Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Virginija Žindulienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-73-282/2009

2.4.6.3.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. rugsėjo 23 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. K. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams.

Taikant LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., 3 d., laisvės atėmimo vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant kaltinamąjį atlyginti nukentėjusiems asmenims – R. A. ir V. S. po 10 000 Lt kiekvienam nusikaltimu padarytos neturtinės žalos iki 2009 m. gruodžio 1 d., bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Taikant BK 68 str., L. J. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 2 metams.

Nukentėjusiosios R. A. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš kaltinamojo L. J. K. R. A. priteisti 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo V. S. pareikštas civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš kaltinamojo L. J. K. V. S. priteisti 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiojo įstatyminės atstovės J. S. ieškinio reikalavimas dėl 6900 Lt turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Iš kaltinamojo L. J. K. priteistos proceso išlaidos, susijusias su advokato atstovavimu: nukentėjusiajai R. A. 1000 Lt; nukentėjusiojo V. S. įstatyminei atstovei J. S. 1000 Lt.

Taikant BPK 151 str. 1 d. 6 d., apribotos L. J. K. nuosavybės teisės į nekilnojamąją turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir areštuotas 3,5000 ha ploto žemės sklypas (unikalus turto numeris (duomenys neskelbtini)), 0,5000 ha ploto žemės sklypas (unikalus turto numeris (duomenys neskelbtini)), 2,5200 ha ploto žemės sklypas (unikalus turto numeris (duomenys neskelbtini)) ir traktorius MTZ-82 L, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiųjų R. A. ir V. S. 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui užtikrinti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. J. K. nuteistas už tai, kad 2006 m. liepos 2 d. apie 22 val. 12 min. (duomenys neskelbtini), vairuodamas traktorių MTZ 82, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) su prikabintu mechanizmu – šieno ir šiaudų rulonų keltuvu, išvažiuodamas iš sodybos kiemo į kelią, nepraleido pagrindiniu kaimo keliu važiuojančio automobilio VW PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo B. S., tuo pažeisdamas galiojusių KET 146 punktą, nustatantį, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, ko pasekoje, traktoriui susidūrus su automobiliu, sužalojo vairuotoją B. S., jam padarydamas kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžį, galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, muštinę žaizdą kaktoje, kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke, kaktos kairio momens poodyje, nubrozdinimus nosyje – dėl patirtų sužalojimų vairuotojas mirė; bei sužalojo automobilio keleivį V. S., jam padarydamas muštinę žaizdą kaktoje, atvirą įspaustinį kaktikaulio lūžį, kaukolės pamato kaulų lūžį, galvos smegenų sumušimą ir kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, t. y. sužalojimus, priskiriamus prie sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Taip pat skunde nurodoma, kad BK 68 str. numato galimybę atimti teisę vairuoti kelių transporto priemones, tačiau Kelių eismo taisyklių II skirsnyje nėra sąvokos – kelių transporto priemonė, o KET 44 p. kalbama tik apie įrenginius, skirtus žmonėms ir kroviniams vežioti ir jame minima transporto priemonės sąvoka apima traktorius ir savaeiges mašinas. Be to apeliantas nurodo, paskyrus jam baudžiamojo poveikio priemonę, neadekvačiai apribojamos galimybės pasirinkti užsiėmimą, bendrauti, dirbti ir užsidirbti, atlyginti žalą, nes jis ūkininkauja ir tai yra jo pragyvenimo šaltinis, yra prastos sveikatos, neturi artimų žmonių, kurie galėtų pasirūpinti juo, o gyvendamas kaime, kuriame nėra parduotuvės, negalės net su dviračiu nuvykti nusipirkti duonos ir patenkinti kitus savo poreikius, taip pat nebegalės dalyvauti žemės ūkio gamyboje, bendrauti su institucijomis, veikiančiomis šioje srityje, vykdyti sutartinių įsipareigojimų, dalyvauti viešame gyvenime.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusieji R. A. ir V. S. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, jo reikalavimų netenkinti ir palikti galioti Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendį, nes tik dėl nuteistojo kaltų veiksmų mirė B. S. ir negrįžtamai sužalotas V. S., ir R. A. pagrįstai pripažinta nukentėjusiąją, nes kartu gyveno su žuvusiuoju B. S., vedė bendrą ūkį, ateityje ketino susituokti, juos siejo glaudūs dvasiniai ir emociniai ryšiai, todėl dėl sugyventinio žūties pastaroji patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus.

Prokuroras, nukentėjusioji R. A., nukentėjusiojo V. S. įstatyminė atstovė J. S. prašė atmesti apeliacinį skundą.

Nuteistasis L. J. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

BK 281 str. 5 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. 5 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žmogaus žūtį) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogaus žūties. Kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą ar nebuvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantą kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d., konstatavo, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 146 p. – išvažiuodamas į kelią iš esančios šalia jo teritorijos, nedavė kelio juo važiuojančiai transporto priemonei, vairuojamai B. S., ir pripažino, kad dėl nuteistojo L. J. K. padaryto pažeidimo žuvo B. S., o nukentėjusiajam V. S. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Apylinkės teismas teisingai juridiškai įvertino L. J. K. veiką ir pagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d.

Iš esmės, apeliantas neginčija nei jam inkriminuoto baudžiamojo įstatymo kvalifikacijos, nei teismo paskirtos bausmės, nesutikdamas su tuo, kad apylinkės teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, spręsdamas klausimą dėl žalos atlyginimo nukentėjusiesiems, neįvertino kitų subjektų – paties žuvusiojo B. S. ir Joniškio rajono savivaldybės, kaltų veiksmų, nuteistojo teigimu, turėjusių įtakos autoįvykio kilimui ir kilusioms pasekmėms. Remdamasis tokiais teiginiais, L. J. K. išreiškė manymą, kad paminėtieji subjektai turėjo būti patraukti bendraatsakovais baudžiamojoje byloje, o neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiesiems proporcingai priteistas iš jo, B. S. ir Joniškio rajono savivaldybės. Tuo pačiu savo skunde apeliantas teigia, kad teismas R. A. civilinio ieškinio išvis neturėjo priimti, nes pastaroji nepatenka į CK 6.284 str. 1 d. nurodytų asmenų ratą.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad konkrečiu atveju neturtinės žalos atlyginimo klausimas iškilo dėl apelianto nusikalstamų veiksmų, J. S., V. S. ir R. A. civilinius ieškinius (t. 2, b. l. 18-19; 22-23) pareiškė baudžiamojoje byloje, todėl jie turi būti įrodinėjami pagal Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir tik tada, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo Baudžiamojo proceso kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 str. 1, 2 d.). BPK 115 str. 1 d. numatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, o išimtiniais atvejais, numatytais BPK 115 str. 2 d., teismas gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą ir klausimo dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

BPK 44 str. 10 d. nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris pripažintas nukentėjusiuoju, kaip nagrinėjamoje byloje R. A. (t. 1, b. l. 50), turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio įtariamajam, kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims baudžiamajame procese pareiškimas (BPK 109 str.). Tokį ieškinį turi teisę pareikšti asmenys dėl nusikalstamos veikos patyrę turtinės ar neturtinės žalos. Tai, kad savo civiliniame ieškinyje R. A. nepateikė įrodymų, jog ji buvo žuvusiojo B. S. išlaikoma ar jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, kaip teigiama apelianto skunde (CK 6.284 str.), nėra pagrindas nepriimti jos civilinio ieškinio ir jo nenagrinėti baudžiamojoje byloje. Vien tai, kad žuvusysis B. S. ir nukentėjusioji R. A. gyveno neįregistravę partnerystės, atitinkančios CK nuostatas, nėra pagrindas nelaikyti R. A. ir žuvusiojo B. S. vienos šeimos nariais (BPK 38 str.), nes iš pačios nukentėjusiosios R. A. (t. 2, b. l. 18), liudytojų J. S. (t. 1, b. l. 181-182), nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. S. įstatyminės atstovės J. S. (t. 2, b. l. 87-88) parodymų yra aišku, kad jie daugiau kaip metus gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, ateityje ketino susituokti. Lietuvos Respublikoje kol kas nėra priimtas partnerystę reglamentuojantis įstatymas, tačiau tai nereiškia, kad R. A. privalėjo reikalauti patraukti atsakovu baudžiamojoje byloje už atitinkamų valstybės pareigūnų ir institucijų neteisėtus veiksmus atsakingą Lietuvos Respubliką, kaip apeliaciniame skunde teigia apeliantas. Dėl to kolegija pažymi, kad nukentėjusiajam žalą privalo atlyginti už žalą atsakingas asmuo (CK 6.283 str. 1 d.). Nukentėjusioji R. A. pasirinko, kam pareikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo. Civiliniame ieškinyje R. A., kaip atsakovą nurodė L. J. K.. Apylinkės teismas reikalavimą, pripažinti L. J. K. atsakovu baudžiamojoje byloje pripažino pagrįstu ir R. A. pareikštą civilinį ieškinį išnagrinėjo kartu su baudžiamąja byla.

Pirmosios instancijos pagrįstai atmetė apelianto gynėjo prašymą įtraukti į procesą bendraatsakovu valstybės instituciją – Joniškio rajono savivaldybę (t. 1, b. l. 189). Savo skunde apeliantas nurodė, kad Joniškio rajono savivaldybės neteisėti veiksmai pasireiškė atsakingų jos darbuotojų neveikimu – nepažymėjus (duomenys neskelbtini) gyvenvietės, kurioje įvyko eismo įvykis, KET 5.50. p. nurodytais ženklais, ribojančiais transporto priemonių greitį iki 50 km/h. Apelianto teigimu, jei gyvenvietės ribos būtų pažymėtos atitinkamais ženklais, B. S. būtų važiavęs ne 70 km/h greičiu, todėl būtų pavykę išvengti autoavarijos. Iš tikrųjų, byloje yra duomenų, kad (duomenys neskelbtini) kaimas yra gyvenvietė ir tai turi būti pažymėta informaciniais ženklais (KET 16 p.; kelio ženklai Nr. 550, 551, 616, 617). Iš nuteistojo, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymų yra aišku, kad įvykio dieną (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje nebuvo įrengti jokie nurodomieji ženklai, žymintys gyvenvietės pradžią ir pabaigą, vadinasi, eismo dalyviai neprivalėjo laikytis ir KET 174 p. numatyto greičio reikalavimo gyvenvietėse (važiuoti ne didesniu nei 50 km/h greičiu). Tai reiškia, kad B. S. lengvuoju automobiliu ,,VW PASSAT“ keliu su žvyro danga (t. 1, b. l. 5) galėjo važiuoti neviršydami 70 km/h greičio, kaip numatyta KET 175.1. p. Apart liudytojo J. G. ir nukentėjusiosios R. A. parodymų, jog B. S. važiavo ne didesniu nei 70 km/h greičiu, kitų duomenų, patvirtinančių žuvusiojo vairuoto automobilio greitį, byloje nėra, todėl atliekant specialisto tyrimą dėl autoįvykio (t. 1, b. l. 132-135), domėn buvo imtas maksimalus leistinas lengvojo automobilio greitis – 70 km/h. Iš specialisto išvadų matyti, kad tuo metu, kai nuteistojo vairuojamas traktorius ,,MTZ 82“ kirto kelio važiuojamosios dalies kraštą, B. S. vairuojamam automobiliui, važiuojančiam 70 km/h greičiu, iki susidūrimo vietos buvo likę apie 66,1 m atstumas, o saugiam automobilio ,,VW PASSAT“ sustabdymui iki kliūties – į kelią išvažiavusio apelianto vairuojamo traktoriaus, buvo reikalingas apie 53,8 m atstumas. Tokiu būdu yra aišku, kad B. S. važiuojant mažesniu greičiu (pvz. 50 km/h) sustabdyti savo automobilį iki kliūties reikėtų dar mažesnio atstumo. Kita vertus, jei B. S. būtų laiku pastebėjęs kliūtį ir ėmęsis efektyvių stabdymo veiksmų, jis būtų saugiai sustabdęs automobilį iki kliūties, važiuodamas ir 70 km/h greičiu. Taigi akivaizdu, kad konkrečioje situacijoje B. S. vairuojamo automobilio greitis (50 km/h ar 70 km/h) techniniu požiūriu nebuvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu, vadinasi, neįrengti gyvenvietę nurodantys ir atitinkamai greitį ribojantys ženklai (Nr. 550 ir 551) nelėmė kilusių padarinių. Vien tai, kad Joniškio rajono savivaldybė, kaip valstybinė įstaiga, savalaikiai neįrengė (duomenys neskelbtini) gyvenvietę žyminčių ženklų, nėra pagrindas preziumuoti savivaldybės kaltę dėl kilusio eismo įvykio ir atsiradusių neigiamų padarinių, o nesant kaltės nėra ir civilinės atsakomybės (CK 6.247 str., 6. 248 str.).

