Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-854-143/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-04-20
Bylos Nr.: A-854-143/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01799-2014-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Pareiškėjas: V. L.
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui

Kategorijos

6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-854-143/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01799-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1995 ,,Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti prašymą“ ir atnaujinti terminą, išnagrinėti prašymą grąžinti sumažintos pensijos dalį.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. vasario 3 d. kreipėsi į trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius) 1-ąjį pensijų skyrių su prašymu dėl sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris persiuntė prašymą nagrinėti pagal kompetenciją atsakovui. VSDFV 2014 m. vasario 13 d. raštu Nr. (6.5) I-1354 atsisakė nagrinėti skundą, nes praleistas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytas 3 metų skundo padavimo terminas. VSDFV pasiūlė iki 2014 m. vasario 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, ir nurodė, jog, pateikus tokius duomenis, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo. Atsižvelgęs į tai, 2014 m. vasario 28 d. pateikė prašymą VSDFV dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo. Pareiškėjo nuomone, VSDFV skundžiamame 2014 m. kovo 4 d. sprendime Nr. (6.5) I-1995 nepagrįstai nurodė, jog nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo šiam terminui atnaujinti, todėl neteisėtai atsisakė atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti prašymą. Pažymėjo, kad dėl sumažintos senatvės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas nebuvo priimtas, jam nebuvo išaiškintos galimybės skųsti pensiją išmokančios institucijos veiksmus. Teisė į skundą dėl neišmokėtos pensijos atsirado tik nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., nes iki šio momento pensijos dalis buvo sumažinta pagal galiojantį įstatymą. Todėl šiuo atveju turi būti atnaujintas terminas skundui dėl neišmokėtos pensijos paduoti. Nurodė, kad turi rimtų sveikatos problemų, kurios sutrukdė laiku kreiptis dėl sumažintos pensijos išmokėjimo. Šios aplinkybės nepriklausė nuo jo valios, jų negalima pavadinti neryžtingumu, nerūpestingumu, aplaidumu. Paaiškino, kad 2010 m. rugsėjo 13 d. jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), 2011 m. kovo 7 d. diagnozė buvo dar kartą patvirtinta, skirtas gydymas ir numatytas būtinas paciento sveikatos būklės patikrinimas po 5 mėn., 2011 m. rugpjūčio 31 d. sėkmingo gydymo dėka sveikatos būklė pagerėjo, jam diagnozuota (duomenys neskelbtini). Po kurio laiko sveikatos būklė vėl suprastėjo, jam vėl diagnozuota (duomenys neskelbtini). Taigi matyti, jog liga progresuoja, sveikata nuolat blogėja. Pabrėžė, kad sveikatos problemos užkirto kelią laiku kreiptis dėl sumažintos pensijos išmokėjimo. Tai yra objektyvi, nuo jo valios nepriklausanti priežastis, kuri turi būti laikoma pagrindu terminui atnaujinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 42–46) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad senatvės pensijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymu, o 2010–2011 m. – ir Laikinuoju įstatymu. Atkreipė dėmesį, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn. Pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Kauno skyrių su 2014 m. vasario 3 d. prašymu išmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pareiškėjas 2014 m. vasario 28 d. pateikė VSDFV prašymą atnaujinti praleistą terminą. VSDFV, įvertinusi prie pareiškėjo 2014 m. vasario 28 d. prašymo pateiktus medicininius dokumentus ir faktines aplinkybes, kad pareiškėjas iki 2011 m. birželio 7 d. dirbo, t. y. jo sveikatos būklė nesutrukdė jam dirbti, kad prašymai ir skundai gali būti pateikti ne tik tiesiogiai atvykus į VSDFV, bet ir siunčiant juos paštu ar per pasiuntinį, nusprendė, jog pareiškėjas neįrodė, kad 3 metų terminą skundui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo paduoti praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1995 nusprendė termino neatnaujinti ir atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. prašymą, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo VSDFV terminą. Pažymėjo, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, be to, pareiškėjas dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos pensijos kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), kuriame nuspręsta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, priėmimo. Teigė, kad pareiškėjas, įstatymo nustatytais terminais nesikreipdamas į VSDFV, pats pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą. Atkreipė dėmesį, kad, nustatydamas VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose, t. y. terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti pagrįstai skaičiuotas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą jis praleido dėl aplinkybių, nepriklausiusių nuo jo valios. Pabrėžė, kad ginčas dėl pareiškėjo 2010–2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo VSDFV, kaip privalomoje išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, nebuvo išnagrinėtas iš esmės, nes VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1995 nusprendė neatnaujinti praleisto termino ir jo skundą atsisakė nagrinėti, t. y. pareiškėjas tinkamai nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 28–32) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo argumentai yra iš esmės analogiški atsakovo atsiliepime nurodytiems nesutikimo su skundu motyvams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 67–71) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1995, atnaujino praleistą terminą skundui VSDFV paduoti ir įpareigojo VSDFV iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. prašymą; nurodė, sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjui grąžinti sumokėtą žyminį mokestį – 28,96 Eur (100 Lt) (AB ,,Swedbank“ banko 2014 m. kovo 19 d. įmokos mokėjimo kvitas).

