Šiaulių apylinkės teismo nutartis

2013-03-01 · Civilinė byla Nr. 2-475-772/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-01
Bylos Nr.
2-475-772/2013
Teisminio proceso Nr.
2-07-3-07641-2012-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jonas Stubrys
Pareiškėjas
L. I.
Civilinė byla Nr. 2-475-772/2013Teisminio proceso Nr. 2-07-3-07641-2012-5Procesinio sprendimo kategorija: 112.; 113.1.; 117.2.; 128.11. (S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2013 m. kovo 1 d.Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Jonas Stubrys,sekretoriaujant Erikai Andrulienei,dalyvaujant pareiškėjai L. I. ir antstoliui R. Kudrauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos L. I. skundą dėl antstolio R. Kudrausko veiksmų.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

n u statė:

Šalies argumentai

pareiškėja 2012-12-28 pateikė teismui skundą, kuriame nurodė, kad 2012-09-20 kreipėsi į antstolį R. Kudrauską prašydama suteikti jai informaciją ir pateikti procesinį dokumentą, kurį ji pasirašė 2011 metų rugsėjo mėnesį. Nurodė, kad 2012-11-30 vėl su skundu kreipėsi į antstolį pakartotinai. Tačiau antstolis nė vienu atveju prašomos informacijos ir dokumentų jai nepateikė ir pareiškėja vertina tai kaip nepagarbą jai.

Skunde teigė, kad antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstolis privalo būti pagarbus atliekant antstolio funkcijas dalyvaujančių asmenų atžvilgiu.

Nurodė, kad po R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini), jos namuose liko R. J. asmeninių daiktų. Kiek pareiškėjai yra žinoma R. J. įpėdiniai (D. ir G. J.) kreipėsi į antstolį dėl turto apyrašo sudarymo.

2011-08-30 antstolis Ričardas Kudrauskas atvyko į jos namus ir ji sutiko susitikti su R. J. įpėdiniais. Tada jie nuvyko į miestelyje esančią kavinę „Romuva“. Tai dienai buvau rezervavusi laiką pas Kuršėnuose dirbančią notarę (7 notarų biuras) 15 val. Tą dieną jokių antstolio parengtų dokumentų ji nepasirašė, nes po nelaimės jos namuose, tinkamai nesuvokė kas vyksta.

Praėjus kelioms dienoms, antstolis Ričardas Kudrauskas atvyko pakartotinai pas ją į namus, ji antstolį įsileido, parodė kur ir kokie R. J. asmeniniai daiktai yra pas ją (koridoriuje išneštus daiktus, diplomus, komodos stalčiuje esančius daiktus, lauke esančius žvejo įrankius). Tuomet antstoliui pasirašiau kažkokio, jo atsivežto, dokumento, 2 egz,, kurių, vieną antstolis žadėjo jai paliksiantis, bet nepaliko.

Kadangi jai iki šiol nebuvo atsiųstas dokumentas, kurį ji pasirašė antstoliui Ričardui Kudrauskui atvykus į jos namus, todėl prašė šį dokumentą bei dokumentą, kuriuo, remdamasis Ričardas Kudrauskas buvo atvykęs į jos namus, jai nedelsiant pateikti.

Šalies argumentai

Pareiškėja mano, kad turi teisėtą interesą susipažinti su vykdomojoje byloje, kurioje buvo sudarytas apyrašas, esančiais dokumentais, kuriuos pasirašė antstoliui nurodžius.

Remiantis išdėstytu, pareiškėja prašė teismo įpareigoti antstolį Ričardą Kudrauską nedelsiant priimti patvarkymą pagal jos 2012-11-30 skundą ir pateikti jai, L. I., dokumentą, kurį pasirašė antstoliui Ričardui Kudrauskui atvykus į jos namus, bei dokumentą, kuriuo remdamasis Ričardas Kudrauskas buvo atvykęs į jos namus.

Pareiškėja savo reikalavimus grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėja pakartojo skunde nurodytus motyvus ir prašė teismo skundą tenkinti. Papildomai nurodė, kad antstolis turėjo dėl jos pateiktų prašymų priimti patvarkymą, tačiau jis neįvykdė jos reikalavimo visiškai, nes neišsiuntė jai dokumento ant kurio ji pasirašė ir nesuteikė jai visos informacijos. Taip pat teigė, jog dėl antstolio neveikimo ji patyrė daug nepatogumų ir pergyvenimų.

Antstolis R. Kudrauskas pateikė teismui du atsiliepimus dėl pareiškėjos skundo ir prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą dėl šių motyvų.

