Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-213-278/2015

Teisėja Rima Šimbelytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08766-2014-7

2015 m. balandžio 1 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9846-400/2014 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovei A. V., išvadas teikiančioms institucijoms Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisų apsaugos skyriui, Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014-12-10 priėmė L. M. ieškinį atsakovei A. V. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo dalyje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir materialinio išlaikymo priteisimo. Ieškovas nurodė, jog 2013-05-28 sprendimu nutraukiant santuoką su atsakove bendru sutarimu, gera valia su atsakove susitarė dėl mažametės dukters K. (gim. (duomenys neskelbtini)) gyvenamosios vietos su motina ir jo bendravimo su dukra, tačiau A. V. įsipareigojimo nesilaikė, neleido jam tinkamai atlikti tėvo pareigas, bendrauti su dukra, o 2014-09-14 laišku informavo apie savo ir dukters gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje (b. l. 38-39). Teigia, jog be jo sutikimo dukra buvo išvežta į užsienį, todėl Jungtinės Karalystės Aukštojo Teisingumo Teismo Šeimos bylų skyrius, pagal jo pareiškimą, 2014-11-18 įsakymu nurodė atsakovei K. M. iki 2014-12-07 grąžinti į Lietuvą, tačiau A. V. šio įsakymo savalaikiai nevykdė. Nurodė, jog jam nežinoma kokios gyvenimo sąlygos dukrai yra sudarytos užsienyje, ar užtikrinama jos priežiūra. Prašė teismą pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-05-28 sprendimu nustatytą dukters gyvenamąją vietą, priteistą išlaikymą dukrai bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždrausti A. V. be teismo leidimo išvežti dukrą Kamilę iš Lietuvos į bet kurią užsienio valstybę.

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnyje nustatytas sąrašas laikinųjų apsaugos priemonių, kurios gali būti taikomos dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, tiek ir teismo iniciatyva, įstatyme numatytais atvejais. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tam tikrų kategorijų bylose įstatymais gali būti nustatytas konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali taikyti minėto straipsnio 2 dalyje išvardytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nurodytos laikinosios apsaugos priemonės – be teismo leidimo uždrausti išsivežti vaiką iš Lietuvos Respublikos taikymo aspektą, pirmiausia pažymi, kad tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė nors tiesiogiai nėra reglamentuota CPK 144 straipsnio bei CK 3.65 straipsnio nuostatose ir nėra reikalavimo įvykdymą užtikrinanti priemonė, tačiau teismų praktikoje naudojama kaip kraštutinė priemonė šeimos bylose, esant šalių konfliktiniams santykiams, siekiant išvengti galimos žalos saugomiems asmens (šiuo atveju vaiko) interesams. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės – uždraudimo išsivežti vaiką – taikymas aktualus tada, kai viena iš šalių ketina vaiką išsivežti iš Lietuvos Respublikos valstybės į kitą valstybę, kas reiškia, kad tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas iš esmės pasižymi gyvenamosios vietos – šalies aspektu, vertinant realios grėsmės pagrįstumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė A. V. neneigia be ieškovo L. M. žinios ir sutikimo išvykusi su dukra K. gyventi į užsienį. Be to, teismui nurodė, jog ji dirba Jungtinėje Karalystėje ir ketina dukrą vėl išsivežti su savimi. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos bylose pirmiausia būtina užtikrinti, jog kuo mažiau būtų pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai, todėl pagrindas taikyti šias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno iš tėvų teisės ir interesai. CK 3.156 straipsnio nuostatos nustato, jog tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, o šio kodekso 3.161 straipsnio 3 dalis numato, jog vaikas turi teisę būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, jog dėl dukters gyvenamosios vietos užsienio šalyje, šalys buvo susitarusios, nepaneigė ieškovo teiginių, jog jo teisė, o tuo pačiu ir mažametės dukters teisės bendrauti yra ribotos, jog Jungtinės Karalystės Aukštojo Teisingumo Teismo Šeimos bylų skyriaus 2014-11-18 įsakymas nebuvo savalaikiai ir pilnai vykdomas. Esant minėtoms aplinkybėms egzistuoja aplinkybė, jog A. V. dirbant užsienyje ir jai su dukra išvykus iš Lietuvos Respublikos, teismo sprendimo įvykdymas ateityje gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes byloje nepateikti duomenys, ar atsakovė turi nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje sprendimo įvykdymo grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir taikė procesines teisės normas, kadangi išvežus dukrą į užsienį be ieškovo sutikimo ir esant šalių ginčui dėl mažametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo, būtų ribotos galimybės įvertinti vaiko gyvenimo ir vystymosi sąlygas, todėl būtų pažeisti vaiko interesai bei pažeista proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyra, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti (jeigu tektų kreiptis į užsienio valstybės nacionalinį teismą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti) ar tapti visiškai neįmanomu, realiai neįvykdomu, jei, pvz., atsakovė nuslėptų vaiko buvimo vietą arba ją periodiškai keistų. Rizika, jog teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar netgi padarytas neįmanomu, sudaro laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d. 8 p.). Būtina įvertinti ir tai, jog neuždraudus atsakovei išvežti nepilnametę dukrą be vaiko tėvo sutikimo, nepilnametis vaikas, pats to nesuprasdamas, gali būti išvežtas į užsienį ir tokiu būdu atskirtas nuo tėvo, tuo apribojant vaiko ir tėvo bendravimą kas itin pažeistų vaiko teises (CK 3.170 str.). Apeliantės teiginiai, jog draudimas išsivežti dukrą į užsienį pažeidžia ne tik vaiko bet ir jos teises, nes tai sąlygoja prievartinį vaiko atskyrimą nuo motinos, atmestinas. Iš bylos medžiagos matyti, jog nutraukus santuoką su ieškovu, atsakovė išvyko gyventi pas savo motiną į (duomenys neskelbtini), kur šiuo metu gyvena šalių dukra. Minėta aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog atsakovė turi galimybę gyventi su dukra Lietuvoje, todėl iki bus išspręstas šalių ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos atsakovė turi teisę ir pareigą gyventi su dukra ir ja rūpintis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas pats savaime neapsprendžia ieškinio reikalavimų pagrįstumo ar nepagrįstumo, t.y. ar ieškinys bus patenkintas, be to, šios priemonės yra laikino pobūdžio, apibrėžiamos teismo sprendimo priėmimo momentu, todėl kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.

Dėl paminėtų motyvų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, apeliantė nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl keisti ar naikinti pagrįstą nutartį nėra pagrindo (CPK 320, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

N utaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.