Vyriausybės nustatytais nuo muitų atleidžiamų prekių reikalavimais bei reikalavimais šias prekes importuojantiems asmenims. 1993 m. rugsėjo 13 d. Estijos Respublika, Latvijos Respublika ir Lietuvos Respublika pasirašė laisvos prekybos sutartį, pagal kurią prekyboje tarp šių šalių buvo panaikinti muitai. Atsižvelgdama į minėtus teisės aktus Vyriausybė 1997 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.268 „Dėl prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos“ 2.7.32 punktu nustatė tokius reikalavimus prekėms bei šias prekes importuojantiems asmenims, kuriuos įvykdžius, muitas ir atitinkamai cukraus mokestis būtų nemokamas: 1) įvežama prekė turi būti lietuviškos kilmės; 2) prekė privalo turėti Lietuvos Respublikos preferencinę kilmę įrodančius dokumentus. Pareiškėjas ginčo atveju šiuos reikalavimus įvykdė, todėl jis neturi mokėti cukraus mokesčio. Pareiškėjas nurodo, kad jo importuotos prekės atitiko ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2000 m. vasario 25 d. įsakymo Nr.41 (2002 m. liepos 17 d. įsakymo Nr.431 redakcija) 3.42 punkto reikalavimus, pagal kuriuos įvežamoms lietuviškos kilmės prekėms, turinčioms Lietuvos Respublikos preferencinę kilmę įrodančius dokumentus, taikomas preferencijos kodas 142, o nurodžius preferencijos kodą, kurio pirmas skaitmuo yra 1 (išskyrus kodą 134), prekės neapmokestinamos ir cukraus mokesčiu. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovai šiuo atveju nepagrįstai netaikė minėtų Vyriausybės nutarimo bei Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus įsakymo nuostatų. Šios nuostatos yra nustatyta tvarka nustatytos teisės normos, jose yra aiškiai numatyta galimybė atleisti asmenį nuo cukraus mokesčio mokėjimo ir atsakovai privalėjo jomis vadovautis. Jeigu atsakovai laikė, jog šiomis nuostatomis negali būti vadovaujamasi, tada jie vis tiek negalėjo pareiškėjui papildomai priskaičiuoti cukraus mokesčio, nes pareiškėjas buvo suklaidintas (Muitinės kodekso 213 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pareiškėjas nurodo, kad Kauno teritorinė muitinė šiuo atveju neturėjo teisės iš naujo tikrinti mokesčių dėl pareiškėjo 2003 m. gruodžio mėnesį - 2004 m. sausio mėnesį importuotų prekių apskaičiavimo teisingumo, nes dėl šio importo atvejo nebuvo surinkta naujos informacijos, kaip to reikalauja Europos Bendrijos muitų kodekso 78 straipsnis. Kauno teritorinė muitinė prekių deklaravimo metu jokių pretenzijų pareiškėjui nereiškė ir tik praėjus daugiau kaip dviems metams ji netikėtai pakeitė savo nuomonę tuo pažeisdama teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo principus. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas manydamas, kad byloje taikytini poįstatyminiai aktai neatitinka įstatymų nuostatų, turėjo inicijuoti šių poįstatyminių aktų nuostatų teisėtumo patikrinimą, o ne atsisakyti šias nuostatas taikyti.

