Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. A. (B. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad Departamentas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 50 str. 1 d. 6 p. 2025 m. vasario 14 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo pagrindu panaikino leidimą laikinai gyventi Nr.760384624, nes Departamento duomenimis, įmonė tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Turimais duomenimis 2024 m. rugsėjo 6 d. Departamente buvo priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Nr.760384624, kuris galiojo iki 2026 m. rugsėjo 9 d.Vėliau, t. y. apie 2024 m. rugsėjo pabaigoje pareiškėjas sužinojo, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jau paruoštas ir minėtą dokumentą galima atsiimti adresu: Vilnius, Vytenio g.18, tačiau būtina išankstinė vizito rezervacija. Pažymi, kad pareiškėjas pildant Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr.2407-LLG- 1643 teigiamai atsakė į klausimą : “Ar pageidaujate, kad leidimą laikinai gyventi atsiimtų jus įdarbinti įsipareigojantis darbdavys“. Remiantis 2005 m. spalio 12 d. Nr. 1V-329 įsakymo dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo (toliau - Įsakymas) 8¹ str.: „ Užsienietis, per MIGRIS pildydamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4, 4¹, 4², 13 punkte, 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punkte arba Investicijų įstatymo 13¹ straipsnio 3 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, 13¹ straipsnio 4 dalies 1 punkte ar 15⁵ straipsnio 6 dalyje nurodytu pagrindu, šiame prašyme gali nurodyti, kad išrašytą leidimą laikinai gyventi atsiimtų užsienietį įdarbinusio arba jį įdarbinti įsįpareigojančio darbdavio..“ UAB „Anrolsa“, įmonės kodas 305639492, kaip busimas darbdavys, tarpininkavimo raštu 20240710-130910 Departamentui įsipareigojo įdarbinti pareiškėją betonuotojo pareigose ir mokėti jam 1000 eurų atlyginimą. 2024 m. liepos 10 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Anrolsa“ buvo sudaryta Darbo sutartis Nr.00141, kurios pagrindu įmonė įsipareigojo pareiškėją priimti į darbą betonuotoju ir remiantis minėtos sutarties 16 punkto sąlygomis pareiškėjas turėjo pradėti dirbti įmonėje, gavus Departamento sprendimą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas tuo metu buvo Latvijoje, todėl paprašė UAB „Anrolsa“ administracijos atsiimti Departamente jau paruoštą leidimą Nr.760384624. UAB „Anrolsa“ gavusi pareiškėjo prašymą atsiimti dokumentą, per MIGRIS užsiregistravo vizitui – 2025 m. sausio 22 d. 13.50 val. ir įmonės vadovui nuvykus į Departamentą atsiimti paruoštą leidimą, jam buvo atsisakyta išduoti leidimą, nenurodžius jokių pagrindų. UAB „Anrolsa“ neturėdama pareiškėjo leidimo Nr.760384624 negalėjo pabaigti įdarbinimo procedūros, todėl 2025 m. vasario 5 d. raštu kreipėsi į Departamentą su prašymu suteikti darbdaviui galimybę atsiimti pareiškėjui paruoštą leidimą gyventi. 2025 m. vasario 18 d. Departamentas raštu Nr. l0K-l 150 informavo įmonę, kad negali tenkinti pateikto prašymo sudaryti darbdaviui galimybę atsiimti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi priimtas sprendimas panaikinti leidimą gyventi. Minėtų aplinkybių pasėkoje pareiškėjo atžvilgiu priimtas Skundžiamas sprendimas ir nuodytoje situacijoje įžvelgiami Departamento nepagrįsti ir neteisėti sprendimai, kuomet 2025 m. sausio 22 d. darbdaviui nebuvo išduotas dar galiojantis pareiškėjo leidimas Nr.760384624, o 2025 m. vasario 5 d. darbdaviui raštu pateikus prašymą sudaryti galimybę atsiimti minėtą leidimą - operatyviai 2025 m. vasario 14 d. priimamas sprendimas Nr.25S46517, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr.760384624, galiojantį iki 2026 m. rugsėjo 9 d., nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

