- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-10
- Bylos Nr.
- I1-406-414/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02548-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teisių perėmėja po reorganizacijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde ir patikslintame skunde (b. l. 1–8, 13–14) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN-AK) nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjas buvo kalinamas 8, 2, 11, 10 ir 1 būriuose, kuriuose vienam asmeniui tekdavo vos 1,5 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjui tenkantį plotą mažino gyvenamosiose patalpose esantys baldai, sanitarinis mazgas. Gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos.
Teigė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, stresą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b. l. 18–23) nurodė, kad ginčo laikotarpiui iki 2019 m. spalio 24 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat patekimo į pataisos namus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos.
Teigė, jog visą vertinamąjį laikotarpį gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu pažeista nebuvo. Pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant vienam nuteistajam tenkantį gyvenamosios patalpos plotą.
Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamų dvasinių išgyvenimų, orumo pažeidimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, į psichologus nesikreipė. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos, todėl pareiškėjo skundas visiškai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis nuo 2015 metų iki 2022 m. spalio 24 d. (skundo padavimo teismui diena) (b. l. 9, 14).
Atsakovės atstovė prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį. Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų veiksmais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2022 m. spalio 24 (b. l. 9). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovės atstovė prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. (pareiškėjo nurodyta vertinamojo laikotarpio pradžia) (b. l. 14) iki 2019 m. spalio 23 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, jog jei pareiškėjas jautė skunde nurodomus išgyvenimus ir nepatogumus, jis turėjo galimybę suvokti, kad jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat apgyvendinimo netinkamomis sąlygomis momento.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, atsakovės atstovės prašymas patenkintinas, skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. spalio 23 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos. Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2019 m. spalio 24 d. iki 2022 m. spalio 24 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (neteko galios 2020 m. sausio 22 d.) 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojančio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisves atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo" 2.1 punktas nustato analogiškus minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam žmogui, reikalavimus.
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 20, 36, 37, 38, 57), kad nuo 2019 m. spalio 24 d. iki 2020 m. spalio 14 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 66,68 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2020 m. spalio 15 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 33,51 kv. m, joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,35 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2020 m. lapkričio 24 d. iki 2021 m. sausio 13 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 60,60 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,18 kv. mm gyvenamojo ploto, nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. gegužės 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,21 kv. m, joje, įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,45 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2021 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. birželio 7 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 3 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 65,46 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,11 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2021 m. birželio 8 d. iki 2021 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 66,50 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,16 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d. iki 2021 m. spalio 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 66,35 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2021 m. spalio 21 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 11 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 14,60 kv. m, joje įrengtos 6 gyvenamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,86 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2021 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. gruodžio 28 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrio 9 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 15,60 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,2 kv. m gyvenamojo ploto, nuo2021 m. gruodžio 29 d. iki 2022 m. sausio 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrio 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 12,26 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 6,13 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2022 m. sausio 26 d. iki 2022 m. kovo 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrio 9 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 15,60 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 5,2 kv. m gyvenamojo ploto, nuo 2022 m. kovo 7 d. iki 2022 m. spalio 24 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 12 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 14,77 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,92 kv. m gyvenamojo ploto.
Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismais jais vadovaujasi spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma bendrabučio tipo patalpose, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas gyvenamosios patalpos plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Į bylą pateikta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Turto valdymo skyriaus 2022 m. gruodžio 13 d. pažyma Nr. 77-2178 (b. l. 36), patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK Antrojo sektoriaus gyvenamosios patalpos, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas vėdinamos per langus, o Trečiojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose veikia rekuperacinė oro vėdinimo sistema.
Nagrinėjamu atveju aktualu ir tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitą valstybės instituciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovės atstovei šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.). Taip pat išaiškinta, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1342/2012).
Pareiškėjas teigia, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nuolat jaučia baimę, apatiją, stresą. Jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus 2022 m. gruodžio 5 d. pažyma Nr. 87-874 (b. l. 39) patvirtina, kad pareiškėjas Resocializacijos skyriaus psichologų dėl netinkamų kalinimo sąlygų konsultuotas nebuvo. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti abstraktūs teiginiai, jų nepagrindžiant, negali būti laikomi neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.
Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.