Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. I. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. I. nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nuteistajam D. I. paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi nustatytos bausmės dalimi ir nuteistajam D. I. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 10 mėnesių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. I. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 26 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini) dėl pykčio už negrąžintą skolą sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam D. V. į galvos sritį ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o tęsdamas savo nusikalstamą veiką tuo pačiu laiku ir toje pat vietoje ne mažiau kaip du kartus spyrė kojomis nukentėjusiajam D. V. į galvos sritį ir sunkiai sutrikdė jo sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. I. prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti skundžiamą nuosprendį ir sumažinti jam skirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę iki 1 metų, šią bausmę subendrinti su Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartimi nustatytos bausmės dalimi ir jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymą atidėti.

Nesutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu apeliantas cituoja byloje esančius įrodymus ir pateikia savąjį jų vertinimą, taip pat cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 ir 44 straipsnius, skundžiamą nuosprendį, dėsto apie įrodinėjimo pareigą, apie teismų praktiką ir mano, kad apylinkės teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei jo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino jį kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliantas neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nes kaltinime nurodytu laiku prieš nukentėjusiuosius nesmurtavo ir su jais susitikęs nebuvo. Teigia, kad nukentėjusiojo D. V. parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, jie esmingai skiriasi nuo kito nukentėjusiojo – D. V. – parodymų. Nukentėjusįjį D. V. galėjo suklaidinti nukentėjusysis D. V. ar kiti jį ligoninėje lankę bei įvykio galimas versijas pasakoję asmenys (pavyzdžiui, liudytojas R. S. ir kt.). Labai reikšmingais parodymais apeliantas laiko liudytojo M. Ž. parodymus apie tai, kad jis ne kartą lankė ligoninėje D. V. ir kalbėdavosi su juo, matė, kad pastarasis kartais kalba vienaip, kartais kitaip, o paklausus, kas jį sužalojo, sakė, kad nežino. Be to, ant jo (apelianto) kūno nebuvo rasta jokių galimo smurtavimo žymių, ant jo batų ir drabužių nebuvo rasta jokių kraujo žymių ar nukentėjusiųjų drabužių bei odos dalelių, įvykio vietoje buvusio dirvožemio pėdsakų, o prielaida, jog netrukus po įvykio jis pas K. B. tariamai valėsi batus, yra nepagrįsta, nes tokiu atveju pas K. B. name ar lauke būtų buvę rasti kraujo ar dirvožemio iš įvykio vietos pėdsakai, tačiau ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai jų neieškojo. Nuteistasis D. I. tvirtina, kad įvykio vietoje atsirasti jam nebuvo jokio reikalo, nes iš gimtadienio jo eitas kelias nevedė link įvykio vietos, o tam, kad į ją patekti einant iš K. B. namų jam būtų reikėję daryti didelį lanką ir eiti žymiai prastesniu keliu, nei iš nurodytų namų tiesiai į jo namus vedantis kelias. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai sureikšmino jo (apelianto) su motina įvykio dieną ir vakarą buvusius kontaktus, kurie patvirtina tik tai, jog jis ir motina buvo skirtingose vietose, nors jo namuose buvo įprasta būnant ne tame pačiame kambaryje pasiskambinti name ar kieme esančiam šeimos nariui, jeigu norima ką nors jam pasakyti ar jo paprašyti ir pan. Atsižvelgdamas į nurodytus kategoriškus ir esminius prieštaravimus tarp įrodymų apeliantas mano, kad nukentėjusieji gali tyčia jį apkalbėti, dėl jiems žinomų priežasčių nenorėdami išduoti juos sužalojusių asmenų ir pasinaudodami tarp jo su nukentėjusiuoju D. V. susiklosčiusia byloje minimos skolos bei reikalavimo ją gražinti situacija, todėl daro prielaidą, kad abu nukentėjusieji galėjo sužaloti vienas kitą jų tarpusavio konflikto metu arba juos galėjo sužaloti tą vakarą kartu su jais alkoholinius gėrimus vartoję asmenys.

Kartu nuteistasis D. I. cituoja BK 13, 27, 75, 80, 92, 97 straipsnius, dėsto apie asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimą, teisingą bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių parinkimą bei jų poveikį ir nurodo, kad įvykio metu jis buvo nepilnametis, todėl bausmė jam turėjo būti skiriama taikant BK XI skyriuje nustatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Teigia, kad iki įvykio jis buvo teistas 2 kartus, jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, jo asmenybė ir socialinė branda nebuvo tinkama. Tačiau iki tol jis nebuvo suimtas ir jam neteko patirti laisvės suvaržymo nepatogumų ir itin neigiamo poveikio, o suėmime išbūtas laikas padėjo jam greičiau subręsti ir šiuo metu jis jau yra socialiai brandus, pakeitęs savo požiūrį į gyvenimą ir tuo jau realiai yra užkardyta galimybė jam daryti naujas nusikalstamas veikas. Apibendrindamas tai apeliantas mano, kad apylinkės teismas nesilaikė pirmiau paminėtų teisės normų reikalavimų, neteisingai įvertino jo asmenybės pavojingumą, jam taikytinos baudžiamosios atsakomybės dydį bei galimybę jam paskirta bausme pasiekti bausmės tikslus, todėl paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę neatidėdamas tokios bausmės vykdymo. Taip pat apylinkės teismas neteisingai skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę su 2015 m. sausio 5 d. nutartimi nustatyta bausme subendrino dalinio bausmių sudėjimo būdu, nes šios bausmės dėl nusikalstamų veikų pavojingumo ir jų priskyrimo skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (ar kategorijoms) turėjo būti subendrintos bausmių apėmimo būdu.

