Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-772-348/2012

Teisėja Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-26-1-00881-2011-1

2012 m. gruodžio 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Kęstučio Dargužio ir Algimanto Smolsko, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant prokurorei Virginijai Vigelienei, gynėjams advokatams Loretai Daukšienei ir Arnoldui Blaževičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl 2012 m. liepos 4 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

A. K. už nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., padarymą, vadovaujantis LR BK 38 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiems susitaikius ir baudžiamoji byla nutraukta.

R. B. pagal LR BK 284 str. 1 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. vadovaujantis LR BK 38 str. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d. padarymą, t.y. už tai, kad 2011 m. birželio 24 d. apie 18.15 val., viešoje vietoje, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, jį stebinčią pardavėją Z. N. keikė necenzūriniais žodžiais, mėtė į ją kukurūzų pakuotes, o E. T. sudrausminus, keikė jį necenzūriniais žodžiais, sudavė jam ne mažiau penkis kartus, peiliu dūrė E. T. į ranką, padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

R. B. išteisintas pagal LR BK 284 str. 1 d. kaltinant tuo, jog 2011 m. birželio 24 d. apie 18.15 val., veikdamas bendrininkų grupėje su A. K., viešoje vietoje, parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), A. K. keikiantis necenzūriniais žodžiais, mėtant kukurūzų pakuotes, o vėliau metus 0,5 litro talpos butelį „Coca cola“ į pardavėją Z. N., o šiai smūgio išvengus, bei sudavus jį mėginančiam sudrausminti E. T. ne mažiau penkių smūgių į veidą ir peiliu dūrus į ranką bei tokiu būdu padarius durtinę – pjautinę – kiauryminę žaizdą kairės plaštakos 5-to piršto srityje ir sukėtus nežymų sveikatos sutrikdymą, elgdamasis įžūliai ir rodydamas aiškų visuomenės negerbimą, ne mažiau penkių kartų spyrė kojomis E. T. į įvairias kūno vietas, kas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, tokiu būdu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

A. K. ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu teigė, jog prisipažįsta kaltu, tačiau jo prisipažinimo, padarius nusikaltimą negalima laikyti visišku ir savanorišku. Sulaikytas nusikaltimo padarymo vietoje, savo pirminėje apklausoje tiek A. K., tiek ir R. B. prisipažino padarę nusikaltimą ir teigė, jog iš parduotuvėje „Trys berželiai“ vykusio konflikto teprisimena tiek, kad vyko konfliktas, pardavėjos šaukė ir juos sulaikė policijos pareigūnai. 2011-06-30 A. K. ir R. B. buvo įteiktus pareiškimus dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, tačiau sekančią dieną į teismą, kur turėjo būti nagrinėjama byla jie neatvyko, todėl ši baudžiamoji byla nebuvo išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka. Gavę pareiškimą, kuriame trumpai, bet aiškiai buvo įvardijami baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, tiek A. K., tiek ir R. B. pasirinko savo poziciją – A. K., verčiamas gausių ir neginčijamų įrodymų, prisipažino kaltu, R. B., sužinojęs, kad tik vienas iš nukentėjusiųjų matė jį smurtaujantį, nusprendė savo kaltę neigti.

Be to, A. K. kaltės pripažinimas yra ne visiškas, ne pilnas, o tik deklaratyvus – jis nepripažino tos aplinkybės, kad nusikaltimą padarė veikdamas su bendrininku, nenurodė R. B. nusikalstamų veiksmų, kai jis kojomis spardė nukentėjusįjį E. T.. Taip pat A. K. neigia, kad rankoje turėjo peilį, ar kitą panašų duriantį – pjaunantį įrankį ir juo sužalojo nukentėjusiajam E. T. ranką, padarydamas durtinę – pjautinę – kiauryminę žaizdą kairės plaštakos 5-ojo piršto srityje, kaip nustatė teismo medicinos specialistas, padarytą aštriu duriančiu – pjaunančiu įrankiu vieno trauminio poveikio pasekoje. Daiktą panašų į peilį A. K. rankose matė nukentėjusysis E. T., nukentėjusioji Z. N. vieno iš vaikinų rankose taip pat matė daiktą, panašų į peilį, tačiau kurio, nurodyti negalėjo. Dėl to, neesant vienai iš būtinų sąlygų – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, A. K. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiais, vertintinas kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas (LR BK 328 str. 1 p.).

Taip pat skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių R. B. jam inkriminuotą nusikaltimą, kad nukentėjusieji E. T. ir Z. N. nenurodė jo atliktų konkrečių veiksmų. Nukentėjusysis E. T. nusikaltimo padarymo dieną, t.y. 2011-06-24, rašydamas pareiškimą policijai ir apklausiamas liudytoju parodė, kad R. B. jį spardė kojomis į įvairias kūno vietas, o A. K. smūgiavo į veidą. E. T. nurodė, kad atvykę policijos pareigūnai minėtus jaunuolius sulaikė. Vėliau sužinojo vaikinų pavardes. Jis juos atpažino iš ūgio: A. K. buvo aukštesnio ūgio, R. B. – žemesnio ūgio, iš aprangos: A. K. buvo apsirengęs tamsios spalvos sportiniu kostiumu, ant galvos dėvėjo geltonos spalvos kepurę su snapeliu, R. B. – tamsios spalvos marškinėliais ir tamsios spalvos sportinėmis kelnėmis. Taip pat nukentėjęs nurodė, kad tuo metu, kai R. B. jį spardė kojomis, jis A. K. dešinėje rankoje matė nikelio spalvos, blizgantį, nedidelį daiktą, kuriuo jis mosavo. Po muštynių išbėgęs į lauką E. T. pastebėjo, kad jam perdurtas pirštas. Atvykę policijos pareigūnai abu vaikinus sulaikė, tuo metu kai juos vedėsi E. T. juos ir atpažino, kad tai tie patys jį sumušę vaikinai. Teisminio nagrinėjimo metu E. T. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei papildomai nurodė, kad kai policijos pareigūnai vedėsi sulaikytuosius, paklausė ar šitie vaikinai jį sumušė, E. T. atsakė, kad šitie.

Teismas neteisingai konstatavo ir tai, kad nukentėjusioji Z. N. nurodė, kad R. B. konflikte nedalyvavo. Kadangi nukentėjusioji Z. N. nurodė, kad kai ji išėjo iš sandėlio iškvietusi policijos pareigūnus prie kasų vyko muštynės. Ji įsidėmėjo A. K. ir R. B., juos ir nurodė atvykusiems policijos pareigūnams, kurie šiuos vaikinus ir sulaikė. Z. N. R. B. matė prie kasų, ar jis dalyvavo muštynėse ji negali pasakyti. Šią aplinkybę derėtų vertinti pagrįstai, nes E. T. buvo mušamas ne tik, kai Z. N. išėjo iš sandėlio, bet ir prieš tai. Ji objektyviai galėjo nematyti R. B. E. T. suduotų smūgių.

Liudytojai M. F. ir V. Z. nurodė, kad 2011-06-24 apie 18.18 val. gavę iškvietimą iš šalia komisariato esančios parduotuvės „Trys berželiai“ dėl parduotuvėje vykstančio konflikto, nuvyko į vietą. Pardavėjos nurodė du jaunuolius, sukėlusius muštynes. Vienas iš vaikinų, kaip vėliau paaiškėjo A. K., pradėjo nuo policijos pareigūnų bėgti, bet netrukus buvo sulaikytas. Nuo vaikino sklido alkoholio kvapas, jis buvo akivaizdžiai neblaivus. Jį į komisariatą vedė policijos pareigūnas A. M.. M. F. ir V. Z. parduotuvės viduje pardavėjos nurodė prie kasos stovintį vaikiną, kaip antrąjį dalyvavusį muštynėse. Jis buvo sulaikytas, kaip vėliau paaiškėjo tai R. B.. R. B. kalbėjo nerišliai, buvo akivaizdžiai girtas. Į parduotuvę įėjo vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo E. T., kuris buvo susiėmęs už rankos, jos buvo kruvinos. E. T. paaiškino buvo sumuštas dviejų vaikinų ir parodė į R. B., kurį jie vedėsi. Tačiau teismas šių liudytojų parodymų neanalizavo ir nenurodė, kodėl atmeta.

Ikiteisminio tyrimo metu A. K. atlygino dalį E. T. padarytos neturtinės žalos – 3000 litų. Paskutiniame teismo posėdyje E. T. negalėjo dalyvauti dėl komandiruotės į užsienį, todėl savo pozicijos dėl neturtinės žalos neišsakė. E. T. atstovė advokato padėjėja K. Varanavičienė baigiamųjų kalbų metu prašė teismo priteisti E. T. neturtinei žalai atlyginti 10000 litų. E. T. pareikštas civilinis ieškinys yra pakankamai pagrįstas, todėl turėtų būti tenkintinas. Tačiau teismas E. T. pareikšto civilinio ieškinio neišsprendė, apie jį nepasisakė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje formaliai nurodęs, kad žala nukentėjusiajam atlyginta.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl R. B. išteisinimo

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaltinimas nusikalstamomis veikomis turi būti pagrįstas ne įtarimais ar prielaidomis, o neginčijamais ir nepaneigiamais kaltinamojo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Bet kokios abejonės ar nepakankamas įrodymų buvimas, turi būti vertinamas kaltinamojo naudai. Šiuo atveju, apylinkės teismas padarė tinkamą išvadą, jog kaltinamajame akte bei prokuroro skunde aptarti faktiniai duomenys nėra pakankami išvadai, kad R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas, vertindamas įrodymus dėl šios nusikalstamos veikos, pažeidė LR BPK 20 str. 5 d. nuostatus ir buvo šališkas. LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas nemato teisinio pagrindo abejoti pakankamai motyvuotu apylinkės teismo sprendimu R. B. pagal LR BK 284 str. 1 d. išteisinti ir tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, sprendžiant kaltinamojo R. B. kaltės klausimą nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, liudijusių apie teismo šališkumą.