Nurodo, kad UTPĮ 50 straipsnio 1 d. 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju nors pareiškėjas įmonėje nedirbo, tačiau darbo sutartis buvo sudaryta ir joje numatyta sąlyga apie darbo pradžią - gavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.Darbo sutarties sudarymo sąlygos ir terminai nėra numatyti. Remiantis 2005 m. spalio 12 d. Nr. 1V-329 įsakymo dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo 129² punktu: „ Jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44l straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFVIS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai“. Įsakymo 130 punkte nurodyta, kad „Paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1- 13 ar 15-21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-13 ar 15-21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi“. Įvertinus aptarto reglamentavimo turinį pažymėtina, kad jog Įsakymo 130 punkte nenumatytas besąlyginis sprendimas panaikinti leidimą gyventi. Formuluotė: „pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi“ aiškiai rodo, jog įstatymo leidėjas delegavo Departamentą ir suteikė jam diskreciją spręsti kokius sprendimus užsieniečiui taikyti, tačiau jis apribotas įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir šių sprendimų pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.), kurios trukdo pareiškėjui tinkamai pasinaudoti teise į gynybą ir teikti papildomus dokumentus bei įrodymus ar paaiškinimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2025 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 25S46517 panaikintas pareiškėjui 2024 m. rugsėjo 9 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760384624, nes darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta. Ginčijamame sprendime pažymėta, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nesudarė darbo sutarties su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui nebuvo įteiktas. Sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p.

Teismas pažymi, jog Departamentas priimdamas Sprendimą vadovavosi Aprašu, juo vadovaujantis užsieniečiui pagal Įstatymo 44 str. 1 d. 2 p. išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumo vertinimas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo gali būti priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad SODROS informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Šios sąlygos nėra fakultatyvios, t.y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo ir panaikinimo procedūras turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. bei Aprašo 129² ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi sutvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus Departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, t.y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš UTPĮ 50 str. 1 d. nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., LVAT 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021, LVAT 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024). Taigi, Departamentas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išduotą 2024 m. rugsėjo 9 d., praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nesant duomenų, kad su pareiškėju sudaryta darbo sutartis.

Pareiškėjas skunde teigia, jog nors pareiškėjas įmonėje nedirbo, tačiau darbo sutartis buvo sudaryta ir joje numatyta sąlyga apie darbo pradžią - gavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 str. 3 d. darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Taip pat šio straipsnio 2 d. numato darbdaviui pareigą mažiausiai prieš vieną dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą. Taigi, šių veiksmų neatlikus, šalių pasirašyta darbo sutartis gali būti vertinama tik kaip preliminari, nes ji nėra įsigaliojusi.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Departamentas pažeidė VAĮ 10 str. 1-3 d. nustatytus reikalavimus individualiam administraciniam aktui ir nukrypo nuo LVAT praktikos. Sprendimas turi būti laikomas neatitinkančiu VAĮ 10 str. 5 dalyje nustatytų reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl priimtas formaliai ir biurokratiškai, neįvertinus visų individualios situacijos aplinkybių, neatitinka gero administravimo principo, todėl naikintinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. numatyti pagrindai yra imperatyvūs, Departamentas, priimdamas sprendimą, neturi diskrecijos teisės priimti kitokį sprendimą, negu imperatyviai numatyta įstatymu. Nustačius Sprendimo priėmimui reikšmingas faktines aplinkybes ir įvertinant tai, kad ši informacija gauta iš kompetentingos institucijos – VSDFV, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atveju vertintinų aplinkybių visetas apima tas aplinkybes, kurios svarbios leidimo laikinai gyventi panaikinimui UTPĮ 50 str. 1 d. 6 p. pagrindu, tai yra: ar pareiškėjo darbo sutartis galiojanti, taip pat ar pareiškėjas nedirba kitose įmonėse, jei dirba – ar yra pateiktas prašymas pakeisti darbdavį ir tarpininkavimo raštas, ar yra priimtas Departamento sprendimas dėl leidimo pakeisti darbdavį. Kadangi iš šių aplinkybių viseto konstatuojamos tik dvi aplinkybės – darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, ir pareiškėjas kitose įmonėse nedirba, šių aplinkybių įvardijimo pakanka faktui konstatuoti ir ginčijamam sprendimui priimti. Pažymėtina, kad papildomai sprendime įvertinta ir tai, kad pareiškėjui neįteiktas leidimas laikinai gyventi.

Sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas, nustatytos visos reikšmingos aplinkybės ir teisinis pagrindas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą veikė savo kompetencijos ribose kaip tai numato UTPĮ reikalavimai.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš UTPĮ įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir UTPĮ 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teismo vertinimu, Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas objektyviais duomenimis, gautais iš kompetentingų institucijų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Skundą atmetus, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo B. A. (B. A.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.