Atsiliepimas

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai nurodo, kad nagrinėjamu atveju atleidimo nuo muitų atvejus nustatė Muitų tarifų įstatymas, o ne Vyriausybės nutarimas ar kitas poįstatyminis aktas. 1993 m. rugsėjo 13 d. pasirašyta Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos laisvosios prekybos sutartis nustatė tarp šių šalių lengvesnį prekybos režimą su preferenciniais (lengvatiniais) muito mokesčiais, tačiau prekių nuo importo muitų neatleido. Atsakovai nurodo, kad pareiškėjas negali būti atleistas nuo cukraus mokesčio vadovaujantis Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.268 „Dėl Prekių eksporto ir importo reguliavimo Lietuvos Respublikoje tvarkos“ 2.7.32 punktu. Šis Vyriausybės nutarimas neprieštarauja įstatymų nuostatoms, nes jis nenustato kitokių nei nustatyta Muitų tarifų įstatyme atleidimo nuo muitų ar cukraus mokesčio atvejų. Nutarimu tik detalizuojamos Muitų tarifų įstatymo normos, tačiau jis nekeičia paties įstatymo ir juo nesukuriamos naujos bendro pobūdžio taisyklės. Atsakovai nurodo, kad Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriaus 2000 m. vasario 25 d. įsakymas Nr.41 „Dėl preferencijų klasifikatoriaus“ nereglamentuoja nei importo skolos atsiradimo pagrindų, nei Cukraus mokesčio įstatymo taikymo. Šio įsakymo tikslas yra sudaryti geresnes prielaidas importo ir eksporto muitų ir mokesčių skaičiavimo kompiuterizavimui. Atsakovai nurodo, kad importo mokesčius už pareiškėjo importuotas prekes klaidingai apskaičiavo (neapskaičiavo cukraus mokesčio) deklarantas ir būtent jis pateikė muitinei klaidinančią informaciją. Kauno teritorinė muitinė patikrinimo metu nustačiusi klaidinančios informacijos importuotojo bendrojo dokumento importo rinkiniuose pateikimo faktą pagrįstai įpareigojo pareiškėją ištaisyti muitinės deklaracijas bei vadovaudamasi Europos Bendrijos muitinės kodekso 13 ir 78 straipsniais pagrįstai ėmėsi priemonių, būtinų susidariusiai situacijai sureguliuoti, t. y. cukraus mokesčiams už importuotas prekes išieškoti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjo atstovas iš esmės pakartodamas apeliacinio skundo argumentus prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovų atstovai iš esmės pakartodami atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėjas pagal atitinkamus 2003 m. gruodžio mėnesio - 2004 m. sausio mėnesio bendruosius dokumentus iš Latvijos į Lietuvą įvežė lietuviškos kilmės cukraus produktus, turinčius Lietuvos Respublikos preferencinę kilmę įrodančius dokumentus. Importo muitas pareiškėjui dėl šių prekių įvežimo nebuvo apskaičiuotas, tačiau pareiškėjui buvo apskaičiuotas 642000 Lt cukraus mokestis. Pareiškėjas ginčija šio cukraus mokesčio apskaičiavimą teigdamas, jog nagrinėjamu atveju jo importuoti cukraus produktai pagal atitinkamus teisės aktus buvo atleisti nuo importo muito ir dėl to jie taip pat neturėjo būti apmokestinti cukraus mokesčiu. Atsakovo manymu, pareiškėjo nurodomi teisės aktai šio ginčo sprendimui netaikytini, nes jie reguliuoja kitus santykius.

Cukraus mokesčio netaikymo atvejus nustato Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnis. Jame, be kita ko, numatyta, kad cukraus mokesčiu neapmokestinami importuojami produktai, kurie pagal Muitinės kodeksą neapmokestinami importo mokesčiais (4 punktas), bei importuojami produktai, jei jie atleidžiami nuo importo muitų pagal Muitų tarifų įstatymą (5 punktas).

Atsižvelgiant į 4 punkte pavartotą žodžių junginį „importo mokesčiai“ ir Muitinės kodekso 2 straipsnio 20 dalį, kur atskirai įvardijami importo muitai ir importo mokesčiai, importo mokesčiais laikytini mokesčiai (išskyrus muitų mokesčius), renkami (sumokami) už importuojamas prekes arba susiję su importu, neskaitant apmokėjimo už suteiktas paslaugas. Muitinės kodekso, galiojusio cukraus produktų importo metu, 180 straipsnis nustatė, kad išleidžiamos laisvai cirkuliuoti prekės neapmokestinamos importo muitais ir (arba) mokesčiais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, šio kodekso, Muitų tarifų, mokesčių ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Nė viena iš šalių nenurodė teisės akto, pagal kurį importuojami cukraus produktai atleidžiami nuo kitų importo mokesčių (ne muito) ir tuo negrindė savo pozicijos. Priešingai, pareiškėjas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą turėjo mokėti, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ir apskaičiavo importo PVM. Kadangi pareiškėjo importuoti produktai nepriklausė produktams, kurie importo mokesčiais neapmokestinami, Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 punktas pareiškėjo atžvilgiu netaikytinas.

Muitų tarifų įstatymo 5 straipsnis nustato, kad muitas renkamas (sumokamas) už visas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamas ir eksportuojamas iš jos prekes, išskyrus atvejus, kai atleidžiama nuo muitų pagal šio įstatymo 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos muitinės kodekso nustatytus neapmokestinimo muitais atvejus bei atvejus, kai prekėms muito norma nenustatyta. Kadangi, kaip jau buvo minėta, Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 punktas nustato, kad cukraus mokesčiu neapmokestinami importuojami produktai tais atvejais, kai jie atleidžiami nuo importo muitų pagal Muitų tarifų įstatymą, kiti muitų nemokėjimo atvejai (neapmokestinimas muitais ir muito normos nenustatymas) šioje byloje nenagrinėtini, o turi būti patikrinta, ar pareiškėjo importuoti cukraus produktai atleisti nuo muitų pagal Muitų tarifų įstatymo 6 straipsnį. Konkretūs atleidimo nuo importo muitų tarifų atvejai numatyti šio straipsnio 3 ir 5 dalyse. Nė vienas 3 dalies punktų pareiškėjo importuotiems cukraus produktams netinka, jais savo pozicijos pareiškėjas ir negrindžia. Aptariamo straipsnio 5 dalis nustato, kad nuo importo muitų atleidžiamos prekės, importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją tarptautinėse sutartyse nustatytais atvejais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu. Vadinasi, dėl konkrečių prekių importo ir jų apmokestinimo turi būti susitarta tarptautine sutartimi ar dėl tokio importo nuspręsta Vyriausybės nutarimu. Pareiškėjo importuotos prekės šių sąlygų neatitinka. Toks teisės normų aiškinimas atitinka ir Cukraus mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, taip apibrėžiančią mokesčio objektą: „Cukraus mokesčio objektas - Lietuvos Respublikoje pagamintas ar importuotas cukrus, įskaitant cukrų, esantį Lietuvos Respublikoje pagamintuose ar importuotuose produktuose (pagal Vyriausybės patvirtintą sąrašą)“. Sistemiškai įvertinus tokį cukraus mokesčio objekto apibrėžimą ir Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnį pripažintina, kad cukraus mokesčiu apmokestinami tiek šalyje pagaminti, tiek importuoti cukraus produktai, išskyrus išimtinius įstatyme tiesiogiai nurodytus neapmokestinimo atvejus. Situacija, kai cukrus ar jo produktai eksportuojami (pagal Cukraus mokesčio įstatymo 6 dalį eksportuojami produktai cukraus mokesčiu neapmokestinami), o po to tie patys produktai vėl importuojami, nemokant muitų, bei pripažįstant, kad ir cukraus mokesčio mokėti nereikia, iškreiptų Cukraus mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies esmę. Taigi, neapmokestinti cukraus mokesčiu pareiškėjo importuotų produktų pagal Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnio 5 punktą pagrindo nebuvo.

Kiti Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnyje numatyti neapmokestinimo cukraus mokesčiu atvejai pareiškėjo atžvilgiu taip pat netaikytini.

Pareiškėjas šiame mokestiniame ginče savo teisę nemokėti cukraus mokesčio grindė Vyriausybės 1997 m. kovo 24 d. nutarimo Nr.268 2.7.32 punktu, nustatančiu, kad muitas neimamas už įvežamas lietuviškos kilmės prekes, turinčias Lietuvos Respublikos preferencinę kilmę įrodančius dokumentus, bei šią nuostatą pakartojančiu Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2000 m. vasario 25 d. įsakymu Nr.41 patvirtinto Preferencijų klasifikatoriaus 3.42 punktu bei ** išnaša.

Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Konstitucinis Teismas aiškindamas šią konstitucinę normą 2000 m. kovo 15 d. nutarime pažymėjo, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys bei lengvatos turi būti nustatomi įstatymu. Tokia nuostata suponuoja išvadą, kad cukraus mokesčio nemokėjimo atvejai gali būti nustatyti tik įstatymu. Tai įstatymų leidėjas ir realizavo, Cukraus mokesčio įstatymo 6 straipsnyje pateikdamas išsamų šio mokesčio netaikymo sąrašą. Kaip jau minėta, nė vienas šio straipsnio punktų negali būti pritaikytas pareiškėjo importuotiems cukraus produktams. Pareiškėjo nurodomi poįstatyminiai teisės aktai, sprendžiant, ar reikia mokėti cukraus mokestį, netaikytini.

Kolegijos nuomone, skundžiami Kauno teritorinės muitinės 2006 m. gegužės 26 d. ir Muitinės departamento 2006 m. liepos 24 d. sprendimai, kuriais pareiškėjas įpareigotas sumokėti nurodytą sumą cukraus mokesčio ir atitinkamai taisyti Bendruosius dokumentus, neprieštarauja 1992 m. spalio 12 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 78 straipsniui. Šiame straipsnyje, detalizuojančiame Muitinės kodekso 13 straipsnį, įtvirtinta muitinės teisė tikrinti deklaracijas išleidus prekes, norint įsitikinti jose pateiktų duomenų tikslumu. Kadangi tikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas deklaraciją (47 langelį) užpildė klaidingai, tai yra, muitinės procedūra buvo atlikta remiantis neteisinga informacija, muitinė ėmėsi atitinkamų priemonių padėčiai sureguliuoti.

Kadangi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2000 m. vasario 25 d. įsakymu Nr.41 patvirtintas Preferencijų klasifikatorius netaikytinas sprendžiant, ar privalo pareiškėjas mokėti cukraus mokestį už importuotus cukraus produktus, netenkintinas pareiškėjo prašymas ištirti, ar šis teisės aktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Apeliantas nurodo, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes vėlai gavo šaukimą į teismo posėdį ir, nors pareiškėjo atstovas negalėjo posėdyje dalyvauti, bylos nagrinėjimas atidėtas nebuvo. Dėl šių argumentų pasakytina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 73 straipsnio 2 dalį proceso dalyviams ir atstovams šaukimas turi būti įteiktas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos. Šis terminas nepažeistas. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis nustato, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, todėl teismas, išnagrinėdamas bylą pareiškėjo atstovui nedalyvaujant, teisės aktų nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas, pagrįstas ir teisėtas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas