Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-858-2584-12

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-19
Bylos Nr.: A-858-2584-12
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02485-2011-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Irmantas Jarukaitis (pran.), Romanas Klišauskas
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas: Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Trečiasis asmuo: UAB „Statybų fabrikas“

Kategorijos

35.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A858-2584/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02485-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 35.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Statybų fabrikas“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Asvis”) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau ? ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą (b. l. 1-8), prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau ? ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakyme Nr. 30-826 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau ? ir Įsakymas).

Pareiškėjas paaiškino, jog 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 (toliau ? ir Teikimai) į Administracijos direktorių, nes Administracijos direktorius Įsakyme nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių Įsakyme nurodytiems namams administruoti. Administracijos direktorius tik įpareigojo administratorių neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau ? ir Taryba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką (toliau ? ir Metodika) nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, tačiau Įsakyme konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Manė, jog tokiais veiksmais Administracijos direktorius pažeidė Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau ? ir Nutarimas) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčio nustatymo. Nuo 2010 kovo 19 d. įsigaliojęs Nutarimo 2.2 punkto pakeitimas ir nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojanti analogiška (su kai kuriais papildymais) šio punkto nuostata numatė būtinybę sprendime skirti administratorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau ? ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą Administracijos direktorius, Įsakyme nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, pažeidė Nutarimo 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl Įsakymas turi būti pakeistas, jame nustatant bendrosios nuosavybės administravimo mokestį.

Pažymėjo, jog, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau ? ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, SAPĮ) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Vyriausybės atstovas Teikimais Administracijos direktoriui siūlė apsvarstyti Įsakymo pakeitimo klausimą, nustatant jame priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Suėjus įstatymo nustatytiems terminams, Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie Teikimų įvykdymą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą (b. l. 26-32) prašė prašymą atmesti, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau ? ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Nutarimo 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai (b. l. 30-36).

Atsakovas atsiliepimą į pareiškėjo prašymą grindė Konstitucijos 120, 123 straipsnių, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies 42 punkto, 5 straipsnio, CK 4.84 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir paaiškino, kad Įsakymu paskirtas administratorius, vadovaujantis tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (toliau ? ir Administravimo nuostatai) 8.1 p.). Nurodė, jog administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka techninį darbą (pagal patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį), todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją (nustatyti administravimo mokestį), yra nepagrįsta. Be to, vertinant pareiškėjo reikalavimo formuluotę, galima spręsti, kad, jeigu teismas tokį reikalavimą tenkintų ir atsakovas jį įvykdytų, Įsakymas būtų papildytas punktu, kuriame būtų įtvirtintas konkretus mokesčio dydis. Tačiau, vykdant tokį pareiškėjo reikalavimą, administratorius privalėtų skaičiuodamas mokestį vadovautis ir Administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Metodiką. Nurodė, jog tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Pabrėžė, jog pareiškėjas šioje byloje reikalavimo panaikinti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymą Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ nereiškia, todėl, atsakovui įvykdžius pareiškėjo reikalavimą, Įsakymo laikymasis administratoriui būtų neįmanomas, kadangi Įsakyme ir Administravimo nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena ? numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita ? nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Pažymėjo, jog nei CK, nei Nutarime, nei juo patvirtintuose Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose (toliau ? ir Pavyzdiniai nuostatai) nėra įtvirtintas įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. CK 4.84 straipsnio 3 dalis suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti Pavyzdinius nuostatus. Vyriausybės patvirtinti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo Pavyzdiniai nuostatai neturėtų būti perkeliami į savivaldybės teisės aktus, kadangi butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, CK, ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka (Vietos savivaldos įstatymo 5 str., 6 str. 1 d. 42 p.). Manė, kad, vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį.

