Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 6 (šešerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams. Per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį A. G. įpareigotas: 1) tęsti darbą, dirbti arba registruotis darbo biržoje; 2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 72¹ straipsniu, 72² straipsniu, A. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: 1) dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, nurodant šį įpareigojimą įvykdyti per 7 (septynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; 2) per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį įpareigoti A. G. gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios A. G. ir nesiartinti prie nukentėjusiosios A. G. arčiau nei 50 metrų atstumu.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. gegužės 21 d. 22.25 val. iki 2017 m. gegužės 23 d. 12.40 val.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios palikta galioti iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš A. G. atmestas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2017 m. gegužės 21 d. apie 19.15 val., namuose (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su šeimos nare – kartu su juo gyvenančia sutuoktine A. G., metu tyčia sudavė nukentėjusiajai A. G. ne mažiau kaip tris smūgius delnu į veidą ir dešiniąją ranką, smūgį kumščiu į kairę ranką žasto srityje, po to rankomis pastūmė nukentėjusiąją į pilvo sritį, nuo ko ji nugara atsitrenkė į sieną ir spyrė į koją blauzdos srityje, tuo padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešinės akies viršutiniame voke, abejose rankose, priekinėje pilvo sienoje, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimą dešiniajame dilbyje – tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai A. G. nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė jai fizinį skausmą.Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį pakeisti – panaikinti baudžiamojo poveikio priemonę įpareigojimą per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios A. G. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 50 metrų atstumu arba pakeisti šią baudžiamojo poveikio priemonę kita. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, jog įmonė, kurios savininkas yra A. G., registruota ir veiklą vykdo būste, priklausančiame bendrosios jungtinės nuosavybės teise abiem sutuoktiniams, todėl, paskyrus kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, buvo leista lankytis gyvenamosios vietos adresu darbo valandomis – nuo 12 val. iki 14 val. Teismas, nuosprendžiu skirdamas aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, neįvertino, jog apelianto įmonė yra registruota ir vykdo veiklą adresu, kuriuo gyvena sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai. Tokiu būdu netiesiogiai uždraudė artintis ir prie nepilnamečių vaikų, kurie gyvena kartu su motina ir, norėdamas su jais pasimatyti, apeliantas turi sutarti su vaikų motina. Be to, skirdamas šią poveikio priemonę, teismas faktiškai uždraudė vykdyti darbinę veiklą, nors bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog šeimos finansinė padėtis sunki, kadangi šeimos namas areštuotas dėl A. G. įmonės skolų ir, apeliantui praradus darbą, jis negalėtų prisidėti prie vaikų išlaikymo. Tai turėtų neigiamą įtaką ne tik jo socialiniams ryšiams – netektų galimybės dirbti ir išlaikyti šeimą, tačiau pakenktų pačios nukentėjusiosios ir nepilnamečių vaikų interesams. Be to, teismas, uždrausdamas lankytis darbo vietoje, skyrė tam prieštaraujantį įpareigojimą dirbti, tęsti darbą. Dėl šių aplinkybių, skundo autoriaus manymu, darytina išvada, kad šios poveikio priemonės nepagrįstai sukels itin neigiamus padarinius ne tik apeliantui, bet ir jo šeimos nariams. Nukentėtų ir IĮ „A.