Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-12-21 · Administracinė byla Nr. eI-4955-331/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-12-21
Bylos Nr.
eI-4955-331/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Henrikas Sadauskas, Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
S. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 8.6.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 8.6.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-4955-331/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02846-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. (S. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ar pakeitimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. (15/5-3)-IU-53 išsiuntė (duomenys neskelbtini) pilietį M. S. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (1 punktas); uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo dienos (3 punktas); įvedė jį į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamento) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis dvejus metus nuo išsiuntimo dienos (4 punktas) (el. b., b. l. 45–46).

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (el. b., b. l. 1) ir prašo panaikinti arba pakeisti Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-3)IU-53.

3. Paaiškino, kad teisės normų taikymas skundžiamame sprendime neatitinka proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Skundžiamo sprendimo sankcija yra neproporcinga jo galimai padarytam nusižengimui. Nusižengimą jis padarė privestas objektyvių aplinkybių – autotransporto priemonės gedimo. Pareiškėjas neturėjo tikslo, pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus, kaip nors slapstydamasis, gyventi Lietuvoje ar vykdyti Lietuvoje kokią nors neteisėtą veiką. Tai patvirtina pareiškėjo išvykimas iš Lietuvos diena vėliau, nei buvo nustatyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) 2017 m. liepos 25 d. sprendime. Skundžiamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, pagrįstas tik formaliais kriterijais, teisės normomis, jo neindividualizuojant, galimai pažeidžiant proporcingumo principą. Ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų, šie trūkumai yra esminiai, sudarantys pagrindą jį pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti.

Atsiliepimas

4. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., b. l. 12–17) paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 25 d. (kai, jo teigimu, per Lenkiją grįžo į Lietuvą, turėdamas nuo 2017 m. liepos 23 d. nebegaliojančią Šengeno vizą) Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo vizos galiojimo laikas baigėsi 2017 m. liepos 22 d., nuo 2017 m. liepos 23 d. pareiškėjas neteisėtai buvo visoje Šengeno erdvėje. Kai, anot pareiškėjo, likus dienai iki savanoriško išvykimo termino sugedo jo mašina, jis neinformavo kompetentingų valstybės institucijų apie susiklosčiusias aplinkybes ir nepateikė prašymo pratęsti terminą, per kurį gali savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, kas įrodo, kad pareiškėjas elgėsi pasyviai, nepakankamai atidžiai bei rūpestingai, nebendradarbiavo, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis. Toks pareiškėjo elgesys neatitinka protingo bei rūpestingo elgesio standarto siekiant valstybėje būti teisėtai, juo labiau, kad pareiškėjas nurodo turintis teisinį išsilavinimą. Ginčijamas sprendimas priimtas atsižvelgus į VSAT Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų pasienio kontrolės punkto atliktą pareiškėjo dokumentų patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neturėdamas Šengeno ar nacionalinės vizos arba leidimo gyventi, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas neįvykdė 2017 m. liepos 25 d. įpareigojimo savanoriškai išvykti per sprendime grąžinti jį į (duomenys neskelbtini) nustatytą terminą. Taigi, bylos faktinės aplinkybės patvirtina esant Įstatyme įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą. Pareiškėjo situacija atitiko būtent Kriterijų tvarkos 35.1.1 papunktyje nurodytą neteisėto buvimo atvejį, taip pat įvertinus, kad pareiškėjo veiksmai rodo jo nepakankamą rūpestingumą bei atidumą, pareiškėjui teisėtai bei pagrįstai buvo numatytas dviejų metų draudimo atvykti laikotarpis.

