- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-28
- Bylos Nr.
- 2A-245-823/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-08811-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- „Swedbank lizingas“
- Atsakovas
- A. K.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Minaukslita“
- Kategorijos
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ir atsakovės A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo BUAB „Minaukslita“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės A. K. priteisti 7 113,29 Lt nesumokėtų mokėjimų (2 613,29 Lt palūkanų ir 4 500 Lt baudos), 11 215,78 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, 5 011,72 Lt papildomų išlaidų, 241,31 Lt palūkanų įmokų po sutarčių nutraukimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad su trečiuoju asmeniu UAB „Minaukslita“ (klientu) sudarė Lizingo sutartis Nr. LT051928, LT055841, LT060322 ir LT060323, pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš kliento nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti ir valdyti klientui su sąlyga, kad klientas sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, tačiau klientas nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal sutartis, todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovas ir atsakovė A. K. 2010 m. gruodžio 21 d. sudarė Laidavimo sutartis Nr. LT051928/L, LT055841/L, LT06032/L ir LT060323/L, pagal kurias atsakovė įsipareigojo įvykdyti kliento UAB „Minaukslita“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles pagal Lizingo sutartis Nr. LT051928, LT055841, LT060322 ir LT060323. 2011 m. spalio 20 d. ieškovas trečiajam asmeniui UAB „Minaukslita“ išsiuntė pretenziją, reikalaudamas sumokėti susidariusį įsiskolinimą iki 2011 m. lapkričio 5 d. ir įspėjo dėl galimo sutarčių nutraukimo. UAB „Minaukslita“ neįvykdžius ieškovo pretenzijoje nurodyto reikalavimo, 2012 m. liepos 11 d. ieškovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo sumokėti susidariusį įsiskolinimą bei grąžinti lizingo sutarčių pagrindu valdytą ir naudotą turtą. UAB „Minaukslita“ įpareigojimo padengti susidariusį įsiskolinimą neįvykdė. Remdamasis sudarytomis laidavimo sutartimis, ieškovas pareikalavo atsakovės A. K. įvykdyti UAB „Minaukslita“ neįvykdytas prievoles pagal lizingo sutartis, tačiau atsakovė savo įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis taip pat neįvykdė.
Atsakovė A. K. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad lizingo sutartys su UAB „Minaukslita“ buvo nutrauktos 2012 m. liepos 11 d., todėl tą dieną baigėsi ir laidavimo sutarčių galiojimas. Ieškovas išieškojimą į laiduotoją turėjo nukreipti per tris mėnesius nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos - iki 2012 m. spalio 11 d. Atsakovė taip pat nurodė, kad nėra aišku, kaip buvo paskaičiuoti transporto priemonių pardavimo kaštai, ir kodėl jie buvo įtraukti į ieškovo sąskaitą. Iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ iš lizingo gavėjo atsiimtas transporto priemones pardavinėjo kaip savas, tačiau ieškovui išrašė sąskaitą už teiktą paslaugą – turto pardavimą. Toks ieškovo ir transporto priemonių pardavėjo susitarimas nesukuria jokių prievolių laiduotojui, kadangi laiduotojas atsako tik už lizingo gavėjo veiksmus. Ieškovas nepagrįstai padidino nuostolius iš transporto priemonių pardavimo. Be to, transporto priemonės UAB „Baltijos realizacijos centras“ buvo parduotos mažesnėmis nei rinkos kainomis. Ieškiniams dėl baudos išieškojimo ieškinio senaties terminas yra 6 mėnesiai, ir ieškovas šį terminą yra praleidęs.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 13 d sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovo naudai iš atsakovės 16 940,30 Lt skolą (9 491,77 Lt patirto nuostolio pardavus transporto priemones, 241,31 Lt palūkanų, 4 593,93 Lt papildomų išlaidų ir 2 613,29 Lt palūkanų), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. kovo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 508 Lt bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės A. K. 50 Lt pašto išlaidų valstybės naudai; priteisė iš ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB 13 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas nurodė, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Laidavimo sutarčių 22 punktu šalys aiškiai susitarė, kad sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį. CK 6.123 straipsnio 1 dalis numato, jog prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Lizingo sutarčių 11.2.2, 11.2.3 punktų nuostatos leidžia teigti, kad, nutraukus lizingo sutartį, klientas turi prievolę sumokėti visą įsiskolinimą bei atlyginti nuostolius. Trečiojo asmens prievolės pagal sudarytas lizingo sutartis nėra įvykdytos, nėra pasibaigusios, todėl laidavimo sutartys taip pat galioja.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovas teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius jo realiai patirtų nuostolių dydį realizavus lizingo sutarčių dalyku buvusį turtą. Atsakovei teigiant, kad šis turtas buvo parduotas per pigiai, būtent atsakovei tenka procesinė pareiga įrodyti, kad ieškovas, parduodamas turtą, nesielgė sąžiningai ir protingai, nesiėmė visų priemonių turtą parduoti didesne kaina. Ieškovas pateikė įrodymus apie konkrečius rinkos sąlygomis sudarytus sandorius, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuose sandoriuose netinkamai nustatyta turto pardavimo kaina. Pagal ieškovo ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ sudarytas Bendradarbiavimo sutartis šalys susitarė dėl bendradarbiavimo parduodant iš buvusių klientų atsiimtas ieškovui priklausančias komercines transporto priemones bei lengvuosius automobilius. Nurodytų sutarčių pagrindu ieškovas gavo visą paslaugų paketą, už kurį privalėjo sumokėti sutartyje nustatyto dydžio atlygį, apskaičiuojamą procentu nuo turto pardavimo kainos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra finansų įstaiga, kurios pagrindinė veikla yra finansavimo teikimas savo klientams, ieškovas nėra profesionalus turto pardavėjas, esant poreikiui parduoti turtą, ieškovas kreipiasi į tokia veikla užsiimančias įmones, o už suteiktas paslaugas privalo sumokėti sutarto dydžio atlygį. Toks ieškovo elgesys laikytinas sąžiningu, racionaliu ir pagrįstu verslo logika, o ieškovo patirtos išlaidos, parduodant atsiimtas transporto priemones, laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl pripažintinos ieškovo nuostoliais, kuriuos šiuo atveju privalo atlyginti atsakovė.
Teismas pažymėjo, kad akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipimas reikalavimas – į skolininką bankroto byloje, ar į laiduotoją atskiroje civilinėje byloje. Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi patvirtino ieškovo 23 641,93 Lt dydžio finansinį reikalavimą BUAB „Minausklita“, susidedantį iš 9 491,77 Lt dėl patirto nuostolio pardavus transporto priemones, 4 593,93 Lt papildomų išlaidų, 241,31 Lt palūkanų, 4 500 Lt baudos ir 2 613,29 Lt palūkanų ir 2 201,63 Lt delspinigių. Kadangi atsakovė yra laiduotoja, o laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, šiuo atveju - BUAB „Minausklita“, prievolės dydžio, teismas sumažino atsakovo prašomą priteisti patirtų nuostolių ir papildomų išlaidų dydį iki BUAB „Minaukslita“ bankroto byloje patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžio.
Teismas nurodė, kad CK 6.82 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laiduotojas turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę. Bauda pagal lizingo sutarties bendrąsias sąlygas už draudimo sutarties kopijų nepristatymą UAB „Minaukslita“ paskirta 2012 m. gegužės 29 d. Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi 4 500 Lt bauda buvo įtraukta į ieškovo kreditorinio reikalavimo sumą ir trečiojo asmens atstovė jos neginčijo. Laiduotoja, t.y. atsakovė, nedalyvavo Kauno apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. B2-2607-527/2012 procese, todėl apie atsakovei pareikštą reikalavimą priteisti iš jos 4 500 Lt baudą tapo žinoma tik pareiškus ieškinį šioje civilinėje byloje. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad atsakovės atstovo prašymas taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui priteisti 4 500 Lt baudą yra pagrįstas ir šis reikalavimas atmestinas dėl senaties.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė A. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 rugsėjo 13 d. sprendimo dalį dėl 14 085,70 Lt (nuostolio iš turto pardavimo bei papildomų išlaidų) priteisimo ir šioje dalyje ieškinį atmesti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovas savo ieškinyje patvirtino, kad lizingo sutartys buvo nutrauktos 2012 m. liepos 11 d., todėl tą dieną baigėsi laidavimu užtikrinta prievolė ir laidavimo sutarties galiojimas. Atsižvelgiant į CK 6.88 straipsnį, ieškovas nukreipti išieškojimą į atsakovę turėjo iki 2012 m. spalio 11 d.
2) Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės 4 593,93 Lt papildomų išlaidų, susijusių su transporto priemonių pardavimu. Šios sumos iš atsakovės priteistos nepagrįstai. Bendradarbiavimo sutarties tarp UAB „Baltijos realizacijos centras“ ir „Swedbank lizingas“, UAB 4.1 punkte nurodyta, kad partneris gauna 5 proc. nuo turto pardavimo kainos kai suranda turto pirkėją. Tos pačios sutarties 3.6 punktas leidžia UAB „Baltijos realizacijos centras“ pačiam įsigyti transporto priemones, tačiau šiuo atveju 5 proc. mokestis neturi būti taikomas. Dėl aplaidaus ieškovo elgesio trečiasis asmuo uždirbo du kartus: pirmą kartą už tai, kad neatlikdamas jokių veiksmų pasiėmė 5 proc. mokestį nuo pardavimo kainos, ir antrą kartą savo vardu parduodamas transporto priemones. Kadangi ieškovas tiesiogiai trečiajam asmeniui pardavė transporto priemones, ieškovo sumokėti pinigai trečiajam asmeniui nelaikytini būtinosiomis išlaidomis, susijusiomis su lizingo sutartimi, ir atsakovė, kaip laiduotoja, jų neprivalo dengti.
3) Ieškovas privalėjo padaryti viską, kad turtas būtų parduotas už maksimaliai didžiausią kainą. Šiuo atveju ieškovas to nedarė ir nesistengė daryti. Ieškovas netinkamai atliko savo pareigą – didžiausia kaina parduoti transporto priemones, ir tik dėl savo neveikimo ieškovas patyrė nuostolius, kuriuos nori prisiteisti iš atsakovės. Ieškovas transporto priemones pardavė mažesnėmis negu rinkos kainomis, nes šias transporto priemones pardavė UAB „Baltijos realizacijos centras“, o pastaroji jas dienos bėgyje perpardavė, uždirbdama virš 8 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Atsakovė nepagrįstai ignoruoja faktą, kad Laidavimo sutarčių 21 punkte šalys aiškiai susitarė, jog sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia jomis užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartis. Įstatymas nenumato, kad vienašališkai nutraukus tam tikrą sutartį visos prievolės pagal tokią sutartį pasibaigia. BUAB „Minaukslita“ prievolės pagal sudarytas lizingo sutartis nėra įvykdytos, vadinasi, nėra pasibaigusios, todėl Laidavimo sutartys taip pat galioja.
2) Ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui 2009 m. kovo 6 d. bei 2009 m. birželio 26 d. su UAB „Baltijos realizacijos centras“ sudarytų Bendradarbiavimo sutarčių kopijas. Minimų Bendradarbiavimo sutarčių pagrindu UAB „Baltijos realizacijos centras“ suteikė ieškovui visą paketą paslaugų, susijusių su iš buvusių lizingo gavėjų atsiimto turto pardavimu. Tai, kad nurodytos paslaugos buvo realiai suteiktos ieškovui, patvirtina ne tik pirmosios instancijos teismui pateiktos PVM sąskaitų-faktūrų bei jų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijos, bet ir teismui pateiktos UAB „Baltijos realizacijos centras“ atliktos turto vertinimo ataskaitos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas turi teisę reikalauti atlyginti realiai patirtas išlaidas. Ieškovo elgesys buvo sąžiningas, racionalus ir pagrįstas verslo logika. Partnerio pagalba ieškovas pasiekė savo tikslą – parduoti turtą, todėl už partnerio suteiktas paslaugas ieškovas turėjo sumokėti sutarto dydžio atlygį. Nėra svarbu, ar tam tikras turtas yra parduodamas pačiam partneriui, ar kitam asmeniui, nes partneris paslaugas ieškovui suteikia prieš turto pardavimą, o šalių sutarimu atlyginimą už suteiktas paslaugas partneris gauna kai ieškovas pasiekia savo tikslą parduoti turtą.
3) Atsakovė privalėjo įrodyti, kad ieškovas nesąžiningu elgesiu prisidėjo prie patirtų nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo. Ieškovo įsitikinimu, šios aplinkybės byloje nebuvo įrodytos – parduodamas turtą ieškovas elgėsi sąžiningai ir laikėsi sąžiningos dalykinės praktikos. Atsakovė neįrodė, kad ieškovas žinojo apie galimybę parduoti turtą brangiau, ar gavo naudos iš to, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ pardavė turtą brangiau.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti, ieškovo ieškinį tenkinant visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Kadangi ieškovas ir atsakovė susitarė dėl solidariosios laiduotojo ir pagrindinio skolininko atsakomybės, ieškovas apskritai neturėjo pareigos reikšti reikalavimų pagrindinio skolininko bankroto byloje, o tai, kad bankroto byloje buvo patvirtinti kitokio dydžio finansiniai reikalavimai, negali būti pagrindu mažinti solidariojo skolininko atsakomybę. Pirmosios instancijos teismui buvo paaiškinta, kodėl susidarė nurodytas skirtumas – BUAB „Minaukslita“ bankroto byloje buvo pareikšti reikalavimai tik pagal tris Lizingo sutartis ir nurodyta, kad reikalavimai bus patikslinti po to, kai bus parduotas Lizingo sutarties Nr. LT051928 dalyku buvęs turtas. Ieškinys atsakovei pareikštas jau po minėto turto pardavimo, todėl atsakovei pareikšti reikalavimai pagal visas keturias Lizingo sutartis.
2) Ieškovas reikalavimus dėl baudos BUAB „Minaukslita“ pareiškė nepraleidęs ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties BUAB „Minaukslita“ neturėjo galimybės gintis nuo pareikšto reikalavimo ieškinio senatimi. Šešių mėnesių ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas 2012 m. rugsėjo 24 d., ieškovui pareiškus kreditorinį reikalavimą. Nutrauktas ieškinio senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo 2012 m. gruodžio 3 d. Kauno apygardos teismo nutarties įsiteisėjimo. Ieškinys atsakovei pareikštas 2013 m. gegužės 8 d., t.y. nepraleidus ieškinio senaties termino.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė A. K. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Pagrindinio skolininko skola nustatoma patvirtinto kreditorinio reikalavimo dydžiu. Laiduotojas yra atsakingas tik tiek, kiek yra atsakingas skolininkas. Nepateikus kreditorinio reikalavimo, negalima išieškoti iš skolininko, o tai reiškia, kad negalima išieškoti ir iš laiduotojo.
2) Laiduotojas nėra atsakingas už skolininko sprendimą nedrausti transporto priemonių, už kurį jam skirta bauda, nes apie šį sprendimą negalėjo ir neprivalėjo žinoti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320) straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė, todėl toliau pasisakys dėl apeliaciniuose skunduose nurodytų ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl laidavimo pasibaigimo
Apeliantės (atsakovės) teigimu, lizingo sutarčių nutraukimo dieną baigėsi laidavimu užtikrinta prievolė ir Laidavimo sutarčių galiojimas. Kolegija su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka.
Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 straipsnio 1 dalyje – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatą, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Kaip pagrįstai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, tuo atveju, kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, CK 6.88 straipsnis negali būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).
Laidavimo sutarčių 22 punktais ieškovas ir atsakovė susitarė, kad laidavimo sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį, t.y. laidavimas galioja iki visiško juo užtikrintos prievolės įvykdymo. Ieškovas pagrįstai nurodo, kad, nutraukus lizingo sutartis prieš terminą, lizingo sutartys pasibaigia, tačiau tai nereiškia, kad pasibaigia lizingo gavėjo prievolės pagal lizingo sutartis. Pagal CK 6.221 straipsnio nuostatą, teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas, sutarties nutraukimas nepanaikina. Lizingo gavėjo prievolės ieškovui pasibaigtų, kai ieškovui būtų atlyginti nuostoliai, kurie jį grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį (Lizingo sutarčių 11.2.3 punktai). Laidavimo sutartimis atsakovė prisiėmė įsipareigojimą atsakyti ieškovui už šių lizingo gavėjo prievolių vykdymą (Laidavimo sutarčių 11 punktai).
Kadangi lizingo gavėjas sumų, kurios ieškovą grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartis, nėra sumokėjęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad laidavimu užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį nėra pasibaigusi, o tuo pačiu nėra pasibaigęs ir laidavimas.
2. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl dalies nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų priteisimo
Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu sumažindamas ieškovo reikalaujamą priteisti nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų sumą, tokį savo sprendimą grindė tuo, kad laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio ir priteisdamas ieškovui atitinkamas sumas vadovavosi Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi, kuria patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas UAB „Minaukslita“ bankroto byloje.
Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Minaukslita“ bankroto byloje pareiškė kreditorinį reikalavimą, kurį sudarė (nuostolių ir papildomų išlaidų atlyginimo dalyje) 9 491,77 Lt nuostolio iš turto pardavimo pagal lizingo sutartis Nr. LT060323, LT060322 ir LT055841 (12 481,15+2 086,95-5 076,33), 2 417,70 Lt papildomų išlaidų pagal lizingo sutartis Nr. LT060323, LT060322 ir LT055841 (940+1 054,91+417,79) (b.l. 102, t. I). Vėliau, patikslinęs reikalavimą, ieškovas į jį įtraukė ir 2 181,23 Lt išlaidų pagal UAB „Kodera“ 2012 m. rugpjūčio 2 d. sąskaitą faktūrą (b.l. 63, 105, t. I), kuri nagrinėjamos bylos ieškiniu priskirta lizingo sutarčiai Nr. LT51928 (b.l. 62, t. I). Šios ieškovo reikalaujamos sumos buvo patvirtintos Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi UAB „Minaukslita“ bankroto byloje.
