Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros pareigūno nutarimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ATPK) 85 straipsnio 2 dalį ir 85 straipsnio 4 dalį D. G. buvo nubaustas 750,00 litų bauda ir jam 24 mėnesiams atimta teisė medžioti su ginklo konfiskavimu už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 15 d. Raseinių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio plotų vienete medžiojo, neturėdamas medžioklės lapo. 2011 m. birželio 9 d. nauju administracinio teisės pažeidimo protokolu D. G. 2010 m. gruodžio 15 d. padarytas pažeidimas buvo detalizuotas ir už medžiojimą be galiojančio medžioklės lapo pagal ATPK 85 straipsnio 2 dalį jis nubaustas 750,00 Lt bauda, už medžiojimą be galiojančio leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį jis nubaustas atimant teisę medžioti 24 mėnesiams su ginklo konfiskavimu, už buvimą medžioklės plotuose su neįdėtu į dėklą šautuvu pagal ATPK 85 straipsnio 5 dalį jis nubaustas 100,00 Lt bauda. Nuobaudas subendrinus D. G. paskirta galutinė nuobauda – teisės medžioti atėmimas 24 mėnesiams su ginklo konfiskavimu.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros atstovas prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu nebuvo pašalinti pagrindiniai prieštaravimai tarp paties D. G. duotų paaiškinimų. 2010 m. gruodžio 15 d. iš karto po sulaikymo rašytame paaiškinime D. G. teigė, kad pievoje užklimpo jo automobilis, jis ėjo ieškoti pagalbos (kažkodėl ne keliu, o užpustytu mišku ir grioviais), kopėčias pastatė tam, kad stebėtų žvėris ir juos fotografuotų (nors fotoaparato įvykio metu neturėjo). Tačiau jau vėliau iškėlė kitą įvykio versiją ir nurodė, kad neva jis važiavo kūdroje iškirsti ekečių. Tačiau įvykio aplinkybės paneigia šias versijas.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog medžiotojai D. G. pastebėjo (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete, sėdintį ant kilnojamųjų kopėčių, pasišviečiantį prožektoriumi į medžioklės plotus ir su medžiokliniu šautuvu neįdėtu į dėklą. Nors šis asmuo ir spėjo pabėgti nuo medžiotojų, tačiau Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros pareigūnai D. G. laukė jo dėdės sodyboje. D. G. kurį laiką slėpėsi miške, ir tik paskambinus jam į telefoną (skambino dėdė), D. G. atėjo į dėdės sodybą. Po to aplinkos apsaugos pareigūnai, medžiotojai ir D. G. grįžo iki jo automobilio (nebuvo užklimpęs), kuriuo D. G. pats nuvyko į Raseinių rajono agentūros patalpas. Tą patį vakarą D. G. parašė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad kopėčias vieną dieną prieš įvykį jis pasistatė pats, neva tai norėdamas su fotoaparatu bei prožektoriumi stebėti gyvūnus. Apžiūrėjus jo turimus daiktus buvo nustatyta, kad prožektorius lipnia juosta pritvirtintas prie medžioklinio šautuvo vamzdžio, yra penki šoviniai, chaki spalvos dėklas, leidimas nešioti ginklą Nr. (duomenys neskelbtini) ir medžiotojo bilietas Nr. (duomenys neskelbtini) (rasti daiktai įrašyti administracinio teisės pažeidimo protokole). Fotoaparato pareiškėjas neturėjo. Apelianto nuomone, neįtikėtina ir kita versija, neva tai D. G. važiavo prie savo prūdo kirsti eketės ir užklimpo, todel pasiėmęs šautuvą ėjo ieškoti pagalbos. Ši versija prieštarauja jo paties 2010 m. gruodžio 15 d. paaiškinime nurodytoms aplinkybėms ir liudytojų paaiškinimams. Automobilis buvo tvarkingai pastatytas kelkraštyje, neužklimpęs sniege. Taip pat neaišku, kodėl reikėjo palikti mašiną ir bėgti nuo medžiotojų į mišką, po to slapstytis netoli dėdės sodybos, kol jam paskambino dėdė į telefoną ir pakvietė greičiau sugrįžti į namus, jei nieko nemedžiojo ir nedarė pažeidimo. Medžiotojai aiškiai matė neteisėtai nuo į medį atremtų kopėčių medžiojantį asmenį (tik nepažino jo kaip D. G.), kuris turėjo medžioklinį šautuvą ne dėkle, nes tiek pažeidėjas, tiek medžiotojai vieni į kitus švietė prožektoriais. Medžiotojams į pažeidėją pašvietus prožektoriumi, asmuo išsigando, skubiai nulipo nuo kopėčių ir pabėgo į mišką. Medžiotojai nusekė jo pėdomis, kurios aiškiai matėsi sniege ir pėdomis atsekė iki jo dėdės sodybos. Sumaišyti D. G. su kitais asmenimis medžiotojai negalėjo, nes sniege buvo tik tos pėdos ir jos atvedė iki sodybos. Be to, apžiūros metu vienas iš medžiotojų atkreipė dėmesį į tai, kad D. G. šautuvo vamzdyje buvo sniego, o tai tik patvirtina įvykio aplinkybes, kad buvo sulaikytas tikrai tas pats miške matytas asmuo.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes D. G. buvo nubaustas pagal ATPK 85 straipsnio 4 dalį už medžiojimą medžioklės plotuose be galiojančio leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, paskiriant jam teisės medžioti atėmimą dvidešimt keturiems mėnesiams su ginklo konfiskavimu. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu pareigūnas jam skyrė galutinę nuobaudą – teisės medžioti atėmimą dvidešimt keturiems mėnesiams su ginklo konfiskavimu.

Apeliaciniame skunde konstatuojama, jog liudytojų parodymai nuoseklūs, atitinka nustatytą loginę įvykių seką, nurodyti faktai pagal jų suvokimo, atsiminimo, išdėstymo sąlygas yra logiški bei tarpusavyje sutampa. Būtent iš šių liudytojų, vykdžiusių medžiojamųjų gyvūnų išteklių priežiūrą ir saugojimą, parodymų viseto susiformuoja konkreti bei nuosekli įvykių seka. Byloje nenustatytos aplinkybės (jų nenurodė ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo), leidžiančios manyti, kad šių liudytojų ir D. G. santykiai yra priešiški, kad jie turi pagrindo nepagrįstai šį asmenį kaltinti ir apkalbėti. Netikėti ar abejoti medžiotojais nėra pagrindo, ko negalime pasakyti apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį D. G.. Jis kategoriškai neigia savo kaltę ir visais būdais siekia išvengti administracinės atsakomybės. D. G. paaiškinimai prieštaringi ir laikytini šališkais, vertintini kaip gerai apgalvota gynybos versija.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Pagal ATPK 248 straipsnį administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N444-4788/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. N63-992/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. N756-450/2010, taip pat Administracinių teismų praktika 1. P. 305, Administracinių teismų praktika Nr. 7, P. 259).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nutartį priėmė nevisapusiškai ištyręs bylos aplinkybes.

Išanalizavęs byloje esančius duomenis, teismas daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūra pirmosios instancijos teismui pateikė nekokybiškai parengtą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, kadangi byloje nesurinko visų reikiamų įrodymų, t. y. sniege rasti pėdsakai neužfiksuoti nustatyta tvarka, nesulyginti su D. G. apavu, nesiaiškinta, ar tuo metu toje teritorijoje nebuvo kitų asmenų, kurie galėjo būti medžioklės bokštelyje, neapžiūrėta įvykio vieta, kur stovėjo medžioklės bokštelis, vieta, kur stovėjo D. G. automobilis, neapžiūrėtas D. G. automobilis ir jame buvę daiktai, o byloje esant priešingoms versijoms dėl nagrinėjamo pažeidimo, šie įrodymai galėjo būti reikšmingi sprendžiant dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės buvimo ar nebuvimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia tai, jog šiuo atveju medžiagos neišsamumas galėjo būti pašalintas per teismo (teisėjo) pareigą pačiam rinkti įrodymus (ATPK 256 str. 3 d.), kas šiuo atveju pirmosios instancijos teisme nebuvo atlikta, pažeidžiant ATPK 284 straipsnio 1 dalį, numatančią organo, nagrinėjančio administracinio teisės pažeidimo bylą, pareigą išsiaiškinti visas nagrinėjamo administracinio teisės pažeidimo aplinkybes. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2008 m. gegužės 28 d. nutarime konstatavo, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje rinkti įrodymus yra įgalioti ir rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) kaip administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjantys organai (pareigūnai), teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnai), šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime konstatavo, jog D. G. 2010 m. gruodžio 15 d. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje buvo su legaliai laikomu medžiokliniu šautuvu, turėjo medžiotojo bilietą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas visiškai nevertino šios aplinkybės ir nepasisakė, kokiu tikslu D. G. atvyko į nurodytą teritoriją su medžiokliniu šautuvu. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. G. nurodė, kad tą pačią dieną jis buvo šaudykloje ir grįžęs pamiršo šautuvą padėti į seifą, todėl užklimpus jo automobiliui ir jam nutarus eiti ieškoti pagalbos, jis šautuvą nešėsi su savimi, nes bijojo, kad jo niekas iš automobilio nepavogtų, teismas nesiaiškino, ar D. G. pažeidimo padarymo dieną buvo šaudykloje, kuriuo metu ir su kuo jis buvo šaudykloje, kokie liudytojai gali patvirtinti šią D. G. nurodytą aplinkybę, koks atstumas nuo šaudyklos ir D. G. namų ir (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos, kodėl D. G. iš šaudyklos nevažiavo į namus, kur galėjo palikti medžioklinį šautuvą taip, kaip to reikalauja ginklų laikymo taisyklės, o medžioklinį šautuvą vežiojosi savo automobilyje, ar tai nepažeidžia medžioklinių ginklų laikymo taisyklių ir pan..