Atsižvelgdamas į tai nuteistasis D. I. mano, kad skundžiamas nuosprendis buvo priimtas netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą, pažeidžiant teisingumo principą ir nukrypstant nuo suformuotos teismų praktikos, todėl jis yra nepagrįstas, neteisingas ir naikintinas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalius įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).

BPK 20 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Šioje byloje išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pripažindamas nuteistąjį D. I. kaltu apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo savo sprendimą. Apylinkės teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi apylinkės teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai ir konkrečiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paties nuteistojo D. I. pozicija nėra nuosekli – apeliaciniame skunde tvirtindamas, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir prašydamas jį išteisinti apeliantas čia pat, netiesiogiai iš esmės pripažindamas savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų, alternatyviai prašo sušvelninti jam paskirtas bausmes.

Neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nuteistasis D. I. iš esmės tikina, kad anksčiau abu nukentėjusieji yra susimušę tarpusavyje, todėl ir šįkart jiedu galėjo susimušti bei sužaloti vienas kitą, o nukentėjusiajam D. V. sužinojus, kad jo brolis D. V. buvo sužalotas sunkiai ir dėl patirtų sužalojimų gali neišgyventi, sugalvojo apkalbėti jį (nuteistąjį), nes nukentėjusysis D. V. buvo jam skolingas. Tačiau tokia nuteistojo versija tikėti nėra pagrindo.

Iš byloje esančios įvykio registravimo išklotinės matyti, jog iškarto po įvykio nukentėjusysis D. V. paskambino pagalbos telefonu ir pranešė apie įvykį. Pranešdamas apie įvykį jis nurodė, kad juos su broliu sumušė iš matymo pažįstamas asmuo, galės nurodyti juos sumušusį asmenį. Tokios pačios aplinkybės užfiksuotos ir kitą dieną po įvykio surašytame pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą (1 t., 1, 119–123 b. l.). Apklaustas kitą dieną po įvykio nukentėjusysis D. V. nurodė, kad juos su broliu sumušė būtent nuteistasis D. I., tokios pozicijos jis laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 43–44, 46–49 b. l.). Savo parodymus kitą dieną po sumušimo nukentėjusysis D. V. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 116–118 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas iškarto po to, kai tai padaryti leido sveikata, nukentėjusysis D. V. taip pat nurodė, kad jį su broliu sumušė būtent nuteistasis D. I. (1 t., 25–27 b. l.). Taip pat abu nukentėjusieji konkrečiai nurodė tokio nuteistojo elgesio priežastį – nukentėjusysis D. V. nebuvo grąžinęs nuteistajam 20 litų skolos. Esminius savo parodymus apie juos sumušusį asmenį ir jo elgesio motyvus abu nukentėjusieji patvirtino pirmosios instancijos teisme (2 t., 74–75 b. l.). Vertinant nukentėjusiųjų parodymus pažymėtina, kad abu nukentėjusieji ir nuteistasis iki įvykio pažinojo vieni kitus. Byloje nėra, o ir apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikė jokių daugiau ar mažiau pagrįstų ir įtikinamų duomenų, kad nukentėjusieji iki įvykio būtų pykę ant nuteistojo ir būtų buvę suinteresuoti nepagrįstai apkalbėti jį kaltinant padarius nesunkų ir sunkų nusikaltimus. Atvirkščiai, nukentėjusysis D. V. buvo skolingas nuteistajam D. I. pinigų ir būtent dėl to nuteistasis turėjo pagrindą pykti ant nukentėjusiojo D. V. dėl negrąžintos skolos (būtent tai pats nuteistasis patvirtino pirmosios instancijos teisme (3 t., 74 b. l.)). Nukentėjusiųjų parodymai iš esmės yra nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl netikėti tokiais nukentėjusiųjų parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