Nagrinėjamoje byloje be jau paminėtų sumų, patvirtintų Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi, ieškovas pareiškė reikalavimą dėl nuostolio iš turto pardavimo pagal lizingo sutartį Nr. LT51928 (1 724,01 Lt) ir 417,79 Lt šio turto pardavimo išlaidų (b.l. 62, 52, t. I). Šių reikalavimų UAB „Minaukslita“ bankroto byloje ieškovas nebuvo pareiškęs.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio, tačiau nepagrįstai neįvertino to, kad UAB „Minaukslita“ bankroto byloje pagrindinio skolininko prievolės apimtis buvo nustatyta tik jam pareikštų reikalavimų ribose, ir tik šiose ribose turėjo būti sprendžiama dėl pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybės dydžio sutapties. Ieškinio reikalavimų dalis šioje byloje, sutampanti su UAB „Minaukslita“ bankroto byloje pareikštais reikalavimais, nėra didesnė nei buvo patvirtinta Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi, ir sudaro atitinkamai 9 491,77 Lt nuostolio iš turto pardavimo ir 4 593,93 Lt papildomų išlaidų. Dėl likusios ieškinio reikalavimo dalies - 1 724,01 Lt nuostolio iš turto pardavimo ir 417,79 Lt papildomų išlaidų, Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi nespręsta, kadangi toks reikalavimas UAB „Minaukslita“ bankroto byloje nebuvo pareikštas. Ieškovo reikalavimas šioje dalyje UAB „Minaukslita“ bankroto bylą nagrinėjančio teismo nebuvo pripažintas nepagrįstu.
Pagal į bylą pateiktas laidavimo sutartis, atsakovė A. K. atsako ieškovui kaip solidarioji skolininkė. Vadovaujantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, jeigu skolininkų pareiga yra solidari, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to tiek ją visą, tiek jos dalį. Atsižvelgiant į paminėtą įstatymo nuostatą, ieškovas pagrįstai teigia, kad jis galėjo savo pasirinkimu pareikšti reikalavimus tiek UAB „Minaukslita“, tiek atsakovei, be to, tiek visus reikalavimus, tiek jų dalį, o tai, kad reikalavimo dėl 1 724,01 Lt nuostolio iš turto pardavimo ir 417,79 Lt papildomų išlaidų priteisimo jis nebuvo pareiškęs UAB „Minaukslita“ bankroto byloje, neatima jam teisės šį reikalavimą reikšti solidariajam skolininkui – laiduotojai. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo reikalaujama priteisti nuostolių iš turto pardavimo ir papildomų išlaidų suma sumažinta atsižvelgiant į UAB „Minaukslita“ bankroto byloje patvirtintą ieškovo kreditorinį reikalavimą, kolegijos pripažįstama nepagrįsta.
Atsakovė, teigdama, kad ieškovas negali reikšti reikalavimų jai, jei nėra šių reikalavimų pareiškęs pagrindiniam skolininkui, netinkamai aiškina skolininkų atsakomybę kreditoriui solidariosios prievolės atveju. Kitaip nei esant subsidiariai atsakomybei, solidariosios atsakomybės atveju teisė pasirinkti, kuriam iš solidariųjų skolininkų reikšti ieškinį (tik pagrindiniam skolininkui, tik laiduotojui ar abiems kartu), priklauso kreditoriui. Prievolę kreditoriui įvykdęs solidarusis laiduotojas įgyja regreso teisę į pagrindinį skolininką (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.83 straipsnio 3 dalis).
Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl baudos priteisimo atmetė remdamasis ieškinio senatimi. Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti ieškovo buvo praleistas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl baudos pareikšti ieškovui prasidėjo 2012 m. gegužės 29 d., t.y. pasibaigus atitinkamos sąskaitos apmokėjimo terminui (b.l. 51, t. I). Taigi, 6 mėnesių ieškinio senaties terminas baigėsi 2012 m. lapkričio 29 d. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovas pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Minaukslita“ bankroto byloje, taip pat ir reikalavimą dėl baudos priteisimo, pareiškė 2012 m. rugsėjo 24 d. (b.l. 104-106, t. I), t.y. reikalavimas dėl baudos priteisimo pagrindiniam skolininkui pareikštas nepasibaigus ieškinio senaties terminui.
Vadovaujantis CK 1.130 straipsnio 1, 3 dalimis, ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka nutraukia ieškinio senaties terminą. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Vadovaujnatis CK 6.16 straipsnio 1 dalimi, solidariosios prievolės atveju veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais.
Ieškovas pagrįstai teigia, kad kreditorinių reikalavimų pareiškimas bankroto byloje tuo atveju, kai skolininkas yra bankrutuojanti įmonė, atitinka ieškinio pareiškimą įstatymų nustatyta tvarka CK 1.130 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi būtent tokią specialią kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūrą numato Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Taigi, ieškovui pareiškus reikalavimą UAB „Minaukslita“ bankroto byloje, ieškinio senaties termino eiga nutrūko tiek UAB „Minaukslita“, tiek atsakovės atžvilgiu, ir prasidėjo iš naujo įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarčiai. Kadangi ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas 2013 m. kovo 15 d. (b.l. 1, t. I), ieškovas, pareikšdamas ieškinį, 6 mėnesių ieškinio senaties termino nepraleido, todėl reikalavimas dėl baudos priteisimo šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo atmestas nepagrįstai.
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad laidavimas neapima jos atsakomybės už baudą. Su šiuo argumentu nėra pagrindo sutikti. Kaip matyti iš į bylą pateiktų laidavimo sutarčių, atsakovė įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidarioji skolininkė tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip pagrindinis skolininkas (turto išpirkimo įmokos, palūkanų įmokos, bei baudos ir delspinigiai, pažeidus Lizingo sutarties sąlygas) (b.l. 12, 23, 38, t. I). Lizingo gavėjo įsipareigojimas nedelsiant pateikti lizingo bendrovei draudimo sutarties (poliso) kopijas ir bauda už šio įsipareigojimo nevykdymą numatyta Lizingo sutartyse (Lizingo sutarčių 9.6, 8.3.1 punktai), taigi atsakovė, pasirašydama Laidavimo sutartis, prisiėmė pareigą atsakyti ieškovui ir už nurodytos baudos sumokėjimą.
Ieškovo reikalavimą šioje dalyje (ir atitinkamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį) atsakovė ginčija remdamasi tuo, kad turtas ieškovo buvo parduotas mažesne nei rinkos kaina.
CK 6.574 straipsnio nuostata suteikia lizingo davėjui teisę į nuostolių, kurių jam, nors ir sąžiningai bei protingai besielgiant, nepavyko išvengti, atlyginimą. Civilinėje teisėje galioja bendra civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningumo prezumpcija, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, ieškovui pateikus teismui duomenis apie jo realiai patirtą nuostolį, t.y. turto realizavimo kainą, procesinė pareiga įrodyti, kad ieškovas, parduodamas lizinguotą turtą, nesielgė sąžiningai ir protingai, nesiėmė visų priemonių turtui parduoti didesne kaina, ir dėl to negali reikalauti iš atsakovės nurodyto kainos skirtumo, tenka savo atsikirtimą šia aplinkybe grindžiančiai atsakovei. Atsakovės teigimu, tai, kad turtas parduotas mažesne nei rinkos kaina, patvirtina tai, jog minėtas turtas buvo beveik išsyk perparduotas brangiau tretiesiems asmenims.
Byloje nustatyta, kad ieškovas iš lizingo gavėjo atsiimtas transporto priemones 2012 m. lapkričio 22 d., 2012 m. rugsėjo 18 d., 2012 m. rugsėjo 6 d. sutartimis pardavė UAB „Baltijos realizacijos centras“ (b.l. 53-60, t. I), o UAB „Baltijos realizacijos centras“ šias transporto priemones perpardavė tretiesiems asmenims:
1) Vilkikas Iveco, id. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Baltijos realizacijos centras“ parduotas 2012 m. rugsėjo 6 d. už 21 098,33 Lt su PVM. (b.l. 57, t. I). Tą pačią dieną UAB „Baltijos realizacijos centras“ šią transporto priemonę pardavė už 24 650 Lt su PVM (b.l. 18, t. II).
2) Vilkikas Iveco 440E47, id. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Baltijos realizacijos centras“ parduotas 2012 m. lapkričio 22 d. už 8 355,78 Lt su PVM (b.l. 53, t. I). Tą pačią dieną UAB „Baltijos realizacijos centras“ šią transporto priemonę pardavė už tokią pat kainą - 8 355,78 Lt su PVM (b.l. 26, t. II)
3) Automobilis Lexus RX300, id. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Baltijos realizacijos centras“ parduotas 2012 m. rugsėjo 18 d. už 18 800 Lt su PVM (b.l. 55, t. I) (vertė be PVM – 15 537,19 Lt). UAB „Baltijos realizacijos centras“ šią transporto priemonę 2012 m. rugsėjo pardavė už 4 500 EUR (15 537, 6 Lt) be PVM (b.l. 45-46, t. II). Likusi muitinės vertės deklaracijoje (b.l. 50, t. II) nurodyta suma pagal pateiktą sąskaitą yra transporto ir remonto išlaidos.
4) Priekaba KRONE SDP27, id. Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovo UAB „Baltijos realizacijos centras“ parduotas 2012 m. rugsėjo 18 d. už 8 355,78 Lt su PVM (b.l. 59, t. I) (vertė be PVM – 6 905,6 Lt). UAB „Baltijos realizacijos centras“ šią transporto priemonę 2012 m. rugsėjo 19 d. pardavė už 2 000 EUR (6 905,6 Lt) be PVM (b.l. 48, t. II). Likusi muitinės vertės deklaracijoje (b.l. 50, t. II) nurodyta suma pagal pateiktą sąskaitą yra transporto išlaidos.
Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su atsakovės teiginiu, kad transporto priemonių pardavimą per maža kaina neva įrodo jų perpardavimas tretiesiems asmenims, kadangi, kaip nustatyta, transporto priemonės tretiesiems asmenims buvo parduotos už tokią pat kainą, kokia buvo įsigytos iš ieškovo, išskyrus vilkiką Iveco, id. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris parduotas 3 551,67 Lt brangiau. Į bylą pateikta turto vertinimo pažyma, pagal kurią vilkiko Iveco rinkos vertė vertinimo dienai (2012 m. rugpjūčio 1 d.) – 17 300 Lt be PVM (b.l. 134, t. I) (20 933 Lt su PVM), ši transporto priemonė ieškovo parduota už 21 098,33 Lt su PVM. Į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovui buvo žinoma, jog UAB „Baltijos realizacijos centras“ vilkiką Iveco pardavė brangiau, nei jį įgijo iš ieškovo, taip pat kad ieškovas būtų žinojęs apie galimybę šį vilkiką parduoti tiesiogiai trečiajam asmeniui už kainą, už kurią jį pardavė UAB „Baltijos realizacijos centras“. Atsižvelgiant į tai, vien ta aplinkybė, kad paminėta transporto priemonė UAB „Baltijos realizacijos centras“ perparduota brangiau, nėra pakankama spręsti, kad turto pardavimo kaina akivaizdžiai neatitiko turto rinkos vertės, ar kad nerūpestingas ar nesąžiningas ieškovo elgesys būtų lėmęs nuostolių padidėjimą. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad realizuotų transporto priemonių kaina neatitiko jų rinkos vertės, atsakovė teismui nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybę, kad turtas parduotas per maža kaina, pripažino neįrodyta.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovo reikalaujamas papildomas išlaidas sudaro atlygis UAB „Baltijos realizacijos centras“ už turto pardavimą (viso 2 830,49 Lt) ir suma, sumokėta UAB „Kodera“ už remontą (2 181,23 Lt) (b.l. 62, t. I). Apeliantė (atsakovė) nepateikia jokių argumentų dėl pastarosios sumos (remonto išlaidų) nepagrįstumo, todėl kolegija papildomų išlaidų pagrįstumą vertina tik ieškovo UAB „Baltijos realizacijos centras“ sumokėtų sumų dalyje.
Byloje neginčijama, kad „Baltijos realizacijos centras“ sumokėtos sumos yra 5 proc. mokestis nuo turto pardavimo kainos (Krone – 5 proc. nuo 6 905,6 Lt = 345,28 Lt; Iveco – 5 proc. nuo 17 436,6 Lt (kaina be PVM) = 871,83 Lt; Lexus – 5 proc. nuo 15 537,19 Lt = 776,86 Lt; Iveco 440E47 – 5 proc. nuo 6 905,6 Lt (kaina be PVM) = 345,28 Lt).
Pagal ieškovo ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2009 m. birželio 26 d. ir 2009 m. kovo 6 d. sudarytas Bendradarbiavimo sutartis (b.l. 189-208, t. I) ieškovas įsipareigojo mokėti UAB „Baltijos realizacijos centras“ atlyginimą už turto pardavimą, lygų 5 proc. nuo turto pardavimo kainos, jei UAB „Baltijos realizacijos centras“ suranda turto, kuris jam buvo perduotas, pirkėją. Šis mokestis nustatytas už paslaugų pagal Bendradarbiavimo sutartį teikimą (2009 m. birželio 26 d. sutarties 4.1 punktas, 2009 m. liepos 27 d. susitarimo dėl sutarties pakeitimo 4.1.2.5 punktas, 2009 m. kovo 6 d. sutarties 4.1 punktas, 2009 m. spalio 21 d. priedo Nr. 5 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra finansų įstaiga, kurios pagrindinė veikla yra finansavimo teikimas savo klientams, ieškovas nėra profesionalus turto pardavėjas, esant poreikiui parduoti turtą ieškovas turi teisę kreiptis į tokia veikla užsiimančias įmones ir mokėti joms sutartą atlygį už turto pardavimą ir kitas reikalingas paslaugas (turto saugojimą, vertinimą, remontą, valymą ir pan.). Tokie ieškovo veiksmai savaime nelaikytini nesąžiningais ir neprotingais, o ieškovo su tokiomis sutartimis susijusios išlaidos pripažintinos ieškovo nuostoliais, kuriuos privalo atlyginti sutartį pažeidusi šalis – lizingo gavėjas, arba, nagrinėjamos bylos atveju – solidarusis skolininkas – laiduotojas.
Esminis apeliantės argumentas susijęs su tuo, kad nagrinėjamu atveju atsiimtas transporto priemones iš ieškovo nupirko pati UAB „Baltijos realizacijos centras“, kuri, nors tokią teisę turėjo pagal Bendradarbiavimo sutartis, ieškovės vertinimu, neturėjo pagrindo reikalauti iš ieškovo 5 proc. mokesčio už pirkėjo suradimą. Kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ įsigijus ginčo transporto priemones savo reikmėms, mokestis už turto pirkėjo suradimą UAB „Baltijos realizacijos centras“ neturėtų būti mokamas, tačiau pagal Bendradarbiavimo sutarčių 4.1 punktą šis mokestis numatytas ne už pirkėjo suradimą, o už paslaugų pagal Bendradarbiavimo sutartį teikimą. Pagal bylos duomenis ginčo turtas ieškovui grąžintas 2012 m. liepos 30 d., 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir 2012 m. rugpjūčio 10 d., ieškovo perleistas 2012 m. rugsėjo 6 d. – 2012 m. lapkričio 22 d., taigi po atsiėmimo turėjo būti saugomas, UAB „Baltijos realizacijos centras“ yra atlikęs ginčo turto vertinimą, t.y. kaip pagrįstai pažymi ieškovas, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ teikė ieškovui paslaugas pagal Bendradarbiavimo sutartis. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Baltijos realizacijos centras“ neturėjo ketinimų įsigyti ginčo turtą savo reikmėms, nes šis turtas nedelsiant po jo įsigyjimo už tokią pat kainą, už kurią įsigytas iš ieškovo (išskyrus jau minėtą vieną vilkiką) perduotas UAB „Baltijos realizacijos centras“ surastiems tretiesiems asmenims. Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, vien tai, kad ginčo turtas perleistas UAB „Baltijos realizacijos centras“, o ne tiesiogiai UAB „Baltijos realizacijos centras“ surastiems tretiesiems asmenims, nesudaro prielaidų ieškovo UAB „Baltijos realizacijos centras“ pagal Bendradarbiavimo sutartį sumokėtas sumas pripažinti sumokėtomis nepagrįstai, kadangi, kaip pagrįstai nurodo ieškovas, Bendradarbiavimo sutarčių pagrindu UAB „Baltijos realizacijos centras“ padėjo ieškovui pasiekti norimą tikslą – realizuoti ginčo turtą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas nepagrįstas, o ieškovo – tenkintinas, ir pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo ieškinį tenkindama visiškai ir atitinkamai perskirstydama bylinėjimosi išlaidas, jas visas priteisdama iš atsakovės.
Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovės priteisiamas už apeliacinio skundo padavimą sumokėtas žyminis mokestis – 199 Lt (b.l. 80, t. II).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija
nutaria:
Atsakovės A. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 rugsėjo 13 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB, j.a.k. 111568069, naudai iš atsakovės A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 23 582,10 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 23 582,10 Lt sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. kovo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 707 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 63 Lt pašto išlaidų valstybės naudai“.
Priteisti iš atsakovės A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 199 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB, j.a.k. 111568069, naudai.