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime taip pat nepasisakė ir nevertino įrodymų dėl D. G. parodymų, jog jo vairuojamas automobilis buvo užklimpęs ir jis buvo priverstas eiti ieškoti pagalbos. Teismas nesiaiškino ir nepasisakė, kurioje vietoje užklimpo D. G. automobilis, kada tai atsitiko, kaip užklimpęs automobilis buvo ištrauktas ir kas tai padarė, jei to negalėjo padaryti vienas D. G., kam jis pranešė, kad užklimpo jo automobilis ir kas gali tai patvirtinti, kodėl jis nelaukė pagalbos, koks atstumas nuo užklimpusio automobilio ir D. G. dėdės sodybos, kokiu keliu ar kitais aplinkkeliais galima greičiau patekti į D. G. dėdės sodybą (suinteresuotos šalys galėjo pateikti vietovės schemas). Pirmosios instancijos teismo nutarime taip pat nurodyta, kad D. G. buvo sulaikytas dėdės J. G. sodyboje, į kurią jis parėjo pats, tačiau apylinkės teismas visiškai nesiaiškino, kodėl D. G. atėjo į dėdės sodybą, netyrė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros atstovo G. T. nurodytos aplinkybės, kad jis D. G. dėdės prašė susisiekti su sūnėnu, nesiaiškino, ar D. G. dėdė susiekė su juo.

Pirmosios instancijos teismas nutarime konstatavo, jog D. G. buvo artimų giminaičių žemės plotuose, jo tikslas buvo iškirsti eketes tvenkinyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutarime nenurodyta, kur yra tas tvenkinys, kuriame D. G. norėjo iškirsti eketes, ar važiuojant keliu, kuriame buvo užklimpęs D. G. automobilis, galima pasiekti šį tvenkinį, kodėl D. G. važiavo būtent tuo keliu, ar tik važiuojant tuo keliu galima pasiekti minėtą tvenkinį, koks jo plotas, ar tuo metu tvenkinys buvo pasidengęs ledu ir koks ledo storis buvo, ar buvo galima tuo metu ledu vaikščioti, kodėl tokiu vėliu paros metu D. G. sugalvojo lede kirsti eketes, ar eketės buvo kertamos ir ankščiau ir kokio dydžio eketes buvo galima iškirsti kirviu ir kodėl jos nebuvo iškirstos ir pan.. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nesiaškino D. G. nurodytos aplinkybės, kad jis stebi gamtą, gyvūnus, mėgsta fotografuoti laikinius žvėris.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009).

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai išnagrinėjo reikšmingus faktus, neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai ir jų visumos. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas nutarimas negali būti pripažintas pagrįstu, todėl panaikinamas. Atsižvelgiant į tai, jog byloje kilusiems prieštaravimams dėl to, ar D. G. padarė jam inkriminuojamus pažeidimus, būtina rinkti naujus įrodymus, byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teismas nepasisako dėl kitų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Raseinių rajono agentūros apeliacinio skundo argumentų, nes, pasisakydamas dėl jų, apeliacinis teismas gali pažeisti bylą nagrinėsiančio apylinkės teismo nepriklausomumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹¹ straipsnio 2 dalimi, 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

.