Vykdydamas Šiaulių apylinkės teismo nutartį Nr. 2-8784-772/2012 informuoju, kad antstolio Ričardo Kudrausko kontoroje nėra vykdomosios bylos ir nėra bei nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai, kuriuos būtų galima skųsti LR CPK 512 str. tvarka.

Paveldimo turto apyrašas sudarytas vykdant notaro pavedimą pagal tuo metu galiojusias teisės normas.

Dėl to antstolis teismo prašė nutraukti civilinę bylą, kadangi ji ypatingos teisenos tvarka neteisminga teismui.

Atsiliepimas

Pakartotiniame atsiliepime teismui antstolis nurodė, kad turto apyrašas sudarytas 2011-09-23 G. J. pateikus nutartį Nr. S2-1518-776/11.

Vadovaujantis LR CPK 613 str. vykdymo procese iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Pagal pateiktus dokumentus matyti, kad kilo ginčas dėl daiktinės teisės į daiktus, kurių pavadinimus ir buvimo vietą pateikė turto paveldėtojas taip kaip numato LR CK 5. 53 str.

Kadangi vykdant teismo nutartį dėl turto apyrašo sudarymo iki 2011-11-01 vykdomoji byla antstolio kontoroje neužvedama, o antstolis atlikdavo ne vykdymo veiksmus, o jam suteiktas funkcijas apyrašo sudarymui, jokių patvarkymų šioje proceso stadijoje nepriimama. Kylančius ginčus dėl išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ar turto priklausymo asmeniui asmeninės nuosavybės teise nagrinėja teismas ginčo teisenos tvarka.

Apie tai, kad pareiškėja L. I. žinojo apie visus veiksmus liudija 2012-02-07 rašytas skundas dėl antstolio veiksmų, kuris buvo paliktas nenagrinėtu.

Tokiu būdu pareiškėja specialiai ir piktybiškai piktnaudžiaudama teise kreipiasi į teismą tuo pačiu pagrindu. LR CPK numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Motyvuotas prašymas dėl nuostolių atlyginimo gali būti paduotas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos arba gali būti pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo naujoje byloje. Toje pačioje byloje paduoti prašymai dėl nuostolių, padarytų piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, atlyginimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Naujoje byloje pareikšti ieškinio reikalavimai dėl nuostolių, padarytų piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, atlyginimo apmokestinami žyminiu mokesčiu pagal šio Kodekso 80 straipsnį. Motyvuotą prašymą dėl nuostolių atlyginimo antstolis pateiks iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Paveldimo turto apyrašas yra įteiktas paveldėtojui G. J., kuris pasirašęs paliudijimą, jog apyraše nurodytas visas įpėdinio žinomas palikėjo turtas.

Antstolis teismo prašė:

1. Civilinę bylą Nr. 2-475-772/2013 nutraukti.

2. Už piktnaudžiavimą teisę pareiškėjai L. I. skirti 20 000,00Lt baudą.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu antstolis pakartojo 2013-01-18 atsakyme teismui nurodytus motyvus. Papildomai nurodė, kad buvo pateikęs pareiškėjai pasirašyti dokumentą, jog įteikė jai procesinius dokumentus įpėdinio G. J. prašymu. Tuo pačiu prašė teismo pareiškėjai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti piniginę baudą.

Antstolis teigė, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas ir prašė teismo jį atmesti. Teigė, jog pareiškėjai yra žinomos visos aplinkybės, kurios susijusios su jos ir velionio R. J. įpėdiniais, nes dėl to šiame teisme yra iškelta kita civilinė byla Nr. 2-749-914/2013.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas.

Teismas nutartyje dėl pareiškėjos skundo pasisako plačiau, kadangi bylos nagrinėjimo metu buvo nurodyta, jog šiame teisme yra nagrinėjama ir kita civilinė bylą Nr. 2-749-914/2013, kuri turi netiesioginį ryšį ir su jos pateiktu skundu dėl antstolio atsisakymo atlikti veiksmus. Be to pareiškėja procesiniuose dokumentuose kelia ir kitus jai aktualius klausimus, į kuriuos teismo nuomone tikslinga pareiškėjai atsakyti, siekiant išvengti papildomo bylinėjimosi ateityje.

Dėl pareiškėjos teisės kreiptis į teismą su skundu dėl antstolio veiksmų.

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodytas vienas iš pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kuris teisės doktrinoje vadinamas teisminės gynybos prieinamumo principu. Jis nustatytas 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalyje, 1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Teismų įstatymo 4 straipsnyje. Jo esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Nors Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis kalba apie galimybę teismo tvarka ginti tik pažeistas konstitucines teises ir laisves, tačiau šį principą būtina suprasti gerokai plačiau. Kita vertus, Konstitucija įtvirtina tik kai kurias subjektines teises, o kitas teises užtikrina kiti įstatymai ir įstatymų lydimieji aktai. Be to, gali prireikti teismo tvarka ginti ne tik pačią subjektinę teisę, bet ir įstatymo saugomą asmens interesą (CPK 5 str. 1 p.).

Toks šio principo turinio aiškinimas ir supratimas yra grindžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsniu, nurodančiu, kad „ nustatant kiekvieno asmens civilines teises ir pareigas [...] jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama [...] pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo“ (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder v. United Kingdom, 1975). Ši Konvencijos norma patvirtina, kad kiekvieną civilinį teisinį ginčą turi spręsti teismas.

Aptariamo principo svarba ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartis civ. byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, Nr. 3K-7-470/1999, kat. 1.; LAT 1999-09-06 nutartis civ. byloje P. R. v. Panevėžio m. valdyba ir kt., Nr. 3K-3-384/1999, kat. 35; ir kt.). Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinę tvarką nustato specialieji įstatymai - CPK ir kiti įstatymai. Todėl šią teisę būtina įgyvendinti laikantis įstatymų nustatytos procesinės tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 21 d. nutartyje teigė, kad „ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato Lietuvos CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui (CPK 146 str.). Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma. Konstitucija ir kiti teisės aktai nustato ne tik teises, bet ir atitinkamas pareigas - nėra teisių be pareigų. Konstitucijos 28 straipsnis reikalauja, kad kiekvienas asmuo, įgyvendinantis savo teises, laikytųsi įstatymų. Asmuo, pareiškiantis ieškinį, privalo tinkamai surašyti ieškininį pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą. Nesant ieškinio dalyko ar pagrindo, teisminis nagrinėjimas negalimas, nes nėra teisminio nagrinėjimo dalyko“ (LAT CBS teisėjų kolegijos 2002-02-05 nutartis civ. byloje P. D. v. LR Generalinė prokuratūra, Nr. 3K-7- 518/2002, kat. 85.1.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo mechanizmą, 1999 m. balandžio 12 d. nutartyje nurodė, kad „kaip ir kiekviena teisė, teisė kreiptis į teismą turi būti realizuojama laikantis tam tikros įstatymo nustatytos tvarkos. Taigi pozityvius teisinius padarinius kreipimasis į teismą suinteresuotam asmeniui gali sukelti tik tuo atveju, jeigu ši teisė bus įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos ir sąlygų. Konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal Lietuvos CPK 150 straipsnio 2 dalies 2 punktą viena iš tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų yra ginčo išankstinio neteisminio sprendimo tvarkos, įstatymo nustatytos atitinkamai bylų kategorijai, laikymasis. Reikalavimas prieš kreipiantis į teismą bandyti ginčą išspręsti neteismine tvarka negali būti vertinamas kaip konstitucinės teisės kreiptis į teismą varžymas ar ribojimas, jeigu tokia tvarka yra nustatyta įstatymu, nėra pernelyg biurokratiška ar sudėtinga, ir jeigu po to, kai asmuo šį reikalavimą įvykdo, jam yra suteikiama galimybė kreiptis į teismą. Jeigu šių trijų kriterijų yra paisoma, išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka vertintina kaip racionalus teisės institutas. Jis įgalina ginčus išspręsti mažesnėmis laiko ir finansinėmis sąnaudomis tiek piliečiams, tiek valstybei. Sprendžiant klausimą, ar išankstinė neteisminė ginčo sprendimo tvarka iš tiesų yra nustatyta pagrįstai ir ar ji neprieštarauja konstitucinei teisei kreiptis į teismą, taip pat reikia atsižvelgti į ginčo specifiką bei į teismo ir kitų valstybės institucijų kompetencijos atribojimo būtinumą“ (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999-04-12 nutartis civ. byloje M. J. v. Jonavos žemėtvarkos skyrius, Nr. 3K-3-49/1999, kat. 35.).

Remiantis aukščiau nurodytomis nuostatomis teismas 2012-12-28 teisėjo rezoliucija priėmė pareiškėjos skundą ir pagal jį iškėlė civilinę bylą. Tuo pačiu metu teismas priėmė byloje ir rašytinę nutartį dėl pareiškėjos skundo bei išsiuntė procesinius dokumentus kitam bylos dalyviui antstoliui. Taip pat teismas bylos nagrinėjimo eigoje priėmė dar vieną nutartį dėl pareiškėjos pateikto prašymo ir įpareigojo antstolį pakartotinai pateikti duomenis dėl pareiškėjos prašymo.

Visuma aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėja savarankiškai paruošė ir 2012-12-28 įteikė teismui skundą, kuris nagrinėtinas pagal jame suformuluotą reikalavimą.

Atskirai pažymėtina, kad teismui iškėlus civilinę bylą teisminės gynybos prieinamumo principas gali būti laikomas įgyvendintu tik pareiškėjai ir kitiems asmenims laikantis ir kitų civilinio proceso principų (CPK 7-8, 12-14 str. ir kt.).

Teismas mano, kad pareiškėja skundu siekia išsiaiškinti ar antstolis suteikdamas paslaugas, elgėsi teisėtai, kuomet buvo sudaromas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas jos namuose. Dėl to teismas, žemiau pasisako atskirai dėl antstolio teikiamų paslaugų ir jų metu atliekamų veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo.

Dėl pareiškėjos teisės skųsti antstolio veiksmus.

LR CPK 510 straipsnis nustato skundo dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus padavimo tvarką. Skundo objektas gali būti tik antstolio, antstolio padėjėjo ar antstolio atstovo atlikti procesiniai veiksmai. Antstolio padėjėjo atlikti procesiniai veiksmai turi būti skundžiami tokia pačia tvarka kaip ir antstolio procesiniai veiksmai. Antstolio atstovo atlikti procesiniai veiksmai skundžiami kaip savarankiško subjekto (antstolio atstovo) atlikti veiksmai. Skundas gali būti paduodamas tik dėl antstolio atliekamų procesinių veiksmų arba atsisakymo juos atlikti.

LR CPK tiesiogiai nenurodo, kokie antstolio veiksmai laikomi procesiniais. Antstolio procesinius veiksmus ar neveikimą galima skųsti LR CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka tik tuo atveju, jeigu skundžiamus veiksmus jis atliko vykdydamas savo funkcijas: vykdydamas įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuodamas faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduodamas ir įteikdamas dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikdamas kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

Bylos dėl antstolių procesinių veiksmų yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka, kurios esminis bruožas - ypatingas valstybės interesas, kai ji privalo susitapatinti su privačiu asmeniu, kuris yra tam tikrų privataus pobūdžio teisinių santykių dalyvis, ir viešasis interesas, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar kitokį sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai, o teismo (kuris ir atlieka patikrinimą) teisės nebūtų varžomos teisinių santykių dalyvių valios.

Skundžiamas gali būti bet kokia forma atliktas antstolio procesinis veiksmas. Nėra reikalavimo, kad skundžiamas procesinis veiksmas būtų įformintas antstolio patvarkymu ar pan. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad skundo dalyku gali būti ir antstolio raštas.

LR CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka gali būti skundžiamas atsisakymas procesinius veiksmus atlikti. Atsisakymas atlikti procesinius veiksmus turėtų būti suprantamas ne kaip neveikimas, o kaip aktyvus veiksmas, t.y. jeigu savo patvarkymu, raštu arba veiksmais antstolis atsisako atlikti procesinį veiksmą, kurį atlikti įpareigoja įstatymas ar kitas teisės aktas arba įstatymo ar kito teisės akto pagrindu prašo atlikti vykdymo proceso dalyvis arba kitas asmuo. Tačiau jeigu per įstatymo nustatytą arba (jeigu įstatymas procesinio veiksmo atlikimo termino nenustato) per protingą terminą antstolis neatlieka atitinkamo procesinio veiksmo, jo neveikimas gali būti traktuojamas kaip atsisakymas atlikti procesinį veiksmą ir gali būti skundžiamas LR CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka. Tokiu atveju pažeidimas yra tęstinis ir LR CPK 512 str. numatytas skundo padavimo naikinamasis 3 mėnesių terminas gali būti pradėtas skaičiuoti tik nuo pažeidimo pašalinimo dienos.

Skundą dėl antstolio veiksmų gali paduoti asmenys, tiesiogiai dalyvaujantys vykdymo procese, kurių teises arba teisėtus interesus sprendimo vykdymo proceso metu pažeidžia antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus arba jų neatlikdamas. Tai išieškotojas, skolininkas, įkaito davėjas, varžytynėse dalyvaujantys asmenys, skolininko darbdavys, vykdantis antstolio patvarkymą dėl išskaitų iš darbo užmokesčio ir pan. Kiti asmenys, kurie nepripažįstami betarpiškai dalyvaujantys vykdymo procese, savo teises gina, ginčo teisenos tvarka pareikšdami ieškinį dėl civilinės teisės, o skųsti antstolių veiksmus teisės neturi. Jeigu ginčas susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu, gali būti reiškiamas ieškinys LR CPK 603 str. pagrindu.

Bylų pagal skundus dėl antstolių veiksmų nagrinėjimo procesinius ypatumus nustato LR CPK 443 straipsnis. Tiek civilinio proceso teisės doktrinoje, tiek ir teismų praktikoje pripažįstama, kad ypatingosios teisenos bylos yra nedispozityvios bylos, t.y. šiose bylose teismas turi būti aktyvus (LR CPK 179 str. 2 d.), nes pagal LR CPK 443 straipsnio 8 dalį nagrinėjantis bylą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos visos bylos aplinkybės. Todėl teismas nutartyje atskirai pasisako dėl pagrindinių pareiškėjos skundo ir byloje dalyvaujančio asmens antstolio atsikirtimo motyvų.

Dėl antstolio suteikiamų paslaugų ir jų metu atliekamų veiksmų.

Lietuvoje antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti LR Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodytas paslaugas.

Paslaugų teikimas neturi trukdyti atlikti įstatymų nustatytas antstolio funkcijas. Teikdamas paslaugas, antstolis nėra ribojamas jam nustatytos teritorinės kompetencijos ribų, už paslaugas atlyginimo dydis nustatomas šalių susitarimu.

Antstolio teikiamų paslaugų atlikimo tvarka nustatyta LR CPK, Ants­tolių įstatyme, Sprendimų vykdymo instrukcijoje, Teismingumo ministro įsakymuose.

Viena iš galimų antstolio paslaugų - faktinių aplinkybių konstatavi­mas. Priklausomai nuo to, ar antstolis aplinkybes konstatuoja teismo pa­vedimu (vykdydamas funkciją), ar kliento prašymu teikdamas paslaugą, skiriasi protokolo įforminimo tvarka. Konstatuoti faktines aplinkybes pagal LR CPK antstolis gali tik teismo pavedimu. Šiuo atveju jau turi būti prasidėjęs civilinis procesas. Teikiant paslaugas, faktinės aplinkybės gali būti konstatuojamos kliento prašymu. Šiuo atveju civilinis procesas gali būti neprasidėjęs ir jo gali iš viso nebūti ateityje. Konstatuodamas faktines aplinkybes, teismo pavedimu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo surašymo per­siunčia pavedimą davusiam teismui (LR CPK 635 str. 3 d.). Konstatuojant faktines aplinkybes fizinių ar juridinių asmenų prašymu, faktinių aplin­kybių konstatavimo protokolas surašomas dviem egzemplioriais. Vienas iš jų išduodamas asmeniui, kurio prašymu buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, o antras saugomas antstolio kontoroje. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas elektronine forma, išskyrus vaizdo ar garso įra­šus, ne vėliau kaip kitą dieną nuo surašymo dienos Antstolių informacinės sistemos nuostatų nustatyta tvarka perduodamas į Antstolių informaci­nės sistemos duomenų bazę.

Faktinių aplinkybių konstatavimas - tai smulkus aplinkybių, daiktų ar turto, jų būklės aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos kitomis vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis. Garso ar vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotos faktinės aplinkybės, laikomas sudedamąja faktinių aplinkybių konstatavi­mo protokolo dalimi. Faktinių aplinkybių konstatavimo tvarka antstoliui teikiant paslaugas detalizuota teisingumo ministro 2002 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 202 „Duomenų apie vykdomųjų dokumentų priėmimą ir vyk­dymą, faktinių aplinkybių konstatavimą bei dokumentų perdavimą ar įtei­kimą, saugojimo, apskaitos, naudojimo ir sunaikinimo tvarka“. Faktinių aplinkybių konstatavimo tikslas - tiksliai ir objektyviai užfiksuoti tam tik­ras bylai reikšmingas aplinkybes, smulkiai jas aprašant. Konstatuodamas faktines aplinkybes, antstolis turi vengti vertinimų, apibendrinimų, savo samprotavimų ir pan. Antstolis konstatuoja faktines aplinkybes laikyda­masis objektyvumo, nešališkumo bei tikslumo principų.

Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu ra­šytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (LR CPK 197 str. 2 d.). Jame nurodytos aplinkybės pripažįstamos visiškai įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parody­mus. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Teismo posėdžio metu antstolis pripažino, kad suteikdamas paslaugas G. J. prašymu lankėsi pas pareiškėją L. I. jos namuose norėdamas konstatuoti faktines aplinkybes. Anot antstolio šio apsilankymo metu jis buvo pateikęs pareiškėjai pasirašyti dokumentą, jog įteikti G. J. prašymu L. I. skirti dokumentai. Nors antstolis šias aplinkybes nurodė tik teismo posėdžio metu, tačiau jas patvirtinančių įrodymų nepateikė. Ši faktinė aplinkybė leidžia teismui konstatuoti, kad antstolis atlikdamas G. J. pavedimą nevisai tinkamai atliko veiksmus pareiškėjos atžvilgiu, kadangi nei apsilankymo jos namuose, nei vėliau nesuteikė jai minėtos informacijos, dėl ko pastaroji turėjo su skundu kreiptis į teismą.

Dėl antstolio atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundą ir atsisakymo pagrindų.

Skundas dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti pateikiamas antstoliui per šio Kodekso 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia CPK nustatyta tvarka. Skundą antstolis išnagrinėja per penkias darbo dienas nuo jo gavimo. Jeigu antstolis patenkina skundą, jis priima patvarkymą. Jeigu antstolis patvarkymu atsisako patenkinti skundą, skundas kartu su vykdomąja byla persiunčiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė (CPK 510 str. 2d. redakcija, 2011-06-21 įstatymu Nr. XI-1480 (nuo 2011 10 01).

Pareiškėja dar kartą su skundu 2012-12-28 kreipėsi į teismą, kartu nurodydama, kad antstolis nesuteikia jai informacijos nei pagal jos 2012-09-20 prašymą, nei pagal 2012-11-30 pateiktą prašymą, dėl to prašė teismo įpareigoti antstolį atlikti nurodytus veiksmus. Nors antstolis tuo pat metu nelaikė jos vykdymo proceso dalyve dėl ko nepateikė jai prašomos informacijos, o tuo pačiu prašė teismo skirti pareiškėjai piniginę baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, tačiau teismas daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti paties antstolio neatsakingą požiūrį į pareiškėjos pateiktus prašymus, tai yra jo neveikimą.

Kiekvienu atveju teismas, spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, privalo ex officio aiškintis, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos, t. y. teisėjas, nustatęs, kad suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, patikrina, ar šią teisę asmuo įgyvendina tinkamai. Teisėjui nustačius, kad suinteresuotas asmuo neturi teisės pareikšti skundą, teismas skundą atsisako priimti vadovaudamasis CPK 137 straipsnio antrosios dalies atitinkamu punktu, nes tokiu atveju civilinis procesas apskritai negali prasidėti. Skundą galima atsisakyti priimti ir kai suinteresuotas asmuo turimą teisę kreiptis į teismą įgyvendina netinkamai. Tačiau tokiu atveju ne bet kokios teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo prielaidos ar sąlygos pažeidimas gali būti pagrindas atsisakyti priimti skundą. Vienu atveju padaryti pažeidimai gali būti gana lengvai ir greitai pašalinti ir todėl, nesant nė vieno iš pagrindų atsisakyti priimti skundą, teismas nutartyje nurodo pašalinti tam tikrus trūkumus (CPK 138 str.). Pareiškėja 2012-12-28 įteikė teismui skundą, kuriuo prašė teismo įpareigoti antstolį priimti patvarkymą dėl jos 2012-11-30 antstoliui įteikto prašymo. Tačiau skunde pareiškėja negalėjo nurodyti teismui ant kokio dokumento ji yra pasirašiusi, kuris jai buvo pateiktas antstoliui konstatuojant faktines aplinkybes jos namuose, kas be to gali būti laikytina sukeliančiu jai atitinkamas pareigas ar prievoles. Kaip jau yra nurodyta, teismas atsižvelgdamas į kitas su šalių ginču susijusias aplinkybes nepareikalavo iš pareiškėjos ištaisyti šio lengvai pašalinamo procesinio trūkumo, bei priėmė jos skundą su trūkumu. Nors ginčo atveju pareiškėja iš dalies pažeidė kreipimosi į teismą tvarką, tačiau egzistavo galimybės tokį trūkumą greitai pašalinti, o ne tik būtinybė atsisakyti priimti skundą. Nors CPK 137 straipsnio antroji dalis pateikia baigtinį atsisakymo priimti skundą pagrindų sąrašą, tačiau ir šį proceso teisės norma turi būti aiškinama teisingai. Tai reiškia, kad įstatymas pirmiausia, draudžia teismui atsisakyti priimti skundus kitais, nei šioje CPK 137 straipsnio dalyje yra nurodyti, pagrindais, o antra, turi būti įvertintas asmens teisės kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis. Nors teismas priim­damas skundą savo žinion sprendžia tik procesinio teisinio pobūdžio klausimus, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos, tačiau ir tokiu atveju atsižvelgiant į materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybes, susijusias su pareiškėjos teise į reikalavimo patenkinimą, būtina jas analizuoti ne tik nagrinėjant bylą iš esmės, bet ir iš dalies skundo priėmimo momentu. Darytina išvada, kad įstatymas draudžia formaliai atsisakyti priimti pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų suteikiant paslaugas klientui. Tokia išvada seka įvertinus tai, kad antstolis gavęs du pareiškėjos prašymus tiesiogiai, turėjo būti atidus ir privalėjo pateikti jai atsakymą dėl juose pateikto prašymo, o ne laukti kol pareiškėja pateiks skundą teismui.

Kiekvienu atveju teismas taikydamas CPK 137 straipsnio antrąją dalį negali formaliai riboti asmenų konstitucinės teisės – kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos.

Nors antstolis teismo posėdžio metu nurodė teismui, kad jokia vykdomoji byla dėl kliento G. J. prašymo jo kontoroje nėra užvesta, tačiau ir tuomet jis vis tiek turėjo pareigą suteikti pareiškėjai nurodytą informaciją. Todėl teismas pripažįsta, kad antstolis tik formaliai buvo teisus, o nesuteikdamas pareiškėjai informacijos nesilaikė įstatymo leidėjo jam nustatytos pareigos (CPK 634 str. 2d.). Antstoliui teismo posėdžio metu suteikus informacija kokiame dokumente yra pasirašiusi pareiškėja faktiškai išnyko ir teisinis pagrindas bylą nagrinėti iš esmės atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus.

Pastebėtina, kad antstolio veiksmų apskundimo bylos nors iš esmės yra ginčo bylos, tačiau jų negalima pripažinti grynai civilinėmis bylomis. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad, apskųsdamas antstolio atsisakymą atlikti procesinį veiksmą asmuo jau paduodamas skundą kartu išreiškia tam tikrą nesutikimą su antstolio teisiniu padėties vertinimu - taigi ginčija jo požiūrį. Kita vertus antstolio atsisakymas atlikti vieną ar kitą veiksmą nėra sutartinio pobūdžio. Atvirkščiai, šiuo atveju valstybės įgaliotas (nors ir privatus) asmuo atsisako atlikti (arba netinkamai atlieka) jam patikėtą viešąją funkciją. Todėl toks ginčas praktiškai yra viešojo pobūdžio. Tenka pripažinti, kad pagrindinė antstolio funkcija yra tinkamai atlikti vykdymo proceso veiksmus, kuriuos be CPK reguliuoja ir kitų kodeksų ar įstatymų nuostatos. Tad pagrindinė jo veikla nukreipta į tai, kad jis privalo ne tik imtis visų teisėtų priemonių, jog sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, o tuo pačiu aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymo saugomus interesus (CPK 634 str. 2d.).

Tokia vykdymo proceso santykių prasme dalyve laikytina ir pareiškėja L. I., todėl esant jos teisėtam reikalavimui antstolis turėjo pareiga kuo greičiau suteikti jai informaciją apie G. J. prašymą ir jo pagrindu suteikiamas paslaugas. Antstolis ne tik atlikdamas vykdymo proceso metu vykdymo veiksmus, bet ir suteikdamas paslaugas, negali niekam suteikti daugiau teisių nei jų suteikia įstatymas, o tuo pačiu ir sau, todėl remiantis aukščiau nurodytu teismas konstatuoja, kad antstolis nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjai informaciją dėl jos pateiktų prašymų.

Vienas iš pagrindinių vykdymo proceso principų yra tas, kad antstolis, vykdydamas klientų pavedimus dėl paslaugų suteikimo, irgi privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti asmenų interesus, tai pat nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Dėl to teismas, nagrinėdamas skundus dėl antstolio veiksmų, turi patikrinti ir jo veiksmų teisėtumą suteikiant klientui paslaugas bei įvertinti kiekvieno jo veiksmo atitikimą vykdymo proceso principams, kuomet gali būti pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.

Atskirai pastebėtina, kad net ir skundo dėl antstolio veiksmų nepadavimas neatima iš asmens teisės kreiptis į teismą dėl šio subjekto neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CPK 511 str. 3 d.). Skundas dėl antstolio veiksmų pirmiausia yra skirtas tam, kad būtų galima teismo tvarka panaikinti neteisėto antstolio atlikto veiksmo sukeltus teisinius padarinius arba kon­statavus atsisakymo atlikti vieną ar kitą veiksmą neteisėtumą - įpareigoti atitinkamą subjektą šį veiksmą atlikti. Tokiu atveju žalos priteisimas iš atitinkamo antstolio po to, kai jau yra konstatuotas veiksmų neteisėtumas, yra nepalyginamai paprastesnis, nes procese jau nebereikia įrodinėti atsakovo neteisėtų veiksmų. Tuo tarpu jeigu teisme pareiškiamas ieškinys antstoliui dėl žalos atlyginimo už neteisėtus veiksmus, ieškovui teks įrodinėti esant visas civilinės atsakomybės sąlygas. Esminis dalykas šiuo atveju yra tas, kad, nepadavus per įstatymo nustatytą terminą atitinkamo skundo, vėliau teismas galės pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais ir tuo remdamasis priteisti ieškovui žalos atlyginimą, tačiau negalės teismo sprendimu panaikinti šio veiksmo sukeltų civilinių teisinių padarinių.