“ įmonės darbuotojų interesai (šiuo metu įdarbinti septyni asmenys). Apeliantas, negalėdamas bendrauti su sutuoktine ir vaikais, praras šeimą, nebegalės vesti bendro šeimos ūkio, jų santuoka bus pasmerkta, vaikai praras ryšius su tėvu. Skunde taip pat nurodoma, jog apeliantas kitos gyvenamosios vietos neturi ir neturi galimybės gyventi kitame būste. Jo turtinė padėtis sunki – A. G. įmonė skolinga VSDFV, teisme yra išnagrinėtų ir nagrinėjamų civilinių bylų, kuriose skolininkė yra A. G. IĮ „A.“, šeimos gyvenamasis namas areštuotas, todėl, palikus šią baudžiamojo poveikio priemonę galioti, A. G. liktų be gyvenamosios vietos, negalėtų dirbti, todėl neturėtų lėšų ir kitai gyvenamajai vietai įsigyti. Skunde taip pat pažymima, jog nukentėjusioji teikia buhalterines paslaugas A. G. IĮ „A.“. Pati nukentėjusioji tokios priemonės taip pat nepageidavo, priešingai, šeimos konfliktas baigėsi, A. G. pati ieško ryšių su nuteistuoju. Galimybė šeimai gyventi kartu geriausiai užtikrintų ne tik apelianto, jo sutuoktinės, bet ir nepilnamečių šeimos vaikų teises bei interesus, tačiau to nebus galima padaryti dėl skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, kuri yra neadekvati ir neproporcinga padarytam nusikaltimui. Apelianto manymu, ši priemonė yra perteklinė, nes tiesiogiai palies jo darbinę veiklą, turtinę jo ir šeimos padėtį, socialinius ryšius. Nurodoma, jog apeliantui skirtos kitos poveikio priemonės – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje bei tęsti darbą, dirbti ar registruotis darbo biržoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, todėl bausmės tikslai, skundo autoriaus teigimu, būtų pilnai pasiekti ir panaikinus įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Aptariama baudžiamojo poveikio priemonė, apelianto manymu, yra neteisinga ir aiškiai per griežta. Taip pat skunde teigiama, jog nuosprendis neatitinka tokio pobūdžio procesiniam dokumentui keliamų reikalavimų, nes nėra tinkamai motyvuotas – jame visiškai neaptartos skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, nenurodyta, kodėl jos skiriamos būtent tokios. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis jo gynėja, taip pat nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis skunde neginčija kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, taip pat neginčija paskirtos bausmės. Skunde nesutinkama su teismo sprendimu, atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kartu paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė apeliantui skirta teisėtai ir pagrįstai, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra. Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonių, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje. BK 67 straipsnyje įtvirtinta, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo sąlygos yra įtvirtintos BK 67 straipsnio 2 dalyje. BK 75 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, jog, atidedant bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) išvardintas pareigas.Kaip jau minėta, baudžiamojo poveikio priemonių tikslas yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šiais tikslais vadovaujantis skiriama bausmė, o atidedant bausmės vykdymą taip pat ir baudžiamojo poveikio priemonės ar kitos BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos. Nuteistasis sutinka su teismo sprendimu atidėti jam paskirtos 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau mano, kad bausmės tikslams pasiekti pakanka kitų teismo skirtų baudžiamojo poveikio priemonių bei įpareigojimų arba bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant kitą baudžiamojo poveikio priemonę. Tačiau teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka. Baudžiamojo poveikio priemonės turi turėti auklėjamąjį ir prevencinį poveikį, t. y. turi padėti koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme bei apriboti galimybes daryti kitas nusikalstamas veikas, todėl parenkant bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių rūšis, nustatant jų dydžius, trukmę, taikymo sąlygas, atsižvelgtina į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, priežastis, lėmusias tų nusikalstamų veikų padarymą, įvertintinas ir objektas, į kurį buvo nukreipti nusikalstami kaltininko veiksmai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nusikalstami veiksmai buvo nukreipti į savo šeimos nario, t. y. sutuoktinės, sveikatą. Nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo psichiką veikiančių medžiagų, o būtent alkoholio, vartojimas. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, A. G. anksčiau taip pat buvo teistas už smurtą prieš savo sutuoktinę. Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 11 d. nuosprendžiu A. G. buvo nuteistas pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad neteisėtai atėmė nukentėjusiosios A. G. laisvę, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą baugino ją, t. y. terorizavo, sudavė smūgius delnu į veidą, galvą, rankas, kaklą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą (b. l. 63-70). Skundžiamu nuosprendžiu A. G. taip pat nuteistas už fizinio smurto vartojimą artimoje aplinkoje, t. y. už tai, kad namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė sutuoktinei A. G. smūgį kumščiu į kairę ranką, pastūmė nukentėjusiąją į pilvo sritį, dėl ko ji atsitrenkė į sieną, spyrė į koją blauzdos srityje ir šiais veiksmais ne tik sukėlė fizinį skausmą, tačiau ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Visos šios veikos padarytos esant apsvaigus nuo alkoholio ir teismas pripažino, jog tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Pažymėtina, jog valstybės prievartos priemonėmis – bausmėmis, baudžiamojo poveikio priemonėmis siekiama ne tik nubaudimo, teisingumo principo užtikrinimo, kuris daugiausia asocijuojasi su atpildu. Bausmės paskirtis apriboti asmens galimybę daryti kitas nusikalstamas veikas taip pat apima ir valstybės pareigą apginti visuomenę bei konkretų nukentėjusįjį nuo naujų nusikalstamų veikų, nuo pakartotinio smurto taip užtikrinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtiną kiekvieno individo prigimtinę teisę į gyvybę, teisę, kad jis nebūtų kankinamas ir su juo nebūtų žiauriai ar kitaip nežmoniškai elgiamasi. BK 72¹ straipsnyje įtvirtinta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei nustatytu atstumu būtent ir skirta padėti užtikrinti bausmės paskirtį – apriboti galimybę kaltininkui daryti naujas nusikalstamas veikas, kartu užtikrinant smurtą šeimoje patiriančių asmenų apsaugą nuo prieš juos daromas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose, susijusiose su smurtu artimoje aplinkoje, kuriose buvo nustatyti Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų teisių pažeidimai (Eremia prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 3564/11, Opuz prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33401/02), ne kartą akcentavo valstybės pareigą užtikrinti nukentėjusiųjų asmenų apsaugą nuo smurtautojo, imtis priemonių apsaugoti aukas nuo bet kokių tolesnių smurto veiksmų, pakartotinio smurto. Byloje Opuz prieš Turkiją EŽTT nustatė jog buvo pažeista asmens teisė į gyvybę ir pasisakė, jog nepaisant to, kad nukentėjusioji atsiėmė savo kaltinimus, teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą ir nuolatinį nukentėjusiosios fizinės neliečiamybės pažeidinėjimą, turėtų užtikrinti kompetentingoms institucijoms galimybę tęsti baudžiamąjį persekiojimą. Šioje byloje EŽTT taip pat nustatė, kad valstybė neužtikrino, jog būtų įtvirtinta ir efektyviai veiktų sistema, pagal kurią būtų baudžiamas bet kokios formos smurtas artimoje aplinkoje ir užtikrinta tinkama nukentėjusiųjų apsauga. Byloje Eremia prieš Moldovą EŽTT pažymėjo, jog valstybės turi pozityvias pareigas užtikrinti asmenų apsaugą nuo netinkamo elgesio (angl. ill-treatment), kuris uždraustas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje. Šios pareigos, inter alia (be kita ko), turi apimti konkretaus individo ar individų efektyvią apsaugą nuo trečios šalies nusikalstamo elgesio, o