Prokurorė apeliaciniame skunde tvirtina, kad R. B. kaltę patvirtina nukentėjusiojo E. T. parodymai, kad ir kaltinamasis R. B. sudavė smūgius kojomis į įvairias kūno vietas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs nukentėjusiojo E. T. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu turinį, daro išvadą, kad negalima vienareikšmiškai konstatuoti, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir kaltinamasis R. B.. Iš byloje esančių nukentėjusiųjų E. T. ir Z. N. parodymų matyti, kad įvykio metu buvo 4-5 jaunuoliai, tačiau sulaikyti buvo tik du. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas atpažinimas, liudytojo apklausos metu E. T. tik bendrais bruožtais apibūdino jaunuolį. Be to, nukentėjusioji Z. N. kaltinamąjį R. B. matė ne jaunuolių būrelyje, kurie buvo prie nukentėjusiojo E. T., o prie kasos mokantį už alų. Taip pat nukentėjusioji parodė, kad policijos pareigūnai R. B. paėmė nuo kasų, ar jis dalyvavo muštynės negalėjo nurodyti. Liudytojai M. F. ir V. Z. paties įvykio nematė, jie atvyko į parduotuvę jau muštynėms pasibaigus. Tik parduotuvės darbuotojos jiems nurodė kaltinamąjį R. B., kuris stovėjo prie kasos.

Visa tai įvertinęs, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog iš byloje esančių įrodymų galima daryti tik prielaidą, o ne kategorišką išvadą, kad kaltinamasis R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.

Dėl LR BK 38 str. nuostatų taikymo A. K. atžvilgiu

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su apylinkės teismo sprendimu A. K. atžvilgiu taikyti LR BK 38 str. nuostatas ir jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pagal LR BK 38 str. nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta LR BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (atvyko ir prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą ar kt.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą.

Prokurorės nuomone, teismas negalėjo taikyti LR BK 38 str. nuostatų, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad kaltinamasis A. K. prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau kolegijos nuomone, apylinkės teismas pagrįstai nustatė kaltinamojo A. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jos jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi.

Pagal formuojamą teismų praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).

Taip pat pagal formuojamą teismų praktiką, lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai duoti teisme, nes būtent teismas pripažįsta atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis A. K. teisiamojo posėdžio metu iš esmės kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Susitaikė su nukentėjusiuoju, jam atlygino tris tūkstančius neturtinė žalos. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog kad kaltinamasis A. K. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl natūralu, kad galėjo ir neprisiminti visų įvykio smulkmenų, todėl sąžiningai nenurodyti kai kurių aplinkybių. Tai, kad kaltinamasis A. K. teisiamojo posėdžio metu nenurodė, kad nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir kaltinamasis R. B., negali būti pagrindu nepripažinti jo atsakomybe lengvinančios aplinkybės.

Atsižvelgiant į minėtus duomenis, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino A. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, todėl prokurorės apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas neišsprendė nukentėjusiojo E. T. civilinio ieškinio, nes nors byloje buvo pateikti duomenys, kad nukentėjusiajam A. K. atlygino 3000 Lt neturtinės žalos, tačiau nukentėjusiojo E. T. atstovė baigiamosiose kalbose prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos. Iš nukentėjusiojo E. T. civilinio ieškinio matyti, jog nukentėjusysis neturtinę žalą įvertino 10 000 Lt., tačiau pažymima, kad tokią sumą prašė priteisti ne iš vieno kaltinamojo o iš abiejų kaltinamųjų. Byloje esantis susitaikymo aktas patvirtina, kad nukentėjusysis E. T. ir kaltinamasis A. K. susitaikė, susitarė dėl žalos atlyginimo ir A. K. sumokėjo 2800 Lt neturtinės žalos. Taip pat susitaikymo aktas patvirtina, kad nukentėjusysis nepalaiko civilinio ieškinio. Kad nukentėjusysis E. T. neturi pretenzijų dėl žalos A. K., rodo, jog nukentėjusysis nuosprendžio neskundė, neatvyko ir į apeliacinės instancijos teismo posėdį išsakyti savo nuomonės. Kolegija įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra nustatytas ir LR BK 38 str. 1 d. 2 p.

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad A. K. padarė nesunkų nusikaltimą, jis anksčiau neteistas, nusikalstami veiksmai nesukėlė sunkių padarinių, todėl yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi akivaizdu, kad byloje yra nustatytas LR BK 38 str. 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose numatytų sąlygų buvimas, todėl pirmosios instancijos teismo išvados ir šiuo aspektu yra pagrįstos bylos duomenimis.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas tinkamai taikė įstatymą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Kolegija, atsižvelgusi į aukščiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.