Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-10-16 · Administracinė byla Nr. AS-556-631-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-10-16
Bylos Nr.
AS-556-631-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
T. P.
Administracinė byla Nr. AS556 – 631/2009Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. spalio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. P. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja T. P. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. A51-15241 (2.11.3.8-SR3).

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdyti ginčijamo sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėja paaiškino, kad nesustabdžius ginčijamo sprendimo galiojimo iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, šeima atsidurtų gatvėje, nes neturi pakankamai lėšų pragyvenimui ir neturi galimybės susirasti kitą gyvenamąją vietą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalimi pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. A51-15241 (2.11.3.8-SR3) (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str. 2 d. 3 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas (ABTĮ 71 str. 2 d.). Kadangi įvykdžius ginčijamą sprendimą, šeima būtų iškeldinta iš buto, tikėtina, kad teigiamo sprendimo atveju pareiškėjos grąžinimas iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas. Todėl yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį ir išspręsti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių iš esmės – prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento 2009 m. birželio 30 d. raštas Nr. A51-15241(2.11.3.8-SR3) negali būti įvardijamas ir ginčijamas teisme, kaip individualus teisės aktas (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A17-966/2006; 2006 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-1197/06).

2. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad savivaldybės socialinio būsto fondas - savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos tinkamos gyventi patalpos), skirti nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą. Tai reiškia, kad šio įstatymo pagrindu teikiama parama - socialinio būsto nuoma. Tuo tarpu gyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai reglamentuojami Civiliniame kodekse ir bet kokie ginčai dėl tokių sutarčių sprendžiami remiantis Civilinio kodekso normomis.

3. Įstatyme reglamentuojami tik tam tikri specifiniai paramos, tame tarpe ir socialinio būsto nuomos, teisiniai santykiai. Nuomos sutartis galės būti teisine prasme įvertinta tik bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjant ginčą dėl šios sutarties pasibaigimo. Minėtos pozicijos laikėsi ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1370-142/09. Tai, kad panašūs ginčai turi būti sprendžiami bendrosios kompetencijos teisme, nurodyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (Administracinė jurisprudencija Nr. 6 (16), psl. 367-368).

4. Vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi, teismų praktika, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, tai yra, kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas (ABTĮ 92 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. AS5-32/2005, Nr. AS11-367/2007, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS8-488/2007, Nr. AS6-496/2006 ir kt.).

5. Spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą, teismas paprastai turėtų atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo ir proceso šalių interesų pusiausvyros. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus laikytina, kad pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės niekaip nepadarys įtakos sprendimo įvykdymui šioje byloje, kadangi yra pritaikytos informacinio pobūdžio dokumentui.

6. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nutartyje nenurodė konkrečių aplinkybių bei faktų, dėl kurių gali kilti reali grėsmė, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad skundžiamo rašto galiojimas bylos nagrinėjimo metu gali sukelti kokių nors neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas, kadangi teismui patenkinus skundą bus atkurta iki tol buvusi padėtis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pritaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę - ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Atsižvelgus į šiuos argumentus bei pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, nebūtų atkurta ar pasunkėtų iki skundžiamo sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas. Priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nėra realios grėsmės, kad, įvykdžius ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą (raštą), šeima būtų iškeldinta iš buto. Kaip teisingai nurodė atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, ji gali būti nutraukta, taip pat fiziniai asmenys iš gyvenamųjų patalpų gali būti iškeldinami tik teismo tvarka, išskyrus šio kodekso numatytus iškeldinimo pagal prokuroro sankciją atvejus (Civilinio kodekso 6.610 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjai palankaus teismo sprendimo atveju tokio sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi nepagrįstai nutarė imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, todėl nutarties dalis naikintina, o pareiškėjos prašymas atmestinas (ABTĮ 151 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. A51-15241 (2.11.3.8-SR3), panaikinti.

Pareiškėjos T. P. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius