Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kazimiero Simonavičiaus universitetas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. M. B. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193596, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. spalio 4 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. 2025 m. balandžio 4 d. buvo gautas pranešimas apie pagamintą leidimą laikinai gyventi bei informacija apie jo atsiėmimą Jungtinėse Arabų Emyratuose. Gavęs vizą, pareiškėjas 2025 m. gegužės 29 d. nuvyko į Jungtinius Arabų Emyratus atsiimti leidimą ir 2025 m. birželio 8 d. atvyko į Lietuvos Respubliką. 2025 m. birželio 10 d. Kazimiero Simonavičiaus universitetas (toliau – Universitetas) informavo pareiškėją, kad jis priimtas į organizacinių inovacijų ir vadybos magistro studijas, kurių pradžia 2025 m. rugsėjo 1 d. Kadangi leidimas buvo gautas pavėluotai, todėl Universitetas pranešė apie studijų pradžios nukėlimą į rudens semestrą. Nepaisant to, Migracijos departamentas 2025 m. liepos 30 d. panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, kurį pareiškėjas yra apskundęs teismui. Tuo metu, Universitetas 2025 m. rugpjūčio 1 d. pateikė Migracijos departamentui tarpininkavimo raštą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas priimtas studijuoti ir prašoma išduoti leidimą gyventi nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. iki 2027 m. sausio 31 d. Pareiškėjas su Universitetu 2025 m. rugsėjo 1 d. sudarė studijų sutartį ir jis buvo įtrauktas į studijuojančiųjų sąrašą. Nepaisant šių aplinkybių, Migracijos departamentas 2025 m. rugsėjo 2 d. priėmė skundžiamą sprendimą įpareigoti pareiškėją per 30 dienų išvykti į užsienio valstybę – Kamerūną.

Pareiškėjo teigimu, minėtas sprendimas priimtas nepagrįstai, kadangi dar nėra išnagrinėtas jo skundas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, todėl klausimas dėl teisės gyventi Lietuvoje nėra išspręstas. Be to, pareiškėjas mokosi Kazimiero Simonavičiaus universitete, už studijas yra sumokėjęs 5 700 Eur, o Migracijos departamentas nepagrįstai nurodė, jog jis nepradėjo studijų, nors šios aplinkybės buvo žinomos iš universiteto pateikto tarpininkavimo rašto. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2025 m. rugsėjo 2 d. studentų registre duomenų dar galėjo nebūti dėl objektyvių priežasčių, kadangi sutartys su studentais paprastai sudaromos rugsėjį. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, neįvertino visų faktinių aplinkybių, kaip to reikalauja teisės aktai, todėl sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas. Pažymėjo, kad individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, o turi būti pagrįsti teisinėmis normomis ir faktais. Taip pat nurodo, jog sprendimas neproporcingas ir pažeidžia gero administravimo bei objektyvumo principus, kadangi išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos, naujo leidimo gavimo procesas užsitęstų ir jis vėl negalėtų tęsti studijų. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino Universiteto pateikto tarpininkavimo rašto, taip pat to fakto, kad pareiškėjas yra sumokėjęs už studijas ir sudaręs sutartį bei objektyvių priežasčių, kodėl studentų registre dar nebuvo duomenų, todėl sprendimas laikytinas nepagrįstu ir naikintinu.

Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog teisės aktai imperatyviai nustato pareigą užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos pasibaigus vizos ar leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui, jeigu jis neįgyja teisę patvirtinančio dokumento. Migracijos departamentas 2025 m. liepos 30 d. sprendimu pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas neatvyko studijuoti, kaip buvo nurodyta leidimo išdavimo pagrindu. Teismas, nagrinėjantis pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo, nebuvo taikęs reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl sprendimas laikomas galiojančiu ir vykdytinu. Atsakovas taip pat pažymi, kad pareiškėjo apklausos duomenimis, jis atvyko į Lietuvos Respubliką 2025 m. birželį, tačiau iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos studijų nepradėjo. Migracijos informacinės sistemos (MIGRIS) integracijose su studentų registru, laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 18 d. iki 2025 m. rugsėjo 2 d. duomenų apie pareiškėjo studijas nebuvo. Pareiškėjui dar 2024 m. rugsėjo 25 d. buvo pateikta informacija, kad, neatvykus iki 2025 m. vasario 28 d., jo studijos bus perkeltos. Pareiškėjas buvo pateikęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi studijų, kurios turėjo prasidėti 2025 m. sausio 1 d., pagrindu, tačiau naujo prašymo dėl studijų, prasidedančių 2025 m. rugsėjo 1 d., nepateikė.

Atsakovas taip pat nurodo, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, pareiškėjas nuo 2025 m. liepos 9 d. iki 2025 m. rugpjūčio 13 d. dirbo (duomenys neskelbtini), nors leidimas buvo išduotas studijų, o ne darbo pagrindu. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjas neatvyko vykdyti leidimo tikslo. Pareiškėjo ankstyvas atvykimas į Lietuvos Respubliką ir darbo santykių užmezgimas neatleidžia jo nuo pareigos laikytis leidimo išdavimo sąlygų ir nustatytos studijų pradžios datos. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą, nustatė, kad nėra pagrindo taikyti griežtesnių priemonių, ir suteikė maksimalią 30 dienų savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos trukmę. Sprendimas buvo motyvuotas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis. Atsakovas pabrėžia, kad ginčijamas sprendimas nepažeidžia pareiškėjo teisės ateityje kreiptis dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia Migracijos departamento atlikto teisinio vertinimo ir išvadų pagrįstumo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Universitetas atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. 25S193596, kuriuo pareiškėjas grąžintas į užsienio valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2025 m. sausio 31 d. gavo pareiškėjo prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti leidimą laikinai gyventi studijų Kazimiero Simonavičiaus universitete pagrindu.

Migracijos departamentas 2025 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. 25S72155 išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog pareiškėjas yra priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą.

Migracijos departamentas, įvertinęs visas su pareiškėju susijusias reikšmingas aplinkybes, 2025 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą Nr. 25S171097, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi pareiškėjas neatvyko studijuoti. Leidimas laikinai gyventi paskelbtas negaliojančiu 2025 m rugpjūčio 20 d.

Pareiškėjas iki paskelbiant leidimą gyventi negaliojančiu, iš Lietuvos neišvyko, todėl pažeidė teisės aktų nuostatą, įpareigojančią asmenį išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. Migracijos departamentas įvertinęs tai, kad pareiškėjas neturi jokio galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi šalyje, 2025 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą Nr. 25S193596, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. spalio 2 d., valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Kamerūnas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. 25S193596, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

UTPĮ 39 straipsnio 2 punktas nustato, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi. UTPĮ 124 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi Lietuvos Respublikoje.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.

Pagal UTPĮ 127 straipsnio 1 dalį sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 127 straipsnio 6 dalis).

UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą gražinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (UTPĮ 130 straipsnio 1 dalis). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (UTPĮ 130 straipsnio 2 dalis).

Teismas pažymi, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas konkrečiu pagrindu, t. y. studijuoti aukštojoje mokykloje, todėl šio leidimo galiojimas ir užsieniečio teisė gyventi Lietuvos Respublikoje tiesiogiai siejami su faktiniu studijų vykdymu. Pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, priimtam studijuoti pagal studijų programą Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų institucijoje. Ši teisės norma suponuoja, kad tokio leidimo pagrindas yra ne vien priėmimo faktas, bet ir faktinis studijų vykdymas bei leidimo tikslo realus įgyvendinimas. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi studijų pagrindu, iki Migracijos departamento 2025 m. liepos 30 d. sprendimo, kuriuo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas, faktiškai studijų nepradėjo. Kaip nustatyta iš Migracijos informacinės sistemos (MIGRIS) integracijos su studentų registru duomenų, laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 18 d. iki 2025 m. rugsėjo 2 d. informacijos apie pareiškėjo studijas nebuvo. Taigi, ši aplinkybė patvirtina, kad leidimo išdavimo tikslas nebuvo įgyvendintas.

