Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

44. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) pilietės (duomenys neskelbtini) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Migracijos departamento 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 23S76046, kuriuo jai nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje (pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

48. Prie apeliacinio skundo pareiškėja pateikė asmeninius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad jos prašymas suteikti prieglobstį argumentuotas, poreikį suteikti jai prieglobstį pagrindžia svarbi priežastis, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini).

50. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

51. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

52. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

53. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

54. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, jog 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į: a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą; c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala; d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala; e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.). Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio (persekiojimo veiksmai) 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti: a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma, tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai, kaip nurodyta a punkte.

55. Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia (be kita ko), pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas.

56. Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio (persekiojimo priežastys) 1 dalies e punkte nurodyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, atsižvelgia į šiuos veiksnius: politinių pažiūrų sąvoka visų pirma apima turimas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą tam tikru klausimu, susijusiu su 6 straipsnyje minėtais galimais persekiojimo vykdytojais ir jų politika ar metodais, nesvarbu, ar prašytojas pagal tas pažiūras, įsitikinimus ar tikėjimą ėmėsi veiksmų; 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

57. Vadovaujantis Direktyvos 2011/95/ES 9 straipsnio 3 dalimi, turi būti sąsaja tarp jos 10 straipsnyje minimų persekiojimo priežasčių (inter alia (be kita ko) politinių įsitikinimų) ir šio persekiojimo veiksmų. Kaip jau minėta, politinių įsitikinimų sąvoka yra paaiškinta Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies e punkte.

58. Europos prieglobsčio paramos biuras (European Asylum Support Office, EASO) parengtoje Tarptautinės apsaugos kvalifikavimo teisminėje analizėje (https://www.easo.europa.eu/ sites/default/files/QIP%20-%20JA.pdf), pasisakydamas dėl politinių pažiūrų aiškinimo, nurodo, jog seniai pripažįstama, kad politiniai įsitikinimai turėtų būti aiškinami plačiai, <...>, „politinių įsitikinimų“ sąvoka turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kad „politinių įsitikinimų“ plataus aiškinimo poreikis iš esmės kyla iš Pabėgėlių konvencijos vaidmens ginant pagrindines žmogaus teises, kurios, žinoma, apima teises į minties ir sąžinės, nuomonės ir žodžio bei susirinkimų ir asociacijų laisvę. Atsižvelgiant į tai, kad Direktyvoje 2011/95/ES daugiausia dėmesio skiriama politinių įsitikinimų priskyrimui asmenims (10 str. 2 d.), veiksmai gali būti laikomi politiniais atitinkamoje kilmės šalyje, nepaisant to, kad jie gali būti nežymūs ar netgi ne atvirai politiniai. Veiksmai, kurie nėra atvirai politiniai, gali apimti sergančių sukilėlių kareivių slaugą ar elgesį, kuris laikomas iššūkiu kilmės šalies valdžios institucijų vykdomai veiklai, nors jo politinis aspektas nebūtinai yra aiškiai išreikštas.

59. Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaras yra nurodęs (https://www.unhcr.org/publications/legal/5ddfcdc47/handbook-procedures-criteria-determining-refugee-status-under-1951-convention.html), kad „politinių įsitikinimų“ sąvoka kaip pagrindas pripažinti asmenį pabėgėliu, turėtų būti aiškinama plačiai, kaip apimanti bet kokią nuomonę klausimais, kuriais užsiima valstybė, valdžios institucijos, visuomenė. Ši sąvoka peržengia susitapatinimo su konkrečia politine partija ar pripažinta ideologija ribas ir gali apimti, pavyzdžiui, nuomonę apie lyčių vaidmenis. Pats faktas, jog asmuo turi politinius įsitikinimus, kurie skiriasi nuo valdžios institucijų, savaime nesudaro pagrindo prašyti pabėgėlio statuso. Esminis klausimas yra ar pareiškėjas turi – arba yra tikima, jog jis turi – įsitikinimus, kurie valdžios ar visuomenės yra netoleruojami, nepriklausomai nuo to, ar dėl šios priežasties asmuo turi pagrįstą persekiojimo baimę.

60. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Direktyvos 2011/95/ES 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje.

61. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. Migracijos departamentui, surinkta informacija apie kilmės valstybę turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti aptartų teisės aktų nuostatose: turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės valstybe sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo, Europos prieglobsčio paramos biuro (dabar – Europos Sąjungos paramos agentūra), Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės valstybėje ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1685-968/2022; kt.).

62. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama prieglobsčio, atsakovui teikė įrodymus (iš jų ir paaiškinimus), kad ji (duomenys neskelbtini), aktyviai platino informaciją socialiniuose tinkluose ir miesto gatvėse, po publikacijų socialiniame tinkle (duomenys neskelbtini) nepažįstami žmonės į jos asmeninį paštą ėmė siųsti grasinančius laiškus, kuriuose (duomenys neskelbtini), jos puslapį (duomenys neskelbtini) užblokavo, (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat nurodė, kad dėl (duomenys neskelbtini) ji buvo paprašyta išeiti iš darbo (iš (duomenys neskelbtini)), parduotuvėse, visuomeniniame transporte ir kitose viešosiose vietose ji sulaukdavo grasinimų ir įžeidinėjimų, kadangi (duomenys neskelbtini). Jai būnant Lietuvoje, (duomenys neskelbtini).

63. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjos pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti objektyvų pareiškėjos baimės faktorių, o kadangi pareiškėja per visą laiką nepatyrė realaus smurto, persekiojimo (nėra įrodyta), padarė išvadą, jog pareiškėjos baimė, kaip ji ją apibūdina, yra neapibrėžta ir hipotetinio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos nurodoma baimė dėl bendros situacijos šalyje negali būti vertinama kaip pagrįsta, taip pat pareiškėjos baimė būti persekiojamai, kurią ji sieja su baudžiamosios ar administracinės bylos iškėlimu, yra nepagrįsta, nes atsakovo tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjai dėl pasisakymų viešoje socialinėje erdvėje, kurių turinys nevertinamas kaip ekstremistinis ar teroristinis, galėtų grėsti individualaus pobūdžio persekiojimas. Pirmosios instancijos teismas taip nurodė, kad pareiškėjos platintos informacijos sklaida maža, be to, nėra duomenų, kad jos turinys būtų sudominęs (duomenys neskelbtini), o pareiškėja būtų įpareigota pašalinti (duomenys neskelbtini) paskyrą.

64. Teisėjų kolegija, vertindama tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą, akcentuoja, jog pagrįsta persekiojimo grėsmės tikimybė turi būti nustatoma, jei ji yra daugiau nei tik hipotetinė, teorinė, menka ar neapibrėžta. Įrodinėjimo lygis yra pakankamas, jeigu įrodoma nors ir labai maža, tačiau galinti realiai nutikti persekiojimo grėsmės tikimybė.

65. Įvertinus atsakovo Sprendime nurodytą informaciją apie pareiškėjos kilmės valstybę, kurią nurodo ir pareiškėja apeliaciniame skunde, taip pat atsižvelgus į Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir Agentūra) 2022 m. gruodžio mėnesio gide apie (duomenys neskelbtini) nurodomą informaciją bei (duomenys neskelbtini) duomenis, iš kurių matyti, kad yra sulaikomi asmenys dėl (duomenys neskelbtini), darytina išvada, jog atsakovas, priimdamas Sprendimą, išsamiai ir detaliai neįvertino pareiškėjos individualios situacijos ir jos nurodomų aplinkybių be pateiktų įrodymų apie jai galimą grėsti persekiojimą kilmės šalyje.

66. Agentūros 2022 m. gruodžio mėnesio gide apie (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad (duomenys neskelbtini).

67. Agentūros (duomenys neskelbtini) parengtame raporte nurodoma, kad (duomenys neskelbtini).

68. Raporte taip pat nurodyta, kad šaltiniai pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini).

69. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui nagrinėjant pareiškėjos prašymą buvo teikiami įrodymai apie jos (duomenys neskelbtini), pareiškėja yra pateikusi įrodymus, jog (duomenys neskelbtini), darytina išvada, kad atsakovas turėjo aiškintis, ar pareiškėjos atveju egzistuoja būtini politinių pažiūrų sąvokos elementai, jog būtų nustatytos persekiojimo priežastys, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio 1 dalies e punktą. Taigi atsakovas turėjo įsitikinti, arba kad pareiškėja iš tikrųjų yra aptariamų politinių pažiūrų, arba kad pagrįsta manyti, jog persekiojimo vykdytojas pareiškėjai priskiria tokias pažiūras. Akcentuotina, kad tokio pobūdžio vertinimas turėjo būti atliekamas individualiai ir jį atliekant turėjo būti atsižvelgiama į pareiškėjos individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, į naujausią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje. Pažymėtina, kad ypač detaliai ir įdėmiai turėjo būti vertinami pareiškėjos paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini) bei turi būti įvertintas kartu su kitais įrodymais ir pareiškėjos pateikta (duomenys neskelbtini) kopija, nes šis įrodymas leidžia daryti prielaidą, kad pareiškėja yra identifikuota kaip asmuo, kuris galėtų būti baudžiamas kilmės valstybėje.

70. EŽTT 2022 m. kovo 22 d. sprendime byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą byloje (pareiškimo Nr. 55978/20) pažymėjo, kad nors iš tiesų praeityje nutikęs persekiojimas ar netinkamas elgesys stipriai pakreipia vertinimą, kad asmeniui iš tiesų gali kilti grėsmė būti persekiojamam ir ateityje, tokios informacijos nebuvimas nėra lemiamas kriterijus. Dėl to tai, kad patikimai nebuvo nustatyta, jog praeityje su pareiškėjais buvo netinkamai elgiamasi arba grasinama jų kilmės valstybėje, nėra lemiama, sprendžiant dėl tikros grėsmės patirti netinkamą elgesį asmens išsiuntimo atveju (sprendimo 81–82 p.). Šioje byloje EŽTT taip pat akcentavo, kad tikros grėsmės buvimo vertinimas privalo būtinai būti griežtas ir jis turi koncentruotis į numatomas pasekmes, kurias sukeltų pareiškėjo išsiuntimas (minėto sprendimo 88 p.). Šios pasekmės vertintinos bendros situacijos ir pareiškėjo individualių aplinkybių kontekste (EŽTT didžiosios kolegijos 2016 m. kovo 23 d. sprendimas byloje F. G. prieš Švediją (pareiškimo Nr. 43611/11).

71. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjos prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl atsakovo taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. 23S76046 ir įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos (duomenys neskelbtini) prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas neskundžiamas.