BPK 111 str. 1 d. numatyta, kad civiliniais atsakovais baudžiamojoje byloje gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Nagrinėjamoje byloje kaltu yra pripažintas ir nuteistas apeliantas, dėl kurio neteisėtų veiksmų nukentėjo – žuvo B. S.. Todėl J. L. K. prašymas bendraatsakovu baudžiamojoje byloje patraukti B. S. ir proporcingai padalinti neturtinę žalą nukentėjusiesiems ne tik nepagrįstas juridiškai, bet ir nelogiškas, nes pagal Baudžiamojo proceso įstatymą miręs asmuo negali būti proceso dalyviu, o be to, pagal teismų praktiką, autoįvykių bylose nukentėjusysis baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas.

Tokiu būdu, kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas ir skundžiamame nuosprendyje aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad apelianto reikalavimai patraukti bendraatsakovais baudžiamojoje byloje Joniškio rajono savivaldybę, B. S. nepagrįsti. Apylinkės teismas pagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš autoįvykio kaltininko L. J. K. ir nukentėjusiąją R. A. įvardijo B. S. šeimos nare.

Be abejonės, visiems eismo dalyviams (vairuotojui, pėsčiajam, keleiviui) keliami vienodi reikalavimai laikytis atitinkamų Kelių eismo taisyklių (KET 53 p.). Apeliantas savo skunde nurodė, kad ir B. S. yra kaltas dėl atsiradusių padarinių, nes jis automobiliu važiavo kelio viduriu, o ne taip kaip numatyta KET 144 p. ir 164 p., įpareigojančiuose vairuotojus važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Iš tikrųjų, byloje yra duomenų – eismo įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b. l. 5-8), specialisto išvada (t. 1, b. l. 132-135), nukentėjusiosios R. A. parodymai apeliacinės instancijos teisme, leidžiantys daryti išvadą, kad žuvęs vairuotojas B. S. automobiliu ,,VW PASSAT“ važiavo ne taip kaip nurodyta KET 164 p. Specialisto išvadoje nurodyta, kad B. S. vairuojamas automobilis susidūrimo su apelianto vairuojamu traktoriumi metu buvo 1,8 m atstumu nuo kelio važiuojamosios dalies dešiniojo krašto. Papildomos įvykio vietos apžiūros protokole (t. 2, b. l. 172-178) ir atlikto eksperimento protokole yra nurodyta, jog kelio važiuojamosios dalies plotis ties J. D. sodyba yra 6 metrai, kelkraščių netinkamų eismui nėra, nes pastarieji yra vienoje plokštumoje su žolynu prieš L. J. K. sodybą. Iš fotonuotraukų akivaizdu, kad minėtuose protokoluose kelio plotis yra nurodytas sumoje su kelkraščiais, tačiau tai nereiškia, kad kelkraščiai, nors ir esantys vienoje plokštumoje su žvyruota kelio danga, yra tinkami eismui. Kolegija atkreipia dėmesį, kad papildomai įvykio vieta ir eksperimentas buvo atlikti praėjus ilgam laikui po įvykio (3 metams), dėl ko objektyvios eismo sąlygos kelio atkarpoje prie J. D. sodybos galėjo kisti, ir daro išvadą, kad įvykio dieną atlikti ir eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti matavimai, kuriais savo tyrime rėmėsi specialistas, tiksliausiai atspindi autoavarijos metu buvusias eismo sąlygas. Tokiu būdu kolegija laiko, kad kelio atkarpos, kur įvyko eismo įvykis, važiuojamosios dalies plotis buvo 4,9 m. Specialisto išvadoje nustatyta, kad traktoriaus ir lengvojo automobilio susidūrimas techniniu požiūriu įvyko ne toliau kaip 2,58 m nuo kelio kairiojo krašto. Būtent tiek į kelio važiuojamąją dalį buvo išsikišęs traktoriaus keltuvo mechanizmas, į kurį atsitrenkė B. S. vairuojamas lengvasis automobilis. Automobilio ,,VW PASSAT“, kurį vairavo B. S. plotis yra 1,720 m (http://www.autos.lt/index.php?token=rWjeYx3Xfv1WGv%2FBlP%2FCmRiYI8gZfGH0ZmDkODO%2B%2FtwB), vadinasi, jei B. S., pagal paskaičiavimus, imant domėn, kad kelio važiuojamoji dalis yra 4,9 m pločio, būtų važiavęs ne toliau nei 0,6 m nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto – jis būtų prasilenkęs su kliūtimi. Kita vertus, remiantis vien matematiniais paskaičiavimais, negalima daryti išvados, kad techniniu požiūriu tokie B. S. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiu eismo įvykiu. Tą patį apklausiamas teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 180) ir apeliacinės instancijos teisme kategoriškai tvirtino specialistas K. Gricius, nurodydamas, kad, konkrečiu atveju, B. S. vairuojamo automobilio padėtis kelyje, važiuojant 4,9 m pločio žvyruota kelio danga, techniniu požiūriu eismo įvykiui įtakos neturėjo, o avarinę situaciją sukėlė, būtent, traktoriaus vairuotojas, sudarydamas kliūtį važiuojančiam keliu automobiliui (t. 1, b. l. 180).

Atsižvelgiant į protingumo principą, negalima iš asmens reikalauti tokio elgesio, koks konkrečioje situacijoje būtų logiškai nepagrįstas. Iš aptartų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių aiškiai matyti, kad B. S. automobiliu važiavo žvyruota kelio danga nepaženklinta eismo juostomis, kelias buvo laisvas – priešpriešiais atvažiuojančių transporto priemonių nebuvo, todėl važiuoti žvyrkeliu prie pat važiuojamosios dalies krašto, kur, paprastai, žvyruota kelio danga būna netvirta, būtų rizikinga ir nesaugu. Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi visas išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad B. S. nepažeidė KET 164 p. įtvirtinto reikalavimo ir jo veiksmai, pasirenkant vairuojamo automobilio padėtį kelyje, techniniu požiūriu nebuvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu.

