Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. P. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. nuteista pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį bauda 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį bauda 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę, ir I. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – bauda 100 MGL (3766 Eur) dydžio.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1.1. 2015 m. žiemos metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) savo namuose, smurtaudama prieš savo mažametį sūnų D. P., tyčia karšta keptuve sudavė vieną kartą į dešinės kojos blauzdą savo mažamečiui sūnui D. P., tuo nukentėjusiajam D. P. sukeldama fizinį skausmą;

1.2. 2015 m., vasaros metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku(duomenys neskelbtini) savo namuose, smurtaudama prieš savo mažametį sūnų D. P., kumščiu sudavė vieną kartą į dantis savo mažamečiui sūnui D. P., tuo nukentėjusiajam D. P. sukeldama fizinį skausmą, dėl ko tokiais savo veiksmais paveikė D. P. psichinę būseną, sukeldama laikiną psichikos sutrikimą, tuo padarydama D. P. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas tenkinamas iš dalies.

5. Asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 44 straipsnio 5 dalyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą, sudarydamas tokią situaciją, kurioje galėjo sukelti abejonių teismo nešališkumu. Todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

6. Teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas iš asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2010, 2K-489-303/2015).

7. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad kaltinamasis turi teisę gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai būtina teisingumo interesams apsaugoti, nemokamai gauti advokato pagalbą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau EŽTT) aiškindamas šią nuostatą nurodė, kad ji konkrečiai nenurodo naudojimosi šia teise būdo, todėl priemonių, užtikrinančių, kad ši teisė būtų garantuojama valstybių narių sistemose, pasirinkimas paliekamas valstybėms narėms (žr. Quaranta judgment, Series A, no. 205, p. 16, para. 30). Be to, šios teisės traktuojamos kaip Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisingo bylos nagrinėjimo baudžiamajame procese sąvokos elementai. EŽTT praktikoje, be kita ko, pabrėžta, kad kaltinamojo teisė į gynėją (teisė veiksmingai gintis padedant gynėjui) – tai fundamentali teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos dalis, užtikrinanti kitų Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintų garantijų veiksmingumą (pvz., Didžiosios kolegijos 2016 m. rugsėjo 13 d. sprendimas byloje Ibrahim ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr.50541/08, 50571/08, 50573/08ir 40351, par. 255) priimti teisingą sprendimą.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta asmens, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamojo nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje, be kita ko, konstatuojama, jog Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje laiduota kaltinamojo teisė į gynybą suponuoja, kad kaltinamajam turi būti garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo bei užtikrinta galimybė jomis pasinaudoti. Kaltinamojo teisė į gynybą yra viena iš tiesos byloje nustatymo garantijų. Ši teisė laikoma būtina sąlyga įgyvendinant baudžiamojo proceso uždavinį teisingai nubausti kiekvieną nusikaltimą padariusį asmenį ir užtikrinanti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas).

9. Paminėtų teisės normų ir teisminės praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas teismo nešališkumas objektyviuoju aspektu, kadangi apeliantei I. P. nebuvo tinkamai užtikrinta viena iš teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių – teisė į gynybą, taigi, tuo pačiu, ir teisė į teisingą teismą.

9.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistoji gynėjo byloje neturėjo. Ikiteisminio tyrimo metu I. P. savo kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neigė, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, parodymų nedavė. Atsisakymą duoti parodymus teisiamuosiuose posėdžiuose I. P. motyvavo tik tuo, kad neturi gynėjo ir be jo parodymų neduos. Iš 2017 m. spalio 12 d. vykusio teisiamojo posėdžio garso įrašo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog pradėjus kaltinamosios apklausą ji nurodė, kad savo kaltės nepripažįsta bei teigė, jog parodymų be advokato neduos; šiuo metu advokato neturi, nes jis brangiai kainuoja, prašė dviem mėnesiams atidėti teismo posėdį, kad galėtų pasirūpinti advokato pagalba. Posėdžio metu I. P. buvo paaiškinta, kad nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo jai skirti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos parinkto gynėjo, t. y. nurodyta, jog būtinojo gynėjo dalyvavimo pagrindų, numatytų BPK 51 straipsnio 1 dalyje, šioje byloje nėra, akcentuota, kad kaltinamajai teisė turėti gynėją buvo suteikta nuo pirmosios jos apklausos ikiteisminio tyrimo metu momento ir nuo tada kaltinamoji turėjo galimybę pasirūpinti advokato pagalba. Išnagrinėjęs I. P. prašymą, teismas jį patenkino ir byloje paskelbė pertrauką iki 2017 m. lapkričio 23 d., akcentuodamas, kad jeigu I. P. iki būsimo teisiamojo posėdžio nepasirūpins advokato pagalba, byla bus nagrinėjama be jo, išaiškino, kad teismas tik vieną kartą gali suteikti kaltinamajai tokią teisę, t. y. atidėti teismo posėdį tam, kad būtų pasirūpinta advokato pagalba (b. l. 16, 2 tomas; garso įrašas). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad prieš teisiamąjį posėdį – 2017 m. lapkričio 23 d., teisme buvo gautas I. P. prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nurodant, kad ji nesusirado advokato, o valstybės gynėjui pasisamdyti pritrūko laiko (2 t., b. l. 22). Tą pačią dieną po pertraukos buvo tęsiamas baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Iš šio teisiamojo posėdžio garso įrašo, protokolo matyti, kaip I. P. nurodė, jog advokato byloje neturi, pažymėdama, kad jie yra brangūs, o valstybės advokatui pasisamdyti jai neužteko laiko. Teismas konstatavęs, kad I. P. buvo skirta pakankamai laiko advokatui susirasti, nutarė minėto kaltinamosios prašymo dėl teisiamojo posėdžio atidėjimo netenkinti bei tęsti bylos nagrinėjimą.

9.2. Vertinant aukščiau paminėtas bylos aplinkybes visų baudžiamosios bylos duomenų kontekste, spręstina, jog reikšmingų ir pakankamų pagrindų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti minėtą I. P. prašymą ir tokiu būdu užkirsti galimybę pasinaudoti gynėjo pagalba, iš esmės nebuvo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad baudžiamoji byla teisiamajame posėdyje buvo paskirta nagrinėti 2017 m. rugsėjo 28 d., šis posėdis buvo atidėtas. Antrasis posėdis vyko 2017 m. spalio 12 d., tačiau buvo paskelbta pertrauka tam, kad kaltinamoji galėtų susirasti gynėją, kitas teisiamasis posėdis paskirtas 2017 m. lapkričio 23 d. Šią dieną kaltinamoji pateikė prašymą dar kartą atidėti bylos nagrinėjimą, nes jai nepakako laiko susirasti advokato. Tačiau kaltinamosios prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad kaltinamoji turėjo pakankamai laiko susirasti advokatą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo skubėjimas neturėjo jokio pagrindo, nes aplinkybė, kad vieną kartą teisiamasis posėdis buvo atidėtas suteikiant kaltinamajai galimybę susirasti advokatą, nėra absoliutus pagrindas netenkinti pakartotinio tokio prašymo. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju, bylos nagrinėjimas teisme nebuvo užsitęsęs, vyko neilgą laiką - mažiau nei du mėnesius, be to, teismo nustatytas vieno mėnesio ir keleto dienų terminas advokatui susirasti (duomenys neskelbtini) bedarbei nuteistajai, kuri pragyvena tik iš gaunamų išmokų, yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl socialinių įgūdžių stokos, nelaikytinas absoliučiu pasirūpinti tinkamu atstovavimu byloje. Juolab, pripažinti, jog I. P. būtų buvusi tinkamai išaiškinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarka, taip pat nėra pagrindo. Taigi pripažįstama, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad prašydama atidėti paskirtą teismo posėdį, apeliantė taip būtų siekusi vilkinti baudžiamąjį procesą. Taip pat nenustatyti ir kitokie analogiško pobūdžio jos veiksmai ar aplinkybės, kurios, būtų pagrindusios būtinybę, įgyvendinant teisingumo principą, teismui operatyviai ir greitai išnagrinėti baudžiamąją bylą, tuo ribojant kaltinamosios teisę gintis per gynėją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas, atsisakydamas tenkinti minėtą I. P. prašymą, turėjo įvertinti ir tolimesnį viso proceso teisingumą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad kaltinamoji ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino, dėl ko kaltinamosios pozicija dėl jai pareikštų kaltinimų buvo reikšminga. Akcentuotina ir tai, kad I. P. teisiamojo posėdžio metu atsisakė duoti parodymus tik todėl, kad neturėjo gynėjo.

10. Netenkinus I. P. prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, teisiamasis posėdis buvo tęsiamas nuo kaltinamosios apklausos, kuri prasidėjo tuo, kad kaltinamajai buvo priminta jos teisė atsisakyti duoti parodymus. Į tai kaltinamoji atsakė, jog be advokato parodymų neduos. I. P. tolesnis dalyvavimas visame procese iš esmės buvo tik formalus – t. y. jai atsisakius be gynėjo duoti parodymus, buvo tęsiamas įrodymų tyrimas – apklaustas nukentėjusiojo įstatyminis atstovas, liudytojai, kuriems I. P. jokių klausimų neuždavė, vėliau buvo išvardinti byloje esantys dokumentai, klausoma baigiamųjų kalbų. BPK 293 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas negali apriboti baigiamųjų kalbų trukmės, bet teisiamojo posėdžio pirmininkas turi teisę nutraukti baigiamąją kalbą, jeigu ši aiškiai nesusijusi su nagrinėjama byla. Šiuo atveju, kaltinamajai buvo pasiūlyta pasinaudoti teise pasakyti baigiamąją kalbą, tačiau teismas baigiamąją kalbą nutraukė, informuodamas, jog svarstomas klausimas tik dėl to ar kaltinamoji kalta ar nekalta dėl sumušimo, į ką kaltinamoji atsakė, jog nelaiko savęs kalta (b. l. 29, 2 tomas, teisiamojo posėdžio garso įrašas). Kaip matyti, apeliantės jokie gynybos argumentai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo išklausyti ir kaltinamosios dalyvavimas byloje iš esmės buvo tik formalus. Akivaizdu, jog toks formalus I. P. dalyvavimas teismo posėdyje neužtikrina teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.

11. Nors pirmosios instancijos teismas nagrinėjant bylą akcentavo, jog nėra būtinio gynėjo dalyvavimo pagrindų, kurie yra numatyti BPK 51 straipsnio 1 dalyje, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į apeliantės aukščiau aptartą procesinį elgesį, taip pat įvertinus ir tą aplinkybę, kad apeliantės šeima nuo 2015 m. lapkričio 5 d. dėl socialinių įgūdžių stokos yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą (1 t., b. l. 173), kyla pagrįstų abejonių, ar ji galėjo pati tinkamai ir veiksmingai apginti savo interesus be gynėjo pagalbos, į ką pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, taip pat privalėjo atsižvelgti ir įvertinti. Juolab, kad BPK 51 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas motyvuota nutartimi turi teisę pripažinti, kad gynėjo dalyvavimas būtinas, jeigu, jo nuomone, be gynėjo pagalbos kaltinamojo teisės ar teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami.

12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė iš BPK 44 straipsnio 8 dalies kylančių reikalavimų dėl kaltinamojo asmens teisės gintis per pasirinktą gynėją arba gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka ir taip padarė esminį BPK pažeidimą, kuris nepagrįstai suvaržė įstatymo garantuojamas I. P. teises, tuo pačiu neužtikrino jai teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, todėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendis naikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.