Atsakovas dėl Nutarimo 2.2 punkto prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai paaiškino, kad CK 4.84 straipsniu imperatyviai įtvirtinta pareiga savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Šiuo atžvilgiu Administravimo nuostatai, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimas Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ bei Įsakymo nuostatos atitinka CK savivaldybės administravimo subjektams suteiktas teises. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau ? ir VAĮ), CK nuostatų. Pažymėjo, jog CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti Pavyzdinius nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Pavyzdinius nuostatus. Tačiau Vyriausybė Nutarimu ne tik patvirtino Pavyzdinius nuostatus, bet ir papildomai imperatyviai nustatė Nutarimo 2 punktą. Manė, jog, sistemiškai aiškinant nurodytas nuostatas, matyti, kad Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalimis. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimais ir manė, jog Nutarimo 2.2 punktas prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 23 d. sprendimu (b. l. 52-56) tenkino Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakyme Nr. 30-826 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Teismas atmetė atsakovo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl administravimo mokesčio nustatymo skiriant daugiabučių namo administratorių prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Šiuo aspektu teismui svarbu nustatyti, ar Administratorius savo įsakymu, paskirdamas namo administratorių, privalo nustatyti konkretų administravimo mokestį namui. Teismas pažymėjo, jog rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Administracijos direktorius skundžiamo Įsakymo 1 punktu papildė Administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą UAB „Statybų fabrikas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą 7 eilute pagal priedą, 2 punktu įpareigojo UAB „Viršuliškių būstas“ perduoti UAB „Statybų fabrikas“ turimus nurodytų daugiabučių namų statybos ir techninės inventorizacijos dokumentus bei sutartis dėl bendrojo naudojimo objektų priežiūros, remonto ir tvarkymo, surinktas nepanaudotas atsiskaitymų lėšas daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektams remontuoti ar kitaip tvarkyti, Nekilnojamojo turto registre išregistruoti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą, UAB „Statybų fabrikas“ pasirašius priėmimo-perdavimo aktą, Nekilnojamo turto registre įregistruoti namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą, 3 punktu pakeitė UAB „Viršuliškių būstas“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą ir išbraukė 10 eilutę. Pareiškėjas Administracijos direktoriui ir Vilniaus miesto merui 2011 m. spalio 20 d. parengė Teikimus, kuriais siūlė Administracijos direktoriui svarstyti Įsakymo pakeitimo klausimus, nustatant Įsakyme paskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Teismas pažymėjo, jog Nutarimo 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Pažymėjo, jog dėl Pavyzdinių nuostatų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A248-916/2007 pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimas priimtas, vykdant CK 4.84 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Iš tokios normos konstrukcijos bei iš Pavyzdinių nuostatų turinio galima spręsti, kad savivaldybės atitinkamos institucijos patvirtinti nuostatai gali nustatyti platesnį šių santykių reglamentavimą, tačiau šis reglamentavimas neturi prieštarauti Vyriausybės patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams, ir Pavyzdiniuose nuostatuose išdėstyti reikalavimai privalomi visoms savivaldybėms. Pavyzdinių nuostatų 1 punktas nustato, kad šie nuostatai taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrajai dalinei nuosavybei administruoti, kai šią funkciją atlieka pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius, nenumato jokių išimčių administravimo paslaugas teikiantiems subjektams, priklausomai nuo jų steigėjo ar pavaldumo.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, Vietos savivaldos 29 straipsnio 8 dalies 1 punktu, nurodė, jog Pavyzdinių nuostatų patvirtinimo 2.2 punktas, įpareigojantis savivaldybės administracijos direktorių sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika, yra privalomas atsakovui. Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog teiginys, kad Pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio, nėra teisingas. Pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą ir nėra pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių ginčijamame Įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą.

Nurodė, jog Administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte būtų skirtas konkrečiam daugiabučiam namui prižiūrėti, tvarkyti bei remontuoti namo bendrojo naudojimo patalpas. Tuo tarpu daugiabučio namo administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų (konkrečiam butui) bendrosios nuosavybės daliai, jie neturėtų viršyti Vilniaus miesto administratoriaus nustatyto bendrojo namo administravimo mokesčio, t. y. neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika.

Atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. spalio 19 d. iki šiol galiojanti Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto redakcija nustato, jog administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, jokio nuostatų konkuravimo ar neaiškumų administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra. Remdamasis tuo, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą yra teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgęs į tai, teismas tenkino pareiškėjo prašymą ir Administracijos direktorių įpareigojo per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimus bei nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nors atsakovas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, tačiau abejonių dėl minėtų normų konstitucingumo nekyla ir teismas netenkino šio atsakovo prašymo.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 61-70) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas ir nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo prašymą. Papildomai pažymima, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 9 d nutartimis administracinėse bylose Nr. I-1381-815/2012, Nr. I-1380-815/2012 nutarė kreiptis į Konstitucinį teismą, prašydamas ištirti Nutarimo 2.2 punkto bei tuo pačiu nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai. Mano, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti atsakovo prašymą nagrinėtoje analogiškoje byloje. Be to, administracinės bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas iki tol, kol bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas dėl reikalingumo pradėti norminio akto tyrimą ar nutarimas konstitucinės justicijos byloje. Nurodo, jog Administracijos direktoriaus neveikimas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme gali būti tiriamas teisme tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas.

Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 2029/2012 nustatys, ar norminis administracinis aktas (Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas), kuriuo vadovaujantis buvo priimtas Įsakymas, yra teisėtas ir neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Įsiteisėjus teismo sprendimui nurodytoje byloje dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, bus galima spręsti ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių norminių administracinių aktų nuostatas.

Atsakovas nurodo, jog teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas prašė teismo įpareigoti Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Įsakymas yra individualus teisės aktas, sukuriantis teises ir pareigas ne tik Administracijos direktoriui, UAB „Statybų fabrikas”, bet ir visų daugiabučių gyvenamųjų namų, nurodytų ginčijamo Įsakymo priede bendrųjų patalpų savininkams, kuriems Įsakymu yra paskiriamas bendrosios nuosavybės administratorius, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnį bendrųjų patalpų savininkai yra tretieji suinteresuoti asmenys byloje, todėl privalėjo būti įtraukti į bylą. Pažymi, jog konkretaus mokesčio už bendrųjų patalpų administravimą nustatymas tiesiogiai įtakoja bendrųjų patalpų savininkų teises. Ginčijamame akte nustačius konkretų mokestį už bendrųjų patalpų administravimą, savininkai bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, neturės galimybės derėtis dėl administracinio mokesčio su administratoriumi.

Pabrėžia, jog atsakovas neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo Teikimų, kadangi jie prieštaravo Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Administravimo nuostatų 8.1 punktui. Pažymi, jog atsakovas neturi teisės nevykdyti norminių aktų reikalavimų, priešingu atveju, atsakovui grėstų tarnybinė atsakomybė. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. AS858-293/2011.

Atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Pirmosios instancijos teismas sprendimu įpareigojo atsakovą nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo formuluotę, akivaizdu, jog skundžiamą Įsakymą papildžius punktu, kuriame būtų buvęs įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, administratoriui būtų likusi pareiga apskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą savarankiškai, t. y. vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintu Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be to, tais atvejais, kai Administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, arba administratoriui taikant mažesnes (konkurencingas) administravimo kainas, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenustatė atsakovo patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų prieštaravimo Nutarimo 2.2 punktui ar minėtu nutarimu patvirtintiems Pavyzdiniams nuostatams.

Atsakovas pabrėžia, jog, priešingai nei teigia pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismas, administratorių skyrimas, jų veiklos kontrolė priskirtina savarankiškąjai savivaldybės funkcijai pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktą. CK 4.84 straipsnio 2 dalimi administratorių skyrimo funkcija pavedama tiesiogiai savivaldybei, šioje teisės normoje nėra kalbama apie valstybės funkcijų perdavimą, o ir įvertinus pačią funkciją, matyti, kad administratorių paskyrimas daugiau susijęs su savivaldybių, o ne valstybės funkcijomis. CK 4.238 straipsnio 1 dalies prasme administravimą nustatančiu aktu galima laikyti tiek sprendimą dėl administratoriaus skyrimo, tiek administravimo nuostatus, todėl CK 4.238 straipsnį laikyti Vyriausybės Nutarimo 2.2 punkto teisiniu pagrindu negalima.

