Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos: Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Violetos Balčytienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Arūnui Zeleckiui, atsakovės atstovei Jolantai Strazdienei, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos VšĮ Mažeikių ligoninės skundą atsakovei Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie LR sveikatos apsaugos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: R. L., V. I. ir R. S. dėl sprendimo dalies panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. I. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. S. į teismo posėdį neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis nagrinėti bylą ir priimti sprendimą. Byla nagrinėjama tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. I. ir R. S. nedalyvaujant. Joms apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

Faktinės aplinkybės

Kaip nustatyta byloje, 2004-07-11 2.10 val. pacientas T. S. greitosios medicinos pagalbos buvo atvežtas į VšĮ Mažeikių ligoninės priėmimo–konsultacijų skyrių dėl ūmaus galvos skausmo ir 2.25 val. paguldytas į Vaikų ligų skyriaus stacionarą. Pacientą apžiūrėjusi budėjusi vaikų ligų gydytoja V. I. Gydymo stacionare ligos istorijoje nurodė, kad vaikas prieš pusvalandį pajuto stiprų galvos skausmą, prieš tai buvo valgęs uogų, du kartus vėmė, galvos skausmas buvęs ir anksčiau, kartojasi apie dvejus metus, dėl jų gydėsi pas ekstrasensus, prieš 5 mėnesius buvo diagnozuota juvenilinio reumatoidinio artrito sisteminė forma, gydytas prednizolonu, metotreksatu. Pacientui buvo nustatyta preliminari diagnozė – jaunatvinis idiopatinis artritas, sisteminė forma, kairės pusės veidinio nervo neuropatija, įtarė migreną bei šalutinį metotreksato poveikį.

2004-07-11 11.30 val. gydytoja V. S. ligos istorijoje nurodė, kad berniukas buvo mieguistas, karščiavo.

2004-07-12 8.00 val. Vaikų ligų skyriaus vedėja vaikų ligų gydytoja R. L. ligos istorijoje pažymėjo, kad pacientas skundėsi galvos skausmu, pykinimu, kūno temperatūra buvo 35,4 °C.

2004-07-12 11.30 val. gydytoja R. L. ligos istorijoje nurodė, kad berniukas buvo blyškus, prisimerkęs (akys bijojo šviesos), palyginta nasolabialinė raukšlė, meninginių simptomų nebuvo, žemokas raumenų tonusas.

2004-07-13 8.30 val. gydytoja R. L. ligos istorijoje nurodė, kad berniukas iš vakaro karščiavo (temperatūra buvo pakilusi iki 38,4 °C), buvo prisimerkęs, blogiau kėlė dešinę ranką, tapo vangesnis, atsirado sprando raumenų rigidiškumas, paryškėjo palyginta nasolabialinė raukšlė. Pacientas buvo perkeltas į Šiaulių ligoninę. Pacientui buvo nustatyta galutinė diagnozė: juvenilinis reumatoidinis artritas, sisteminė forma, paūmėjimas, anemija.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad 2005-09-30 Inspekcija gavo R. S., gyv. (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, prašymą ištirti nurodytus faktus dėl jos sūnui T. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2004-07-11–2004-07-13 VšĮ Mažeikių ligoninėje suteiktų sveikatos paslaugų tinkamumo (b. l. 54–55).

2007-04-03 Valstybinės medicininio audito inspekcijos specialistai, atlikę VšĮ Mažeikių ligoninėje T. S. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę pagal R. S. prašymą, surašė Kontrolės ataskaitą Nr. 1A-59-605K, kurioje nurodė, kad 2004-07-11–2004-07-13 pacientui T. S. VšĮ Mažeikių ligoninėje teiktos vaikų ligų profilio sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamos ir nesavalaikės (b. l. 8–10).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi Kontrolės ataskaita atsakovė 2007-04-03 priėmė sprendimą dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nusprendė:

4.1. Pavesti įstaigos vadovui įvykdyti privalomus nurodymus:

4.1.1. Užtikrinti Kokybės sistemos diegimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos ir lokalaus medicininio audito nuostatų, patvirtintų LR SAM 1988-10-06 įsakymu Nr. 571 (Žin., 1998, Nr.89-2469), 4 dalies nuostatų laikymąsi.

4.2.1. Užtikrinti, kad vaikų ligų gydytoja R. L. vykdytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-02-26 įsakymu Nr. 96 (Žin., 1999, Nr. 23-669) patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ ir „Vaikų ligų skyriaus vedėjo pareiginių nuostatų“ nuostatas.

4.2.2. Užtikrinti, kad vaikų ligų gydytoja V. I. vykdytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-02-26 įsakymu Nr. 96 (Žin., 1999, Nr. 23-669) patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nuostatas.

4.2.3. Apsvarstyti klinikinį atvejį visuotinio susirinkimo metu.

4.2.4. Pašalinti tyrimo metu nustatytus trūkumus.

5. VšĮ Mažeikių ligoninės direktorius įpareigojamas iki 2007-06-02 informuoti Valstybinę medicininio audito inspekciją apie sprendimo Nr. 605 K įvykdymą ir pridėti patvirtintas dokumentų kopijas.

Sprendimo aprašomojoje dalyje nurodyta, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę atlikusi vyriausioji specialistė D. K. padarė išvadą, kad „(3.1. p.) 2004-07-11 - 2004-07-13 pacientui T. S. VšĮ Mažeikių ligoninėje teiktos vaikų ligų profilio sveikatos priežiūros paslaugos buvo netinkamos ir nesavalaikės“. Kontrolės metu buvo nustatyti šie asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vidaus ir išorės dokumentuose nustatytų reikalavimų pažeidimai (3.2 p.):

(3.2.1. p.) 2004-07-11 budėjusi vaikų ligų gydytoja V. I. neįtarė T. S. ūmaus neurologinio susirgimo, nepaskyrė gydytojo neurologo konsultacijos ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-02-26 įsakymu Nr. 96 (Žin., 1999, Nr. 23-669) patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 6.6.1 p.

(3.2.2 p.) 2004-07-12 vaikų ligų gydytoja R. L. ne iki galo įvertino anamnezes ir klinikinius duomenis, neįtarė ūmaus neurologinio susirgimo, nepaskyrė gydytojo neurologo konsultacijos ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-02-26 įsakymu Nr. 96 (Žin., 1999, Nr. 23-669) patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 6.6.1 p.

(3.2.3. p.) Vaikų ligų skyriaus vedėja gydytoja R. L. pacientui 2004-07-12 paskirto medikamento „Relanium“ neįrašė į Gydytojų paskyrimus, 2004-07-12 dienyne tarp klinikinių diagnozių įrašė cefalgijos diagnozę, tačiau šios diagnozės neįrašė ligos istorijos tituliniame lape, galutinėje diagnozėje nenurodė įtarto neurologinio susirgimo ir taip pažeidė „Vaikų ligų skyriaus vedėjo pareiginių nuostatų“ 2.1 punktą – skyriaus vedėjas organizuoja savalaikį ir kokybišką ligonių ištyrimą ir gydymą bei medicininės dokumentacijos tvarkymą.

(3.2.4 p.) Mažeikių ligoninės administracija laiku neatsakė į R. S. skundą ir taip pažeidė Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymo (Žin., 1996, Nr. 102-2317; 2004, Nr. l 15-4284) 11 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad sveikatos priežiūros įstaigos vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas privalo išnagrinėti kreipimąsi ir raštu pranešti pacientui (jo atstovui).

(3.2.5 p.) Mažeikių ligoninės administracija nereglamentavo neatitikčių vadybos ir taip pažeidė Kokybės sistemos diegimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos ir lokalaus medicininio audito nuostatų, patvirtintų LR SAM 1998-10-06 įsakymu Nr. 571, 4 dalies nuostatas.

