- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-27
- Bylos Nr.
- 2-1121-241/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- M. Č.
- Trečiasis asmuo
- D. V., L. B., Plungės rajono
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Gvidonas“, bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Jonvita“, „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiam per filialą Lietuvoje, dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo; tretieji asmenys D. V., L. B., Plungės rajono 2–ojo notarų biuro notarė G. D..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui BUAB „Gvidonas“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, kuriame prašė priteisti iš atsakovo ginčijama sutartimi perleistą nekilnojamąjį turtą. Pakeitęs ieškinio dalyką ir atsakovu įtraukęs BUAB „Gvidonas“ bankroto administratorių UAB „Jonvita“, ieškovas vietoj restitucijos taikymo prašė priteisti iš šio atsakovo 105 363,76 Eur žalos atlyginimą.
Šalies argumentai
Ieškovas taip pat pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones — už ieškinio sumą areštuoti bankroto administratoriaus UAB „Jonvita“ nekilnojamuosius daiktus, kilnojamuosius daiktus, o jų neužtenkant taip pat pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad pareikšto ieškinio suma atsakovui laikytina didele, nes atsakovo metinė apyvarta yra mažesnė nei 100 000 Eur, ieškovui nėra žinoma, kokį turtą turi atsakovas. Be to, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma vienam draudžiamajam įvykiui yra 57 900 Eur, dėl to atsakovo civilinės atsakomybės draudimo teikiama apsauga gali neapimti visos ieškinio sumos. Nurodytos aplinkybės liudija apie pavojų būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, jeigu nebus imtasi laikinųjų apsaugos priemonių. Pažymėjo, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo principą, kadangi jomis užtikrinamas būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdomumą, jos varžo atsakovą tiek, kiek yra būtina užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą ginče. Ieškinyje nurodytos aplinkybės ir į bylą pateikti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą pagrįstai manyti, kad bankroto administratorius UAB „Jonvita“ atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to privalo atlyginti jais padarytą žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. kovo 31 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Teismas pažymėjo, kad didelė ieškinio suma per se nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo bankroto administratoriaus UAB „Jonvita“ turtui. Ieškovas nepateikė teismui jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, jog atsakovas bankroto administratorius UAB „Jonvita“ ketina atlikti ar atlieka veiksmus, dėl kurių kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovas neįrodė, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai, ketina slėpti ar perleisti savo turtą tretiesiems asmenims ar kitaip išvengti galimo išieškojimo. Įrodymų, kad atsakovo finansinė padėtis yra sunki ir kad atsakovo turimo turto nepakaktų ieškinio reikalavimui patenkinti, ieškovas nepateikė. Tai, pasak teismo, paneigia grėsmę, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas taip pat atsižvelgė į atsakovo vykdomos veiklos specifiką (teikia bankroto administravimo paslaugas), į ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalyje numatytą bankroto administratoriaus pareigą draustis privalomuoju profesinės civilinės atsakomybės draudimu bei į tai, kad viešai skelbiamais Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos duomenimis, bankroto administratorius UAB „Jonvita“ šiuo metu vykdo 13 bankroto procedūrų. Teismo vertinimu, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitiktų proporcingumo ir ekonomiškumo principų, t. y. neproporcingai suvaržytų bankroto administratoriaus galimybes teikti bankroto administravimo paslaugas kitiems, su nagrinėjama byla nesusijusiems, juridiniams asmenims.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas M. Č. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį ir taikyti jo prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismų praktikoje yra suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią preziumuojama, jog didelės sumos ieškinio reikalavimas objektyviai kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Skundžiamoje nutartyje netaikydamas šios prezumpcijos, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Akivaizdu, kad įmonės metinę apyvartą viršijanti ieškinio suma yra itin didelė, nes didžiąją dalį pajamų įmonės panaudoja veiklai finansuoti.
2. Prezumpciją, kad didelės sumos ieškinio reikalavimas objektyviai kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Jeigu atsakovas tokių įrodymų nepateikia, galima pagrįstai manyti, kad jis slepia informaciją apie savo blogą turtinę padėtį, kas patvirtina prezumpcijos taikymo pagrįstumą. Skundžiamoje nutartyje aiškindamas, kad atsakovui nereikia įrodyti savo geros turtinės padėties, teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
3. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai aiškinama, kad ieškovas privalo įrodyti konkrečius atsakovo nesąžiningus veiksmus, kuriais slepiamas ar perleidžiamas atsakovo turtas arba kitaip apsunkinamas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Toks aiškinimas prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių instituto esmei ir bendriesiems teisės principams. Pirma, įrodymai apie konkrečius nesąžiningus veiksmus objektyviai gali atsirasti tik tada, kai jie bus atlikti, o atlikus konkrečius nesąžiningus veiksmus, bus pakenkta būsimo teismo sprendimo įvykdomumui. Antra, iš ieškovo negalima reikalauti pateikti įrodymus apie konkrečius atsakovo nesąžiningus veiksmus, nes ieškovas objektyviai negali pateikti tokių įrodymų, kadangi informacija apie juridinio asmens komercinę veiklą yra komercinė paslaptis.
4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės draudimas eliminuoja pavojų būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pagal ĮBĮ 15 straipsnio 8 dalį minimali draudimo suma vienam draudžiamajam įvykiui yra 57 900 Eur, t. y. ženkliai mažesnė už ieškinio sumą.
5. Atsakovo ir jo administruojamų bankrutuojančių įmonių turtas yra atskiras. Bankrutuojančių įmonių lėšos privalomai saugojamos jų vardu atidarytose banko sąskaitose (ĮBĮ 11 str. 3 d. 5 p.). Dėl to laikinosios apsaugos priemonės neturės įtakos kitų įmonių bankroto procedūroms.
6. Priešingai negu nurodyta skundžiamoje nutartyje, specifinis atsakovo kaip bankroto administratoriaus statusas padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nes atsakovas savo veikloje nuolat susiduria su įvairiomis veiklos (verslo) ir / ar turto perleidimo prieš bankroto paskelbimą schemomis, todėl puikiai jas išmano. Tai objektyviai didina riziką, kad atsakovas imsis nesąžiningų veiksmų būsimo teismo sprendimo įvykdymui apsunkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas bankroto administratorius UAB „Jonvita“ prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
1. Bankroto administratorius savo pareigas bankroto proceso metu vykdė tinkamai, nei vienam iš parduoto nekilnojamojo turto vienetui nebuvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, turtas buvo parduotas vadovaujantis kreditorių sprendimais. Ieškinys dėl tų pačių reikalavimų jau buvo išnagrinėtas visų instancijų teismuose. Tuose teismo procesuose ieškovas buvo šios bylos ieškovo velionis tėvas.
2. UAB „Jonvita“ finansinė padėtis yra gera, todėl teismui priteisus prašomą žalos atlyginimą, nebūtų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
3. UAB „Jonvita“ jokių veiksmų dėl turto perleidimo ar paslėpimo dėl to, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, nėra numačiusi atlikti. Prielaida, kad vien dėl didelės ieškinio sumos pasunkės būsimo teismo sprendimo įvykdymas, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) ieškovo reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
Skundžiama nutartimi teismas atmetė ieškovo prašymą, nes nenustatė grėsmės, jog nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, įrodinėja, kad visos būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistavo. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui apeliantas grindžia didele ieškinio suma. Pažymėtina, kad vien didelė ieškinio suma, priešingai nei teigia apeliantas, pati savaime nepasunkina būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Tokio sprendimo įvykdymas gali būti užtikrinamas neleidžiant atsakovui sumažinti turimo turto masės daugiau, nei jo reikia ieškinio reikalavimams patenkinti (CPK 145 str. 2 d.). Tačiau pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą sumą, kiekio ar vertės.
Civiliniame procese laikomasi rungimosi principo, kuris reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str.). Ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia.
Apelianto teigimu, atsakovas UAB „Jonvita“ dėl savo veiklos pobūdžio (bankroto administravimas) žino įvairių veiklos (verslo) ir / ar turto perleidimo prieš bankroto paskelbimą būdų, todėl gali imtis nesąžiningų veiksmų būsimo teismo sprendimo įvykdymui apsunkinti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galiojantys įstatymai nepreziumuoja atsakovo nesąžiningumo. Ta aplinkybė, kad atsakovas teikia bankroto administravimo paslaugas, nepatvirtina galimo atsakovo nesąžiningumo. Jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių kiltų grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, apeliantas nenurodė, nors pareiga įrodyti grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui nagrinėjamoje byloje tenka apeliantui.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, apie tai neinformavęs atsakovo UAB „Jonvita“. Todėl atsakovas šiuo atveju neturėjo pareigos pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad jo turimo turto pakaktų ieškovo reikalavimams įvykdyti. Tokius įrodymus atsakovas, siekdamas paneigti ieškovo argumentus, galėjo pateikti kartu su atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą, tačiau konkrečių duomenų apie atsakovo finansinę padėtį (turimą turtą, gaunamas pajamas) nepateikimas dar nereiškia, kad atsakovo turtinė padėtis yra bloga. Juolab, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė duomenų, kad atsakovas UAB „Jonvita“ ėmėsi ar ketina imtis kokių nors veiksmų siekdamas perleisti savo turtą ar kitaip išvengti galimo išieškojimo.
Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalį bankroto administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą draudžiama privalomuoju draudimu. To paties straipsnio 18 dalis nustato, kad administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali draudimo suma yra 57 900 eurų vienam draudžiamajam įvykiui. Iš Liteko duomenų matyti, kad po prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikimo ieškovas patikslino savo pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, atsakovu papildomai įtraukdamas bankroto administratoriaus UAB „Jonvita“ profesinės civilinės atsakomybės draudiką „BTA Insurance Company“ SE bei reikalaudamas iš pastarojo priteisti dalį žalos atlyginimo – 57 924 Eur, atitinkamai sumažindamas iš bankroto administratoriaus UAB „Jonvita“ reikalaujamą priteisti sumą iki 47 439,76 Eur. Šios aplinkybės taip pat paneigia būtinybę areštuoti atsakovo UAB „Jonvita“ turtą.
Nesutiktina ir su apelianto teiginiu, kad laikinosios apsaugos priemonės neturėtų įtakos kitų atsakovo UAB „Jonvita“ administruojamų įmonių bankroto procedūroms. Nesant kito turto, apeliantas prašė areštuoti atsakovo pinigines lėšas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas yra juridinis asmuo, teikiantis bankroto administravimo paslaugas, darytina išvada, kad lėšų areštas gali neproporcingai suvaržyti bankroto administratoriaus galimybes teikti šias paslaugas kitoms įmonėms.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantas neįrodė, jog nepritaikius jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja reali grėsmė, kad ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant vienos iš būtinų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį ieškovo prašymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo. Dėl to skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį palikti nepakeistą.