- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-28
- Bylos Nr.
- 2A-18-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Dalia Kačinskienė (pran.), Virginija Volskienė
- Ieškovas
- N. T.
- Atsakovas
- A. L., O. S., E. K., VĮ Registrų centras
- Kategorijos
- 30.12.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės N. T. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. T. ieškinį atsakovams A. L., O. S., E. K. ir VĮ Registrų centras, dalyvaujant trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje Trakų rajono savivaldybės administracijai, dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo įpareigojant nusikelti statinius, teisinės registracijos panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė N. T. 2008-03-27 Trakų raj. apylinkės teismui paduotu ieškiniu prašė: 1) įpareigoti atsakovą A. L. per 30 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo nusikelti laikiną 30,46 m² bendro ploto poilsio namelį (kurio unikalus Nr. duomenys neskelbtini, plane pažymėtas 1K1ž), esantį (duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti atsakovą O. S. per 30 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo nusikelti laikiną 30,46 m² bendro ploto poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 2K1ž), esantį (duomenys neskelbtini); 3) įpareigoti atsakovą E. K. per 30 d. nuo sprendimo įsiteisėjimo nusikelti laikiną 30,46 m² bendro ploto poilsio namelį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 3K1ž), esantį (duomenys neskelbtini); 4) panaikinti laikinių poilsio namelių daiktinių teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registre (b.l.1-3).
Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1998-07-30 sprendimu Nr. 79-4281 atkūrė nuosavybės teises į 10,98 ha žemę (duomenys neskelbtini) ieškovės motinai R. P.. Pastaroji 1999-02-23 dovanojimo sutartimi šią žemę perleido dukrai (ieškovei). Ginčo žemėje apie 1982 m. buvo pastatyti trys laikini mediniai nameliai. Pasak eksperto, nameliai ankstesniųjų šeimininkų buvo pastatyti savavališkai. Ieškovės nuomone, dabartinių trijų namelių savininkų (atsakovų) pirkimo – pardavimo sutartis niekinė (CK 6.394 str. 2 d.). Poilsio nameliai trukdo ieškovei naudotis žeme (CK 4.98 str.).
Atsiliepimas
Atsakovai A. L., O. S. ir E. K. atsiliepimais į ieškinį (b.l.40-41, 61-63) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovų teigimu, CK 6.394 str. 2 d. yra taikoma, kai pardavėjas yra ir žemės sklypo, ir ant jo stovinčių statinių savininkas. Šiuo atveju žemės sklypo ir poilsio namelių savininkai skiriasi, todėl minėta norma netaikytina. Poilsio nameliai nėra laikini statiniai, nes jie neatitinka LR Statybos įstatymo 2 str. 4 d. ir Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.1 p. kriterijų. Be to, išvardintuose teisės aktuose sakoma, kad laikinas statinys ir teisės į jį nekilnojamojo turto registre neregistruojamos, o ginčo statiniai įregistruoti VĮ Registrų centras. Ieškovės pateiktas ekspertizės aktas niekinis, nes ekspertas neturėjo teisės vertinti ginčo objektų teisiniu požiūriu. Dar daugiau, ta aplinkybė, jog ekspertas nerado namelių statybos dokumentų, anaiptol nereiškia, kad tų dokumentų nėra, o statyba savavališka. Ieškovė nenurodė, kokie būtent statybos reikalavimai buvo pažeisti statybų metu. Poilsio namelių statybos legalumą patvirtina jų įregistravimas nekilnojamojo turto registre.
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į ieškinį (b.l.44-46) ieškinio 4 p. nepripažino ir prašė šioje dalyje bylą nutraukti. Pažymėjo, jog registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.). Ginčo statiniai pirmą kartą inventorizuoti 1987-07-25, pirmą kartą įteisinti – 1992-06-19. Atsakovų (fizinių asmenų) daiktinės teisės į poilsio namelius įregistruotos pagal galiojančias (nenuginčytas) sutartis, todėl gali būti išregistruotos, kai tos teisės pasibaigs, pasikeis teisės turėtojas ar žus (išnyks) pats nekilnojamasis daiktas. Jeigu įvykus bent vienam iš nurodytų juridinių faktų kiltų ginčas su registro tvarkytoju dėl namelių išregistravimo, jis turėtų būti sprendžiamas laikantis išankstinės ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, vėliau ginčas tampa teismingas administraciniam teismui.
Tretysis asmuo Trakų rajono savivaldybės administracija prašė ieškinį išnagrinėti teismo nuožiūra (b.l.39).
Žemesnės instancijos teismas
Trakų r. apylinkės teismas 2008-09-18 sprendimu (b.l.140-144) ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nameliai nėra laikini, taigi negalima įpareigoti jų savininkus juos nusikelti (LR Statybos įstatymo 2 str. 4 d., Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 6.1 p). Teismas nesivadovavo eksperto J.R.Š. 2006 m. ekspertizės aktu, nes ekspertizės aktas neišsamus: jame nėra klausimų, užduodamų ekspertui; neaprašyti atlikti tyrimai; nenurodyta, kokiais teisės aktais remdamasis ekspertas padarė išvadas, kai kurios padarytos išvados yra be motyvų; be to, dalis pateiktų išvadų yra ne statybos, o teisinio pobūdžio.
Šalies argumentai
Ieškovė N. T. apeliaciniu skundu (b.l.147-149) prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2008-09-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindė tuo, kad poilsio nameliai yra laikini statiniai, nes pastatyti iš surenkamų konstrukcijų, juos galima išardyti, perkelti į kitą vietą. Jie neturi pamatų, nors ir remiasi į žemės paviršių. Prie apatinių sienų dalies pritvirtinti metaliniai kampainiai taip, jog juos galima nukelti ir transportuoti. Kad nameliai laikini, be kita ko, nustatė ir ekspertas (docentas, mokslų daktaras), kurio kvalifikacija eiti statinio ekspertizės vadovo pareigas neabejotina. Tuo tarpu trijų namelių savininkai nepateikė duomenų, jog statiniai nėra savavališka statyba. Teismas neatsižvelgė į tai, jog R. P. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė dar 1991 metais, t.y. iki statinių registracijos, o jos teisių perėmėja (ieškovė) dabar negali naudotis visu žemės sklypu (CK 4.98 str.). Apeliantė taip pat kvestionuoja 3-jų namelių pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumą pagal CK 6.394 str. 2 d. bei LR Vyriausybės 2000-04-04 nutarimą Nr. 388 10 p., kadangi valstybė turėjo pirmumo teisę įsigyti Trakų istorinio nacionalinio parko žemėje esantį nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
Atsakovai A. L., O. S. ir E. K. atsiliepimais į apeliacinį skundą (b.l. 155-157) skundą laikė nepagrįstu ir prašė Trakų rajono apylinkės teismas 2008-09-18 sprendimą palikti galioti nepakeistą, remdamiesi atsiliepimuose į ieškinį išdėstytais teisiniais argumentais.
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutiko ir prašė Trakų rajono apylinkės teismas 2008-09-18 sprendimą palikti galioti nepakeistą (b.l.158-159). Akcentavo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatyme yra įtvirtinta registro duomenų teisingumo prezumpcija, o ieškovė neįrodė poilsio namelių laikino pobūdžio (CPK 178 str.), kad juos reikėtų išregistruoti.
Tretysis asmuo Trakų raj. savivaldybės administracija prašė apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra (b.l.153).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str., 329 str.).
CPK 176 str. 1 d. ir 185 str. įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes bei, įvertinus byloje esančius įrodymus, nustatyti objektyvią tiesą, priimti teisėtą ir visapusiškai pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo pareigą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 185 str.), padarė pagrįstą išvadą nesant teisinio pagrindo ieškovės reikalavimų jos nurodomu pagrindu patenkinti, šią savo išvadą tinkamai motyvavo.
Apeliantės skundo argumentas, kad atsakovams priklausantys nameliai neturi pamatų, todėl jie yra laikini statiniai, atitinkantys Statybos įstatyme 2 str. 4 d. bei Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2002 6.1. p. pateiktą laikino statinio sąvoką, ir dėl ko juos galima perkelti į kitą vietą, paneigiami byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš Namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 1138 matyti, kad šiuos tris kempingo tipo namelius (vėliau įvardijamus kaip karkasinius sodo namelius, poilsio namelius) prie Sasonės ežero iš Valstybinės firmos „Tekta“ pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo ūkininkas A. S. (inventorinės bylos 1-3 lapai), perleidęs juos nuosavybėn A. J. ( inv.b. 6-7 l.). Pastarojo vardu buvo atlikta šių statinių teisinė registracija Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje (inv.b.7-12 l.). A. J. jam nuosavybės teise priklausančius namelius kaip savarankiškus nekilnojamuosius daiktus pardavė D. L. (inv.b. 13-16, 20-21 l.), o ši atitinkamai 2005-11-14 pirkimo-pardavimo sutartimi kiekvienam iš atsakovų (inv.b.22-28 l.). Taigi atsakovai juos įgijo jau kaip nekilnojamuosius daiktus, turinčius visus identifikuojančius juos požymius (unikalų numerį), įregistruotus viešame registre. Priimant domėn tą aplinkybę, kad laikini statiniai ir teisės į juos nekilnojamojo turto registre nėra registruojami (Statybos įstatymo 2 str. 4 d.), jų įregistravimo faktas, jo nustatyta tvarka nenuginčijus - nepripažinus neteisėtu ir negaliojančiu, pats savaime neleidžia spręsti apie tokių statinių buvimą laikinais aptariamos teisės normos prasme, nesudaro prielaidų įpareigoti atsakovus juos nusikelti būtent kaip laikinus statinius, kaip to prašo apeliantė.
Visi įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Apeliantė šioje byloje pareiškė reikalavimą panaikinti ginčo statinių teisinę registraciją, t.y. pareiškė išvestinį iš pirmųjų trijų reikalavimų reikalavimą, o ieškinį grindė CK 4.37 str. 1 d. bei 4.98 str. nuostatomis įtvirtinta savininko teisių apsauga (negatorinis ieškinys), įrodinėdama savo valdymo teisės pažeidimą nekliudomai naudotis žemės sklypu. Pagrindo panaikinti atsakovų vardu atliktos nuosavybės teisių įregistravimą viešame registre nėra, juo labiau, kad tuomet liktų galioti įrašai apie nuosavybės teisių į ginčo pastatus priklausymą kitiems asmenims (ankstesniems savininkams). Tačiau atitinkamas reikalavimas asmenims, kurių vardu buvo atlikta pradinė, o vėliau ir paskesnės teisinės registracijos, dėl šios registracijos pripažinimo negaliojančia, kuomet ir galėtų būti vertinamas tokio veiksmo atlikimo teisėtumas ar pagrįstumas, arba ginčo statinių statybų teisėtumas, atitikimas tuo metu galiojusiems teisės aktams, šioje byloje nepareikštas, ankstesni savininkai ir nekilnojamųjų daiktų atsakovams perleidėjai nebuvo įtraukti dalyvauti byloje. Statybos įstatymo, įsigaliojusio tik 1996-09-01, tuometinės redakcijos 2 str. buvo apibrėžta, jog laikinas statinys - tai statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą. Pažymėtina, kad iki 2002-04-16 Aplinkos ministro įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai, kuriame išplėtota laikinų statinių sąvoka, galioję ankstesni techniniai reglamentai (STR 1.07.01:1999 A priedas, 1 p., STR 1.07.01:1997 A priedas, 1 p.) laikinus statinius traktavo kiek kitaip, nei dabar yra reglamentuota, jų kategorijai nepriskirdami jokių gyvenamosios ar poilsio paskirties pastatų. Dar ankstesniame teisės akte – Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994-12-22 įsakymu Nr. 249 patvirtintose leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklėse laikino statinio kaip tokio apibrėžimo iš viso nepateikta, laikinais statiniais, kuriems statyti nebuvo reikalingas leidimas, įvardijant tik laikinus statinius parodų teritorijose, esančius parodų eksponatais (7.7. p.). Dėl aptartų aplinkybių apeliantės skundo argumentai, kad atsakovai, atlikdami teisinę registraciją, viešo registro tvarkytojui nepateikė duomenų, jog ginčo statiniai nėra laikinais statiniais arba savavališkais pastatais, tuo pažeisdami Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 str. 2 p. bei Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27.5 p. reikalavimus, esant ankstesnėms ginčo statinių teisinėms registracijoms, teisiškai nereikšmingi.
Skundo teiginys dėl netinkamai įvertinto apeliantės į bylą pateikto ekspertizės akto taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos argumentais dėl šio rašytinio įrodymo įrodomosios reikšmės, jo formos ir turinio įvertinimo, jų nekartodama. Be to, šis aktas yra toks pats bylos įrodymas, kaip ir kiti įrodymai (neturi didesnės įrodomosios galios), nėra eksperto išvada CPK 177 str. 2 d. ir 212 str. prasme, kuri taip pat nebūtų teismui privaloma (CPK 218 str.).
Namelių pirkimo-pardavimo sandoriai šioje byloje įstatymo nustatyta tvarka nebuvo ginčijami ir jų sudarymo aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinamos, todėl apeliacinio skundo motyvai apie sutarčių, kurių pagrindu atsakovai įgijo nuosavybę, suklastojimą ar įrašytų jose sąlygų neatitikimą faktinei situacijai taip pat nesudaro prielaidų spręsti dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo ar jo nepagrįstumo. Teisėjų kolegija nepripažįsta teisingu apeliantės tvirtinimo skunde, esą šie sandoriai patys savaime niekiniai, nereikalaujantys teisminio ginčijimo, nesukuriantys teisinių pasekmių. Apeliantė neteisingai traktuoja CK 1.78 str. 1 d. ir 5 d. nuostatas. Priešingai, pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo įstatymai nedraudžia, be to, šie sandoriai sukūrė teisinius padarinius (nuosavybės teisės į turtą iš vieno asmens perėjimą kitam), taigi neišvengiamai kiltų ir su restitucijos taikymu, sąžiningo įgijėjo instituto taikymu susijusių klausimų.
Esant tokioms nustatytoms aplinkybės, panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.
Atsakovų A. L. ir E. K. prašymas dėl atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų priteisimo netenkintinas. Pateiktame jų atsiliepime (b.l.155) nėra nurodoma jokių teisinių argumentų, neįvardijama ir jokių atsikirtimų į apeliacinį skundą motyvų, atsiliepimas nemotyvuotas ir neargumentuotas, advokatas neatvyko ir į apeliacinės instancijos teismo posėdį. Sprendžiat kompensuotinos tokio pobūdžio išlaidų dalies pagrįstumo klausimą, atsižvelgiama į Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, nurodytų atstovavimo išlaidų dydžių 2. p. nustatytus kriterijus ir 8 p. nustatytus koeficientus, tačiau nei pagal vieną iš išvardintų kriterijų parengto atsiliepimo neįmanoma įvertinti. Kolegija sprendžia, kad darbo laiko sąnaudų tokiam atsiliepimui parengti nereikėjo, todėl šios išlaidos atsakovams nekompensuotinos (CK 1.5 str.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.