Tačiau specialisto išvadoje konstatuota, kad automobilio vairuotojas B. S., atsiradus kliūčiai (traktoriui), savalaikiai nestabdė automobilio, kas techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. KET 173 p. nustatyta, kad vairuotojas, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, jeigu jis gali tai pastebėti, privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Pirmosios instancijos teismas įvertino B. S. veiksmus ir savo išvadas išdėstė skundžiamame nuosprendyje. Šiuo atveju kolegija atkreipia dėmesį, kad KET 173 p. numatytų veiksmų iš vairuotojo galima tikėtis tik su sąlyga – jei jis gali pastebėti atsiradusią kliūtį. Iš atlikto eksperimento protokolo (t. 2, b. l. 179-183) matyti, jog važiuojant automobiliu 50 km/h greičiu, ta pačia kryptimi, kuria 2006-07-02 važiavo B. S., automobiliui esant 30 m ir 66,1 m atstumu iki įvažiavimo į J. D. sodybą, išstumiamas iš minėto įvažiavimo į kelio važiuojamąją dalį nuleistas traktoriaus MTZ priekyje pritvirtintas mechanizmas (keltuvas) yra matomas gerai, o automobiliui esant 70 m atstumu – kliūtis matoma, tačiau nėra galimybės jos identifikuoti. Vertindama eksperimento rezultatus, kolegija pažymi, kad atliekant eksperimentą, pastarojo dalyviai subjektyviai suvokia ir vertina eksperimento dalyką, jiems neegzistuoja netikėtumo faktorius, egzistavęs konkretaus įvykio metu. Tą patį tvirtino ir specialistas K. Gricius, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Eksperimentas patvirtina tą faktą, kad pamatyti ir identifikuoti kliūtį B. S. galėjo būdamas 66,1 m atstumu nuo jos, tačiau nebuvo pakankamai dėmesingas ir atsargus, nesiėmė visų būtinų priemonių, kad išvengtų susidūrimo su atsiradusia kliūtimi. B. S. padarytas KET pažeidimas, kolegijos nuomone, techniniu požiūriu yra susijęs su kilusiu eismo įvykiu, tačiau apelianto L. J. K. veiksmai – su traktoriumi išvažiavus iš šalia kelio esančios teritorijos į kelią, neduodant kelio B. S. vairuojamam automobiliui, visgi, buvo pagrindine sąlyga eismo įvykio kilimui ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais neigiamais padariniais.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas civilinio ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai R. A., atsižvelgė į neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 str. 2 d. Teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji dėl šeimos nario – sugyventinio B. S. žūties patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą. Tuo pačiu apylinkės teismas įvertino ir tai, kad R. A. ir B. S. kartu pragyveno, vedė bendrą ūkį, palyginus neilgą laiką (apie 1 metus), bendrų vaikų neturėjo, todėl padarė išvadą, kad R. A. nebus tokių ilgalaikių sunkių padarinių, kokie galėtų būti kitokiomis jų bendro gyvenimo aplinkybėmis. Teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistinos piniginės kompensacijos neturtinės žalos atlyginimo R. A. atsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, įvertino, kad dėl eismo įvykio iš dalies yra kaltas ir pats žuvusysis B. S., kad L. J. K. yra senatvės pensininkas, tačiau gauna pajamų iš savo ūkio, turi nekilnojamojo turto. Remdamasis tokiais argumentais apylinkės teismas priteisė ne visą R. A. prašytą neturtinės žalos piniginę kompensaciją (priteisė 20000 Lt). Visgi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis R. A. neadekvatus, lyginant su kitam nukentėjusiajam – V. S. sukeltais padariniais, ir yra aiškiai per didelis. Kolegija, atsižvelgusi į visas paminėtas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas, civilinio ieškinio išsprendimui reikšmingas aplinkybes, R. A. patirtą neturtinę žalą įvertina 9000 Lt.