Priešingai, nei abu nukentėjusieji, nuteistasis D. I. nebuvo nuoseklus. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad įvykio metu buvo namuose – įvykio dieną jis apie 19 val. grįžo iš darbo, pavalgė, nusiprausė ir apie 21.30 val. nuėjo miegoti, nes tokiu laiku jis visuomet miega (1 t., 85, 89–90, 93–94 b. l.). Tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai L. B. ir A. B. parodė, kad įvykio dieną apie 20 val. pas juos atėjo nuteistasis D. I., kuris išėjo apie 21 val., tuo metu dar buvo šviesu, bet jau prieblanda (1 t., 69–70, 72–73 b. l.). Tokius liudytojų L. B. ir A. B. parodymus iš esmės patvirtino liudytoja M. K., kuri patvirtino apie 22 val. mačiusi nuteistąjį jos kieme raunantį žolę (1 t., 75–77, 79–81 b. l.). Liudytojas K. B. patvirtino, kad įvykio dieną apie 21–22 val. pas jį buvo atėjęs nuteistasis D. I., kuris prašė jo duoti skudurą batams apsivalyti, tuo metu jau buvo tamsu ir jis nematė kas buvo D. I. batams (1 t., 86–88 b. l.). Be to, pagal byloje esančius duomenis seka, kad įvykio dieną laikotarpiu nuo 19.53 val. iki 23.08 val. nuteistasis D. I. susirašinėjo SMS žinutėmis su nenustatytais asmenimis, o apie 22.44 val. bendravo telefonu su savo mama (1 t., 173–174 b. l.). Visi šie duomenys, priešingai, nei ikiteisminio tyrimo metu tvirtino nuteistais D. I., leidžia pagrįstai manyti, kad įvykio dieną po 19 val. jis nebuvo namuose ir nemiegojo. Susipažinęs su visais ikiteisminio tyrimo duomenimis (2 t., 157–158 b. l.) nuteistasis D. I. pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad grįžęs iš darbo pavalgė, nusiprausė ir nuėjo pas G. B., iš kurio į namus grįžo po 20 val. ir toliau neigė sumušęs nukentėjusiuosius (3 t., 74 b. l.). Tačiau tokius jo parodymus paneigė ne tik ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, bet ir pirmosios instancijos teisme apklausti nukentėjusieji, liudytojai L. B., V. L., M. K.. Būtina paminėti, kad liudytoja L. B., nuteistojo mama, palaikydama savo sūnų nuosekliai tvirtino, kad jos sūnus D. I. įvykio dieną nuo 21 val. buvo namuose, kad būdama namuose su nuteistuoju ji nebendravo, nes jis miegojo (1 t., 60–61 b. l.; 3 t., 76 b. l.), tačiau, kaip matyti, tokie jos parodymai prieštarauja kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims (duomenims apie jos bendravimą su nuteistuoju telefonu, liudytojų parodymams ir kt.) ir tikėti jais nėra pagrindo. Susipažinęs su skundžiamu nuosprendžiu ir jame pateiktu išsamiu visų byloje esančių įrodymų vertinumu apeliaciniame skunde nuteistasis D. I. pateikė naują versiją teigdamas, kad nukentėjusieji susižalojo susimušę tarpusavyje, o jį apkalba dėl skolos. Įvertinus tokią nenuoseklią nuteistojo poziciją matyti, kad jis davė kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams prieštaraujančius parodymus, keisdamas savo parodymus ir derindamas juos prie byloje esančių duomenų, bet nenurodydamas jokių jam nepalankių aplinkybių, todėl tokie jo parodymai, o taip pat jį teisinantys ir kitiems įrodymams prieštaraujantys jo mamos liudytojos L. B. parodymai iš esmės vertintini kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir noras palengvinti nuteistojo D. I. teisinę padėtį. Tikėti nuteistuoju D. I., liudytoja L. B. ir remtis pirmiau paminėtais jų parodymais iš esmės nėra pagrindo.

Paminėtų įvykio aplinkybių ir bylos įrodymų vertinimas leidžia apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo teisėjų kolegijai sutikti su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis, įvykio metu sužalojo abu nukentėjusiuosius ir padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas tiek byloje nustatytas, tiek ir apeliaciniame skunde nurodytas esmines tinkamam atsakomybės individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes. Priešingai, nei mano apeliantas, apylinkės teismas tinkamai įvertino visas svarbias aplinkybes ir paskyrė nuteistajam D. I. jo asmenybės ir padarytų veikų pavojingumą atitinkančias bausmes. Skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, o taip pat nustatydamas galutinę subendrintą bausmę teisės normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą ir jų subendrinimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė.

Kiti apeliaciniame skunde dėstomi pasvarstymai, prielaidos ir nuomonės yra neesminės ir jie sprendimui dėl nuteistojo D. I. kaltės ir jam paskirtų bausmių įtakos neturi.

Atsižvelgdamas į visas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas skundžiamo nuosprendžio motyvams konstatuoja, kad priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos įrodymus, tinkamai taikė teisės aktus, todėl priimtas procesinis sprendimas atitinka teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką analogiškose bei panašiose bylose. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino D. I. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir paskyrė jam teisingas bausmes. Nei švelnesnėmis bausmėmis, nei atidėjus nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebus pasiekti bausmių tikslai – tik realus apylinkės teismo paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas padės sulaikyti nuteistąjį D. I. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, prielaidos ir pasvarstymai apylinkės teismo išvadų nepaneigia, todėl skundžiamas nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų. Naikinti ar keisti tokį nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. I. apeliacinį skundą atmesti.