4.1 Įvertinus tai, kad pareiškėjas yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, nes jis neįvykdė įpareigojimo išvykti per sprendime grąžinti jį į (duomenys neskelbtini) nustatytą terminą, tai, kad nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas būtų siekęs įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, ir tai, kad jis gali siekti atvykti į kitą Europos Sąjungos valstybę narę pažeisdamas Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių įstatymus ir kelti nelegalios migracijos grėsmę, pareiškėjo duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini C.SIS II. Ginčijamame sprendime konkrečiai ir argumentuotai nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjo atveju yra pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Pagrindas įvesti perspėjimą į SIS II yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas SIS II reglamento, t. y. tiesiogiai taikomo akto, 24 straipsnio 3 dalyje. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (jų neginčija ir pats pareiškėjas) ir teisės aktų normomis (Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalys), taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs individualią pareiškėjo situaciją. Pareiškėjo elgesys atskleidžia pareiškėjo polinkį piktnaudžiauti migracijos procedūromis, nesilaikyti tiek teisės aktų reikalavimų, tiek pareigūnų nurodymų, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad ir ateityje gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Sprendimas laikytinas proporcinga priemone siekiamam tikslui - užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas. Lietuvos Respublikos praktika, kai nacionaliniai perspėjimai įvedami į Šengeno informacinę sistemą, pripažįstama kaip gerosios praktikos pavyzdys ir skatinama Europos Komisijos. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę terminas (2 metai) vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka ir Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o aplinkybė, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje proceso šalys nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Byloje ginčas Migracijos departamento 2017 m. rugpjūčio 8 sprendimo Nr. (15/5-3) 1U-53, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, įvestas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl atvykimo ir apsigyvenimo dvejus metus, teisėtumo ir pagrįstumo (el. b., b. l. 45–46).

6. Iš bylos dokumentų nustatyta, kad pareiškėjui 2017 m. sausio 17 d. pateikus prašymą Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate (duomenys neskelbtini) išduoti jam vizą, jam 2017 m. sausio 17 d. sprendimu buvo išduota daugkartinė Šengeno viza, suteikianti teisę nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2017 m. liepos 22 d. būti Šengeno erdvėje. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) duomenis, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atskrido 2017 m. liepos 18 d., iš Lietuvos 2017 m. liepos 21 d. išskrido į Prancūziją, t. y. likus vienai dienai iki pasibaigs Šengeno vizos galiojimas. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 7 d. paaiškinime VSAT pareigūnams paaiškino, kad nuskridęs į Prancūziją nusipirko automobilį, su kuriuo 2017 m. liepos 25 d. per Lenkiją atvyko į Lietuvą. VSAT pareigūnams vykdant pareiškėjo patikrinimą, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 23 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, pasibaigus vizos galiojimo laikui. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, VSAT Pagėgių rinktinės sprendimu Nr. (21-22)-257-21 pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 12 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (2017 m. liepos 25 d.), t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d., taip pat jis buvo įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Pareiškėjas šį sprendimą gavo 2017 m. liepos 25 d., su juo susipažino, pasirašė, tačiau iš Lietuvos Respublikos iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. neišvyko. Pateiktame 2017 m. rugpjūčio 7 d. paaiškinime teigė, kad gavus sprendimą grįžo į Marijampolę, kur nusipirko dar kelis automobilius, juos perdavė kitam vairuotojui, o 2017 m. rugpjūčio 5 d. automobiliu Mercedes-Benz, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvyko iš Marijampolės link Medininkų PKP, kur pakeliui sugedo automobilis. Pareiškėjas dėl susiklosčiusių aplinkybių į kompetentingas institucijas nesikreipė, jų neinformavo, iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. iš Lietuvos Respublikos neišvyko, nesikreipė su prašymu dėl termino savanoriškai išvykti pratęsimo. Todėl suėjus terminui savanoriškai išvykti, pareiškėjui vykstant per Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos Medininkų PKP, jis buvo sulaikytas 48 valandoms, vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi ir 114 straipsnio 1 dalimi, nes jo buvimas šalyje yra neteisėtas, neturi dokumento, suteikiančio teisę atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje. VSAT Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyrius 2017 m. rugpjūčio 8 d. teikimu Nr. (21/20)-12-3078, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kreipėsi į Migracijos departamentą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, nes jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime nustatytą terminą. Todėl Migracijos departamentas 2017 m. rugpjūčio 8 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamento) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis dvejus metus nuo išsiuntimo dienos, t. y. iki 2019 m. rugpjūčio 8 d. (el. b., b. l. 29, 48–49).