Pareiškėja VšĮ Mažeikių ligoninė neskundžia atsakovės 2007-04-03 sprendimu Nr. 4A-58-605K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ priimtų sprendinių, t. y. pavesti įstaigos vadovui įvykdyti nurodymus ir rekomendacijas (Sprendimo 4.1–5 punktai). Kaip nustatyta byloje, pareiškėja įvykdė sprendime nustatytus nurodymus bei rekomendacijas ir apie tai informavo Valstybinę medicininio audito inspekciją. Pareiškėja teismui skundžia sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytus 3.1, 3.2.1 ir 3.2.2 punktus, kuriais atsakovė nustatė asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pažeidimus.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Sveikatos sistemos įstatymas (1994-07-19 Nr. I-552), pagal kurio 53 straipsnio 2 dalį asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų ir įmonių, kurios verčiasi asmens ar visuomenės sveikatos priežiūros veikla, valstybinį medicininį ar visuomenės sveikatos priežiūros auditą pagal kompetenciją atlieka Sveikatos apsaugos ministerijos įgaliota institucija. Tokia institucija yra Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kurią pastaroji steigia ir tvirtina jos nuostatus (79 straipsnio 1 dalis). Inspekcija be kitų funkcijų atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo kontrolę (79 str. 2 d. 1 punktas).

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (1996-05-06 Nr. I-1367) 2 str. 7 d. yra apibrėžta valstybinio medicininio audito sąvoka – tai oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo kontrolė ir ekspertizė. Pagal įstatymo 52 str. 1 dalies 2 punktą (2000 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. VIII-1800 redakcijos) viena iš institucijų, atliekančių įstaigų, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, teikiamų paslaugų valstybinę kontrolę, yra Valstybinė medicininio audito inspekcija. Ši institucija atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę.

Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 str. 3 d. nustatyta, kad sprendimas dėl įstaigų kontrolės priemonių taikymo privalo būti priimtas per tris mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieni metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos.

Analogiškai valstybinį medicininį auditą (t. y. kaip kontrolę ir ekspertizę) apibrėžia ir Valstybinio medicininio audito nuostatų (patvirtintų Vyriausybės 1996-10-07 nutarimu Nr. 1172) 2 punktas.

Pagal Valstybinės medicininio audito inspekcijos nuostatų (patvirtintų LR sveikatos apsaugos ministerijos 1998-03-23 įsakymu Nr. 154) 8 p. svarbiausi Valstybinės medicininio audito inspekcijos uždaviniai yra: 1. vykdyti visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūros veikla, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę ir ekspertizę; 2. rūpintis, kad būtų teikiamos tik kokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos; 3. skatinti asmens sveikatos priežiūros įstaigas gerinti teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, kokybę ir ekonominį efektyvumą.

Tų pačių nuostatų 9 punktas numato Valstybinės medicininio audito inspekcijos funkcijas, t. y. kontroliuoti ir įvertinti asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą ir kokybę (tinkamumą); nagrinėti pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus; analizuoti pacientams padarytos žalos atvejus.

Išanalizavus aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija atlieka visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo kontrolę. Valstybinį medicininį auditą ji yra įpareigota vykdyti teisės aktuose numatytomis formomis – kontrole ir ekspertize. Atsakovė įstatymu yra įpareigota išsamiai ir visapusiškai patikrinti sveikatos priežiūros įstaigos pacientui suteiktų paslaugų tinkamumą. Dėl to įstatymas suteikia šios institucijos pareigūnams visus kontrolei atlikti būtinus įgalinimus.

Kaip minėta, pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 str. 3 d., sprendimas dėl įstaigų kontrolės priemonių taikymo privalo būti priimtas per tris mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos. Už pažeidimus, nuo kurių padarymo dienos praėjo daugiau kaip vieni metai, kontrolės priemonės negali būti taikomos.

Byloje nustatyta, kad pacientas T. S. 2004-07-11–2004-07-13 buvo gydomas VšĮ Mažeikių ligoninėje. Jo motina R. S. į atsakovę su prašymu dėl jos sūnui VšĮ Mažeikių ligoninėje suteiktų sveikatos paslaugų tinkamumo kreipėsi 2005-09-30, t. y. praėjus Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 59 str. 3 d. nustatytam terminui. Tokiu atveju atsakovė negalėjo priimti sprendimo dėl kontrolės priemonių taikymo, todėl 2007-04-03 sprendimu pareiškėjai pritaikė tik prevencines priemones ir pateikė rekomendacijas. Teismas mano, kad atsakovė pagal savo kompetenciją turi teisę priimti tokio pobūdžio sprendimą ir pagrįstai tai padarė.

Atsakovė skundžiamu sprendimu pavedė VšĮ Mažeikių ligoninės įstaigos vadovui užtikrinti Kokybės sistemos diegimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose tvarkos ir lokalaus medicininio audito nuostatų, patvirtintų LR SAM 1988-10-06 įsakymu Nr. 571 (Žin., 1998, Nr. 89-2469), 4 dalies nuostatų laikymąsi (4.1.1 p.); rekomendavo įstaigos vadovybei: užtikrinti, kad vaikų ligų gydytoja R. L. vykdytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-02-26 įsakymu Nr. 96 (Žin., 1999, Nr. 23-669) patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ ir „Vaikų ligų skyriaus vedėjo pareiginių nuostatų“ nuostatas (4.2.1 p.), užtikrinti, kad vaikų ligų gydytoja V. I. vykdytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999-02-26 įsakymu Nr. 96 (Žin., 1999, Nr. 23-669) patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nuostatas (4.2.2 p.), apsvarstyti klinikinį atvejį visuotinio susirinkimo metu (4.2.3 p.), pašalinti tyrimo metu nustatytus trūkumus (4.2.4 p.), iki 2007-06-02 informuoti Valstybinę medicininio audito inspekciją apie sprendimo Nr. 605 K įvykdymą ir pridėti patvirtintas dokumentų kopijas (5 p.).

Kaip minėta, pareiškėja šių atsakovės sprendime nustatytų įpareigojimų neginčija ir neskundžia, kaip pati nurodo, su jais sutiko ir įvykdė. Pareiškėja į teismą kreipėsi dėl sprendimo aprašomojoje dalyje nurodytų išvadų, kad gydytojos V. I. ir R. L. netinkamai atliko nustatytas pareigas, ir siekia įrodyti, kad minėtos gydytojos tinkamai atliko savo pareigas ir suteikė kokybiškas gydymo paslaugas. Teismui posėdyje nurodė, kad skundą teikia norėdama apsisaugoti nuo būsimo R. S. ieškinio dėl žalos atlyginimo ir apginti ligoninės reputaciją. Nagrinėjant bylą teisme pareiškėja taip pat prašė skirti deontologinę ekspertizę.

Liudytojos R. M. ir D. K. teismo posėdyje tvirtino, kad jos girdėjo gydytojų pokalbį, kad paciento mama R. S. nesutiko, kad jos sūnus būtų vežamas į Šiaulių ligoninę, bei parodė, kad buvo atšauktas užsakytas transportas.

Teismas, vertindamas byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad atsakovė priimdama sprendimą taikyti prevencines priemones pagal savo kompetenciją rinko įrodymus, atlikto analizę, tyrė medžiagą, dokumentus, vertino suteiktų medicininių paslaugų tinkamumą ir savalaikiškumą. Priimtą sprendimą motyvavo audito metu priimtos ataskaitos išvadomis. Šios išvados, teismo manymu, yra pagrįstos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisiniu reglamentavimu.

Atsakovės atlikto medicininio audito metu nustatytas aplinkybes iš dalies patvirtino ir Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus atliktos ekspertizės išvados (b. l. 148-158). LR ABTĮ 57 str. 6 d. numatyta, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas negali vertinti kaip tinkamo įrodymo ekspertizės akte pateiktos 2 ir 4 išvados, kuriose ekspertai vertino teisinio pobūdžio klausimus, nors tai gali daryti tik teismas. Ekspertizėje suformuluoti atsakymai į klausimus, ar pažeidė gydytojos gydytojo pediatro normos atitinkamus reikalavimus, laikytini atsakymais į teisinio pobūdžio klausimus. Teismo ekspertams teikti išvadas teisiniais klausimais draudžia Teismo ekspertizės įstatymo 22 str. 2 d., kurioje nurodoma, kad teisinės žinios teismo ekspertizėje nelaikomos specialiosiomis žiniomis, o teismo ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais.

Ekspertizės akte pateiktoje 3 išvadoje nurodoma, kad 2004-07-12 vaikų ligų gydytoja R. L., įvertinusi paciento T. S. anamnezę ir klinikinius duomenis, pacientui įtarė ūmų neurologinį susirgimą, susijusį su paūmėjusia sistemine liga ir / ar metotreksato pašaliniu poveikiu ir diagnozei patikslinti turėjo skirti neurologo konsultaciją vietoje arba, jei nėra neurologo, perkelti į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą (b. l. 158). Kaip matyti iš nagrinėto teisinio reguliavimo, nors teisės aktai nereglamentuoja skubių neurologo konsultacijų būtinumo, tačiau, kai liga neaiški, progresuojanti ir kelianti grėsmę sveikatai, gydytojas turi skirti specialisto konsultaciją.

Iš bylos medžiagos matyti, kad paciento ligos istorijoje 2004-07-11 2.25 val. gydytoja V. I. nurodė preliminarią diagnozę – jaunatvinis idiopatinis artritas, sisteminė forma, kairės pusės veidinio nervo neuropatija, įtariama migrena, įtariamas šalutinis metotreksato poveikis, tačiau tyrimų plane ji nenumatė diagnozę patikslinančių atitinkamų gydytojų specialistų – vaikų neurologo, reumatologo, oftalmologo – konsultacijų. Sveikatos apsaugos ministro 2004-04-04 įsakymu Nr. V-304 „Dėl vaikų reumatologijos antrinio ir tretinio lygio paslaugų teikimo specialiųjų reikalavimų“ patvirtintų Vaikų reumatologijos antrinio lygio specialiųjų reikalavimų 3 punktas numato, kad įtarus pacientui jaunatviniu artritu (kodas pagal TLK-10 - M 08) pašalinį specifinio šiai ligai gydyti vaisto metotreksato poveikį, jis turi būti gydomas laikantis Vaikų reumatologijos antrinio lygio specialiųjų reikalavimų, t. y. vaikų reumatologijos skyriuje ir gydytojo, turinčio vaikų reumatologo sertifikatą, t. y. pacientui turėjo būti užtikrinta gydytojo reumatologo konsultacija, kad patvirtinus įtariamą susirgimą, jis būtų siunčiamas gydytis pagal nustatytus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pacientas, esant neaiškiai diagnozei, nekviečiant atitinkamų konsultantų ir progresuojant ligai, buvo gydomas VšĮ Mažeikių ligoninės Vaikų ligų skyriuje. Todėl, teismo manymu, atsakovė padarė pagrįstą išvadą, kad gydytoja V. I. nustačiusi, kad liga nėra aiški ir įtarusi kelias diagnozes, nepagrįstai nesiuntė vaiko tirti ir gydyti specialistams (t. y. gydytojui vaikų neurologui ir gydytojui vaikų reumatologui), neorganizavo atitinkamų specialistų konsultacijų ir taip pažeidė gydytojo pediatro normos 6.6.1 punktą. Šis normos punktas įpareigoja vaikų gydytoją siųsti pacientą tirti ir gydyti specialistams ar į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, kai yra klinikinės situacijos: liga yra neaiški, progresuojanti, kelianti grėsmę sveikatai. Gydytojos V. I. ir R. L. atliktų apžiūrų metu užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju paciento liga buvo neaiški, ji progresavo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. L. teismo posėdyje teigė, kad ji siūliusi pacientą vežti į Šiaulių ligoninę, tačiau jo motina R. S. to atsisakiusi. Kaip matyti iš bylos medžiagos, paciento gydymo stacionare istorijoje nėra užfiksuotas raštiškas motinos atsisakymas vežti jos sūnų į Šiaulių ligoninę, todėl teismas laiko, kad ši aplinkybė, kai būtinas atsisakymo patvirtinimas raštu, remiantis liudytojų parodymais neįrodinėtina. Taip pat ir ekspertizės akto 4 išvadoje patvirtinama, kad duomenys apie ketinimus pacientą T. S. perkelti į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje būtų galimybė organizuoti neurologo konsultaciją, prieštaringi (b. l. 158).

Teismui pateiktame ekspertizės akte ekspertai daro išvadą (6), kad paciento T. S. liga 2004-07-11–2004-07-13 VšĮ Mažeikių ligoninėje progresavo, tačiau grėsmingų gyvybei požymių nebuvo (b. l. 158). Teismas pažymi, kad Lietuvos medicinos normoje MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nėra nurodyta, kad liga turi kelti grėsmę gyvybei, tačiau tam, kad pacientas būtų siunčiamas konsultuotis pas specialistus ar į aukštesnio lygio įstaigą, užtenka nustatyti, kad ligos požymiai yra neaiškūs, liga yra progresuojanti ir kelianti grėsmę sveikatai (6.6.1).

Be to, teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme yra įtvirtintas maksimalaus atidumo, dėmesingumo ir rūpestingumo principas, kuriuo vadovaudamiesi sveikatos priežiūros specialistai turi teikti paslaugas pacientams. Aiškinant šį principą nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kiekvienas, juo labiau neaiškus ir progresuojantis susirgimas, yra grėsmingas paciento sveikatai, todėl tokiu atveju sveikatos priežiūros specialistas turi imtis visų įmanomų priemonių, kad nekiltų grėsmė paciento gyvybei ir sveikatai (atlikti visus reikalingus tyrimus, siųsti pas specialistus, į aukštesnio lygio įstaigą ir pan.), būti pakankamai dėmesingas ir atidus.

Pareiškėjos teiginys, kad 1999-02-26 sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 96 patvirtinta medicinos norma MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ nebuvo paskelbta, todėl negali būti laikoma galiojančia, nepagrįstas. Kaip nustatyta byloje, Lietuvos medicinos norma MN 66:1999 „Gydytojas pediatras. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ buvo patvirtinta 1999-02-26 sveikatos apsaugos ministro įsakymu, kuris buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ (Žin., 1999-03-10, Nr. 23-669). Minėto įsakymo 2 punkte nurodoma, kad Sveikatos priežiūros įstaigų vadovams pavedama organizuoti šios normos įdiegimą nuo įsakymo paskelbimo „Valstybės žiniose“ ir užtikrinti gydytojų pediatrų darbą, vadovaujantis normos nurodymais. Taigi, ministro įsakymu buvo nustatyta pareiga sveikatos priežiūrų vadovams (taip pat ir pareiškėjo vadovui) organizuoti minėtos normos įdiegimą ir užtikrinti gydytojų pediatrų darbą, vadovaujantis šio normos nurodymais.

Teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs nustatytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovės Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2007-04-03 sprendimas Nr. 4A-58-605K „Dėl prevencinių priemonių taikymo nustatytiems trūkumams, pažeidimams pašalinti“ yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo naikinti šio sprendimo 3.1, 3.2.1 ir 3.2.2 punktų. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,

nusprendė:

pareiškėjos VšĮ Mažeikių ligoninės skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.