Nors pareiškėjas nurodo, jog Universitetas buvo informavęs atsakovą apie studijų pradžios nukėlimą į rudens semestrą ir pateikė tarpininkavimo raštą, tačiau teismas pažymi, kad toks Universiteto raštas nepašalina pareiškėjo pareigos laikytis leidimo išdavimo sąlygų ir įstatymo nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas, žinodamas, kad planuojamos studijos neprasidėjo, privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, tačiau to nepadarė. Toks neveikimas negali būti vertinamas kaip objektyvi priežastis, pateisinanti leidimo panaikinimo pagrindo nebuvimą. Be to, pareiškėjo teiginiai, jog studentų registre duomenys apie jo studijas galėjo atsirasti vėliau dėl techninių ar administracinių priežasčių, nėra pakankami paneigti Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių. Atkreiptinas dėmesys, jog duomenys iš studentų registro yra oficialus šaltinis, kuriuo vadovaujamasi vertinant užsieniečio faktinį studijų statusą, todėl jų nebuvimas pagrįstai laikytinas įrodymu, jog asmuo studijų nepradėjo. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad leidimo panaikinimo metu pareiškėjas nebuvo įtrauktas į jokį studijuojančiųjų sąrašą, o faktas, jog jis vėliau, t. y. 2025 m. rugsėjo 1 d., sudarė studijų sutartį, nelemia retrospektyvaus leidimo galiojimo atkūrimo ar pagrindo pripažinti Migracijos departamento veiksmus neteisėtais. Administraciniai sprendimai vertinami pagal jų priėmimo metu buvusias aplinkybes, todėl tuo metu egzistavęs faktas, kad pareiškėjas nestudijavo, sudarė pakankamą teisinį pagrindą leidimo panaikinimui ir vėlesniam sprendimui dėl išvykimo priėmimui.

Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad Migracijos departamentas 2025 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 25S171097 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu, konstatuodamas, jog pareiškėjas faktiškai neatvyko studijuoti ir tokiu būdu neįgyvendino leidimo išdavimo tikslo. Šis sprendimas, remiantis galiojančiomis teisės normomis, įgijo teisinę galią nuo jo priėmimo momento ir buvo vykdytinas, kadangi pareiškėjas nesiėmė veiksmų, kurie leistų sustabdyti jo galiojimą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas apskundė minėtą sprendimą Regionų administraciniam teismui, tačiau teismas 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-16767-438/2025 reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikė, t. y. nenurodė sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimo ar vykdymo. Tokiu būdu Migracijos departamentas, priimdamas 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193596, kuriuo pareiškėjas įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos per 30 dienų, veikė turėdamas galiojantį ir teisėtą pagrindą, t. y. ankstesnį sprendimą dėl leidimo panaikinimo.

Teismas pažymi, kad administracinis sprendimas, kuriuo panaikinamas leidimas laikinai gyventi, sukelia teisines pasekmes nuo jo priėmimo momento, o ne nuo teismo galutinio įvertinimo. Todėl kol toks sprendimas nėra panaikintas ar jo galiojimas nesustabdomas, asmens teisinis statusas Lietuvos Respublikoje vertinamas atsižvelgiant į šį galiojantį administracinį aktą. Be to, kaip jau minėta, vadovaujantis UTPĮ 124 straipsnio 2 dalies nuostatomis, užsienietis, kurio leidimas laikinai gyventi panaikintas, privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos per nustatytą terminą. Kadangi pareiškėjo leidimas buvo panaikintas ir šis sprendimas liko galioti, Migracijos departamentas turėjo pareigą ir teisinį pagrindą inicijuoti sprendimo dėl išvykimo priėmimą. Pažymėtina ir tai, jog minėtoje administracinėje byloje Nr. eI2-16767-438/2025 teismas 2025 m. spalio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. 25S171097 panaikinimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, veikė teisėtai, laikydamasis galiojančių teisės normų ir turėdamas aiškų teisinį pagrindą – galiojantį sprendimą dėl leidimo panaikinimo. Pareiškėjo argumentai, susiję su ankstesnio sprendimo apskundimu, nesudaro pagrindo laikyti, jog Migracijos departamentas neteisėtai ėmėsi veiksmų dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Teismas pažymi, kad pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalį, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduodamas konkrečiu tikslu, o užsienietis privalo laikytis leidimo išdavimo pagrindo ir tikslų, dėl kurių toks leidimas jam suteiktas. Ši nuostata reiškia, kad užsienietis negali naudotis leidimu kitais tikslais, nei buvo nurodyta prašyme ir įtvirtinta pačiame leidime, nes tai būtų nesuderinama su užsieniečių teisinės padėties reguliavimo principais bei pažeistų valstybės migracijos politikos nuoseklumą. Nagrinėjamu atveju, iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas studijų pagrindu, siekiant sudaryti jam sąlygas studijuoti Universitete. Vis dėlto, byloje esantys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2025 m. liepos 9 d. iki 2025 m. rugpjūčio 13 d. buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė suponuoja išvadą, jog pareiškėjas faktiškai vykdė darbo veiklą Lietuvos Respublikoje dar iki studijų pradžios ir taip pažeidė leidimo išdavimo tikslą. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad studijos, dėl kurių buvo išduotas leidimas, turėjo prasidėti 2025 m. rugsėjo 1 d., todėl pareiškėjo ankstyvas atvykimas ir darbo veiklos vykdymas negali būti vertinami kaip su leidimo tikslais suderinami veiksmai.

Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimo laikinai gyventi studijų pagrindu esmė yra užtikrinti galimybę užsieniečiui teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje tol, kol jis vykdo studijas, o ne sudaryti sąlygas dirbti ar gauti pajamas iš darbo santykių. Leidimo sąlygų laikymasis yra neatskiriama užsieniečio teisinės padėties dalis, o jų pažeidimas laikytinas pagrindu sprendimui panaikinti leidimą laikinai gyventi, kaip tai numatyta UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas ne tik neatvyko studijuoti, bet ir vykdė darbo veiklą, kuri nėra susijusi su leidimo išdavimo pagrindu, Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nesilaikė jam nustatytų leidimo sąlygų ir pažeidė teisės aktų reikalavimus. Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjas, vykdydamas darbo veiklą Lietuvos Respublikoje bei turėdamas leidimą, išduotą studijų pagrindu, nesilaikė leidimo tikslo bei sąlygų, todėl Migracijos departamentas turėjo pagrindą spręsti dėl leidimo panaikinimo ir vėlesnio sprendimo dėl išvykimo priėmimo.

Pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sprendimas dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Toks teisinis reglamentavimas įpareigoja kompetentingas institucijas užtikrinti, kad užsienietis, netekęs teisinio pagrindo gyventi šalyje, laikytųsi išvykimo pareigos, o valstybės institucijos imtųsi atitinkamų teisėtų veiksmų šiai pareigai įgyvendinti. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančio leidimo laikinai gyventi, vadovavosi UTPĮ 125, 127 ir 128 straipsnių nuostatomis ir priėmė sprendimą įpareigoti jį savanoriškai išvykti iš šalies. Teismo vertinimu, šis sprendimas buvo priimtas laikantis teisėtumo, proporcingumo ir individualaus vertinimo principų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino visas su pareiškėjo teisine padėtimi susijusias reikšmingas aplinkybes, t. y. jo buvimo Lietuvoje trukmę, faktą, taip pat ir tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių ar socialinių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, bei tai, kad jis neatvykęs vykdyti studijų ir nesilaikė leidimo išdavimo tikslo. Vertinant šių aplinkybių visumą, nebuvo nustatyta priežasčių, dėl kurių pareiškėjo išvykimas iš Lietuvos Respublikos galėtų būti laikomas neproporcingu ar pažeidžiančiu jo teises. Be to, vadovaujantis UTPĮ 127 straipsnio 1 dalimi, sprendime dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę nustatomas nuo 7 iki 30 dienų laikotarpis savanoriškam išvykimui. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo bendradarbiavimą su institucija ir nesant duomenų apie vengimą vykdyti teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui nustatė maksimalų – 30 dienų – terminą savanoriškam išvykimui. Tokiu būdu pareiškėjui buvo suteikta pakankamai galimybių išvykti iš Lietuvos Respublikos be papildomų suvaržymų ar sankcijų.

Teismas taip pat pažymi, kad sprendimas dėl grąžinimo buvo priimtas tik tuomet, kai Migracijos departamentas objektyviai nustatė, jog pareiškėjas neturi jokio galiojančio dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvoje. Tokie veiksmai atitinka UTPĮ 128 straipsnio nuostatas, pagal kurias sprendimai dėl užsieniečių grąžinimo priimami tik atlikus individualų situacijos vertinimą ir atsižvelgiant į proporcingumo principą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, veikė teisėtai, laikydamasis įstatymų reikalavimų, tinkamai įvertino faktines ir teisines aplinkybes bei priėmė proporcingą, pagrįstą ir motyvuotą sprendimą. Pareiškėjo teiginiai, kad sprendimas priimtas skubotai ar neįvertinus individualių jo situacijos ypatumų, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalių nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ nustatytos užsieniečių išvykimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. rugsėjo 2 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S193596, kuriuo įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. spalio 2 d., valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – Kamerūnas, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo E. M. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.