Pažymi, jog CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus. Vyriausybė šia teise pasinaudojo priimdama Nutarimą, kurio 1 punktu patvirtino Pavyzdinius nuostatus. Pažymi, jog Vyriausybės Nutarimo preambulėje nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Tačiau Vyriausybė Nutarimu ne tik patvirtino Pavyzdinius nuostatus, bet ir Nutarimo 2 punktu papildomai imperatyviai nustatė, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dydį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Taigi Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatos nėra tapačios. Sistemiškai aiškinant komentuojamas nuostatas, akivaizdu, jog Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą. Mano, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendrojo naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui. Teigia, kad Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog vietos savivaldos organizavimo ir veiklos pagrindiniai principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 str.) veikia laisvai ir savarankiškai. Todėl savivaldybės administracijos direktorius turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Remdamas tuo, atsakovas mano, jog Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo nustatomas privalomas ginčijamo Įsakymo turinys, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai.

Atsakovas mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007 ir šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, kadangi bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94-104) prašo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei pareiškėjui nekilo abejonių dėl Nutarimo konstitucingumo. Pabrėžia, jog tik tada, kai Konstitucinis Teismas priima teismo kreipimąsi nagrinėti bylą, yra pagrindas sustabdyti nagrinėjamą bylą, kurioje yra taikomas teisės aktas, kurio nuostatų konstitucingumą tirs Konstitucinis Teismas, pagal kitoje byloje teiktą teismo prašymą. Pažymi, kad Konstituciniame Teisme nebuvo priimtas prašymas tirti Nutarimo nuostatų atitikties nurodytoms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms. Be to, Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais „Dėl pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-4/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui“ ir „Dėl pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1D-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymui”, kurie tiesiogiai yra susiję su sustabdytomis administracinėmis bylomis, nuspendė atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012, Nr. 1B-5/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto (2011 m. spalio 12 d. redakcija) nuostata, kad mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių, neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktui (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija). Pastebi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas prašymus Konstituciniam Teismui ištirti Vyriausybės Nutarimo nuostatų atitiktį Konstitucijai ir Vietos savivaldos įstatymui grindė analogiškais atsakovo atsiliepime į Vyriausybės atstovo prašymą teismui išdėstytais teiginiais.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, jog byloje ginčo dalykas yra Administracijos direktoriaus įpareigojimas administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kai toks įpareigojimas tiesiogiai kyla tiek iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies, tiek ir Nutarimo 2.2 punkto nuostatų. Administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto nuostata šioje byloje įtakos neturi, nes yra skirta ne Administracijos direktoriaus, o savivaldybės paskirto administratoriaus pareigai apskaičiuoti mokesčius už butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimą kiekvienam buto ar kitų patalpų savininkui pagal jam tenkantį plotą, o administratoriaus teisių ar pareigų įgyvendinimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pažymi, jog ginčijamas Įsakymas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, skirtas administratoriui, o ne savivaldybės administracijos direktoriui bei daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkams. Pastariesiems teisės ir pareigos kyla ne iš ginčijamo Įsakymo, bet iš savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų, kuriuose yra numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga sumokėti administratoriui mokestį už administravimą, paskaičiuotą kiekvienam savininkui pagal jam nuosavybės teise tenkančio turto plotą. Pažymi, kad į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkus tokio turto administravimo santykiuose, todėl nesutinka su atsakovo išreikšta pozicija, kad neįtraukus savininkų į bylą buvo pažeistos jų teisės ir kad teismas priėmė sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011, nėra taikytina.

Pabrėžia, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pažymi, kad minimas administravimas yra taikomas privalomojo administravimo pagrindu, todėl galimybė tartis, kai yra priverstinai administruojama asmenims priklausanti bendroji nuosavybė, yra apribota, nes nesukuria teisių asmenims laisvai tartis dėl nustatyto mokesčio už administravimą. Tačiau butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Nagrinėjamu atveju teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant, ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

Pažymi, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms yra priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją vykdyti gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūros ir kontrolės funkciją. Pabrėžia, kad atsakovas tapatina dvi skirtingas funkcijas. Pažymi, jog butų ir kitų patalpų, kurių savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiškoji, o valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija. Pabrėžia, jog Vyriausybė ginčijamo Nutarimo 2.2 punkte nenustatė konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo CK įstatymo leidėjo nustatytas nuostatas, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis.