7. Pareiškėjo teigimu ginčijamu sprendimu paskirta sankcija neatitinka proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, nes nusižengimą padarė privestas objektyvių aplinkybių – autotransporto priemonės gedimo, ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, pagrįstas tik formaliais kriterijais, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų

8. Atsakovas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, argumentuodamas, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, nustatytos faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, pareiškėjo elgesys atskleidžia polinkį piktnaudžiauti migracijos procedūromis, nesilaikyti tiek teisės aktų reikalavimų, tiek pareigūnų nurodymų, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad ir ateityje gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę terminas (2 metai) vertintinamas kaip proporcingas, atitinka Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o aplinkybė, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.

9. Teismas su pareiškėjo teiginiais sutikti negali, palaiko atsakovo poziciją, nes šis sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi ir 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Nacionalinis sąrašas) sudarymą ir tvarkymą nustatančių Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau - Taisyklės) ll¹ punktu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų tvarka) 35.1.1 papunkčiu, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Migracijos departamento Kontrolės skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 3K-60, 8.13, 8.16, 8.18 papunkčiais, atsižvelgus į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir įvertinus tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Įstatymo 23 straipsnis reglamentuoja, kas yra laikoma neteisėtu buvimu Lietuvos Respublikoje, o šio straipsnio 2 punktas numato, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui, 6 punktas - kuomet yra Lietuvos Respublikoje be vizos, jeigu ji būtina.

10. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 4 dalies nuostatas, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

11. Taisyklės nustato užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau vadinama – sąrašas) sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau vadinama – C. SIS) tvarką. Taisyklėse nustatyta, kad į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu (5 punktas); duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau vadinama – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį (11¹ p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas skundą byloje, susijusioje su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, „individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti“ (LVAT administracinėje byloje Nr. A756-856/2014). Pažymėtina, kad Taisyklės, kuriose įtvirtintos specialios teisės normos, nenustato pareigos Migracijos departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Taisyklėse taip pat nėra nustatyta pareiga gauti išankstinę užsieniečio nuomonę dėl sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

12. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje, atitinkamai šio reglamento 24 straipsnio 3 d. įtvirtinti atvejai, kai perspėjimas gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

13. Pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką nustato Tvarka. Šios Tvarkos 19 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį (19.1. p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (19.2. p.); užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą (19.3. p); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos: užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas (19.4.1. p.); užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (19.4.2. p.); buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta (19.4.3. p.). Pagal Tvarkos 20.3.2. p. šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, nustatomas 3 m. draudimo atvykti laikotarpis, jei užsienietis per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos jau ne pirmą kartą buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas, neįleistas, išsiųstas, neteisėtai išvyko arba jeigu šiuo laikotarpiu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta. Pažymėtina, kad Tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad atskirais atvejais, atsižvelgus į Tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai.

14. Ginčo atveju pareiškėjo situacija atitiko Tvarkos 20.3.2 p., nes pareiškėja šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturėjo ir Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu nustatytu pagrindu VSAT Pagėgių rinktinės sprendimu Nr. (21-22)-257-21 pareiškėjas jau buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 12 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos (2017-07-25), t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. Taip pat pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, nes jo vizos galiojimo laikas baigėsi 2017 m. liepos 22 d., t. y. nuo 2017 m. liepos 23 d. neteisėtai buvo visoje Šengeno erdvėje. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti. Vadinasi, Įstatymo 127 straipsnio 3² dalyje yra nustatyta galimybė, kad terminas, per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, gali būti pratęstas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose ir 2 dalies 3, 4 punktuose nurodytų aplinkybių, tačiau bendras įpareigojimo savanoriškai išvykti terminas negali viršyti 60 dienų. Pareiškėjas apie aplinkybes, kad išvykimo diena sugedo automobilis, neinformavo kompetentingų valstybės institucijų, nepateikė prašymo pratęsti terminą, per kurį gali savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl teismas laiko, jog pareiškėjas elgėsi pasyviai, neatidžiai, nerūpestingai, siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis.

15. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies nuostatas, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo neturėdamas Šengeno ar nacionalinės vizos arba leidimo gyventi, neįvykdė 2017 m. liepos 25 d. įpareigojimo savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl bylos faktinės aplinkybės patvirtina Įstatyme numatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą.

16. Ginčijamame sprendime konkrečiai ir argumentuotai nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjo atveju yra pagrindas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), nes jis savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos, jam pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 straipsnio 1 dalis), be to jis buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl atsakovas pagrįstai įvedė perspėjimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis dvejus metus nuo išsiuntimo dienos, kadangi pareiškėjas nesilaikė imperatyvių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ir apsigyvenimą. Pareiškėjo elgesys atskleidžia pareiškėjo polinkį piktnaudžiauti migracijos procedūromis, nesilaikyti tiek teisės aktų reikalavimų, tiek pareigūnų nurodymų, nes gavęs vizą atvykti į Lietuvos Respubliką turizmo tikslais, vėliau, tikrieji tikslai nebuvo susiję su turizmu Lietuvoje, teismas laiko, kad pareiškėjas siekė gauti Šengeno vizą tam, kad galėtų atvykti į Šengeno erdvę, nes užsiima automobilių verslu, ketino pirkti automobilius ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje. Taigi, pareiškėjo vizoje nurodytas tikslas (turizmas) neturi nieko bendro su pareiškėjo tikraisiais ketinimais. Be to, nors pareiškėjo viza galiojo nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2017 m. liepos 22 d., tačiau į Lietuva atvyko paskutinėmis vizos galiojimo dienomis, t. y. pareiškėjas Lietuvos Respublikos sieną kirto 2017 m. liepos 18 d., nors jam buvo žinoma vizos galiojimo pabaiga - 2017 m. liepos 22 d. Tačiau pareiškėjas 2017 m. liepos 21 d. (likus vos 1 dienai iki vizos galiojimo pabaigos), iš Lietuvos išskrenda į Prancūziją. Šios nustatytos aplinkybės, kurių neneigia ir pats pareiškėjas, aiškiai parodo pareiškėjo neatsakingumą, aplaidų elgesį, jis turėjo numatyti sunkumus išvykti iki baigs galioti jo viza. Be to 2017 m. liepos 25 d. patikrinimo metu, savo paaiškinimuose, jis negalėjo pateikti jokių svarių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių, kurios lėmė pasilikimą Šengeno erdvėje pasibaigus vizos galiojimo laikui. Pareiškėjas 2017 m. liepos 25 d. savanoriškai buvo įpareigotas išvykti iki 2017 m. rugpjūčio 6 d. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau šio įpareigojimo neįvykdė, elgėsi priešingai, t. y. tęsė su verslo vykdymu susijusius reikalus. Todėl pareiškėjas siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis, nesilaikė nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą, yra rimtas pagrindas manyti, kad ir ateityje gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

17. Pažymėtina, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų - užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems, piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Pagal Lietuvos Respublikos praktiką, kai nacionaliniai perspėjimai įvedami į Šengeno informacinę sistemą, pripažįstama kaip gerosios praktikos pavyzdys ir skatinama Europos Komisijos. 2015 m. rugsėjo 9 d. Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „ES veiksmų grąžinimo srityje planas“ (KOM (2015) 453) teigiama, kad Komisija visų pirma siūlys įpareigoti valstybes nares privaloma tvarka įvesti į SIS visus duomenis apie draudimus atvykti, kad būtų užkirstas kelias į Šengeno erdvę per kitą valstybę atvykti migrantams, kuriems vienoje valstybėje narėje jau išduoti draudimai atvykti. Taigi atsižvelgus į Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 metai), ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę terminas (2 metai) vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka ir Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, o aplinkybė, kad pareiškėjas dėl šio sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

19. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. (15/5-3)1U-53 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

20. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. (S. M.) skundą patenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas