- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-08
- Bylos Nr.
- 2-2577/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- S. B.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-3118-527/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Palilionija“ ieškinį atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovo BUAB „Palilionija“ bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo S. B. 996 360,16 Lt žalos atlyginimo, 5 % metines procesines palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bankroto administratorius, patikrinęs įmonės finansinius dokumentus ir buhalterinę apskaitą, nustatė, kad iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės direktoriaus pareigas ėjęs atsakovas padarė ieškovui 996 360,16 Lt nuostolių. Atsakovas per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. spalio 27 d. kaip atskaitingas asmuo gavo ir avansinėse apyskaitose nurodė, kad tariamai įmonės reikmėms išleido 1 083 582, 40 Lt avansinių mokėjimų, iš kurių tinkamais dokumentais pagrįstas tik 87 222,24 Lt piniginių lėšų panaudojimas. Dokumentų, kurie pagrįstų 996 360,16 piniginių lėšų sumos panaudojimą ataskaitiniais laikotarpiais, įmonės vadovas bendrovei nėra pateikęs arba pateikti dokumentai neįrodo lėšų panaudojimo.
Ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines teises ir bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas. Ieškovas nurodė, jog ieškinio suma yra didelė, įmonės nuostolių atsakovas iki šiol neatlygino, todėl mažai tikėtina, jog jis juos geranoriškai atlygins ateityje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo atsakovui S. B. priklausantį 996 360,16 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, leidžiant areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti, o nekilnojamojo bei kilnojamojo turto nepakankant, teismas areštavo atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias atsakovo ar trečiųjų asmenų banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiant atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad reikalaujama priteisti suma yra didelė, atsakovas yra fizinis asmuo, apie kurio turtinę padėtį teismas neturi jokių duomenų, ieškovas šioje byloje yra bankrutavusi įmonė, todėl, siekdamas užtikrinti ir nepažeisti bankrutavusios įmonės kreditorių interesų, teismas sprendė, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Teismas, vadovaudamasis šalių lygiateisiškumo, proporcingumo principais, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, leidžiant areštuotu turtu naudotis pagal paskirtį bei uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, ir tik jei šių daiktų nepakaktų, teismas nurodė areštuoti pinigines lėšas (CPK 145 str. 1 d. 1 p., 2 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas S. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių - piniginių lėšų arešto - taikymo ir šioje dalyje klausimą išspręsti iš esmės – netaikyti piniginių lėšų arešto. Nurodo, kad teisinis pagrindas taikyti laikinąją apsaugos priemonę yra tada, kai teismas padaro išvadą, jog yra reali grėsmė vykdyti teismo sprendimą nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Šioje byloje yra pritaikytos dvi laikinosios apsaugos priemonės – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas bei piniginių lėšų areštas. Pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Piniginių lėšų areštas yra itin fizinio asmens padėtį ribojanti ir apsunkinanti laikinoji apsaugos priemonė, todėl turėtų būti taikoma tik išimtinais atvejais. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimo suma yra itin ženkli, atsakovo turimo nekilnojamojo turto (kilnojamojo turto atsakovas neturi) arešto nepakaks, todėl bus areštuojamos atsakovo banko sąskaitose esančios piniginės lėšos, ir taip bus ženkliai apsunkintas atsakovo kasdieninių poreikių tenkinimas.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas nepateikė duomenų apie turimą turtą, apie bankuose ar kitose kredito įstaigose esančių piniginių lėšų sumą. Atsakovas pats pripažįsta, kad nekilnojamojo turto arešto nepakaks, todėl bus areštuotos piniginės lėšos, taigi akivaizdu, kad ieškovas neturi tokios vertės turto, kokia yra ieškinio suma.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos byloje aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo procesinio sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas, atsižvelgdamas į turimų įrodymų visetą, sprendžia, ar ieškinio suma konkretaus atsakovo atžvilgiu pripažintina didele. Atsakovas gali paneigti šią prezumpciją, pateikdamas duomenis, įrodančius jo gerą turtinę padėtį (CPK 12, 178 str.).
Nagrinėjamoje byloje ieškiniu iš atsakovo prašoma priteisti 996 360,16 Lt nuostolių atlyginimo. Tokio dydžio prievolė fiziniam asmeniui neabejotinai gali būti laikoma didele. Tačiau, kaip minėta, ši suma vertintina ne absoliučiu dydžiu, o atsižvelgus į atsakovo finansinę padėtį. Apeliantas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškinio suma pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, nepateikė. Priešingai, apeliantas skunde pripažįsta, kad reikalavimo suma yra didelė, jo turimo nekilnojamojo turto nepakaks, o kilnojamojo turto jis neturi. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju ieškinio suma atsakovo fizinio asmens atžvilgiu laikytina keliančia padidintą būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (CPK 144 str. 1 d.).
Pažymėtina, kad reikšdamas didelės sumos turtinio pobūdžio reikalavimą, ieškovas – bankrutavusi įmonė gina ne tik savo, bet ir jo kreditorių interesus, tai yra viešąjį interesą. Todėl teismas turi teisę netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir netaikyti tokio ieškinio užtikrinimui atsakovo turto arešto tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovo galimybę įvykdyti jam galbūt nepalankų teismo sprendimą. Apeliantas duomenų apie jo galimybes įvykdyti teismo sprendimą, kuris gali būti jam nepalankus, nepateikė.
Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas nurodė, kad pirmiausia turėtų būti areštuojamas atsakovo nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, leidžiant areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, ir tik jo nesant ar nepakankant – piniginės lėšos. Būtent toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo eiliškumas nepažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principo. Apeliantas skunde prašo panaikinti piniginių lėšų areštą, tačiau jis nenurodė jokių aplinkybių, kaip laikinosios apsaugos priemonės esmingai varžo jo kasdieninių poreikių tenkinimą, todėl kolegija negali spręsti dėl suvaržymų masto nepagrįstumo. Pažymėtina, kad esant pagrindui, atsakovas gali kreiptis į teismą su prašymu dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (CPK 146 str.).
Teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.