Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Mitkaus ir Algirdo Remeikos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. U., S. I. ir V. U. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-116-540/2012 pagal ieškovų A. U., S. I. ir V. U. ieškinį atsakovei L. M. dėl testamento nuginčijimo, trečiasis asmuo Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

2008 m. balandžio 30 d. J. U. sudarė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko dukrai L. M., o jei testamentinė įpėdinė mirtų anksčiau už testatorę, visą turtą paliko G. M..

Ieškovai ieškinį grindė ta aplinkybe, kad 2008 m. balandžio 30 d. sudarydama testamentą J. U. buvo neadekvati, turėjo psichikos sutrikimą, todėl nesuprato savo elgesio esmės ir prasmės. Jų teigimu, testamentas turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.89 str. numatytu pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai

1.Teismas bylą išnagrinėjo šališkai, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, numatytas CPK 177, 178, 181 str. 1 d., 185 str. Šališkumas atsakovės naudai pareiškė tuo, kad teismas vertino kritiškai tik ieškovų paaiškinimus bei liudytojų parodymus, juos analizavo nevisapusiškai, neobjektyviai ir pasirinktiniai tik tuo aspektu, kiek tai buvo naudinga atsakovei, visiškai neanalizavo arba analizavo paviršutiniškai, neišsamiai tuos įrodymus, kurie patvirtindavo ieškovų nurodytas aplinkybes ir buvo nenaudingi atsakovei, tokiais atvejais apsiribojo tik formaliu šių įrodymų išvardijimu, be visapusiško ir objektyvaus įvertinimo, dėl ko toje dalyje teismo sprendimas nemotyvuotas, nes neaišku, ką šie įrodymai patvirtina ar paneigia ir kodėl teismas juos atmetė visiškai nebuvo kritiškas vertindamas atsakovės ir jos pakviestų liudytojų ir pateiktų įrodymų atžvilgiu, nežiūrint į akivaizdžius prieštaravimus bylos medžiagai, taip pat teismas neanalizavo kiekvieno įrodymo atskirai ir nepalygino įrodymų tarpusavyje, nevertino įrodymų viseto, o suteikė prioritetą tik atsakovės paaiškinimams bei jos pateiktiems įrodymams, kuriuos vertino atsietai nuo kitų byloje esančių įrodymų, atsisakė priimti rašytinius įrodymus - gautais policijos medžiagą (tarnybiniai pranešimai, liudytojų paaiškinimus), susijusią su testatorės nepagrįstais skundais savo artimųjų – ieškovų atžvilgiu, atsisakė apklausti liudytoją Sereikį - Karmėlavos policijos nuovados viršininką, kuris nešališkai galėjo pateikti duomenų dėl testatorės psichikos būklės, atsisakė prijungti prie bylos ieškovo A. U. charakteristiką, kurioje jis teigiamai charakterizuojamas, nepagrįstai atsisakė kviesti apklausai pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę atlikusius ekspertus dėl akto neišsamumo, nemotyvuotų išvadų, ir tuo užkirto galimybę paskirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Teismas sprendime nurodė, kad vadovaujasi 2012 m. vasario 17- vasario 23d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadomis, kadangi jos nebuvo nuginčytos, , nors tai neatitinka tikrovės, nes 2012-04-26 teismo posėdžio metu ieškovų atstovės aktas buvo nuginčytas, nurodant, jog aktas neišsamus, nemotyvuotos išvados bei jame neatsispindi byloje esanti medžiaga, buvo prašoma kviesti ekspertus apklausai dėl atliktos ekspertizės, o po apklausos spręsti dėl papildomos ar pakartotinės ekspertizės skyrimo, tačiau teismas šį prašymą nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė ir paskelbė įrodymų tyrimą baigtu. Tokiu būdu teismas pažeidė CPK 17 str. įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą.

2. Teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles, numatytas Civilinio proceso kodekse, taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, priimdamas sprendimą nesilaikė įstatymų nuostatų, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla ir priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

3. Sudarytas ginčijamas testamentas neatitinka teisingumo ir protingume principų, nes juo testatorė nepagrįstai atėmė iš savo artimiausių žmonių - vyro, su kuriuo pragyvenę beveik 50 metų, savo vienintelio sūnaus ir jaunesniosios dukters paveldėjimo teisę, tai įvyko dėl testatorės sveikatos būsenos ir dėl šios priežasties susidėjusių faktinių gyvenimo aplinkybių, tačiau teismas visiškai neanalizavo jo turinio, nesiaiškino dėl priešiškų santykių tarp testatorės ir ieškovų kilmės ir priežasties. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.89 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepripažindamas testamentą negaliojančiu (CPK 330 str.), kadangi sudarant ir pasirašant testamentą testatorės valia nebuvo tinkamai išreikšta, nes testatorė buvo tokios būklės kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas netinkamai aiškino CK 1.89 straipsnį ir nepagrįstai nepripažino testamentą negaliojančiu. CK 1.89 straipsnio pagrindu sandoris pripažįstamas negaliojančiu nustačius juridinę reikšmę turinčius faktus dėl testatoriaus valios išraiškos trūkumų, t. y. negalėjimo testamento sudarymo metu suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, o ne tik medicininiu kriterijumi - testatoriaus psichiniu sutrikimu. Teismas neišanalizavo ir neįvertino tiek testatorės asmens būsenos, jos sveikatos, psichikos būklės, tiek sudaryto testamento turinio jo pagrįstumo ir protingumo aspektais, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Bylą nagrinėjęs teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes nenagrinėjo sandorio turinio naudingumo, pagrįstumo aspektu, be to, apie asmens būseną sprendė remdamiesi tik ekspertų išvada, kuriai nepagrįstai suteikė prioritetą, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetęs kitus ieškovų pateiktus įrodymus, patvirtinančius svarbias aplinkybes būtent dėl asmens būsenos sandorio sudarymo metu, nenagrinėjo testamento turinio.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nes pripažįsta, jog apeliacinio skundo argumentų pagrindu keliami klausimai nėra sudėtingi, tad skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kada apeliantai tik nurodo į tokio proceso tikslingumą, tačiau to neprašo, nėra būtinybės.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Ieškovai savo apeliacinį skundą grindžia tuo, kad bylą išnagrinėjęs teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą ir priėmė šališką sprendimą, taip pat teismas pažeidė Civilinio proceso kodekse įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normą – CK 1.89 str. 1 d., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytus faktinį bei teisinį pagrindus, šiuos ieškovų nurodytus argumentus ir įvertina.

Dėl šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo

Teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė lygiateisiškumo principą ir buvo šališkas, priimdamas sprendimą. Argumentai dėl tam tikrų įrodymų įvertinimo ar neįvertinimo teismo sprendime, netinkamo įrodymų įvertinimo negali būti pagrindas daryti išvadai, kad teismas buvo šališkas. Dėl to, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas, apeliantų nuomone, nepalankiai išnagrinėjo jų atžvilgiu bylą, nesant kitokių duomenų dėl teisėjos suinteresuotumo bylos baigtimi ar kitokių aplinkybių, kurios keltų realių abejonių dėl teisėjos nešališkumo, nėra pagrindas pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas ieškovų atžvilgiu buvo šališkas.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo

Ieškovai, apeliaciniame skunde nurodydami, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, teigia, kad teismas pažeidė Civilinio proceso kodekse įtvirtintas įrodinėjimo taisykles.

Teisėjų kolegija iš esmės nesutinka su tokia apeliantų nuomone.

Įrodymai civilinėje byloje, kaip nustato CPK 177 straipsnio pirmoji dalis, yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti, arba kad jų nėra. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad testatorė J. U. sudarydama testamentą buvo tokios būsenos, jog nesuprato savo veiksmų esmės ir prasmės, kas būtų pagrindu jos 2008 04 30 sudarytą testamentą pripažinti negaliojančiu. Tokią savo išvadą teismas aiškiai ir išsamiai motyvavo, sprendime, kaip to ir reikalauja CPK 270 straipsnis, nurodydamas teismo nustatytas aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, tų įrodymų vertinimą, argumentus, dėl kurių teismas atmetė kai kuriuos įrodymus.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas tikrai išsamiai sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kokiais įrodymais remdamasis jis pripažįsta, kad testatorė J. U. testamente išreiškė savo valią , sugebėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, juos valdyti. Teismas rėmėsi testamentą patvirtinusios notarės – trečiojo asmens byloje – paaiškinimais, jog J. U. pati atvyko į notarinę kontorą bei išreiškė savo valią ir sudarė testamentą, jai, kaip notarei, tvirtinančiai testamentą, nekilo jokių abejonių dėl testatorės išreikštos valios, testatorės psichinė būsena bei orientavimasis aplinkoje jokių abejonių ar įtarimų nekėlė. Siekiant nustatyti ar J. U., sudarydama testamentą, išreiškė savo tikrąją valią, t.y. ar tuo metu ji galėjo visiškai suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti byloje buvo paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Iš 2012 m. vasario 17 - vasario 23d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadų ( b.l. 25-27, t. II) matyti, kad testatorė J. U. sirgo somatinėmis ligomis - išemine širdies liga, hipertenzija, cukriniu diabetu, bronchitu bei akių patologija, tačiau tokių susirgimų buvimas įtakos jos psichikos pokyčiams neturėjo, jos bendra sveikatos būklė, tuo metu vartoti vaistai neturėjo įtakos jos psichinei būsenai bei valiai sudarant testamentą. Ekspertų išvadose taip pat nurodoma, kad J. U. jokia psichikos liga nesirgo ir 2008-04-30 pasirašydama testamentą, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė ir padarytos išvados abejonių teismui nesukėlė. Teismas sprendime konstatavo, kad jis remiasi ne tik teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusių ekspertų išvadomis, tačiau ir kitais įrodymais. Sprendime teismas įvertino testatorę J. U. iki mirties gydžiusios gydytojos G. K. parodymus apie tai, kokias sveikatos problemas turėjo J. U., kad šios pacientės psichikos sutrikimų, nėra pastebėjusi, o jei būtų pastebėjusi, būtų siuntusi psichiatro konsultacijai. Liudytoja R. Š. paaiškino, kad ji su J. U. 2008-2010 metais bendravo dėl namo draudimo, susidarė nuomonę, kad pastaroji puikiai orientavosi aplinkoje, sugebėjo priimti sprendimus, adekvačiai viską suvokė. Teismas sprendime taip pat nurodė, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2010-12-07 J. U. „Swedbank“, AB sudarė debeto mokėjimo kortelės sutartį, kurios pagrindu jai buvo išduota lustinė Visa Electron kortelė, su kuria, kaip matyti iš atsakovės L. M. paaiškinimų, J. U. atsiskaitydavo už perkamus vaistus bei su ja išsiimdavo savo pensiją. Be to teismas rėmėsi ir liudytojų R. L., R.V. S., L. V., E. M. parodymais.

Nors ieškovai ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik formaliu įrodymų išvardijimu be visapusiško ir objektyvais įvertinimo, teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Teismas paminėtus įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, ne tik aptarė, juos išvardindamas, tačiau ir argumentavo, kaip juos vertina. Taip pat teismas motyvavo, kaip vertina ieškovų paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kuriais jis nesivadovauja priimdamas sprendimą.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo padarytos paminėtos išvados yra tikrai pagrįstos sprendime aptartais įrodymais, būtent kurių visuma ir leidžia spręsti, kad J. U. testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, juos valdyti.

Apeliantų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kviesti apklausai pomirtinę teismo psichiatrinę ekspertizę atlikusius ekspertus dėl neišsamaus akto, nemotyvuotų išvadų ir tuo užkirto galimybę paskirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįstas.

CPK 218 straipsnis nustato, kad eksperto išvada įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, nesutikdamas su eksperto išvada, teismas tai privalo motyvuoti bylos sprendime arba nutartyje. CPK 219 straipsnis nustato, kad teismas gali paskirti papildomą ekspertizę, kada eksperto išvada yra nepakankamai aiški ir išsami, o jei teismui kyla abejonių dėl išvados pagrįstumo, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę. Šios procesinės normos teisę skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizes suteikia išimtinai teismui. Tai teismas gali ir privalo padaryti, kada pačiam teismui, o ne bet kuriam byloje dalyvaujančiam asmeniui yra neaiški ar neišsami eksperto išvada. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas neskyrė nei papildomos, nei pakartotinės ekspertizės. Sprendime jis aiškiai nurodė, kad šalims neprašant skirti papildomos ar pakartotinės ekspertizės ir teismui nekilus abejonių dėl ekspertų išvados, teismas vadovaujasi atliktos ekspertizės aktu. Todėl akivaizdu, jog ekspertų išvada teismui buvo ir aiški. Kvietimas ar nepakvietimas į teismo posėdį apklausai ekspertų neužkerta kelio šalims prašyti, kad teismas paskirtų papildomą ar pakartotinę ekspertizę, tačiau nagrinėjant bylą tokių prašymų šalys nepareiškė.

Apeliaciniame skunde ieškovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pačių ieškovų paaiškinimus ir liudytojų G. R., I. L., G. B., M. M., R. B., J. I., N. I. ir I. M. parodymus. Šie liudytojai patvirtino aplinkybes, kurias nurodė bylos nagrinėjimo metu ir ieškovai, kad testatorės J. U. elgesys buvo gana keistas, kas, ieškovų nuomone, ir leidžia vertinti, kad ji, sudarydama testamentą, nesugebėjo suprasti savo veiksmų. Teisėjų kolegija su tokia apeliantų nuomone taip pat nesutinka. Nors pirmosios instancijos teismas tik gana lakoniškai pasisakė, kad tokius parodymus vertina kritiškai, tačiau iš esmės paaiškinimai suinteresuotų asmenų, kokiais laikytini ieškovai, jų artimi giminaičiai J. I. ir N. I., arba asmenų, kurių santykiai su testatore nebuvo geri , t.y. liudytojų I. L., G. B., M. M., apie tai, kad testatorė keistai elgdavosi, teisėjų kolegijos nuomone negali būti pripažinti abejonių nekeliančiais įrodymais, jog testatorė, sudarydama sandorį, nesuvokė, ką ji daro. Vertinant gyvenimiškai, kokia yra teisėjų kolegijos narių nuomonė, žmogaus elgesys buitinėje (namų) aplinkoje, kur jam tenka bendrauti su asmenimis, su kuriais jis nesutaria, konfliktuoja, gali skirtis nuo jo elgesio viešojoje aplinkoje, kur jis bendrauja su neutraliai jo atžvilgiu nusiteikusiais asmenimis. Todėl ir liudytojų parodymai apie testatorės elgesį namų aplinkoje ir viešame gyvenime gali būti prieštaringi. Kadangi nagrinėjant bylą taip ir buvo, teismas visiškai pagrįstai rėmėsi įrodymais apie testatorės elgesį viešame gyvenime, o ne konfliktinėje namų aplinkoje. Tai objektyviausia nešališka informacija apie asmenį, jo veiksmus, sugebėjimą gyventi visuomenėje, atitinkamai elgtis, priimti sprendimus.

Dėl nurodytų priežasčių pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas byloje pateiktų įrodymų pagrindu turėjo pagrindą vertinti, jog testatorė J. U. sudarydama testamentą nebuvo tokios būsenos, jog nesuprastų savo veiksmų esmės ir prasmės, pirmosios instancijos teismo atsisakymai nagrinėjant bylą apklausti liudytoju policijos komisarą, prijungti ieškovo A. U. charakteristiką bei policijai atskirų asmenų, kurie byloje buvo apklausti liudytojais, rašytus paaiškinimus nelaikytini procesinių teisės normų pažeidimais, dėl kurių neteisingai galėjo būti išnagrinėta byla.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog nepagrįstai apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pažeidęs įrodinėjimo procesą reglamentuojančias taisykles, pažeidė CPK 17 str. įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą. Tai, kad teismas įvertino byloje surinktus įrodymus ne taip, kaip juos vertina ieškovai, nelaikytina šalių lygiateisiškumo principo pažeidimu.

Dėl netinkamo materialinės teisės normų aiškinimo

Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normą – CK 1.89 str. 1 d., nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nagrinėjant tokio pobūdžio bylas. Ieškovai tai grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005, išaiškinimu, kuriuo sprendime rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo sandorio turinio naudingumo, pagrįstumo aspektu.

Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovai neįrodė, jog J. U. 2008 04 30 sudarydama testamentą buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Todėl teismas ieškinį atmetė. Atmesdamas ieškinį teismas ir neprivalėjo, kaip kad nurodo ieškovai, vertinti ginčijamą sandorį. Atkreiptinas dėmesys, kad turto palikimas testamentu yra vienašalis sandoris. Civilinio kodekso 5.19 str. yra įtvirtinta palikėjo teisė palikti testamentu visą turtą ar jo dalį savo nuožiūra. Todėl vertinti tokį sandorį naudingumo ar pagrįstumo aspektu yra neįmanoma. Toks sandoris negali būti vertinamas kaip nenenaudingas ar žalingas jį sudariusiam asmeniui, nes asmuo išreiškia savo valią dėl jo turto valdymo po jo mirties.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro CPK 327-330 straipsniuose nustatytų pagrindų naikinti apskųstąjį pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas.

Netenkinus apeliacinio skundo, atsakovei L. M. galėtų būti priteistos nagrinėjant bylą apeliacinės teisme jos turėtos išlaidos, apmokant už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau atsakovė tokių išlaidų priteisti neprašo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.