Tuo pačiu teismas pažymi, kad remiantis CPK 178 straipsnio nuostata, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

Dėl pareiškėjos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

Antstolis atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė teismo pripažinti, kad L. I. nuolat piktnaudžiauja savo teisėmis, o tuo pačiu teikia teismui nepagrįstą skundą, dėl to jai galima skirti 20 000 Lt baudą (CPK 95 str.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 7 straipsnio 2 dalyje byloje dalyvaujantys asmenys įpareigojami procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiauti jomis. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis kaip neteisėtas veiksmas (neveikimas) gali sukelti įvairaus pobūdžio negatyvius teisinius padarinius. Tačiau CPK 95 straipsnyje „Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės“ expressis verbis paminėti tik du iš jų. CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė reikalauti atlyginti nuostolius, o pagal šio straipsnio 2 dalį teismui suteikiama teisė skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu.

Civilinio proceso teisės doktrinoje pažymima, kad reikalavimas atlyginti dėl piktnaudžiavimo procesu padarytus nuostolius gali būti vertinamas ir kaip savarankiškas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas. Pagal CK 1.137 straipsnio 1 ir 3 dalis žala, padaryta pažeidžiant draudimą piktnaudžiauti teisę į gynybą, atlyginama vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės taisyklėmis. Materialiuoju atžvilgiu atlyginimui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis tiesiogiai taikomos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę.

Visų pirma įstatymas numato, kad reikalavimas šaliai atlyginti piktnaudžiaujant procesu padarytus nuostolius neprivalo būti reiškiamas toje pačioje byloje.

Pastebėtina, kad ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, jog CPK 95 straipsnio 1 dalies taikymas reiškia deliktinės atsakomybės taikymą, kuris galimas tik esant sąlygoms, nustatytoms CK 6.246 - 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys ir žala).

LR CK 1.5 str.1d. nurodo, kad civilinių teisinių santykių subjektai (įskaitant ir antstolį), įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Šio straipsnio 4 dalis teismą įpareigoja aiškinti ir taikyti įstatymą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nors pareiškėja ir anksčiau buvo pareiškusi analogišką skundą teisme dėl antstolio atsisakymo suteikti jai informaciją, tačiau tuomet jos skundas buvo paliktas nenagrinėtu (civ. byla Nr. 2-1936-797/2012). Tokiu atveju pareiškėja išsaugojo teisę vėl kreiptis su skundu į teismą, tuo labiau, jog antstolis neatsiliepė ir į jos pakartotinį 2012-11-30 skundą. Jau vien ši faktinė ir teisinė aplinkybė sudarė pareiškėjai pagrindą vėl kreiptis į teismą dėl antstolio pakartotinio atsisakymo suteikti jai informaciją. Tenka pastebėti, kad kitas ginčas teisme tarp pareiškėjos ir G. J. dar nesibaigė (civ. byla Nr. 2-749-914/2013). Duomenų, kad būtų kiti skundai tarp tų pačių šalių dėl analogiškų pareiškėjos reikalavimų šiame ar kituose teismuose irgi nėra. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad esant asmeniškai priešiškiems L. I. ir antstolio R. Kudrausko tarpusavio santykiams, nėra teisinio pagrindo juos laikyti pareiškėjos piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis byloje.

Iš pareiškėjos paaiškinimų teismui dėl antstolio atsisakymo suteikti jai informaciją matyti, kad būtent dėl pareiškėjos ginčo su R. J. įpėdiniais ir kilo jai poreikis iš pradžių kreiptis į antstolį, o po ir į teismą su skundu. Kadangi pats antstolis ne visai tinkamai atliko jam pavestas pareigas ir laiku nesuteikė pareiškėjai informacijos, nėra pagrindo teismui daryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas esąs visiškai nepagrįstas. Be to tai leidžia teismui daryti priešingą išvadą, jog dėl pareiškėjos pareikšto reikalavimo esmės yra ir antstolio neatsakingumas, todėl teismui nenustačius pareiškėjos kaltų veiksmų sąmoningai veikiant prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, atmestinas antstolio prašymas skirti L. I. baudą (CPK 95 str. 2d.).

Remiantis aukščiau nurodytais teisiniais argumentais teismas daro išvadą, kad nors antstolio veiksmai ne visai atitiko vykdymo proceso principus, tačiau nėra teisinio pagrindo juos pripažintini neteisėtais, dėl ko teismui yra pagrindas atmesti pareiškėjos skundą dėl antstolio neveikimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CPK 290-291 str., 513 str.,

nutaria:

Pareiškėjos L. I. skundą atmesti.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per šį teismą, paduodant atskirąjį skundą.

Teisėjas Jonas Stubrys