taip pat ir reikšmingus žingsnius užkertant kelią netinkamam elgesiui, apie kurį institucijos žinojo ar turėjo žinoti. Valstybė taip pat turėtų vykdyti efektyvų oficialų tyrimą esant įtarimams netinkamu elgesiu ir privalo užtikrinti adekvatų teisinių priemonių, saugant nuo smurto atskirus individus, taikymą. Kaip jau minėta, apeliantas už smurtą artimoje aplinkoje teisiamas ne pirmą kartą – anksčiau taip pat buvo teistas už smurtą prieš tą pačią nukentėjusiąją, t. y. savo sutuoktinę. Tiek anksčiau, tiek ir šioje byloje nusikalstamos veikos objektyviai pasireiškė ne vienkartiniais veiksmais – buvo suduota ne po vieną, tačiau keletas smūgių. Nagrinėjamu atveju smūgiuota į gyvybiškai pavojingus organus – galvą, pilvą, be to, buvo spirta į koją. Anksčiau A. G. buvo taikytos šios poveikio priemonės – atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, apeliantas buvo įpareigotas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio), o taip pat ir įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nors per bausmės vykdymo atidėjimą A. G. naujų smurtinio pobūdžio veikų nepadarė, tačiau, akivaizdu, šios priemonės nebuvo pakankamos sulaikyti apeliantą nuo naujų smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų, o taip pat apsaugoti visuomenę, kartu ir nukentėjusiąją, nuo neteisėto, žiauraus elgesio, nes A. G. vėl vartojo smurtą sutuoktinės atžvilgiu, už ką ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Nagrinėjamo skundo kontekste negalima neįvertinti ir į to, kad nukentėjusioji patvirtino (b. l. 33) ir tai, jog ir po 2012 m. spalio 11 d. teismo nuosprendžio, apeliantas ne kartą (iki 2017 m. gegužės 21 d. veikos padarymo) vartojo smurtą jos atžvilgiu, tačiau nei į gydymo įstaigą, nei į policiją A. G. nesikreipė. Netikėti tokiu nukentėjusiosios paaiškinimu teisėjų kolegija pagrindo neturi. Todėl skundo argumentas, jog bausmės tikslams pasiekti pakanka ir kitų teismo skirtų įpareigojimų (įpareigojimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, dirbti, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio), kurios buvo skirtos ir ankstesniu nuosprendžiu, išskyrus įpareigojimą dirbti) laikomas nepagrįstu ir atmetamas. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistajam skyrė baudžiamojo poveikio priemonę įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios, nes kitos baudžiamojo poveikio priemonės nebūtų pakankamai efektyvios užtikrinti visų pirma nukentėjusiosios apsaugą nuo neteisėto elgesio, o taip pat ir sulaikyti patį nuteistąjį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo bei apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, nes, kaip matyti iš aptartų duomenų, nuteistojo smurtas ir agresija yra nukreipiami būtent į savo šeimos narį – sutuoktinę. Netaikant šios baudžiamojo poveikio priemonės bausmės vykdymo atidėjimo metu, kiltų didelė rizika pakartotinio smurto artimoje aplinkoje.Nors ši baudžiamojo poveikio priemonė neabejotinai daro intervenciją į asmens privatų santuokinį gyvenimą, paliečia sutuoktinių bendro ūkio vedimo aspektus, rūpinimąsi nepilnamečiais vaikais, tačiau ji yra pateisinama Europos Žmogaus Teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų teisės į gyvybę (2 straipsnis), teisės, kad nebūtų su asmeniu žiauriai, nežmoniškai elgiamasi (3 straipsnis), apsauga, todėl skundo argumentai tiek dėl socialinių ryšių su nepilnamečiais vaikais silpnėjimu, tiek ir dėl galimybės vykdyti darbinę veiklą apribojimo, atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, jog iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. G. taip pat taikoma kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios. Pats nuteistasis posėdyje apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog problemų dėl bendravimo su vaikais ar dėl gyvenamosios vietos nekyla – gyvena pas seserį, su vaikais bendrauja kai nukentėjusiosios nebūna namuose, dalyvauja jų kasdieniniame gyvenime, žino kaip jiems sekasi moksluose. Paminėtina, jog, pritaikius minėtą baudžiamojo poveikio priemonę, tėvo pareigos ir galimybės rūpintis vaikais tiesiogiai nepaveikiamos, be to, nuteistasis, esant būtinybei, dėl pagalbos pasimatyti su nepilnamečiais vaikais ar spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, turi teisę kreiptis į teritorinį Vaiko teisių apsaugos skyrių. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog nuteistojo darbo pobūdis (kerta mišką) nėra neišvengiamai susijęs su būtinybe būti nukentėjusios gyvenamojoje patalpoje, tai neužkerta kelio apeliantui tiesiogiai vykdyti savo darbines pareigas ir kartu prisidėti prie šeimos išlaikymo. Byloje nėra duomenų, kad darbui reikalingų priemonių ir įrankių nuteistasis negalėtų teismo skirtų įpareigojimų laikotarpiui persigabenti į kitą savo gyvenamąją vietą, todėl kaip nepagrįsti atmetami skundo argumentai, jog taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę nuteistasis praras pragyvenimo šaltinį, dėl ko nepagrįstai ir neproporcingai nukentės šeimos ar nepilnamečių vaikų interesai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė skundą tenkinti, nurodė, jog trūksta buityje vyriškų rankų, reikia mokėti paskolą. Kolegija pažymi, jog toks nukentėjusiosios prašymas teismui nėra privalomas, nes tik teismas, laikydamasis įstatyme nustatytų taisyklių ir tvarkos, veikdamas valstybės vardu, gali skirti kaltininkui bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, pasisakyti dėl jau paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo. Vertinant nukentėjusiosios poziciją dėl apeliacinio skundo, kolegija atsižvelgia į tai, kad smurto artimoje aplinkoje aukos paprastai patiria nevienkartinį neigiamą tiek fizinį, tiek ir psichinį poveikį iš kaltininko pusės (kas akivaizdžiai nustatyta ir šioje byloje), ir bijo, jog, patraukus asmenį atsakomybėn, gali kilti dar didesnis pyktis, o smurtas kartotis. Be to, tokio smurto aukos paprastai siekia išvengti aplinkinių papildomo susidomėjimo pakitusiais šeimyniniais santykiais, yra veikiamos aplinkinių reakcijos, tame tarpe ir pasmerkimo. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ne tik į nevienkartinį nukentėjusiosios patiriamą smurtą iš apelianto, tačiau ir į pačios nukentėjusiosios poziciją pirmosios instancijos teisme, kur ji išsakė savo aiškų ir tvirtą pageidavimą, kad A. G. būtų taikoma kardomoji priemonė įpareigojimas gyventi skyrium. Nukentėjusioji aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog ji jaučia baimę dėl nuteistojo, nesijaučia saugi, nesutiko, kad jis reikalingus daiktus pasiimtų nakties metu, reikalavo, jog daiktai būtų paimti tada, kai jos nebus namuose, t. y. dienos metu, ir susirastų gyvenamąją vietą kitur (b. l. 2-4). Atsižvelgtina taip pat į tai, jog smurto artimoje aplinkoje aukos yra pažeidžiamos, priklausomos nuo kaltininko ir tai daugeliu atvejų lemia pozicijos patirto smurto atžvilgiu, kaltininko atžvilgiu keitimą sau nepalankia linkme. Įvertinusi visas šias aplinkybes, o taip pat vadovaudamasi valstybės pareiga užtikrinti visuomenės, tame tarpe ir nukentėjusiosios, apsaugą nuo nusikalstamų veiksmų, t. y. užtikrinti žmogaus teisę į gyvybę ir apsaugoti jį nuo netinkamo, nežmoniško, žiauraus elgesio, teisėjų kolegija konstatuoja, jog A. G. paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos arčiau kaip 50 m atstumu, skirta teisėtai ir pagrįstai, yra teisinga ir šioje situacijoje optimali priemonė, padėsianti tiek užtikrinti nukentėjusiosios apsaugą, tiek ir nuteistojo atžvilgiu siekiamus bausmės tikslus. Šiuo atveju terminuotas kišimasis į privačius šeimyninius santykius pateisinamas viešojo intereso apsaugoti visuomenę ir konkretų individą užtikrinimu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šią nutartį ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 1 d. nuosprendį byloje Nr. 1-144-737/2017 išsiųsti Jonavos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.