Pabrėžia, jog nors atsakovas mano, kad Nutarimo 2.2 punkto nuostata prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, bet teiginių ar argumentų dėl to nepateikia. Nurodo, jog įstatymo leidėjas CK nustatė, kad administravimo akte yra nustatomas administravimo mokestis, todėl toks reikalavimas yra pagrįstas įstatymo normomis. Vyriausybės Nutarimas nenustato kito nei numato įstatymas teisinio reguliavimo, kuris prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Pažymi, kad savivaldybės paskirti administratoriai atlieka funkcijas pagal įstatyme reglamentuotą privalomąjį administravimą, ir šiuo atveju nėra svarbi galimybė tartis su gyventojais dėl mažesnių mokesčių, nes tokiu būdu nebūtų skatinamas gyventojų savarankiškumas rūpintis bendrąja nuosavybe patiems. Administratoriai yra laisvi veikti rinkoje ir konkuruoti su kitais administratoriais laisvai pasirenkamo administravimo pagrindu.

Nurodo, jog atsakovas konkliudentiniais veiksmais (t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454, kuriuo pakeitė nuostatų 8.1 punkto nuostatą suderinant su Vyriausybės nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu, bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 30-666 „Dėl administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. 30-2073 „Dėl UAB ,,Servico” skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore” papildymo”, kuriuo papildomai priskirtiems administruoti namams nustatė administravimo mokestį per mėnesį) de facto ir de jure pripažino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareigos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakyme Nr. 30-826 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje iš esmės keliamas klausimas, ar atsakovas turi pareigą nustatyti konkretų administravimo mokestį namui. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, teismas pareiškėjo prašymą tenkino, t. y. įpareigojo atsakovą nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakyme Nr. 30-826 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Tokį sprendimą teismas iš esmės grindė 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 2.2 punkto reikalavimais.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal SAPĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą Vyriausybės atstovas, nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui svarstyti dėl šių Teikimų prieduose išvardytų įsakymų, tarp jų ir dėl Įsakymo Nr. 30-826, pakeitimo, t. y. pasiūlė pašalinti šio Įsakymo neatitikimą Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui (b.l. 9-13), tačiau atsakovas Teikime išdėstyto pasiūlymo nevykdė. Todėl pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (SAPĮ 5 str.1 d.1 p.) Vyriausybės atstovas pasinaudojo Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti teikimą. Dėl minėtų priežasčių apelianto argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Apelianto nurodyta administracinė byla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011) nėra analogiška nagrinėjamai bylai, todėl nagrinėjamam ginčui teismų praktikos prasme (ABTĮ 13 str.1 d.) nėra reikšminga. Minėtoje byloje pateiktas aiškinimas dėl Vyriausybės atstovo kreipimosi į teismą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 4 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo kontekste, o nagrinėjamam ginčui yra aktualios kitos šio įstatymo normos (konkrečiai, SAPĮ 5 str. 1 d. 1 p., 5 str. 2 d. 2 p.).

Vyriausybės atstovas Teikime Nr. 1T-39 ir prašyme pirmosios instancijos teismui nurodė, jog, jo manymu, Vilniaus miesto savivaldybės administratoriaus Įsakymo Nr.30-826 neatitinka aukštesnės galios teisės normos, konkrečiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punkto.

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis LR CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.). Administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.). Administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (4 d.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų - taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų - įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. įsakymo Nr. 30-826 priėmimo metu galiojusios Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ redakcijos (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) 2.2 punktas nustatė, kad „savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“.

Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nurodymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas ir pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Tačiau minėti teisinio reguliavimo pakeitimai nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu dėl būtinumo administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs, kadangi 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, kad, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lituvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Konstatuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), įvertinusi Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nustatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Įsakymo Nr. 30-826 įžanginėje dalyje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, taip pat (nenurodant konkrečių normų) Vyriausybės Nutarimu Nr. 603 patvirtintais Pavyzdiniais nuostatais, 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. 30-2050) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 30-485 patvirtintu Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus keitimo butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva tvarkos aprašu. Šio įsakymo 1 punktu atsakovas papildė 2009 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintą šios Bendrovės administruojamų daugiabučių namų sąrašą 7 eilute pagal priedą (gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini)). Kaip matyti iš šio Įsakymo turinio, jame aptariamas administravimo mokestis nėra numatytas.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant 2012 m. kovo 23 d. sprendimą atsakovas jau buvo priėmęs naujos redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, kurie nagrinėjamam ginčui aktualiu klausimu yra suderinti su Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi nutraukė administracinę bylą Nr. I-2029-580/2012, kurioje Vyriausybės atstovas prašė teismo ištirti norminio teisės akto - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 30-637 patvirtintų Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (žr.www.vilnius.lt) kai kurių normų, tarp jų 8.1 punkto, teisėtumą ir nustatyti, ar jis neprieštarauja Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ir šiuo Nutarimu patvirtintų Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktui. Teismo nutartyje nurodyta, kad byla nutraukta Vyriausybės atstovui atsisakius savo pareiškimo, kadangi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 (žr.www.vilnius.lt) pakeitė 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus ir juos suderino su Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktu ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktu. Atsakovas 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeisdamas 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, jų 8.1 punktą išdėstė nauja redakcija, nustatydamas, kad administratorius proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoja mėnesinį mokestį „8.1. už bendrosios nuosavybės administravimą – pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Skiriant ir keičiant administratorių butų ir kitų patalpų savininkų iniciatyva, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas, atsižvelgiant butų ir kitų patalpų savininkų prašyme pakeisti/paskirti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių nurodytą administravimo mokesčio dydį, jei šis dydis neviršija teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuoto dydžio, o skiriant administratorių atrankos būdu mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą nustatomas pagal atrankos laimėtojo pasiūlyme nurodytą administravimo mokesčio dydį“. Nors Įsakymo Nr. 30-826 priėmimo metu galiojo 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai, 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas padarytas galiojant tam pačiam Vyriausybės nutarimo Nr. 603 reikalavimui, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą. Minėtas Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų pakeitimas patvirtina, kad atsakovas 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto pakeitimais iš esmės pripažino, kad ankstesnis jo nustatytas teisinis reguliavimas (2005 ir 2011 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų redakcijos 8.1 punktas) neatitiko Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimo Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Dėl pirmiau minėtos priežasties neprasminga vertinti apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad tinkamas pirmosios instancijos teismo sprendimo įgyvendinimas būtų neįmanomas dėl Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto reikalavimų, taip pat dėl to, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis su prašymu šioje byloje turėjo kreiptis dėl norminio teisės akto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl teisėjų kolegija dėl šių aspektų nepasisako.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, įskaitant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei 2012 m. kovo 23 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad Administracijos direktoriaus sprendime skirti administratorių Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, todėl Vyriausybės atstovo reikalavimas iš esmės buvo pagrįstas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų geruoju atlikęs veiksmus, kuriuos jį įpareigoti prašo pareiškėjas.

Vis dėlto teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime ne visiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Šio įsakymo priėmimo metu galiojusi redakcija (Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimas Nr. 235) reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Šį netikslumą teisėjų kolegija ištaiso patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija).

Nuo 2011 m. spalio 18 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą - šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr.1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti 2010 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 30-826, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakciją. Kuriuo iš Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme ne visiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymą nurodant šiame Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, įskaitant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimais nusprendė atsisakyti priimti nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-4/2012 ir Nr. 1B-5/2012). Iš minėtų Konstitucinio Teismo sprendimų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai buvo grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais, kokie pateikti ir atsakovo apeliaciniame skunde, tačiau Konstitucinis Teismas prašymus atmetė kaip fiktyvius. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto ir Pavyzdinių nuostatų 8.1 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, todėl, atsižvelgdama ir į pirmiau minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarimus, teisėjų kolegija netenkina atsakovo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, jo teigimu, į bylą turėjo būti įtraukti ir daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkai. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, šios bylos dalykas – administracijos direktoriaus pareiga nustatyti konkretų administravimo mokestį. Taigi sprendžiamas būtent atsakovo pareigos, o ne kitų asmenų teisių ar pareigų klausimas. Teismo sprendimas savaime jokių teisių ar pareigų atsakovo nurodytiems asmenims nesukuria, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 23 d. sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2010 m. balandžio 19 d. įsakymą Nr. 30-826 „Dėl administracijos direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. 30-807 „Dėl UAB „Statybų fabrikas“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas