Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

1.1.6.2.; 1.1.7.2.3.; 1.1.8.1.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.7.9.; 1.2.4.8.2.; 2.4.6.4.3.

2015 m. birželio 18 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Dževečkos apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

D. R. paskirta smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė – įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo – panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo, t. y. dėl to, kad jis 2015 m. sausio 15 d., apie 19 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sudavė du kartus kumščiu į galvą savo šeimos nariui – sugyventinei M. M., taip sukeldamas jai fizinį skausmą.

Skunde nurodoma, kad nepagrįsti ir subjektyvūs yra teismo argumentai, kuriais grindžiamas nusikaltimu padarytos žalos, t. y. fizinio skausmo dydžio, nustatymas pagal kaltinamojo parodymus. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad ji juto fizinį skausmą. Nors medikų pagalbos jai neprireikė, tačiau skausmui numalšinti reikėjo medikamentų.

Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį, kad fizinio skausmo vertinimas yra individualus dalykas, kiekvienas žmogus jį vertina tik pagal paties individualų jo supratimą. Didelis skausmas ar mažas, sprendžia tik pats žmogus, pagal tai, kaip ilgai jį gali pernešti. Todėl teisiškai vertinant neįmanoma rasti objektyvių kriterijų fizinio skausmo dydžiui nustatyti. Dėl to įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo norma uždraudė bet kokio skausmo dydžio ir pobūdžio sukėlimą tyčiniais neteisėtais smurtiniais veiksmais. Pareiga yra įrodyti skausmo buvimą, o ne jo dydį. Nei vienoje BK 140 straipsnio dalyje skausmo dydis nediferencijuojamas, nėra jokio diferencijavimo ir pagal skausmo jutimo laiką. Kai kuriais atvejais nukentėjusieji dėl didelio susijaudinimo, šoko ar net girtumo sukeltos laikinos nervų sistemos nejautros tą patį momentą, kai jų atžvilgiu panaudotas smurtas, skausmo gali ir nepajusti, tačiau praėjus kuriam laikui, skausmą pradeda jausti visiškai aiškiai. Tarp atsiradusio skausmo ir smurtinių veiksmų nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys. Fizinio skausmo sukėlimas yra pati mažiausia BK 140 straipsnyje numatyta pasekmė. Jei asmuo dėl sukelto fizinio skausmo negali atlikti darbinių savo veiklos funkcijų nuo vienos iki devynių dienų, tokiu atveju įstatymas jau kalba apie nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas skunde pažymi, kad vertindamas nukentėjusiajai sukelto skausmo dydį, teismas rėmėsi ne skausmą patyrusio asmens skausmo apibūdinimu, o skausmą sukėlusio asmens pasakymais, jog sudavė aukai du nestiprius smūgius į galvą. Atkreipia dėmesį, kad anatomiškai galvoje yra gyvybiškai svarbus arba vienas svarbiausių nervų sistemos organas – žmogaus smegenys. Kiekvienas suduotas smūgis į galvą sukelia didesnio ar mažesnio dydžio smegenų sukrėtimą. Šiuo atveju po suduotų smūgių nukentėjusiajai buvo sukeltas tokio dydžio skausmas, kad prireikė medikamentų, todėl, prokuroro įsitikinimu, nėra pagrindo teigti, jog būtent tokio dydžio skausmo sukėlimas yra mažareikšmiai veiksmai, nepavojingi baudžiamosios teisės prasme.

Kitas, apelianto manymu, labai svarbus dalykas, į kurį teismas nekreipė reikiamo dėmesio, yra tai, kad D. R. anksčiau yra teistas dešimt kartų, turi neišnykusį teistumą, paskutinį kartą teistas 2015 m. sausio 28 d. už visiškai analogišką nusikaltimą. Prokuroro teigimu, dviejų analogiškų situacijų skirtingų teisėjų vertinimai sudarys praktikoje teisinio neaiškumo, kvalifikacijos problemas, todėl aukštesnės instancijos teismo vertinimas pastaruoju atveju yra būtinas.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 1A-469-354/2014 apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, kurioje nuteistasis prašė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o būtent spyrį koja nukentėjusiajai į šoną, kuriuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, pripažinti mažareikšme veika ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nutartimi tokį reikalavimą atmetė remdamasi tokiais motyvais: „kaltininkas padarė vieną nesunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš savo šeimos narį ir taip pasikėsino į BK 140 str. ginamą vertybę – žmogaus sveikatą. Neteisėtus veiksmus prieš savo šeimos narį apeliantas atliko siekdamas atitinkamo rezultato – padaryti fizinę žalą savo sutuoktinei, ir tokius padarinius sukėlė. Pažymėtina ir tai, kad už analogiškus ir dar pavojingesnius smurtinius veiksmus prieš savo šeimos narius (mažametį sūnų, tą pačią sutuoktinę) teisiamasis buvo nuteistas ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 17 d. nuosprendžiu, kuriuo laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau akivaizdu, jog pozityvių išvadų dėl savo ankstesnio elgesio apeliantas nepadarė – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl naudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį ir siūlo laikyti tokį jo veikimą tik formaliai nusikalstamu elgesiu. Kolegija su tokiu nuteistojo siūlomu vertinimu kategoriškai nesutinka“.

Taigi apelianto teigimu, atsižvelgiant į tai, kad D. R. smurtauja prieš sugyventinę jau ne pirmą kartą, be to, yra teistas dešimt kartų už įvairius nusikaltimus, nusikaltimus prieš savo sugyventinę padarė turėdamas neišnykusį teistumą, jo veiksmus vertinti kaip mažareikšmius nėra jokio pagrindo.

Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad, nors D. R. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo, kad galėtų būti vertinama kaip nusikalstama, D. R. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, su tokia teismo išvada nesutinka.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios M. M. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ji nurodė, kad tąkart ginčas tarp jos ir D. R. kilo dėl to, kad D. R. jos reikalavo pinigų, nes norėjo dar išgerti. Kadangi ji pinigų D. R. nedavė, pastarasis sudavė jai vieną kartą į sprandą ir vieną kartą virš dešinės ausies. D. R. jai trenkė kumščiu, jai skaudėjo. Į medikus ji nesikreipė, išgėrė vaistų. D. R. jau yra teistas už tai, kad smurtavo prieš ją (87 b. l.). M. M. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl jais netikėti nėra pagrindo. D. R. teisiamojo posėdžio metu kaltu prisipažino visiškai, patvirtino, kad 2015 m. sausio 15 d. jam išgėrinėjant su M. M., su kuria kartu gyvena jau aštuonerius metus ir bendrai tvarko ūkį, ginčo metu jis „užmetė“ M. M. keletą kartų į galvos sritį. Trenkė kumščiu du kartus į galvos sritį. Po to karto buvo dar vienas konfliktas su M. M.. Taip pat paaiškino, kad viskas įvyko dėl girtumo. Nurodė sutinkantis dirbti viešuosius darbus (87 b. l.). Nukentėjusiosios parodymus, kad neblaivus sugyventinis D. R. jai sudavė du kartus kumščiu į galvą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, patvirtina ir 2015 m. sausio 15 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto užfiksuoti duomenys (6–8 b. l.). Iš karto po įvykio, t. y. 2015 m. sausio 15 d. 19.26 val., D. R. nustatytas 2,57 promilių girtumas (12 b. l.).

Įvertinusi byloje esančius ir teismo ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad:

D. R. 2015 m. sausio 15 d., apie 19 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sudavė du kartus kumščiu į galvą savo šeimos nariui – sugyventinei M. M., taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Tokia D. R. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154/2013). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas.

Be to, pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad D. R. dėl menkavertės priežasties, t. y. dėl to, kad sugyventinė atsisakė jam duoti pinigų alkoholiui nusipirkti, sudavė jai du smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, smūgius sudavė kumščiu, ir tai patvirtina jo tyčią sukelti M. M. fizinį skausmą, be to, jis analogišką nusikaltimą buvo padaręs 2014 m. gruodžio 24 d. ir už jį yra nuteistas 2015 m. sausio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, sprendžia, kad nėra pagrindo D. R. padarytą nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnio nuostatas. Be to, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, skausmo stiprumo vertinimas yra subjektyvus dalykas, akivaizdu, kad tai, kokį skausmą patyrė gali nusakyti nukentėjusysis, o ne smūgius sudavęs kaltininkas. Kaip jau minėta, nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nurodė, kad jai po suduotų smūgių skaudėjo galvą, nors į medikus ji nesikreipė, tačiau gėrė vaistus.

Dėl to, kas išdėstyta, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendis naikinamas ir D. R. priimamas naujas, apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant D. R. kaltu nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymu (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Dėl bausmės skyrimo

Atsižvelgiant į tai, kad D. R. prisipažino kaltu padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, ši aplinkybė pripažįstama D. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). D. R. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skirdama D. R. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, kolegija atsižvelgia į tai, kad pastarasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikalto anksčiau būdamas 9 kartus teistas, neišnykus teistumui (34–42 b. l.), be to, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 28 d. teismo baudžiamuoju įsakymu D. R. nuteistas už analogišką nusikaltimą, t. y. už tai, kad 2014 m. gruodžio 24 d. tyčia suduodamas du smūgius kumščiu sugyventinei M. M. į galvos sritį ir vieną kartą į kaklo sritį, sukėlė M. M. fizinį skausmą (82–83 b. l.), yra daug kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (55–65 b. l.), nedirba (70 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus D. R. už nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, bausmę – viešuosius darbus 6 mėnesiams, atliekant per mėnesį 30 val. nemokamų darbų visuomenės labui.

BK 64¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad minėta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Įvertinus tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo visos sąlygos atlikti byloje sutrumpintą įrodymų tyrimą, D. R. skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu.

Į paskirtą bausmę įskaitytinas D. R. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. sausio 15 d. 19.40 val. iki 2015 m. sausio 16 d. 16.45 val. (21, 22 b. l.).

D. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (27 b. l.), panaikintina. Taip pat panaikintinos smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės – įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos ir nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo (25 b. l.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,

nusprendž i a:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

D. R. pripažinti kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuteisti jį 6 mėnesiais viešųjų darbų, atliekant per mėnesį 30 val. nemokamų darbų visuomenės labui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę D. R. paskirti 4 mėnesius viešųjų darbų, atliekant per mėnesį 30 val. nemokamų darbų visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, į bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2015 m. sausio 15 d. 19.40 val. iki 2015 m. sausio 16 d. 16.45 val., vieną sulaikymo parą prilyginant šešioms viešųjų darbų valandoms.

D. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Panaikinti D. R. paskirtą smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonę – įpareigojimą laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo.