Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Jurgitai Mazurkevičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui – N. Š. (N. Š.), pareiškėjo atstovei – Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos teisininkei Gemai Zapasnykienei, atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei – šios institucijos Valdymo organizavimo skyriaus Teisės poskyrio vyriausiajai specialistei Aušrai Gecevičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – N. Š., atstovaujamo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos, skundą atsakovams – Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių yra priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnyje (2002 m. liepos 5 d. redakcija) nustatyta, kad priedai skiriami už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją, už laipsnį arba tarnybinį rangą, o priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka bei negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pareiškėjas nurodė, kad valstybės tarnautojams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, kurios turi būti suformuluotos raštu, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalis), ir kad minėtos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos (Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statutas) (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) įtvirtinta analogiška nuostata pareigūnams: Statute nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, kurios turi būti suformuluotos raštu, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (38 straipsnio 1 dalis), ir kad mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos (38 straipsnio 5 dalis). Taip pat Statuto 36 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnų profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, to paties straipsnio 5 dalis nustato pareiginės algos priedų dydžius už kvalifikacines kategorijas, o 36 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį suma negali viršyti 55 procentų pareiginės algos.

Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ nurodė, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Pareiškėjo nuomone, Valstybės tarnybos įstatyme bei Vidaus tarnybos statute nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti jam visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, pažeidžia valstybės garantuojamą kiekvieno žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis), konstitucinį visų asmenų lygybės principą (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat tokia teisinė situacija sudarė prielaidas teisės aktais pažeisti konstitucinę nuosavybės teisę (Konstitucijos 23 straipsnis).

Pažymėtina, kad minėtas pareiškėjo prašymas buvo patenkintas: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 2 d. nutartimi (b. l. 41-46) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime (b. l. 49-57) nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

III

Pagal Konstitucijos 7 straipsnį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Tačiau Konstitucijos 7 straipsnio nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei Konstitucinio Teismo nutarimų teisinę galią. Remiantis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 straipsnis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymas išimtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikia Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui. Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, nėra įgaliota. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis). Todėl darytina išvada, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos prieštarauja Konstitucijai, tol Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Vilniaus apskrities VPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas – Vilniaus apskrities VPK, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

2. Tokio pobūdžio reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas darbdaviui, t. y. Vilniaus apskrities VPK, o ne atsakovui – Lietuvos valstybei. Tai grindžiama suformuota teismų praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje nurodyta, kad tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Šioje byloje teismas padarė išvadą, kad ginčuose dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos tinkamas atsakovas yra valstybės tarnautojo darbdavys, nesumokėjęs jam priklausančio darbo užmokesčio.

1. Teismo posėdyje pareiškėjas – N. Š., pareiškėjo atstovė – Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos teisininkė Gema Zapasnykienė (2009 m. liepos 1 d. įgaliojimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 140)), remdamiesi skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė – šios institucijos Valdymo organizavimo skyriaus Teisės poskyrio vyriausioji specialistė Aušra Gecevičienė (2010 m. sausio 4 d. įgaliojimas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 141)), remdamasi atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius ir reglamentavusius teisės aktus,konstatuoja :

Motyvuojamoji dalis

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo teisėtumo ir neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nuostatomis, neišmokėjo pareiškėjui – N. Š. laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d. 4 638,32 Lt (keturių tūkstančių šešių šimtų trisdešimt aštuonių litų ir trisdešimt dviejų centų) darbo užmokesčio nepriemokos (b. l. 131-133, 163). Dėl laikotarpio, už kurį buvo neišmokėta minėta suma, bei neišmokėtos sumos dydžio ginčo šioje administracinėje byloje nėra.

2. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o šio straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareginės algos.

Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16¹, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26¹, 43¹ straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymą, kurio 6 straipsniu buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos; į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

3. Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

4. Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 2 d. nutartimi (b. l. 41-46) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime (b. l. 49-57) nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau, pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

5. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo ribą. Tai galėjo būti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus apskrities VPK už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams. Kaip minėta, atsakovas – Vilniaus apskrities VPK fakto, kad nėra su pareiškėju pilnai atsiskaitęs, neneigia ir neginčija skunde nurodomos sumos.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti (teismas įvertina Konstitucinio Teismo teisėjos atskirąją nuomonę (b. l. 60-62) bei jos pagrindu gautą medžiagą (b. l. 69-129), taip pat atsakovo atstovės teismo posėdyje pateiktą medžiagą (b. l. 165-178)). Remiantis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais ir įvertinus tai, kad tinkamas darbo užmokesčio apmokėjimas yra darbdavio pareiga, atmestini atsakovų – Vilniaus apskrities VPK bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens – Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose nurodyti argumentai, kad, ribodami darbo užmokesčio apmokėjimą, jie vadovavosi įstatymais. Kaip jau buvo paminėta, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama bei atliekamos papildomos užduotys viršijant nustatytą darbo trukmę taip, kad neviršytų nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis daroma išvada, kad už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį, o būtent – Vilniaus apskrities VPK. Tokiu būdu atmestinas atsakovo – Vilniaus apskrities VPK atstovės argumentas, kad Vilniaus apskrities VPK yra netinkamas atsakovas ir, skundo tenkinimo atveju, sumą galima būtų priteisti tik iš atsakovo – Lietuvos valstybės. Dėl šių priežasčių teismas daro išvadą, kad skundas antrojo atsakovo – Lietuvos valstybės – atžvilgiu atmestinas (esant šioms aplinkybėms, skundas tenkintinas iš dalies).

6. Pažymėtina, kad, kaip minėta, šioje administracinėje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 2 d. nutartimi (b. l. 41-46) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) neprieštaravo/-auja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, 23 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ypač pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi su prašymu apginti jo pažeistas teises dar iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo, t. y. jo skundas teisme gautas dar 2008 m. balandžio 11 d. (b. l. 2-5), kuriame jis traktavo, kad jo teisės dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies buvo pažeistos jau iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo ir paskelbimo, todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje yra išaiškinta Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia neįvykdytiems sprendimams, konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas šioje administracinėje byloje turi ex tunc (atgalinį, galiojantį nuo pradžios) poveikį. Todėl atsakovų – Vilniaus apskrities VPK bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, argumentai, kad šioje administracinėje byloje negalima taikyti Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

7. Pažymėtina, kad pareiškėjas – N. Š. prašo teismą neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką priteisti nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 12 d. Minėtas laikotarpis neviršija trejų metų (Darbo kodekso 298 straipsnis). Dar daugiau, atsakovės – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, argumentai, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis), yra nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis: priešingai, N. Š. į teismą kreipėsi 2008 m. balandžio 11 d. (skundas (b. l. 2-5)), todėl laikytina, kad senaties termino jis nepraleido.

8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – N. Š. skundas tenkintinas iš dalies: N. Š. iš atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistina 4 638,32 Lt (keturių tūkstančių šešių šimtų trisdešimt aštuonių litų ir trisdešimt dviejų centų) darbo užmokesčio nepriemoka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo – N. Š. (N. Š.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui – N. Š. (N. Š.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 4 638,32 Lt (keturių tūkstančių šešių šimtų trisdešimt aštuonių litų ir trisdešimt dviejų centų) darbo užmokesčio nepriemoką.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.