Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Kruopio, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 24 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-877-28/2006 pagal K. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lamaring“ dėl kredito sutarties ir mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujant tretiesiems asmenims R. B. , uždarajai akcinei bendrovei- leidyklai „Šachmatai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas K. K. , vadovaudamasis 1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 40, 90, 165, 291 straipsniais, 293 straipsnio 1 dalimi, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, 2004 m. spalio 28 d. pareiškė ieškinį atsakovui UAB „Lamaring”, kuriuo prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento 1994 m. kovo 4 d. kredito sutartį Nr. 94-22 ir jos 1994 m. rugsėjo 1 d. papildymą Nr. 1, 1994 m. lapkričio 2 d. papildymą Nr. 2, sudarytus tarp ieškovo ir komercinio banko (toliau – KB) „Balticbank”, dėl 1 167 088,52 Lt paskolos gavimo bei 1994 m. kovo 9 d. mokėjimo pavedimus Nr. 9 (dėl 949 900 Lt pervedimo, gavėjas – KB „Balticbank”, mokėjimo paskirtis – paskolos dengimas už R. B. , taip pat dėl 217 188,52 Lt pervedimo, gavėjas – KB „Balticbank”, mokėjimo paskirtis – paskolos palūkanos už UAB - leidyklą „Šachmatai”, R. S. , R. B. ).

Ieškovas manė, jog nėra praleidęs ieškinio senaties termino, nes priešieškinio padavimas kitoje nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2²¹-2871/2000 nutraukė ieškinio senatį iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Atsižvelgdamas į tai, jog teismas gali laikyti ieškinio senaties terminą pasibaigusiu, netaikyti jo nutraukimo taisyklių, ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Prieštaringai nurodė, kad dėl teisinio neišprusimo nebuvo pareikštas priešieškinis kitoje civilinėje byloje Nr. 2²¹-2871/2000, nes ieškovas tikėjosi, jog pakaks atsikirtimų į banko ieškinio reikalavimus, kad ieškinys dėl skolos priteisimo būtų atmestas. Ieškovas pažymėjo, jog jis nesėkmingai bandė apskųsti nurodytoje civilinėje byloje priimtą teismo sprendimą, atnaujinti bylos procesą dėl instancine tvarka neapskųsto teismo sprendimo.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai gindamas savo teises. Ieškovas 1996 metais civilinėje byloje Nr. 2²¹-2871/2000 buvo pareiškęs priešieškinį dėl paskolos sutarties ir jos papildymų pripažinimo negaliojančiais. Priešieškinis minimas tos civilinės bylos teismo procesiniuose dokumentuose, todėl teismas, remdamasis 1964 m. CK 89 straipsnio 1 dalimi, CK 1.130 straipsnio 1 dalimi, turėjo neįskaičiuoti nurodytos civilinės bylos nagrinėjimo laikotarpio į trejų metų ieškinio senaties terminą, pripažįstant, jog pareiškus priešieškinį, ieškinio senatis nutrūko iki teismo sprendimo nurodytoje civilinėje byloje priėmimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nurodytoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas ieškovo priešieškinis, neįvertino šios aplinkybės skaičiuodamas ieškinio senaties termino eigą, todėl netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Teismas, nors ir pripažinęs, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nepagrįstai atsisakė jį atnaujinti, atmetęs ieškovo nurodytas termino praleidimo priežastis: teisinį neišprusimą, termino eigos nutraukimo periodą. Teismas iš esmės neišnagrinėjo ieškinio reikalavimų, neatskleidė bylos esmės, atmetęs ieškinį tik dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Atsakovas ir tretieji asmenys atsiliepimuose į ieškinį pripažino, jog ieškovas negavo paskolos pinigų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Remdamasi byloje esančia ir prie jos pridėta medžiaga teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas dėl ieškinio senaties termino praleidimo teisinių pasekmių, todėl atmesdamas ieškinį priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo K. K. ieškinį tuo pagrindu, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl kredito sutarties (su papildymais) ir mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties taikymo klausimai sprendžiami vadovaujantis 1964 m. CK, nes ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, o reikalavimams pareikšti pasibaigė iki 2001 m. CK įsigaliojimo. Ginčas byloje kilęs dėl 1994 m. kovo 4 d. kredito sutarties Nr. 94-22, sudarytos tarp KB „Balticbank“ ir K. K. , bei jos papildymų (t. 1, b. l. 10-15 ). 1995 m. rugpjūčio 15 d. sutartimi dėl kreditorinių reikalavimų perleidimo tarp KB „Balticbank“ ir UAB „Lamaring“, kreditorinis reikalavimas pagal 1994 m. kovo 4 d. kredito sutartį Nr. 94-22 perleistas UAB „Lamaring“ (civilinė byla Nr. 2¹⁶-6730/96, b.l. 43; civilinė byla 2²¹-2871/2000, t. 1, b.l. 5-9).

Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str. 1 d.). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, K. K. jo teisės pažeidimu įvardijo aplinkybę, kad pagal 1994 m. kovo 4 d. kredito sutartį KB „Balticbank“ nepervedė į paskolinę sąskaitą jam sutartyje nurodytos pinigų sumos. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti 1994 m. kovo 9 d., kai atvykęs į banką pasirašė du mokėjimo pavedimus dėl paskolos lėšų panaudojimo. Jau tuo momentu ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti apie pinigų buvimą ar nebuvimą jo sąskaitoje. Nuo nurodytos datos skaičiuotina įstatymo nustatyta ieškinio senaties termino eigos pradžia galimiems K. K. reikalavimams dėl jo teisių pažeidimo, susijusio su ginčijama paskolos sutartimi. Ieškovo reikalavimams taikytinas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas (1964 m. CK 84 str.). Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo sudaro pagrindą ieškiniui atmesti (1964 m. CK 90 str. 1 d.). Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą (1964 m. CK 83 str. 1 d.).

K. K. aplinkybę, jog nepraleido ieškinio senaties termino, grindžia tuo, kad jis aukščiau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2²¹-2871/2000 (pridėta prie šios civilinės bylos) 1996 metais buvo pateikęs priešieškinį, todėl, pasak jo, priešieškinio padavimas nutraukė senaties termino eigą jo reikalavimams dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Pažymėtina, kad prie­šieš­ki­nis turi būti pa­reiš­kia­mas pa­gal tai­syk­les, nu­sta­ty­tas ieš­ki­niui pa­reikš­ti (1964 m. CPK 154 str.). Pa­gal 1964 m. CK 89 straips­nio 1 da­lį, ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no ei­gą nu­trau­kia ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mas įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka, tai yra lai­kan­tis by­lų pri­sky­ri­mo (ži­ny­bin­gu­mo), teis­min­gu­mo tai­syk­lių, ieš­ki­nio for­mos ir tu­ri­nio rei­ka­la­vi­mų, ap­mo­kė­jus ieš­ki­nį pa­gal CPK rei­ka­la­vi­mus nustatyto dydžio žy­mi­niu mo­kes­čiu (iš­sky­rus atvejus, kai nuo žy­mi­nio mo­kes­čio at­lei­džia įsta­ty­mas ar teis­mas, arba kai teis­mas ati­de­da žy­mi­nio mokes­čio su­mo­kė­ji­mą), taip pat vykdant ki­tus CPK nu­sta­ty­tus rei­ka­la­vi­mus, ku­rių nesilaikymas sudaro pagrindą atsisakyti priimti ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mą. Nurodytos įstatymo nuostatos taikomos ir priešieškinio pareiškimui.

Pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2¹⁶-6730/96 (ši byla buvo sujungta su civiline byla Nr. 2⁷-2365/96, vėliau suteikiant numerį 2²¹-2871/2000) yra įsiūtas Vilniaus miesto 1-am apylinkės teismui adresuotas ir K. K. pasirašytas 1996 m. kovo 11 d. priešieškinis (b. l. 46-47). Šis priešieškinio pareiškimo egzempliorius buvo teikiamas informacijai Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos posėdyje kasacine tvarka pagal K. K. kasacinį skundą peržiūrint toje byloje priimtus teismų procesinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 1996 m. spalio 7 d. posėdžio protokole nurodyta, kad atsakovo (K. K. ) atstovė pateikia raštą, atsakovo priešieškinį kitoje byloje. Atsakovo atstovė taip pat nurodo, kad atsakovas neturėjo galimybių apylinkės teisme pateikti priešieškinio (civilinė byla Nr. 2¹⁶-6730/96, b. l. 49-53). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. spalio 7 d. nutartyje nurodyta, kad atsakovas yra pareiškęs priešieškinį dėl minėtos kredito sutarties bei jos papildymų pripažinimo negaliojančiais (civilinė byla Nr. 2¹⁶-6730/96, b.l. 55-56). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija, nurodydama, kad atsakovas ginčija paskolos sandorį kitoje civilinėje byloje, todėl panaikindama kasacine tvarka peržiūrėtus teismų procesinius sprendimus ir grąžindama civilinę bylą nagrinėti iš naujo, akcentavo būtinumą svarstyti dėl bylų sujungimo. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1996 m. gruodžio 17 d. nutartyje dėl bylų sujungimo (šis procesinis veiksmas atliktas vykdant minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. spalio 7 d. nutarties nurodymus) rašoma, kad „teisme nagrinėjama byla pagal UAB „Lamaring“ ieškinį K. K. dėl paskolos ir palūkanų priteisimo iš K. K. , atsakovas paskolos sutartį ginčija ir yra pareiškęs priešieškinį, ... tikslinga abi bylas sujungti į vieną“ (civilinė byla Nr. Nr. 2¹⁶-6730/96, b. l. 60). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1996 m. spalio 7 d. nutartyje, nei Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1996 m. gruodžio 17 d. nutartyje nėra nurodyta, jog kitoje civilinėje byloje K. K. priešieškinis yra teismo priimtas ir nagrinėjamas kartu su ieškiniu. K. K. 1996 m. kovo 11 d. datuojamas priešieškinis kasacinio teismo posėdyje buvo pateiktas be jokių duomenų, žyminčių šio procesinio dokumento priėmimą kitoje byloje nagrinėti kartu su ieškiniu. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas kitoje civilinėje byloje, kur tariamai buvo pareikštas K. K. 1996 m. kovo 11 d. datuojamas priešieškinis, 1996 m. kovo 12 d. priėmė nutartį sustabdyti tą civilinę bylą (civilinės bylos Nr. 2²¹-2871/2000 tomas 1, b. l. 30). Byla buvo sustabdyta tenkinant K. K. 1996 m. vasario 26 d. prašymą dėl kitos kasacine tvarka nagrinėjamos bylos (civilinės bylos Nr. 2²¹-2871/2000 tomas 1, b. l. 26). Po bylos sustabdymo kitas teismo posėdis joje įvyko praėjus metams laiko (civilinės bylos Nr. 2²¹-2871/2000 tomas 1, b. l. 32). Jokiame civilinės bylos Nr. 2²¹-2871/2000 dokumente, sudarytame iki 1996 m. kovo 12 d. nutarties sustabdyti bylą priėmimo, taip pat jokiame vėlesniame šioje byloje esančiame dokumente nėra duomenų apie K. K. 1996 m. kovo 11 d. datuoto priešieškinio priėmimą įstatymo nustatyta tvarka ir priešieškinio nagrinėjimą byloje kartu su ieškiniu. Teisėjų kolegija dar kartą išnagrinėjusi tiek nagrinėjamos bylos, tiek pridėtų civilinių bylų Nr.2¹⁶-6730/96 ir Nr. 2²¹-2871/2000 medžiagą pažymi, jog nėra teismo procesinio dokumento, kuris leistų spręsti, kad teismas įstatymo nustatyta tvarka būtų priėmęs bei nagrinėjęs K. K. priešieškinį. Kaip teisėjų kolegija jau nurodė aukščiau, jeigu priešieškinis buvo teikiamas teismui, jis turėjo būti ap­mo­kė­tas įstatymo nustatytu žy­mi­niu mo­kes­čiu arba priimtas teismo procesinis dokumentas, kuriuo būtų išspręstas atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar jo atidėjimo klausimas, tačiau nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes. Vadovaujantis priešieškinio surašymo data (1996 m. kovo 11 d.), pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, tiek priešieškinio priėmimas, tiek atsisakymas priimti priešieškinį turėjo būti išsprendžiamas teismo nutartimi, tačiau jokių įrodymų apie tai, kad priešieškinis buvo priimtas arba atsisakyta jį priimti nėra. Pats ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad priešieškinis buvo pateiktas teismui ir teismas jį priėmė. Be to, paties ieškovo teiginiai dėl priešieškinio pareiškimo yra prieštaringi. Šioje civilinėje byloje ieškovas K. K. ieškinio pareiškime nurodė, kad dėl procesinių nesusipratimų negalėjo apskųsti kitoje byloje priimto teismo sprendimo. Taip pat toje byloje nepareiškė priešieškinio. Tai, kad nebuvo pareiškęs priešieškinio, ieškininės senaties atnaujinimui neturėtų reikšmės, nes buvo įsitikinęs, kad ieškinio atmetimui užteks atsikirtimų (t. 1, b.l. 1-5). Civilinėje byloje Nr. 2²¹-2871/2000 priimtoje Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. vasario 15 d. nutartyje, kuria buvo atmestas K. K. prašymas dėl termino atnaujinimo apeliaciniam skundui paduoti, pažymėta, kad nei civilinėje byloje Nr. 2²¹-2871/2000, nei prijungtoje civilinėje byloje Nr.2¹⁶-6730/96 nėra duomenų apie tai, kad atsakovas (K. K. ) būtų pateikęs teismui priešieškinį ir teismas būtų jį priėmęs nagrinėti (civilinė byla Nr. 2²¹-2871/2000, t. 2, b.l. 94-95). Paskutiniame civilinėje byloje Nr. 2²¹-2871/2000 esančiame teismo procesiniame dokumente - Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutartyje konstatuota, kad atsakovo K. K. priešieškinis civilinėje byloje nebuvo pareikštas ir atsakovas neturėjo pagrindo tikėtis, kad teismo sprendimas, kurio paskelbimas buvo atidėtas teismo nutartimi, nebus priimtas ir paskelbtas dėl priešieškinio neišsprendimo (civilinė byla Nr. 2²¹-2871/2000, t. 2, b. l. 110-112). CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta norminė taisyklė, kad tos aplinkybės, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, iš naujo negali būti įrodinėjamos. Sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti byloje dalyvavę asmenys nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Šioje civilinėje byloje dalyvauja tos pačios šalys, dalyvavusios civilinėje byloje Nr. Nr. 2²¹-2871/2000, kurioje, ieškovo K. K. teigimu, buvo pareikštas, bet liko neišnagrinėtas jo priešieškinis. Toje byloje buvo patikrintos aplinkybės dėl K. K. galimo priešieškinio pareiškimo ir buvo konstatuotas faktas, jog šio asmens priešieškinis ginčijant kredito sutartį nebuvo paduotas ir priimtas nagrinėti. Dėl šios priežasties apelianto argumentai, kurias remiantis įrodinėjama, kad ieškinio senaties termino eigą reikalavimams dėl ginčijamų sandorių pareikšti nutraukė priešieškinio pareiškimas kitoje civilinėje byloje, kad termino eiga yra nutrūkusi iki šiol, nes priešieškinis nebuvo išnagrinėtas, laikytini nepagrįstais, todėl atmetami. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog K. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu praleidęs senaties terminą teismine tvarka ginčyti nurodytus sandorius.

Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (1964 m. CK 90 str. 2 d., CK 1.131 str. 2 d.). Sprendžiant ieškinio senaties atnaujinimo klausimą labai svarbu įvertinti tai, ar as­muo bu­vo pa­kan­ka­mai ati­dus, są­ži­nin­gas, ar prie­šin­gai, - sa­vo tei­ses įgy­ven­di­no nerūpestingai, ap­lai­džiai.

Svar­bio­mis ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­ti­mis, su­da­ran­čio­mis pa­grin­dą šį ter­mi­ną at­nau­jin­ti, ga­li bū­ti pri­pa­žįs­ta­mos tik ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no eigos me­tu eg­zis­ta­vu­sios ap­lin­ky­bės, ku­rios kliu­dė as­me­niui lai­ku ir tin­ka­mai, tie­sio­giai ar per atsto­vą gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses ir ku­rios ne­pri­klau­sė nuo šio as­mens va­lios. To­kios ap­lin­ky­bės ga­li bū­ti fi­zi­nio as­mens sun­ki li­ga, ne­raš­tin­gu­mas, pa­da­riu­sio ža­lą as­mens ne­ra­di­mas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 15.2 punktas, žr. „Teismų praktika“ Nr. 18).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą remiantis ieškovo K. K. išdėstytais motyvais. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios objektyviai kliu­dytų ieškovui lai­ku ir tin­ka­mai, tie­sio­giai ar per at­sto­vą gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo apie savo teisių pažeidimą (1964 m. CK 86 str. 1 d.). K. K. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, elgėsi pasyviai, savo teises gynė neefektyviai. Įro­di­nė­ji­mo pa­rei­ga dėl svar­bių ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­čių ten­ka ieš­ko­vui (1964 m. CPK 13 str., 58 str. 1 d., 2002 m. CPK 12, 178 straips­niai). Jis neįrodė aplinkybių, ku­rios jam sukliu­dė lai­ku ir tin­ka­mai gin­ti sa­vo pa­žeis­tas tei­ses bei ku­rios ne­pri­klau­sė nuo jo va­lios.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog svar­bio­mis ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pra­lei­di­mo prie­žas­ti­mis pa­pras­tai ne­lai­ky­ti­nas ne­tei­sė­tas sa­vo tei­sės įgy­ven­di­ni­mas, as­mens kreipima­sis ne į teis­mą ar­ba ki­tas kom­pe­ten­tin­gas spręs­ti gin­čą ins­ti­tu­ci­jas, o į ki­tas ins­ti­tu­ci­jas, netu­rin­čias ju­ris­dik­ci­nių įga­li­ni­mų, ne­tin­ka­mas tei­sės kreip­tis į teis­mą re­a­li­za­vi­mas, fi­zi­nio as­mens li­ga, ne­už­kir­tu­si ga­li­my­bės lai­ku tie­sio­giai ar­ba per at­sto­vą kreip­tis į teis­mą, tei­sė­tas lais­vės atėmimas ar­ba ap­ri­bo­ji­mas, ju­ri­di­nio as­mens dar­buo­to­jų bei va­do­vų kai­ta, ap­lai­du­mas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga apžvalga, žr. „Teismų praktika“ Nr. 18, p. 234).

Teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovo argumentu, jog civilinės bylos pagal UAB „Lamaring“ ieškinį K. K. nagrinėjimas dėl skolos priteisimo nutraukė ieškinio senatį galimiems reikalavimams ginčijant paskolos sutartį (1964 m. CK 89 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos atveju K. K. reiškiamiems reikalavimams ieškininės senaties negali nutraukti teismuose nagrinėti ginčai dėl kitų reikalavimų, nors ir atsiradusių iš tų pačių prievolinių santykių, tarp tų pačių šalių. 1964 CK 89 straipsnio 1 dalis nustato būtent reikalavimą apginti pažeistą teisę, o ne su tuo reikalavimu susijusius, teismuose nagrinėjamus kitus ginčus. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos aplinkybių visuma leidžia teigti, jog ieškovas nesiekė tinkamai įgyvendinti savo teisių, elgėsi jų atžvilgiu nerūpestingai. Teismas atsisakė atnaujinti terminą K. K. apeliaciniam skundui paduoti dėl 2000 m. sausio 24 d. sprendimo, kuriuo iš K. K. priteista skola pagal sutartį, nes apeliacinis skundas paduotas 2003 m. gruodžio 4 d., t. y. beveik po keturių metų nuo sprendimo priėmimo (civilinė byla Nr. 2²¹-2871/2000, t. 1 b.l. 146-148, 151-153, 211-212, 224-226), taip pat buvo atmestas jo prašymas dėl proceso atnaujinimo, paduotas tik 2005 m. sausio 24 d. (civilinė byla Nr. 2²¹-2871/2000, t. 2, b.l. 2-3, 37-38, 50-52).

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus tei­sė­jų ko­le­gi­ja 2000 m. rug­sė­jo 20 d. nu­tar­ty­je, pri­im­to­je ci­vi­li­nė­je by­lo­je Vil­niaus mies­to val­dy­ba v. Vil­niaus kny­gos drau­gi­ja, by­los Nr. 3K–3–856/2000 (nu­tar­tis pa­skelb­ta biuletenyje „Teis­mų prak­ti­ka“ Nr. 14, p. 173–193) kon­sta­ta­vo, kad pra­leis­to ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no at­nau­ji­ni­mo klau­si­mas ne­ga­li bū­ti spren­džia­mas at­si­žvel­giant iš­im­ti­nai tik į ieš­ko­vo in­te­re­sus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą jo nurodytomis aplinkybėmis, todėl teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį, vadovaudamasis tuo pagrindu, kad praleistas ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­no pa­bai­ga iki ieš­ki­nio pa­reiš­ki­mo, kai gin­čo ša­lis reikalauja taikyti ieš­ki­nio se­na­tį, yra savarankiš­kas pa­grin­das ieš­ki­nį at­mes­ti. By­lo­je nusta­čius, kad gin­čo ša­lis reikalau­ja taikyti ieš­ki­nio se­na­tį, o ieš­ki­nio se­na­ties ter­mi­nas pra­leis­tas ir nė­ra pa­grin­do jį atnau­jin­ti, teis­mas ga­li ieš­ki­nį at­mes­ti mo­ty­vuo­da­mas vien ieš­ki­nio se­na­ties termino pa­si­bai­gi­mu. To­kiu at­ve­ju teis­mo spren­di­mo mo­ty­vuo­ja­mo­jo­je da­ly­je iš­dės­ty­ti ar­gu­men­tus dėl ieš­ki­niu pareikšto ma­te­ria­li­nio tei­si­nio rei­ka­la­vi­mo pa­grįs­tu­mo ne­bū­ti­na, pa­kan­ka teis­mo sprendi­mą mo­ty­vuo­ti ieš­ki­nio se­na­ties taikymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 20 d. senato nutarimo Nr. 39 21 punktas, žr. „Teismų praktika“ Nr. 18). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, turėjo teisę atmesti ieškinį neanalizuodamas ieškovo ar­gu­men­tų dėl pareikštų ma­te­ria­li­nių tei­si­nių reikalavimų pa­grįs­tu­mo.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti, todėl pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį taikant ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, o jį naikinti arba keisti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Konstatavus, kad ieškovo K. K. ieškinys pagrįstai atmestas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, teisėjų kolegijai nebuvo pagrindo spręsti ieškovo prašymų dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos, rašysenos ekspertizės paskyrimo, nes tokie prašymai siejami jau su faktinių bylos aplinkybių analize bei materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo vertinimu.

Kadangi ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteisiamos iš ieškovo (t. 2, b.l. 62) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš K. K. į valstybės biudžetą 13 (trylika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.