- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- I-8368-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01540-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas, ir A. L.) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, ir atsakovės atstovė), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl diskriminacijos pareiškėjo atžvilgiu ir netinkamų kalinimo sąlygų LAVL, atlyginti. A. L. skunde nurodė, kad serga atvira plaučių tuberkulioze, lėtiniu hepatitu C ir (duomenys neskelbtini), todėl gydomas LAVL. Pareiškėjas teigė, kad LAVL 3 būryje gydomi asmenys turi žymiai daugiau teisių nei A. L., kadangi jie visą dieną vaikšto gryname ore, naudojasi virtuvėle, kiekvieną dieną naudojasi dušu, dėvi nuosavus drabužius. Pareiškėjas šias sąlygas vertino kaip privilegijas ir nurodė, kad yra diskriminuojamas, nes jam analogiškos sąlygos nėra sudarytos. A. L. teigė, jog pageidauja pats gamintis maistą virtuvėlėje, naudotis dušu dažniau nei 1 kartą per savaitę, jam yra reikalingas ilgesnis nei 3 val. per dieną pasivaikščiojimas gryname ore. Pareiškėjo teigė, kad LAVL išduoda prastos kokybės pižamas, kurios dažo kūną. A. L. tvirtino, jog dėl nurodyto kalinimo sąlygų skirtumo patiria diskriminaciją, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus ( b. l. 1).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje A. L., iš esmės pakartojęs skunde nurodytus argumentus ir motyvus bei remdamasis jame išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašė tenkinti reikalavimą. Patikslino, kad ginčo laikotarpio pradžia yra 2019 m. kovo 10 d. Nurodė, kad nuo 2016 m. gruodžio 22 d. yra apgyvendintas LAVL 6-ajame korpuse. Teigė, kad jis yra žymiai sunkesnis ligonis nei 3 būryje gydomi asmenys, todėl pageidauja vaikščioti gryname ore ilgiau nei 3 valandas, naudotis virtuvėle, dėvėti nuosavus rūbus, naudotis dušu dažniau nei 1 kartą per savaitę, t. y. būti kalinamas tokiomis sąlygomis, kurios nėra užtikrinamos 6 korpuse.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį jiems pranešta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
LAVL ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimais prašė A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
LAVL atsiliepime nurodė, kad A. L. yra diagnozuota vaistams atspari tuberkuliozės forma ir jam paskirtas prieštuberkuliozinis gydymas. LAVL paaiškino, kad Tuberkuliozės skyriuje laikomiems nuteistiesiems yra taikomi griežtesni izoliavimo reikalavimai, tačiau tai nėra ir negali būti suprantama kaip A. L. teisių pažeidimas ir diskriminavimas. LAVL teigė, kad gydymo įstaigoje laikomasi teisės aktuose nustatytų užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės reikalavimų, todėl visiems pacientams privalomai išduodami ligoninės drabužiai. LAVL nurodė, kad pareiškėjas dažnai atsisakydavo gydytojų paskirtų medikamentų ir gydymo, nors nepertraukiamas ir nuoseklus vaistų vartojimas yra efektyvaus gydymo prielaida sergant užkrečiamomis ar infekcinėmis ligomis. Atsižvelgiant į A. L. nuolatinį medikų paskirto gydymo ignoravimą, infekcijų ir užkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais pareiškėjas gydomas LAVL Tuberkuliozės skyriuje (b. l. 20-25).
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais (b. l. 8-10).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš LAVL neteisėtų veiksmų(neveikimo), atlyginimo. Pareiškėjas skunde ginčo laikotarpio nenurodė, tačiau teismo posėdžio metu patikslino, jog kalinimo sąlygos LAVL jo netenkino nuo 2019 m. kovo 10 d. Skundas teismui paruoštas ir per LAVL administraciją teismui išsiųstas 2019 m. liepos 30 d. (b. l. 2).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, sprendžiama, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2019 m. kovo 10 d. iki 2019 m. liepos 30 d.
ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog LAVL jis yra diskriminuojamas, kadangi 3 būryje gydomi asmenys turi žymiai daugiau teisių nei jis, gydomas 6-ajame korpuse.
Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad A. L. nuo 2016 m. gruodžio 22 d. LAVL yra gydomas dėl tuberkuliozės – jam diagnozuota vaistams atspari tuberkuliozės forma bei paskirtas prieštuberkuliozinis gydymas; pareiškėjas priskirtas lengvajai grupei (b. l. 20, 51-91, 93).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldžių įstaigų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų 1 punkte nustatyta, kad ši ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2012) 1 priede nurodyta, kad tuberkulioze sergantiems asmenims yra taikomas šios higienos normos V skyriuje nustatytos izoliavimo priemonės, o pacientams, sergantiems aktyviąja plaučių liga, taikomos papildomos pacientų izoliavimo priemonės. HN 47-1:2012 V skyriaus 11 punkte nustatyta, kad standartinės izoliavimo priemonės apima rankų higieną, asmens apsaugos priemonių dėvėjimą, per kraują ir (ar) kitus kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktiką, medicinos prietaisų ir gaminių apdorojimą, aplinkos paviršių valymą ir dezinfekciją, skalbinių ir atliekų tvarkymą.
HN 47-1:2012 21.6. punkte nustatyta, kad sergančiam kvėpavimo organų tuberkulioze ir išskiriančiam tuberkuliozės mikobakterijas pacientui taikomos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtintoje Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas asmenims, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nustatytos izoliavimo priemonės, įtvirtintos HN 47-1:2012 V skyriuje. Aprašo 3 punkte nustatytos papildomos priemonės– tuberkulioze sergantys ligoniai, išskiriantys tuberkuliozės mikobakterijų, guldomi į tuberkuliozės stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos (toliau – ASPĮ) izoliavimo palatas. Tokiems ligoniams skiriami atskiri indai, jie aprūpinami vienkartinėmis spjaudyklėmis, apsaugos priemonėmis – medicininėmis kaukėmis; nesant izoliavimo palatos, leidžiama į vieną palatą guldyti kelis ligonius, išskiriančius tokį patį jautrumą antibiotikams turinčias tuberkuliozės mikobakterijas. Ligoniams, išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas, draudžiama savavališkai išeiti už stacionarinės ASPĮ ribų, vykti į namus lankyti artimųjų; ligoniai ir juos stacionarinėse ASPĮ lankantys asmenys turi dėvėti medicinines kaukes; ligonių, išskiriančių tuberkuliozės mikobakterijas, lankymo stacionarinėje ASPĮ tvarką nustato stacionarinės ASPĮ vadovas; stacionarinių ASPĮ, kuriose gydomi tuberkulioze sergantys ligoniai, išskiriantys tuberkuliozės mikobakterijų, teritorija turi būti stebima (Aprašo 4 punktas).
Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191 patvirtintų Laivės atėmimo vietų vidaus tvarkos taisyklių 26 punktą, pacientai, sergantys pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga, privalo dėvėti medicininę kaukę bei būti laikomi atskirai. HN 47-1:2012 21 punktas numato, jog pacientui, sergančiam arba įtariamam, kad serga šios higienos normos 1 ir 2 prieduose išvardytomis infekcijomis, kurių sukėlėjai plinta per orą (su dalelėmis), taikomos standartinės ir šios papildomos izoliavimo priemonės: pacientas stacionarioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje guldomas į izoliavimo palatą, kurioje nustatytas neigiamas slėgis; nesant palatos, kurioje nustatytas neigiamas slėgis, pacientas guldomas į atskirą vienvietę palatą arba į palatą, kurioje guli pacientai, sergantys (remiantis klinika ir diagnoze) ta pačia infekcija; palatos durys visą laiką turi būti uždarytos; darbuotojai, įeinantys į paciento, kuriam įtariama ar nustatyta atvira plaučių ar gerklų tuberkuliozė, palatą arba atliekantys procedūras, kurių metu gali būti įkvėpti gyvybingi mikroorganizmai, turi užsidėti respiratorių.
Atsižvelgus į aptartą teisinį reglamentavimą, daroma išvada, jog sveikatos priežiūros įstaigose atvira tuberkuliozės forma segančių asmenų izoliavimas bei izoliavimo priemonių naudojimas yra privalomas; šios priemonės taikomos siekiant užtikrinti tuberkuliozės kontrolę ir plitimą; tuberkuliozės mikobakterijas išskiriantys asmenys turi būti laikomi atskirai, izoliuoti nuo kitų pacientų, iš kamerų išvedami tik dėvint medicinines kaukes.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad A. L. izoliavimas nuo kitų asmenų ir jo neperkėlimas į LAVL 3 būrį bei kitų priemonių taikymas nevertinamas kaip pareiškėjo diskriminavimas, kadangi tokiomis priemonėmis siekiama apsaugoti kitus asmenis nuo tuberkuliozės plitimo bei užtikrinti efektyvesnį pareiškėjo gydymą.
Pagal HN 47-1:2012 159.3 punktą, nutraukti izoliavimo priemones galima tik tuomet, kai sergantys tuberkulioze pacientai efektyviai gydomi, gerėja jų klinika, gauti trys neigiami surinktų skirtingomis dienomis skreplių tyrimų rezultatai. Tai reiškia, jog baigus A. L. paskirtą prieštuberkuliozinį gydymą, pareiškėjas turės galimybę kreiptis į LAVL administraciją su prašymu dėl perkėlimo į kitą būrį. Bylos duomenimis, pareiškėjas atsisakydavo jam paskirto gydymo ir medikamentų nuo tuberkuliozės (b. l. 51-91). Dėl šios priežasties pareiškėjo izoliavimas ir neperkėlimas į kitą būrį bei neleidimas naudotis bendra virtuvėle ir poilsio kambariu atitinka HN 47-1:2012 reikalavimus ir šie veiksmai laikytini pareiškėjo diskriminavimu.
Žemesnės instancijos teismas
Vertinant A. L. teiginius, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu pasivaikščioti galėdavo tik 3 val. per parą, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punktu, numatančiu jog pataisos namuose paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nenurodė faktinių aplinkybių ir nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo teisę į ilgesnį, nei 3 val. trukmės pasivaikščiojimą gryname ore. A. L. teigė, jog ilgesnis pasivaikščiojimas gryname ore jam reikalingas dėl sveikatos būklės, tačiau į bylą pateiktos medicininių dokumentų duomenys (b. l. 51-91) nepatvirtina išvados, jog medicinos specialistai būtų rekomendavę pareiškėjui ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis nusiprausti po dušu galėjo tik vieną kartą per savaitę.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal LAVL direktoriaus pavaduotojo 2018 m. lapkričio 7 d. patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų pasivaikščiojimo, maudymosi ir karšto vandens tiekimo į kameras grafiką Nr. 45-3650, 6-ajame korpuse esantys nuteistieji maudosi kiekvieną trečiadienį nuo 13.00 val. iki 16.00 val., be to, nustatytas laikas, kada į kameras per dieną tris kartus tiekiamas karštas vanduo (b. l. 50). Pareiškėjas skunde patvirtino, jog galimybė nusiprausti duše buvo sudaryta kartą per savaitę.
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu ir teisė į nustatytos trukmės pasivaikščiojimą nebuvo pažeistos.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog gydantis LAVL iš jo paimami rūbai, o LAVL išduodavo jam netinkamos kokybės pižamas, kurios dažo kūną.
Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39, 17 punktą, infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės tikslais pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, išskyrus apatinį trikotažą, marškinėlius, miegui skirtą pižamą, kojines ir vieną porą batų, paliekami saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose, išduodant perduotų saugoti ir turimų daiktų kvitą; pacientų asmeniniai drabužiai (kitos aprangos dalys) ir avalynė, gali būti išduodami tik raštiškai paprašius ir gavus LAVL administracijos leidimą (b. l. 41). HN 47-1:2012 108 punkte nustatyta, kad stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose pacientai perrengiami įstaigos drabužiais arba jiems pagal sveikatos priežiūros įstaigos vidaus tvarkos taisykles leidžiama dėvėti asmeninius drabužius ir avalynę; pacientų drabužiai turi būti švarūs; drabužiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per 7 dienas, užteršti krauju ir (ar) kūno skysčiais, sekretais – tuoj pat; pacientų avalynė, išduota įstaigoje, turi būti iš neperšlampamos medžiagos, tinkamos valyti ir dezinfekuoti.
Atsakovės atstovė nurodė, jog LAVL laikomasi teisės aktuose nustatytų užkrečiamų ligų prevencijos ir kontrolės reikalavimų, todėl visiems pacientams privalomai išduodami įstaigos drabužiai, paaiškino, kad pareiškėjas išduodamų rūbų, išskyrus pižamos, kokybe ir būkle nesiskundė.
Teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo teiginius, kad yra diskriminuojamas neleidžiant dėvėti asmeninių drabužių, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjo nuosavi rūbai yra paimami laikantis teisės aktų reikalavimų, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo tuberkuliozės plitimo bei užtikrinti efektyvesnį pareiškėjo gydymą. Byloje nėra jokių duomenų, jog gydytojas būtų leidęs ar rekomendavęs pareiškėjui išduoti jo asmeninius rūbus.
Atsižvelgus taikomą teisinį reglamentavimą ir į tai, jog pareiškėjas serga užkrečiama pavojinga liga, LAVL, infekcijų ir užkrečiamų ligų prevencijos bei kontrolės tikslais pareiškėjo asmeninius drabužius palikdama saugoti LAVL daiktų saugojimui skirtose patalpose ir išduodama įstaigos drabužius, nepažeidė galiojančių teisės aktų, todėl pagrindo konstatuoti neteisėtų LAVL veiksmų nėra.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu jam būdavo išduodama netinkamos kokybės pižama, kuri dažė kūną.
Įvertinus atsakovės atstovė atsiliepime išdėstytus teiginius, sprendžiama, kad LAVL šios aplinkybės nenuginčijo, pacitavo teisės aktus, reglamentuojančius, kokie drabužiai turi būti skirti LAVL gydomiems nuteistiesiems. Atsakovės atstovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, leidžiančių spręsti, kada A. L. buvo išduodamos pižamos, kokia šių pižamų medžiagos sudėtis, ar išduodamos pižamos praleidžia drėgmę, orą, yra dažytos, atsparios virinimui aukštoje temperatūroje ir pan.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas analogiškas aiškinimas, kad pareiga paneigti ir pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir ).
Vadovaujantis nurodytu teisės aiškinimu, daroma išvada, kad nagrinėjamoje byloje LAVL tinkamais įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais dėl išduodamų netinkamos kokybės pižamų, todėl jie laikomi pagrįstais, o pareiškėjo nurodyti pažeidimai aprūpinant jį netinkamos kokybės pižamomis, dažančiomis kūną, laikomi nustatytais.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens patiriamą asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita, teismo įvertintus pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Teismas sprendžia, kad pareiškėjas, pagrįsdamas skundo teiginius, jog dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti dvasines kančias ir jausti pažeminimą, nepateikė objektyvių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl dėvimos nekokybiškos pižamos sukeltos depresijos, psichikos ir (ar) fizinės sveikatos problemų.
Pareiškėjas, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo LAVL sąlygas, pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis.
Teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas: ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu, CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT jurisprudencijoje konstatuojama, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99); teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Teismas daro išvadą, kad įrodymų, leidžiančių teigti, jog LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į bylą nepateikta. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už patirtus išgyvenimus.
Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo pažeista A. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo materialinio buitinio aprūpinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2019 m. kovo 10 d. – 2019 m. liepos 30 d. laikotarpiu dėl išduodamų netinkamos kokybės pižamų buvo pažeista A. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.