Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų O. G. ir N. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

- O. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose;

- N. V. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta, iš dalies sudedant, su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendžiu neatliktos bausmės dalimi – 2 metais ir 6 mėnesiais, ir N. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

O. G. ir N. V. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, N. V. atliekant laisvės atėmimo bausmę ir būnant įkalinimo įstaigoje, sukursčius O. G. jo naudai iš nukentėjusiojo M. G. paimti nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną arba 1000 Lt pinigais ir perduoti jam, O. G., realizuodamas sumanymą 2008 m. liepos 17 d., apie 3.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, įsibrovė prieš nukentėjusiojo valią į M. G. gyvenamąją patalpą, kuri yra (duomenys neskelbtini), bei priminęs ankstesnę istoriją dėl paso dingimo, kurioje buvo įsivėlęs nukentėjusysis, kartu su N. V., kuris tiesiogiai prisidėjo prie nusikaltimo realizavimo per tiesioginį ryšį mobiliuoju telefonu su įjungtu garsiakalbiu, per kurį tiesiogiai perdavė savo reikalavimą ir grasinimus M. G. , kad šis atiduotų savo mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6300, kurio vertė 800 Lt, arba 1000 Lt pinigais jam per O. G.

O. G. ir N. V., prievartaudami turtą ir siekdami nukentėjusiojo įbauginimo, atliko tokius veiksmus:

N. V. grasino nukentėjusiajam, per telefoninį ryšį su įjungtu garsiakalbiu tardamasis su O.G., ką padaryti nukentėjusiajam, kad šis atiduotų savo telefono aparatą, bei tiesiogiai perduodamas nukentėjusiajam žodžius „kaip kalbėsimės“, davė suprasti, kad gali būti pavartotas smurtas, tuo metu O. G. koja spyrė nukentėjusiajam M. G. į alkūnę, kumščiu sudavė į veidą, sukeldamas fizinį skausmą, bei demonstruodamas rankoje laikomą sulankstomą peilį – „plaštakę“, juo manipuliuodamas ir demonstratyviai, siekdamas psichologinio poveikio ir galios pademonstravimo, bei perdurdamas M. G. sportinį batą, t. y. naudodamas fizinę ir psichologinę prievartą prieš M. G., esant įjungtam telefono aparatui ir girdint N. V., perdavė reikalavimą M. G., kad šis atiduotų savo mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6300, kurio vertė 800 Lt, arba 1000 Lt pinigais. Tokiu būdu O. G. ir N. V., bendrai veikdami, tyčia prievartavo nukentėjusiojo M. G. turtą, tam panaudodami psichologinę prievartą, grasinimus ir fizinį smurtą.

Jis turto iš nukentėjusiojo M. G. neprievartavo. Tai teisminio nagrinėjimo metu patvirtino ir pats nukentėjusysis. Liudytojai T. O. ir A. P. paliudijo, kad jis nukentėjusiajam M. G. sudavė smūgius dėl senų nesutarimų ir iš jo jokio turto nereikalavo. Teismas jo kaltę grindė telefoniniais pokalbiais, kurie nebuvo perklausyti teismo posėdžio metu. Be to, į teismo posėdį nebuvo iškviesta ir apklausta nukentėjusioji S. P.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai nuteistieji N. V. ir O. G. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų N. V. ir O. G. apeliacinius skundus patenkinti.

Prokurorė prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų N. V. ir O. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Šiaulių apygardos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl N. V. ir O. G. padarytos nusikalstamos veikos, surinktus duomenis patikrino ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, detaliai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Dėl nuteistojo N. V. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas N. V., nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad teismas neteisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jam per griežtą bausmę. Prašo apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam švelnesnę bausmę. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Apeliantas, nesutikdamas su jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu, savo apeliaciniame skunde neišsakė nuomonės, kaip, jo manymu, turėtų būti kvalifikuota jo veika. Jis teigia, kad iš nukentėjusiojo M. G. turto neprievartavo, o tik paprašė jo perduoti telefoną O. G. . Kas įvyko tarp nukentėjusiojo ir O. G. jam nėra žinoma, nes jis jų pokalbyje nedalyvavo. Teigia, kad O. G. grasino nukentėjusiajam ir pastarąjį mušė visai kitais tikslais. Šie apelianto teiginiai yra paneigti iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, nukentėjusiųjų M. G. ir S. P., liudytojų T. O., A. P. parodymais, taip pat kitais byloje surinktais ir nuosprendyje ištirtais bei aptartais įrodymais.

Apeliantas savo skunde nepagrįstai teigia, kad teismas patikėjo vien tik nukentėjusiojo M.G. parodymais ir neatsižvelgė į jo ir nuteistojo O. G. parodymus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tyrė tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiųjų parodymus ir juos skundžiamame nuosprendyje įvertino. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines veikos padarymo aplinkybes, rėmėsi ne tik nukentėjusiojo M. G., bet ir įvykio vietoje buvusios ir betarpiškai įvykį mačiusios nukentėjusiosios S. P. parodymais. Nukentėjusysis M. G. parodė, kad įvykio naktį į jų butą įsiveržė penketas jaunuolių, tarp kurių buvo ir O. G. Pastarasis rankose turėjo peilį ir telefonu kalbėjosi su N. V. Po to O. G. įjungė telefono garsiakalbį ir padavė jam telefoną, sakydamas, kad jis kalbėsis su N. V. N. V. pasakė, kad jis (M.G.) turi perduoti O. G. savo telefoną. M. G. pasakius, kad jis telefono neturi, O. G. jam gulinčiam spyrė į kairės rankos alkūnę ir po to sudavė smūgius rankomis, o N. V. pasakė, kad jei neduos telefono, tai turės duot 1000 litų. Nukentėjusysis taip pat parodė iki įvykio N. V. nepažinojęs (t. 3, b. l. 83 - 85). Iš esmės analogiškus parodymus davė ir nukentėjusioji S. P. (t. 1, b. l. 118 - 120). Priešingai nei savo skunde teigia apeliantas, liudytojas T. O. pirmosios instancijos teisme, patvirtinęs ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad įvykio naktį jie ėjo pas M. G. paimti jo telefoną, kurį O. G. turėjo perduoti N. V. Jis matė, kad O. G. buvo nusiteikęs agresyviai, rankose turėjo peilį. Būnant M. G. namuose O. G. paskambino N. V., įjungė garsiakalbį ir telefoną perdavė M. G. Girdėjo, kaip N. V. klausė: „kaip kalbėsimės“, suprato, kad ar gražiuoju, ar jį turės sumušti „banginis“ (O. G.). N. V. klausė, ką su juo reikės daryti, tuo metu „banginis“ rankose demonstratyviai vartaliojo peilį – „plaštakę“. Jis tai suprato kaip grasinimą M. G. O. G. priėjęs prie M. G. jam vieną kartą spyrė koja pusiau sėdinčiam lovoje ir vieną kartą trenkė kumščiu į veidą, klausdamas ar bus pinigai – 1000 Lt, ar telefonas. M. G. buvo išsigandęs, prižadėjo 1000 Lt iki rugsėjo mėnesio (t. 3, b. l. 131-132). Kitas apelianto skunde minimas liudytojas A. P. taip pat parodė, kad visi jie įvykio naktį ėjo pas M. G. paimti telefono, kurį O. G. turėjo perduoti N. V. Būnant pas M. G. namuose, O. G. kalbėjo telefonu su N. V., o rankoje turėjo peilį. Matė kaip O. G. sudavė vieną smūgį į galvą M. G., tačiau M. G. telefono neatidavė. Liudytojas parodė, kad jis atsistojo tarp O. G. ir M. G., kad šie nebesimuštų (t. 3, b. l. 86-87). Apelianto skunde minimos liudytojos E. G. ir A. A. jokių šiai bylai reikšmingų aplinkybių nenurodė. Jos tik parodė, kad joms skambino N. V. iš įkalinimo įstaigos, tačiau apie nukentėjusiojo M. G. ir nuteistojo N. V. tarpusavio santykius joms nebuvo žinoma (t. 3, b. l. 105-106). Todėl teismas, spręsdamas nuteistojo N. V. kaltės klausimą, jų parodymais nesirėmė.

Taigi, tiek iš aptartų nukentėjusiųjų M. G. ir S. P., tiek iš liudytojas T. O. ir A. P. parodymų matyti, kad visi O. G. nusikalstami veiksmai prieš M. G. buvo atlikti dėl to, kad šis atiduotų savo telefoną N. V., o netutint telefono - 1000 Lt. Pats N. V., tiesiogiai bendraudamas telefonu su nukentėjusiuoju per įjungtą telefono garsiakalbį, taip pat garsiai išreiškė savo grasinančią poziciją, kartu pritardamas tuo metu jau atliekamiems O. G. fizinio smurto veiksmams, siekdamas turtinės naudos sau. Tokią išvadą patvirtina ir telefoninių pokalbių tarp nuteistųjų O. G. ir N. V. turinys ir laikas. Iš nuteistųjų naudotų telefonų numerių sujungimo analizės matyti, kad nusikaltimo darymo metu O. G. ir N. V. tarpusavyje bendravo – O. G. iš nusikaltimo vietos, o N. V. – iš įkalinimo vietos. Taigi šios aplinkybės neginčijamai liudija tai, kad abu nuteistieji veikė bendrai, jų veiksmai buvo suderinti, jiems buvo pritariama, o jų tikslas ir motyvas buvo vienas – reikalavimas perduoti turtą, t. y. turto prievartavimas.

BK 181 straipsnio dispozicijoje nurodyta, kad turto prievartavimas yra tada, kai kaltininkas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidaujamas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam turtinės žalos.

Iš bylos duomenų, kad nukentėjusysis M. G. iki įvykio su N. V. pažįstamas nebuvo. Tai teisme patvirtino ir pats nuteistasis N. V. Jis parodė, kad jis iki įvykio M. G. nepažinojo (t. 3, b. l. 82-83). Taip pat tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis N. V. parodė, kad jie neturėjo jokių tarpusavio asmeninių skolų. Taigi iš šių parodymų seka, kad nuteistasis N. V. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš nukentėjusiojo telefono arba 1000 Lt. Taip pat byloje, kaip jau buvo aptarta anksčiau, yra įrodyta, kad prieš nukentėjusįjį M. G. buvo naudojamas fizinis smurtas, ir kad šio smurto naudojimas buvo abiejų nuteistųjų tarpusavyje suderinti veiksmai, o jų tikslas ir motyvas – reikalavimas perduoti turtą, neturint tam jokio teisėto pagrindo. Todėl esant aptartoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl N. V. kaltės bendrai su O. G. prievartavus nukentėjusiojo M. G. turtą, panaudojant fizinį smurtą, yra pagrįsta ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.

Be to, apeliantas mano, kad jam už jo ginčijamą nusikalstamą veiką yra paskirta per griežta bausmė. Apeliantas bausmės griežtumą siejo su tariamai neteisingu jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Kolegija, atmesdama apelianto argumentus dėl jo veiksmų perkvalifikavimo, mano, kad už jo padarytą nusikalstamą veiką jam paskirta tinkama bausmė ir ji nėra aiškiai per griežta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į jo padaryto nusikalstamo pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą: apeliantas padarė tyčinį sunkų nusikaltimą. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad apeliantas, būdamas jauno amžiaus, jau yra teistas 6 kartus, nagrinėjamą nusikatamą veiką padarė atlikdamas bausmę ir būdamas įkalinimo įstaigoje. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nuteistąjį charakterizuoja neigiamai (t.1, b. l. 186).

Teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, nuteistajam N. V. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė bausmę ne daug viršijančią straipsnio sankcijose nustatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta. Apeliantas skunde naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl apelianto prašymas sušvelninti jam paskirtą bausmę atmetamas.

Taip pat kolegijos manymu, nuteistajam N. V. teisingai paskirta ir galutinė subendrinta bausmė.

Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinį subendrintos 7 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dydį lėmė tai, kad nuteistasis N. V. BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė dar neatlikęs ankstesniu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos šešerių metų laisvės atėmimo bausmės, todėl bausmės jam buvo bendrinamos taikant BK 64 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas subendrintą bausmę pagal BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatas turėjo teisę pasirinkti bausmių subendrinimo būdą, tai yra arba bausmes visiškai sudėti, arba jas sudėti iš dalies. Šiuo atveju teismas pasirinko dalinį bausmių bendrinimo būdą ir vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatomis, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėjo tik dalį Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 17 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės, tai yra 2 metus 6 mėnesius, paskirdamas nuteistajam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams 6 mėnesiams. Kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad skiriant galutinę subendrintą bausmę pagal BK 64 straipsnyje numatytas bausmių skyrimo taisykles, baudžiamasis įstatymas nenumato galimybės į bausmės laiką įskaityti bausmę, visiškai ar iš dalies atliktą pagal ankstesnį nuosprendį.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo N. V. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo. Todėl nuteistojo N. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo O. G. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas O. G. savo apeliaciniu skundu prašo išnagrinėti jo bylą iš naujo. Mano, kad jo veika kvalifikuota neteisingai, taip pat buvo pažeistos procesinės teisės normos.

Apeliantas, prašydamas jo bylą išnagrinėti iš naujo, savo skunde nenurodo, kokias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas turėtų tirti iš naujo. Todėl toks apelianto prašymas atmetamas kaip deklaratyvus ir nemotyvuotas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis neigia prievartavęs turtą iš nukentėjusiojo M. G. Tačiau jis neneigia, kad įvykio naktį buvo pas nukentėjusįjį M. G. namuose, kad ten nuvyko paprašytas N. V. paimti mobilaus ryšio telefoną. Taip pat apeliantas neneigia, kad jis prieš nukentėjusįjį M. G. naudojo fizinį smurtą, tačiau tvirtina tai daręs dėl kitų priežasčių. Todėl mano, kad jo nuskalstama veika yra neteisingai kvalifikuota.

Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas apelianto nuteistojo N. V. apeliacinio skundo argumentus, aptarė ir nuteistojo O. G. atliktus neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį M. G., todėl dėl nuteistojo O. G. kaltės turinio dar kartą nepasisako.

Apelianto skundo teiginiai, kad jis nukentėjusiajam M. G. sudavė smūgius dėl senų nesutarimų, paneigti nukentėjusiųjų M. G. ir S. P. bei liudytojo T. O. parodymais. Jie nurodė, kad pagrindinė O. G. atvykimo, įsibrovimo į jo gyvenamąją patalpą ir fizinio smurto naudojimo prieš M. G. priežastis ir motyvas buvo išreikalauti iš M. G. mobilaus ryšio telefoną, kuris turėjo būti perduotas N. V. Šias aplinkybes iš dalies patvirtina ir nuteistasis N. V., parodydamas, kad jis prašė O. G., kad šis nueitų pas M. G. ir paimtų iš jo telefoną. To iš esmės neneigia ir pats apeliantas, pripažindamas, kad pas M. G. jo prašė nueiti ir iš pastarojo paimti mobilaus ryšio telefoną N. V., ir kad būtent tuo tikslu jie pas M. G. nuėjo (t. 3, b. l. 81-82). Taigi visi įvykio vietoje buvę asmenys patvirtino, kad pagrindinis atvykimo pas M. G. tikslas buvo N. V. prašymas paimti iš nukentėjusiojo jo mobilaus ryšio telefoną ir konfliktas tarp nukentėjusiojo M. G. ir nuteistojo O. G. įvyko būtent dėl šios priežasties. Todėl teigti, kad smurtą prieš nukentėjusįjį M. G. apeliantas naudojo dėl senų nesutarimų, o ne dėl pagrindinio jo atvykimo motyvo ir tikslo nėra pagrindo.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl O. G. kaltės dalyvavaus jam bendrai su N. V. nukentėjusiojo M. G. turto prievartavime, grasinant pavartoti smurtą, pavartojant psichologinę prievartą ir fizinį smurtą, yra pagrįsta ir teisinga. Nuteistojo O. G. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir jam už šio nusikaltimo padarymą paskirta tinkama bausmė.

Be to, apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, savo skunde nurodo, jog buvo pažeistos procesinės teisės normos. Tokius pažeidimus apeliantas siejo su aplinkybėmis, kad teismo posėdžio metu nebuvo perklausyti telefoniniai pokalbiai, taip pat, kad į teismo posėdį nebuvo iškviesta ir apklausta nukentėjusioji S. P.

Apeliacinės instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.

Apeliantas savo skunde teigia, kad teismo posėdžio metu nebuvo perklausyti telefoniniai pokalbiai ir tuo, jo manymu, buvo pažeistos BPK nuostatos. Šie apelianto skundo teiginiai nepagrįsti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamoje byloje buvo gauta informacija apie N. V., O.G., T. O. ir M. G. naudotų abonentų buvusius telekomunikacijų įvykius bei 2008-06-01 – 2008-08-04 laikotarpio išklotinės išrašai (t. 1, b. l. 25,26). Atlikus analizę duomenų, gautų iš telekomunikacinių tinklų, operatorių buvo surašytas tarnybinis pranešimas, iš kurio matyti visi telekomunikaciniai įvykiai, įvykę tarp abonentų N. V., O. G., T. O. šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo metu (t. 1, b. l. 27-30). Šie duomenys nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti ir ištirti (t. 3, b. l. 133). Šioje byloje konkrečių telefoninių pokalbių tarp abonentų išklotinių nėra, nes tokie pokalbiai nebuvo fiksuojami, todėl jų nebuvo galima ir perklausyti.

Apeliantas nurodo, kad teisme nebuvo apklausta nukentėjusioji S. P.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji S. P. pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, nes negalėjo atvykti į teimą dėl to, kad jai buvo neseniai gimęs vaikas. Tačiau nukentėjusioji buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 1, b. l. 118-120). Šie nukentėjusiosios parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme ir jie buvo ištirti (t. 3, b. l. 133). Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad į teismo posėdį neatvykus nukentėjusiajai S. P., buvo sprendžiamas klausimas dėl galimumo nagrinėti bylą neatvykus nukentėjusiajai. Visi proceso dalyviai, tarp jų ir apeliantas, siūlė teismui apklausti atvykusį liudytoją ir užbaigti bylos nagrinėjimą (t. 3, b. l. 131). Todėl kolegija konstatuoja, kad neapklausus nukentėjusiosios teisme baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo, nes nukentėjusioji buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir jos parodymai teisme buvo perskaityti. Apeliantas apeliacinės instancijos teisme jokių naujų aplinkybių, kurias galėtų paliudyti nukentėjusioji, nenurodė, todėl kolegija mano, kad dar kartą apklausinėti nukentėjusiąją dėl tų pačių aplinkybių, nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo O. G. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo. Todėl nuteistojo O. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

nuteistųjų N. V. ir O. G. apeliacinius skundus atmesti.