Be visų kitų paminėtų aplinkybių, sprendžiant klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos, būtina atsižvelgti ir į padarytą, kompensuotą turtinę žalą, kitas, konkrečiam atvejui būdingas aplinkybes. Kolegija atkreipia dėmesį, kad draudimo bendrovė (AB ,, (duomenys neskelbtini)“) pagal Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau Sutartis) nukentėjusiajai R. A. atlygino 6804 Lt už paminklo pastatymą, 3447,05 Lt laidojimo išlaidų bei visą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau Įstatymas) numatytą neturtinę žalą – 500 eurų (1726,40 Lt). Dalį turtinės žalos (150 Lt) R. A. atlygino ir pats nuteistasis. Tuo tarpu nukentėjusiajam V. S. draudimo bendrovė pagal tą pačią Sutartį neturtinės žalos neatlygino visiškai, nes visa Įstatyme reglamentuota apimtimi, pastaroji buvo išmokėta R. A..

Sprendžiant klausimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam, turi būti atsižvelgta ir į nustatytas nukentėjusiojo padarytų KET pažeidimų priežastinį ryšį su kilusiais padariniais ir jo kaltę dėl kilusių padarinių. CK 6.297 str. numatyta, kad jei nukentėjusysis ar turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo asmuo dėl savo kaltės prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba žala apskritai gali būti neatlyginama. Kaip buvo minėta, ką savo nuosprendyje konstatavo ir apylinkės teismas, kilusį autoįvykį dalinai įtakojo ir žuvusiojo R. A. sugyventinio B. S. padarytas KET pažeidimas, dėl ko, kolegijos nuomone, nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos sumą tikslinga sumažinti 2000 Lt (9000 Lt – 2000 Lt = 7000 Lt). Įvertinus tai, kad R. A. draudimo bendrovė atlygino visą Įstatymo numatytą neturtinę žalą (1726,40 Lt), pastarajai priteistinos neturtinės žalos suma taip pat mažintina – atitinkamai draudimo bendrovės atlygintai sumai (7000 Lt – 1726,40 Lt = 5273,60 Lt). Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo R. A. priteistos neturtinės žalos dydis mažinamas iki 5273,60 Lt, o skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio (BPK 328 str. 4 p.).

Tuo pačiu, kolegija, įvertinusi ankščiau minėtas ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas reikšmingas neturtinės žalos dydžio nukentėjusiajam V. S. nustatymo aplinkybes, daro išvadą, kad iš L. J. K. priteista neturtinė žala V. S. (40000 Lt) yra pagrįsta, proporcinga, atitinkanti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš specialisto išvados matyti, kad autoįvykio metu V. S. dėl atviro įspaustinio kaktikaulio lūžio, kaukolės pamato kaulų lūžio, galvos smegenų sumušimo buvo sunkiai sutrikdyta sveikata (t. 1, b. l. 35). Iš kitų byloje esančių dokumentų yra aišku, kad po sužalojimo autoįvykio metu V. S. išliko sunkios smegenų traumos periodas, potrauminė galvos smegenų astenizacija, kairio optinio nervo atrofija ir dalinė dešinio optinio nervo atrofija, jam buvo atlikta kaukolės kaulų plastikos operacija, galvos smegenų vandens šuntavimas (t. 1, b. l. 184-186; t. 2, b. l. 25). V. S. įvykio metu dar buvo nepilnametis (17 metų amžiaus). Šiuo metu jauno amžiaus (20 metų) V. S. yra neįgalus, jam nustatytas 35 procentų darbingumas (t. 2, b. l. 83), todėl, darytina išvada, kad apylinkės teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam V. S. tinkamai įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą, kolegijos manymu, dėl sužalojimų V. S. patyrė didelius išgyvenimus, skausmą, kitus sunkumus, prarado gyvenimo kokybę, o jo tolimesnė gyvenimo perspektyva išlieka neaiški. Pažymėtina ir tai, kad jokios V. S. asmeninės kaltės dėl kilusio eismo įvykio byloje nenustatyta, jis niekaip neprisidėjo dėl kilusių padarinių, todėl ir šiuo aspektu mažinti jam priteistos neturtinės žalos nėra pagrindo.

Apylinkės teismas, atidėdamas L. J. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, įpareigojo pastarąjį, kad šis iki 2009-12-01 atlygintų nukentėjusiesiems nusikaltimu padarytą neturtinę žalą. BK 75 str. 2 d. 1 d. numatyta, kad teismas gali įpareigoti atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiesiems ir V. S. įstatyminei atstovei J. S. apylinkės teismas turtinės žalos nepriteisė, o per nustatytą laikotarpį įpareigojo L. J. K. atlyginti neturtinę žalą nepagrįstai, nes, kaip minėta, toks teismo įpareigojimas nenumatytas įstatymo. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko skundžiamas nuosprendis keistinas, o minėtas įpareigojimas panaikintinas (BPK 328 str. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas, paskyręs L. J. K. laisvės atėmimo bausmę, pastarosios vykdymą atidėjo, o tai reiškia, kad nuteistasis gali išvengti realaus bausmės atlikimo. Dėl minėtų priežasčių ypatingai svarbiu svarstytinu klausimu tampa kitų Baudžiamajame įstatyme numatytų poveikio priemonių, padėsiančių pasiekti bausmės tikslus, taikymas (BK 41 str.).

Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kartu su bausme gali būti uždraudžiama naudotis tam tikra teise. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų matyti, kad apeliantas nusikaltimą padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę, todėl teismas padarė išvadą, kad tikslinga uždrausti L. J. K. vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 2 metams.

Apeliantas nusikaltimą padarė vairuodamas kelių transporto priemonę, kuomet dėl nuosprendyje nustatytų jo veiksmų vienas asmuo žuvo, o kitam – sunkiai sutrikdyta sveikata. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. L. K. praeityje nebuvo teistas, ankščiau grubių KET pažeidimų padaręs nebuvo (t. 1, b. l. 76), šeimos neturi, yra pensininkas, (duomenys neskelbtini) seniūnijos apibūdinamas, kaip ramaus būdo, sutariantis su kaimynais ir aplinkiniais (t. 1, b. l. 78). Dėl visų paminėtų aplinkybių, kolegija daro išvadą, kad J. L. K. nusikalstamą veiką padarė atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius situacijai ir jo padaryti KET pažeidimai nėra jo ankstesnio, įstatymams ir visuotinai priimtoms elgesio normoms priešingo elgesio padarinys. Kadangi nuteistasis J. L. K. dirba su žemės ūkio technika (kelių transporto priemonėmis) savo ūkyje ir taip užsidirba pragyvenimui, uždraudimas L. J. K. naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, yra susijęs su nuteistojo vykdoma darbine veikla, gyvenimo kokybe ir galimybe užsidirbti, realiai sumokėti priteistus civilinius ieškinius. Nukentėjusioji R. A. ir nukentėjusiojo V. S. įstatyminė atstovė J. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprieštaravo, kad teisė vairuoti kelių transporto priemones L. J. K. nebūtų atimta. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nėra pakankamo pagrindo taikyti apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę, uždraudžiant naudotis specialia teise – vairuoti kelių transporto priemones, nes tai nėra būtina, siekiant bausmės tikslų (BK 41 str.) ir tai neatitiktų protingumo, proporcingumo, teisingumo principų. Kadangi pirmosios instancijos teismas nesant pakankamo pagrindo paskyrė BPK 67 str. 2 d. 1 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nuosprendį.

Panaikinti L. J. K. BK 75 str. 2 d. 1 p. pagrindu paskirtą įpareigojimą iki 2009 m. gruodžio 1 d. atlyginti nukentėjusiesiems R. A. ir V. S. po 10000 Lt neturtinės žalos.

Panaikinti L. J. K. BK 68 str. pagrindu paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 2 metams.

Nukentėjusiajai R. A. priteistą iš L. J. K. neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 5273,60 Lt.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.