Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. K. ir nuteistojo M. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d., 260 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d. 1 p., M. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 261 str. išteisintas.

Iš M. B. priteista nukentėjusiajam I. K. 2311,73 Lt turtinei ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 840 Lt Anykščių rajono policijos komisariatui.

Nukentėjusiajam I. K. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą turtinei žalai dėl kapo sutvarkymo atlyginti, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

n u statė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2007 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, Kauno m. turgavietėje iš tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, už 120 Lt įgijo narkotinės medžiagos – 12 vnt. „ekstazi“ tablečių, kurias neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, gabeno iš įsigijimo vietos į namus (duomenys neskelbtini), ten neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, jas laikė iki 2007 m. spalio 31 d., kai šias narkotines medžiagas – 12 vnt. „ekstazi“ tablečių neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, gabeno iš buto (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini)., kur 2007 m. lapkričio mėnesį, naktį iš 1 į 2 dieną, apie 24 val., Anykščių r., Debeikių sen., Mickūnų k., prie Romuldavos miško, T. L. priklausančiame automobilyje „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai jas platino, duodamas po tris „ekstazi“ tabletes G. B. , T. L. ir V. K. ;

M. B. nuteistas ir už tai, kad 2007 m. lapkričio mėnesį, naktį iš 1 į 2 dieną, apie 24 val., Anykščių r., Debeikių sen., Mickūnų k., prie Romuldavos miško, T. L. priklausančiame automobilyje „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) davė V. K. suvartoti narkotinės medžiagos – 3 vnt. „ekstazi“ tablečių, kurių sudėtinės dalys yra metilendioksimetamfetaminas ir metilendioksiamfetaminas, tai sukėlė ūmų V. K. apsinuodijimą narkotinėmis medžiagomis, ir nuo to V. K. mirė, t. y. dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.

M. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. lapkričio mėnesį, naktį iš 1 į 2 dieną, apie 24 val., Anykščių r., Debeikių sen., Mickūnų k., prie Romuldavos miško, T. L. priklausančiame automobilyje „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) duodamas tris „ekstazi“ tabletes nepilnamečiui V. K. , neteisėtai platino narkotines medžiagas nepilnamečiui.

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. birželio 11 d. nuosprendžiu M. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 261 str. išteisino, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo ir nuteistojo apeliacinius skundus išnagrinėjo nepakankamai išsamiai, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nepateikė motyvuotų bei visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu pagrįstų išvadų ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., 320 str. 3 d., 332 str. 3 d., 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo M. B. skundo dalies dėl pačios veikos padarymo aplinkybių. Byloje nesurinkta jokių specialių žinių apie sintetinės medžiagos – amfetamino darinio ,,Ekstazi“ savybes, galimą sudėtį, poveikį žmogaus sveikatai ir gyvybei, standartines ar kitokias dozes, jų pavojų žmogaus gyvybei. Vienintelis bylos dokumentas, parodantis specialiąsias žinias apie ,,Ekstazi“, yra teismo medicinos specialisto išvada, tačiau teismai šio įrodymo tinkamai nepatikrino, nesigilino, koks buvo ūmaus apsinuodijimo mechanizmas, ar apsinuodijimas ir jo sukeltos pasekmės priklauso nuo ,,Ekstazi“ kiekio.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nukentėjusiojo I. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamoji atsakomybė už gyvybės atėmimą dėl neatsargumo kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui arba nusikalstamam nerūpestingumui. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. B. atėmė V. K. gyvybę dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, nustatantis pareigą būti atsargiam, darant atitinkamas veikas. Tokia pareiga gali kilti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, nustatantis asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinius. Apie tai teismas spren­džia įver­ti­nęs kal­ti­nin­ko as­me­ni­nes sa­vy­bes – pa­tir­tį, kom­pe­ten­ci­ją, iš­si­la­vi­ni­mą, sveika­tos būk­lę ir pan.

Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2009 m. balandžio 21 d. nutartyje, kuria buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis, nurodyta, kad iš Lietuvos apeliacinio teismo nutarties visiškai neaišku, kokias ir kokiais kriterijais nustatomas atsargumo vartojant narkotines medžiagas taisykles teismas įvertino kaip sąmoningai pažeistas. Tiek iš specialistų paaiškinimų, tiek iš visiems žinomų faktų, aplinkybių, bendro išsilavinimo visuotinai yra žinoma, kad nėra specialių narkotinių medžiagų vartojimo atsargumo taisyklių, bet koks (nors ir nedideliais kiekiais) narkotinių medžiagų vartojimas neatitinka visuotinai įprastų atsargaus elgesio taisyklių. Ši nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įstatymuose, kurie numato administracinę atsakomybę už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti (Lietuvos Respublikos ATPK 44 str. 1 d.), už narkotinių ar psichotropinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (Lietuvos Respublikos ATPK 44 str. 2 d.), baudžiamąją atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų neteisėtą gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, neturint tikslo jas parduoti ar kitaip platinti (Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d.), arba turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba narkotinių medžiagų pardavimą ar kitokį platinimą (Lietuvos Respublikos BK 260 str.). Bet kuris normalaus proto, išsilavinimo, sulaukęs atitinkamo amžiaus, turintis įprastą gyvenimo patirtį, žmogus suvokia arba gali ir privalo suvokti, kad vartodamas narkotines medžiagas, rizikuoja ir sukelia pavojų savo gyvybei ir sveikatai. M. B. , kaip ir V. K. , G. B. , T. L. suvokė arba galėjo ir privalėjo suvokti, kad narkotinės medžiagos ,,Ekstazi“ vartojimas yra pavojingas šią narkotinę medžiagą vartojančių žmonių gyvybei ir sveikatai. M. B. , pats vartodamas narkotines medžiagas ,,Ekstazi“ rizikavo savo gyvybe ir sveikata, taip pat, išplatinęs narkotines medžiagas T. L. , G. B. , V. K. , sudarė prielaidas ir pastariesiems, tame tarpe ir V. K. , rizikingai elgtis savo gyvybės atžvilgiu. Tačiau tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos 132 str. 1 d., padarymu, būtina nustatyti visus nusikaltimo sudėties požymius, t. y. ne tik subjektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius, bet visų pirma – objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tai reiškia, kad būtina nustatyti, ar dėl nuteistojo M. B. padarytos veikos atsirado pasekmės – mirė V. K. . Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padaromas tiek veikimu, tiek neveikimu, tačiau tarp kaltininko veikos ir nukentėjusiojo mirties būtinas priežastinis ryšys.

Šių faktinių duomenų pagrindu darytina išvada, kad M. B. įgijo 12 ,,Ekstazi“ tablečių ir išplatino jas, pats suvartodamas tris tabletes, bei duodamas po tris tabletes T. L. , G. B. ir V. K. , dėl suvartotų narkotinių medžiagų poveikio V. K. mirė. Nors V. K. mirė dėl suvartotų trijų ,,Ekstazi“ tablečių, kurias išplatino M. B. , poveikio, tačiau ši M. B. veika (narkotinės medžiagos - ,,Ekstazi“ tablečių platinimas) nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – V. K. mirtimi. M. B. , platindamas ,,Ekstazi“ tabletes, sudarė galimybę šias narkotines medžiagas vartoti kitiems asmenims, tame tarpe ir V. K. , t. y. sudarė prielaidas jiems visiems rizikingai elgtis savo sveikatos ir gyvybės atžvilgiu, tačiau pats M. B. jokiais veiksmais neapribojo V. K. valios, pasirinkimo kaip šiam elgtis. M. B. narkotinių medžiagų į V. K. kūną ar organizmą intraveniniu ar kitu būdu neįterpė, ,,Ekstazi“ tablečių į V. K. burną neįkišo, nei fizine ar psichine prievarta, nei apgaule neprivertė V. K. vartoti narkotines medžiagas. V. K. , nors ir būdamas nepilnamečiu, pagal savo amžių, gyvenimišką patirtį, visuotinai žinomą informaciją apie narkotinių medžiagų pavojingumą žmogaus sveikatai ir gyvybei galėjo ir privalėjo suprasti, taip pat kaip ir kiti asmenys, vartoję narkotines medžiagas – M. B. , G. B. , T. L. – jog ,,Ekstazi“ tablečių vartojimas yra pavojingas jų pačių gyvybei ir sveikatai. V. K. valia ir pasirinkimas rinktis elgesio modelį nebuvo iškreipti, jis pats galėjo pasirinkti – suvartoti tris ,,Ekstazi“ tabletes, dvi, vieną, ar iš viso nevartoti narkotinių medžiagų. Pats V. K. , lygiai taip pat kaip ir M. B. , G. B. , T. L. , pasirinko elgesio variantą, rizikingą savo gyvybei ir sveikatai. Kaip matyti iš nuteistojo M. B. , liudytojų T. L. , G. B. parodymų, M. B. atvežė 12 ,,Ekstazi“ tablečių ir jas vartojo pats bei davė vartoti savo broliui G. B. , taip pat T. L. bei V. K. . Tačiau nei vieno iš pastarųjų M. B. nevertė narkotinių medžiagų vartoti, kiekvienas buvo laisvas rinktis savo elgesio variantą, kiekvienas asmuo, vartojantis narkotines medžiagas, rizikuoja savo gyvybe ir pats yra atsakingas už galimas pasekmes. Tiesioginė V. K. mirties priežastis – ne M. B. veika, t. y. narkotinių medžiagų platinimas, o paties V. K. veiksmai, pats V. K. , niekieno neverčiamas, savo noru suvartojo tris narkotinių medžiagų ,,Ekstazi“ tabletes ir nuo to mirė. M. B. sudarė prielaidas V. K. rizikingai elgtis savo gyvybės atžvilgiu, tačiau prielaidų sudarymas rizikuoti savo gyvybe ar sveikata negali būti kvalifikuojamas kaip neatsargus gyvybės atėmimas. M. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. turi būti išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Nukentėjusysis I. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus apie tai, kad M. B. žinojo, kad jo sūnus V. K. yra nepilnametis, nepagrįstai M. B. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 261 str. Pagal Lietuvos Respublikos BK 261 str. atsako asmuo, kuris platino narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Šioje byloje nustatyta ir neginčijama yra tai, kad M. B. įgijo, laikė, gabeno narkotines medžiagas, turint tikslą jas platinti ir šias narkotines medžiagas išplatino, duodamas po tris ,,Ekstazi“ tabletes G. B. , T. L. ir V. K. , kuris buvo nepilnametis. Ginčo dalykas yra nustatyti, ar M. B. nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. duodamas V. K. narkotines medžiagas žinojo, kad V. K. yra nepilnametis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad M. B. žinojo V. K. amžių. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė M. B. , liudytojų T. L. , M. B. teisme duotais parodymais, nukentėjusiojo I. K. parodymais. M. B. pirmosios instancijos teisme neigė, kad duodamas narkotikus V. K. , žinojo kiek šiam metų. M. B. nurodė, kad apie tai, jog V. K. yra nepilnametis sužinojo tik po to, kai nukentėjusysis jau buvo miręs. Apie tai jam pasakė T. L. . Liudytojas T. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tai, kad V. K. yra nepilnametis Baniams pasakė po to, kai V. K. jau buvo miręs. Kaip teisingai nurodyta nukentėjusiojo I. K. apeliaciniame skunde, M. B. ir T. L. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, skiriasi nuo jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. M. B. , apklaustas įtariamuoju, pirmosios apklausos metu parodė, kad jis neklausė V. K. kiek šiam metų, bet V. K. jam atrodė 17 metų amžiaus, jis žinojo, kad V. K. yra nepilnametis (t. 1, b. l. 92 – 94). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo M. B. paaiškino, kad, sprendžiant iš išvaizdos, ūgio, V. K. buvo apie 17 – 18 metų, bet tiksliai V. K. metų jis nežinojo. M. B. nurodė, kad ankstesnėje apklausoje tyrėjai jis sakė, kad V. K. 17 – 18 metų, bet tuo įsitikinęs nebuvo, ir nesakė, jog žinojo, kad V. K. yra nepilnametis (t. 1, b. l. 98 – 102). Ikiteisminio tyrimo metu T. L. apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 164 – 166), taip pat duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, jog M. B. žinojo, kad V. K. yra nepilnametis, tačiau T. L. negalėjo paaiškinti iš kur M. B. tai buvo žinoma (t. 1, b. l. 167 – 171). Sprendžiant M. B. kaltės klausimą, svarbu nustatyti, kuriais jo ir T. L. parodymais – duotais pirmosios instancijos teisme, ar ikiteisminio tyrimo metu – teismas gali tikėti ir remtis.

Kas yra įrodymai baudžiamojoje byloje nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu kaltinamojo ar liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti (Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d.), t. y. šie parodymai nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. M. B. ir T. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, yra tinkami įrodymai Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme. M. B. ir T. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir jų parodymai pirmosios instancijos teisme nėra visiškai prieštaringi. Kaip matyti iš M. B. ir T. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei M. B. , aiškindamas, jog pagal išvaizdą ir kūno sudėjimą V. K. atrodė 17 – 18 metų amžiaus, nei T. L. , tvirtindamas, jog M. B. žinojo apie tai, kad V. K. yra nepilnametis, nenurodė momento, kada M. B. tapo žinoma apie V. K. nepilnametystę. Pirmosios instancijos teisme tiek M. B. , tiek T. L. patikslino ir paaiškino, kad apie tai, jog V. K. yra nepilnametis T. L. pasakė po to, kai V. K. jau buvo miręs. M. B. parodė, kad, palikus V. K. kūną miške ir grįžtant namo pas T. L. , pakeliui T. L. pasakė, jog labai gaila, kad V. K. mirė toks jaunas. M. B. teigimu, jis tik tuo metu sužinojo, kad V. K. buvo dar nepilnametis, nors ir tada T. L. nepasakė, kiek tiksliai V. K. buvo metų. Liudytojas T. L. parodė, kad jau po to, kai visi suprato, kad V. K. negyvas, jis pasakė, jog V. K. buvo dar nepilnametis. Liudytojas G. B. taip pat nurodė, jog tik palikus lavoną miške ir grįžtant namo, T. L. pasakė, kad V. K. buvo nepilnametis. Neginčytinų įrodymų, kad M. B. iki įvykio bei duodamas nukentėjusiajam V. K. narkotines medžiagas žinojo, kad V. K. yra nepilnametis, byloje nėra. Priešingai – pats M. B. , liudytojai T. L. , G. B. , nukentėjusysis I. K. patvirtino, kad M. B. iki įvykio su V. K. buvo pažįstami tik iš matymo, jie nebendraudavo. Be to, kaip nurodė nukentėjusysis I. K. , jo sūnus tuo metu niekur nesimokė, nedirbo, buvo savarankiškas, jam sunku buvo pavadovauti, kartais sūnus vartodavo alkoholį. Tai, kad V. K. vartodavo alkoholį nurodė ir liudytoja V. L. . V. K. fizinės savybės – ūgis (175 cm), kūno sudėjimas, elgesys – niekur nesimokė, nedirbo, vartodavo alkoholį – nebuvo būdingi nepilnamečiui ir galėjo sudaryti įspūdį, kad V. K. yra vyresnis nei 16 metų. Visos šios aplinkybės kelia pagrįstas abejones, kad M. B. iki įvykio ir, duodamas V. K. narkotines medžiagas, žinojo, kad V. K. yra nepilnametis. Apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu gali būti tik kategoriškų, neabejotinų, neginčytinų įrodymų visetas, visos prielaidos, abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti traktuojami kaltinamojo (išteisintojo) naudai. Nesant byloje objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad M. B. , išplatindamas narkotines medžiagas, t. y. duodamas nukentėjusiajam V. K. tris tabletes ,,Ekstazi“, žinojo, jog nukentėjusysis yra nepilnametis, M. B. pripažinimas kaltu ir nuteisimas pagal Lietuvos Respublikos BK 261 str. būtų neteisėtas ir nepagrįstas.

Vienas iš nukentėjusiojo V. K. apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad prokuroras ikiteisminio tyrimo metu nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso normų ir, nemotyvuotai nutraukdamas bylą T. L. ir G. B. , supažindindamas jį su nutarimais, ir vėliau, netinkamai spręsdamas jo skundus, pažeidė jo teisę reikalauti, kad būtų patraukti atsakomybėn ir nuteisti visi nusikaltimus padarę asmenys, tuo pažeisdamas jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Iš bylos duomenų matyti, kad 2008 m. balandžio 2 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas G. B. atžvilgiu, nesant jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d., sudėties, 2008 m. balandžio 18 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas T. L. atžvilgiu, nesant jo veiksmuose nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d., 260 str. 1 d. sudėties (t. 2, b. l. 32, 49). Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad 2008 m. gegužės 28 d. Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas I. K. skundas, kuriame jis nurodė, kad nesutinka su prokuroro sprendimais nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje T. L. ir G. B. atžvilgiu. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, ONKTS skyriaus vyriausiasis prokuroras M. R. 2008 m. birželio 12 d. nutarimu atmetė I. K. skundą kaip nepagrįstą. Minėtą nutarimą nukentėjusysis I. K. apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismui. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 28 d. nutartimi I. K. skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ONKTS vyriausiojo prokuroro 2008 m. birželio 12 d. nutarimo atmetė (t. 2, b. l. 149 – 151). Minėtą Panevėžio apylinkės teismo nutartį nukentėjusysis I. K. apskundė Panevėžio apygardos teismui. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs nukentėjusiojo skundą, 2008 m. liepos 17 d. nutartimi atmetė I. K. skundą ir paliko galioti Panevėžio apylinkės teismo 2008 m. birželio 28 d. nutartį (t. 2, b. l. 152 – 153).

Kaltinamasis aktas buvo surašytas ir baudžiamoji byla buvo perduota teismui 2008 m. balandžio 21 d., t. y. nebaigus visų ikiteisminio tyrimo veiksmų - nebuvo išnagrinėti nukentėjusiojo I. K. skundai dėl prokuroro nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą T. L. ir G. B. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad prokuroro nutarimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nebuvo apskųsti. I. K. skundai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo G. B. ir T. L. atžvilgiu buvo nagrinėjami tuo metu, kai pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą M. B. atžvilgiu, o procesiniai sprendimai - Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ONKTS skyriaus vyriausiojo prokuroro nutarimas, Panevėžio miesto apylinkės teismo ir Panevėžio miesto apygardos teismo nutartys buvo priimti jau po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo ir šiuose procesiniuose sprendimuose remiamasi pirmosios instancijos teismo neįsiteisėjusio nuosprendžio išvadomis. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ONKTS skyriaus vyriausiojo prokuroro M. R. 2008 m. birželio 12 d. nutarimo, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 28 d. nutarties, Panevėžio apygardos teismo 2008 m. liepos 17 d. nutarties pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos apeliacinio nagrinėjimo objektas, tačiau šie procesiniai dokumentai yra svarbūs sprendžiant ar tinkamai byloje surašytas kaltinamasis aktas, ar pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nešališkai.

Neišnagrinėjus I. K. skundų dėl ikiteisminio tyrimo dalies nutraukimo G. B. ir T. L. atžvilgiu iki kaltinamojo akto surašymo, buvo pažeisti Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 10 d., 214 str., 218 str. reikalavimai, tuo pačiu buvo pažeistos nukentėjusiojo teisės. Šį pažeidimą šiuo metu būtų galima visiškai ištaisyti vieninteliu būdu – panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui Lietuvos Respublikos BPK 254 str. 3 d. nustatyta tvarka. Tačiau, sprendžiant, ar baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas yra esminis, ar kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. reikalavimų, reikėtų šiuo metu galiojančias Baudžiamojo proceso kodekso normas aiškinti sistemiškai, būtina įvertinti ne tik formalius procesinius sprendimus, reikėtų atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, į priimtų procesinių sprendimų įvykdymo perspektyvas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą prokurorui būtų tik formaliai teisingas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui iš esmės nieko nepakeistų, tik užvilkintų procesą. Nukentėjusiojo I. K. teisių, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 10 d., pažeidimas, padarytas ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės didele dalimi buvo ištaisytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nors ir ne ta procesine forma, kuri turėjo būti, jeigu ikiteisminis tyrimas būtų atliekamas griežtai laikantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų.

Nukentėjusysis I. K. iš dalies realizavo savo teisę reikalauti, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų patraukti visi, jo nuomone, kalti asmenys, prašydamas teisme pakeisti kaltinimą M. B. . Nukentėjusysis I. K. pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą M. B. pakeisti kaltinimą, kurio esmė yra ta, kad nukentėjusysis prašo pripažinti, jog nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d., 260 str. 1 d., 261 str., M. B. padarė bendrininkų grupe, veikdamas kartu su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, t. y. G. B. , T. L. . Dėl G. B. ir T. L. nepatraukimo baudžiamojon atsakomybėn pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai pasisakė nagrinėdamas nukentėjusiojo prašymą pakeisti kaltinimą M. B. . Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad toks nukentėjusiojo I. K. prašymas prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Kaip matyti iš nuteistojo M. B. bei liudytojų T. L. ir G. B. parodymų, pokalbis apie narkotikus ir galimybę juos išbandyti tarp M. B. ir T. L. vyko prieš du mėnesius iki įvykio, šis pokalbis vyko nebetarpiškai, bet susirašinėjant internetu. T. L. teigimu, šioje diskusijoje (susirašinėjime) dalyvavo ir V. K. , kuris taip pat išreiškė norą išbandyti narkotikus. Šis pokalbis buvo pakankamai abstraktus, jo metu nieko konkretaus nebuvo susitarta, nebuvo sutarta nei dėl narkotikų gavimo, nei dėl narkotikų rūšies, nei dėl kainos, ar vartojimo laiko. M. B. po kurio laiko savo iniciatyva įgijo narkotines medžiagas, atgabeno jas į kaimą ir pasiūlė išbandyti. Liudytojas G. B. nurodė, kad vykstant į kaimą jis nežinojo, kad brolis vežasi narkotikų, apie tabletes ,,Ekstazi“ jis sužinojo jau prieš važiuojant jas vartoti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, kad M. B. įgijo, laikė, gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti, ir jas platino bendrininkų grupe su G. B. bei T. L. . Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė, kad, būtent, M. B. platino narkotines medžiagas - ,,Ekstazi“ tabletes, T. L. ir G. B. veiksmai buvo iš esmės analogiški kaip ir V. K. – visi jie vartojo M. B. atvežtas ,,Ekstazi“ tabletes, jokių narkotinių medžiagų platinimo veiksmų T. L. ir G. B. neatliko. Nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais pirmosios instancijos teismo išsamūs motyvai nėra paneigiami, apeliacinės instancijos teismui daryti kitokias išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas nėra pagrindo. Byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas traukti baudžiamojon atsakomybėn G. B. ir T. L. už narkotinių medžiagų platinimą ar neatsargų V. K. gyvybės atėmimą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo formaliu pagrindu iš esmės nieko nepakeistų dėl nukentėjusiojo I. K. procesinių teisių pažeidimo, tik užvilkintų bylos procesą, nes byloje esantys faktiniai duomenys suponuoja, būtent, tokio kaltinamojo akto surašymą, koks ir buvo surašytas.

Nukentėjusysis I. K. apeliaciniame skunde nesutinka su M. B. paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas M. B. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, nuteistasis M. B. savo apeliaciniame skunde prašo sušvelninti už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., padarymą jam paskirtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Lietuvos Respublikos BK 41 str. numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bausmės paskyrimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas gali koreguoti paskirtą bausmę tik tuo atveju, kai ji yra aiškiai per švelni arba aiškiai per griežta.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. M. B. nusikalstami veiksmai sudarė prielaidas kitiems asmenims, tame tarpe ir nukentėjusiajam V. K. , rizikuoti savo sveikata bei gyvybe ir toks rizikingas V. K. elgesys – M. B. išplatintų narkotinių medžiagų vartojimas – sukėlė itin sunkias pasekmes – V. K. mirtį. M. B. praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, UAB ,,Serfas“, kur M. B. dirbo, charakterizuojamas gerai. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną M. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – M. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., ir nuoširdžiai gailisi. M. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nukentėjusysis I. K. savo apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad M. B. , priverstas įrodymų pripažino savo kaltę dėl narkotinių medžiagų platinimo, tačiau nuoširdaus gailėjimosi jo prisipažinime nėra, taip pat nukentėjusysis teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino M. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jis iki įvykio vartojo alkoholinius gėrimus.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p., kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar ją darant dalyvavusius asmenis pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato: 1) kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir 2) kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padeda išaiškinti šią veiką arba nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Iš bylos duomenų matyti, kad M. B. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios viso proceso metu davė nuoseklius parodymus apie savo veiksmus, susijusius su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, nurodė visas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., padarymo aplinkybes, savo parodymų nekeitė, nesistengė sumažinti savo veikos apimties ir atsakomybės, pripažino visas šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. B. prisipažinimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., ir nuoširdų gailėjimąsi pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nepagrįstas yra ir nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentas, kad jo sūnų V. K. M. B. įtraukė į narkotikų vartojimą po to, kai pats vartojo alkoholinius gėrimus ir tai yra M. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pagal Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 9 p. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad nusikalstamą veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, jei ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, t. y. girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti kaltininko nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Iš M. B. ir T. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matyti, kad prieš važiuodami vartoti narkotines medžiagas, jie buvo nuvažiavę pas merginas, kur iš tiesų gėrė sidrą ir alų (t. 1, b. l. 98 – 102, 167 – 171). Tačiau ne bet koks alkoholio pavartojimo faktas sunkina nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybę, bet tik toks, kai apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šiuo atveju prieš įvykį išgertas alkoholis neturėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, nes M. B. narkotines medžiagas įgijo, turėdamas tikslą jas platinti, ir susitarė su T. L. jas išbandyti daug anksčiau, t. y. iki alkoholinių gėrimų vartojimo. Todėl, net, jeigu prieš įvykį M. B. ir vartojo alkoholinius gėrimus, ši aplinkybė tikrai neturėjo įtakos M. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos – narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo, gabenimo, turint tikslą jas platinti ir šių medžiagų išplatinimo – padarymui. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti M. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Įvertinus M. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius, atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta M. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. B. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., padarymą paskirta bausmė, mažesnė nei šio straipsnio sankcijos mediana, yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam M. B. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., padarymą paskirdamas ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. reikalavimų nepažeidė. Paskirtoji bausmė nėra nei aiškiai per švelni, nei per griežta, nenustačius Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. pažeidimų, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam M. B. paskirtos bausmės neturi pagrindo koreguoti.

Išteisinus M. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d., nukentėjusiojo I. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.)

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl žalos atlyginimo Anykščių rajono policijos komisariatui paliekama nepakeista, kadangi ši žala padaryta M. B. iniciatyva ir veiksmais slepiant V. K. lavoną, stengiantis nuslėpti savo padarytą nusikalstamą veiką – narkotinių medžiagų platinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 1 p.,

n u sprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. birželio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

M. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 132 str. 1 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. taikymo.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiajam I. K. iš M. B. priteista 2311,73 Lt turtinei bei 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą turtinei žalai dėl kapo sutvarkymo atlyginti, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka ir nukentėjusiojo I. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nukentėjusiojo I. K. apeliacinį skundą atmesti.