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1995, kuriuo buvo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui apskųsti, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar VSDFV pagrįstai ginčijamame sprendime atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV Kauno skyriaus sprendimui apskųsti. Pareiškėjas prašė dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių praleistą terminą atnaujinti.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Teismas konstatavo, kad VSDFV 2014 m. vasario 13 d. sprendime Nr. (6.5) I-1354 pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV Kauno skyrių su 2014 m. vasario 3 d. prašymu, kuris buvo persiųstas nagrinėti pagal kompetenciją VSDFV, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pažymėjo, kad VSDFV ginčijamu sprendimu atsisakė atnaujinti praleistą terminą, todėl ginčas dėl VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtos pensijos dalies už 2010–2011 m. privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka liko neišspręstas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, jog Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1031-756/2015). Pareiškėjo bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažintini. Tačiau, teismo nuomone, šiuo atveju pareiškėjo sveikatos būklė, kurią kaip termino praleidimo priežastį jis nurodė 2014 m. vasario 28 d. prašyme VSDFV ir skunde teismui (pridėjo tai patvirtinančius dokumentus), laikytina ta objektyvia ir svarbia aplinkybe, kuri sukliudė pareiškėjui paduoti skundą VSDFV per įstatymo nustatytą 3 metų terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo galbūt pažeistas teises galėjo ginti per 3 metų terminą, kuris prasidėjo 2010 m. sausio mėn. ir baigėsi 2013 m. sausio mėn.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl pensijos sumažinimo į VSDFV Kauno skyrių, kuris jo prašymą persiuntė kompetentingam subjektui (VSDFV), kreipėsi 2014 m. vasario 3 d., t. y. daugiau nei metais praleidęs taikytiną 3 metų terminą. Remdamasis pareiškėjo pateiktais medicininiais dokumentais, teismas nustatė, kad pareiškėjui 2010 m. rugsėjo 13 d. diagnozuota (duomenys neskelbtini), 2011 m. kovo 7 d. diagnozė buvo dar kartą patvirtinta, skirtas gydymas ir numatytas būtinas paciento sveikatos būklės patikrinimas po 5 mėn. Vėliau pareiškėjo sveikatos būklė pagerėjo, jam diagnozuota (duomenys neskelbtini). Tačiau praėjus tam tikram laikui pareiškėjo sveikatos būklė vėl suprastėjo, jam vėl diagnozuota (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytas sveikatos sutrikimas ((duomenys neskelbtini)) diagnozuotas pirmaisiais šioje byloje aktualaus termino metais (2010 m.), tęsėsi iki pat pareiškėjo kreipimosi į VSDFV Kauno skyrių dienos (2014 m.), dėl nurodytos ligos visą tą laikotarpį buvo reikalingas nuolatinis pareiškėjo rūpinimasis sveikatos būkle (susirgimas nėra trumpalaikis). Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV nepagrįstai šias aplinkybes įvertino kaip nesudarančias pakankamo pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Kadangi egzistuoja svarbios, objektyvios ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančios priežastys (sveikatos būklė), kurios pagal savo pobūdį ir jų pasireiškimo laiką realiai sukliudė pareiškėjui paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą, ginčijamas VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimas, kuriame atsisakyta atnaujinti praleistą terminą, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas. VSDFV įpareigotina iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. prašymą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 39 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.), 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Remdamasis AB ,,Swedbank“ banko įmokos mokėjimo kvitu, nustatė, kad 2014 m. kovo 19 d. buvo sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis. Atsižvelgęs į tai, kad sumokėtas 100 Lt dydžio žyminis mokestis už skundą, kuris žyminiu mokesčiu neapmokestinamas, teismas pareiškėjui grąžino sumokėtą žyminį mokestį – 100 Lt (28,96 Eur). Pareiškėjui išaiškino, kad žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo sprendimu (ABTĮ 42 str. 2 d.).

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 73–77, 78–82) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog ginčijamas ir prašomas panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1995, kuriame atsisakyta atnaujinti praleistą terminą, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas ir VSDFV įpareigotina iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. vasario 3 d. prašymą. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo sveikatos būklė, kurią kaip termino praleidimo priežastį pareiškėjas nurodė 2014 m. vasario 28 d. prašyme VSDFV ir skunde teismui (pridėjo tai patvirtinančius dokumentus), laikytina ta objektyvia ir svarbia aplinkybe, kuri objektyviai sukliudė pareiškėjui paduoti skundą VSDFV per įstatymo nustatytą 3 metų terminą, kuris prasidėjo 2010 m. sausio mėn. ir baigėsi 2013 m. sausio mėn. Pažymi, kad ginčo, jog VSDFV ir pirmosios instancijos teismui pateikti išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad pareiškėjui yra diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, nėra. Tačiau pareiškėjo susirgimas nesukliudė jam iki 2011 m. birželio 7 d. dirbti, laikinai nedarbingas jis buvo tik 2011 m. sausio 21 d.–2011 m. vasario 4 d. laikotarpiu, pareiškėjui buvo skirtas tik ambulatorinis gydymas ir ambulatorinio gydymo įstaigoje dėl (duomenys neskelbtini) ligos ginčo laikotarpiu pareiškėjas lankėsi tik 3 kartus: 2010 m. rugsėjo 13 d. jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), 2011 m. kovo 7 d. – (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. rugpjūčio 31 d. – (duomenys neskelbtini). Nors pareiškėjo sveikatos būklė po 2013 m. sausio mėn., t. y. pasibaigus apskundimo VSDFV terminui, ginčui nėra aktuali, atsakovas pažymi, jog 2013 m. balandžio 8 d. diagnozuota (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužės 3 d. – (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. vasario 25 d. – (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nebuvo pasveikęs ir kreipimosi į VSDFV Kauno skyrių metu (2014 m. vasario 3 d.), taigi pareiškėjo sveikatos būklė nesukliudė jam 2014 m. vasario 3 d. kreiptis į VSDFV Kauno skyrių su prašymu dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo ir vėliau ginti savo galbūt pažeistas teises teisme. Taigi pareiškėjo susirgimas ((duomenys neskelbtini) liga) negali būti laikomas priežastimi, objektyviai užkirtusia kelią jam ginti savo teises per Pensijų įstatymo nustatytą 3 metų terminą. Teismas, netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog dėl nurodytos ligos visą tą laikotarpį pareiškėjui buvo reikalingas rūpinimasis savo sveikatos būkle (susirgimas nėra trumpalaikis) ir jog VSDFV nepagrįstai šias aplinkybes įvertino kaip nesudarančias pakankamo pagrindo atnaujinti praleistą terminą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89–92) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog 3 metų apskundimo termino eiga prasidėjo nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, t. y. nuo 2010 m. sausio mėn. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-1074/2014, 2015 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015. Akivaizdu, jog pagal vieningai formuojamą teismų praktiką trejų metų apskundimo pradžios eiga nėra skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos pensijos gavimo dienos. Teigia, jog teismas ne formaliai įvertino jo sveikatos būklę bei jos įtaką apskundimo terminui, o pasisakė, jog susirgimas yra ilgalaikis ir progresuojantis, tai lemia nuolatinį jo susirūpinimą sveikata bei jos palaikymu. Atkreipia dėmesį, jog dėl progresuojančios ligos negalėjo dalyvauti ir teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, o tokias aplinkybes patvirtinantys medicininiai dokumentai buvo pateikti teismui. Svarbu tai, kad pati diagnozė lemia nuotaikų kaitą, pirmaisiais ligos mėnesiais sunku susitaikyti su diagnoze, būsimais pasikeitimais, todėl tokios aplinkybės lėmė tai, kad jis negalėjo susikoncentruoti apskundimo veiksmams. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikia medicininių dokumentų kopijas, patvirtinančias, jog sveikatos būklė sparčiai blogėja.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusio Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje ginčams dėl sprendimų pensijų klausimais inicijuoti buvo įtvirtintas pakankamai ilgas terminas, todėl, atsižvelgiant į tai, termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis per visus trejus metus negalėjo objektyviai inicijuoti savo teisių gynimo, nepateikė. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, jo liga nebuvo tokia, kad per visą trejų metų laikotarpį jis neturėtų galimybės pateikti skundo VSDFV. Atsižvelgiant į tai, VSDFV padarė pagrįstą išvadą ir atsisakė atnaujinti terminą pareiškėjui skundui paduoti. Teismas, nuspręsdamas atnaujinti skundo padavimo terminą, nenurodė, dėl kokių svarbių, objektyvių, ekstraordinarių priežasčių pareiškėjas per trejus metus negalėjo apskųsti sprendimo dėl pensijos sumažinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Kauno) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 307,04 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu kelis kartus buvo keičiamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2014 m. vasario 3 d. pareiškėjas padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 48);

3) VSDFV 2014 m. vasario 13 d. rašte (sprendime, kuris nėra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. vasario 28 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 49-50);

4) 2014 m. vasario 28 d. prašymu pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo. Be to, nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), 2011 m. kovo 7 d. diagnozė buvo dar kartą patvirtinta, skirtas gydymas ir numatytas būtinas paciento sveikatos būklės patikrinimas po 5 mėn. Šios sveikatos problemos užkirto kelią laiku kreiptis dėl sumažintos pensijos išmokėjimo;

5) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. kovo 4 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjo paduotą prašymą (b. l. 54).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriui paduotas 2014 m. vasario 3 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo Taisyklių 20 punkto taikymo prasme klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų argumentų dėl jo sveikatos būklės įtakos aptariamo termino praleidimui, kolegija pirmiausia pažymi, kad tam tikri asmens sveikatos sutrikdymai (jų sunkumo laipsnis, trukmė, vystymosi eiga) iš tikrųjų laikytini individualaus pobūdžio priežastimis, kurios gali turėti reikšmingos įtakos tam tikro procedūrinio termino praleidimo priežasčių svarbumo nustatymui. Todėl tokio pobūdžio aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju turi būti aiškinamos ir vertinamos, sprendžiant tam tikro procedūrinio termino praleidimo priežasčių svarbumo (tokio termino atnaujinimo) klausimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių tikrumo, t. y. nėra ginčo dėl to, kad paminėta diagnozė ((duomenys neskelbtini) liga) įvairiomis stadijomis vystėsi jau nuo 2010 m. rugsėjo 13 d. ir tęsėsi visą 3 metų periodą, skaičiuojant jį nuo 2010 m. sausio mėn. (aptariamo 3 m. termino eigos pradžios). Kaip matyti iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2014 m. kovo 4 d. sprendimo, pareiškėjo nurodytos, su jo sveikatos būkle sietinos, aplinkybės atsakovo visiškai nebuvo analizuojamos (vertinamos) aptariamo termino atnaujinimo kontekste (atsakovas, net neįvardijęs šių aplinkybių, nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo atnaujinti aptariamą terminą). Tai, kolegijos manymu, viena vertus, leidžia konstatuoti, kad atsakovas neįvykdė Taisyklių 20 punkte jam nustatytos pareigos vertinti praleisto termino kreiptis į jį praleidimo priežastis. Kita vertus, kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo ligos pobūdį bei jos trukmę (kaip jau buvo pasakyta, ši liga tęsėsi praktiškai visą aptariamo 3 m. termino laiką), pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams (jų nekartodama) bei išvadai dėl šio pareiškėjo susirgimo reikšmės aptariamo termino praleidimui. Todėl kolegija, nesutikdama su apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodytais argumentais, pripažįsta juos nepagrįstais ir juos atmeta.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu.

Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasDainius RaižysVirginija Volskienė