- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- e2-115-223/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-06203-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Mėlinauskienė
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- I. T., A. V., R. A.
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio miesto 3-iojo notarų biuro
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams I. T., A. V., R. A., trečiajam asmeniui Panevėžio miesto 3-iojo notarų biuro notarei V. P. ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ir jo atstovas ieškininius reikalavimus palaiko pilnai ir prašo pripažinti negaliojančiu 2015-03-30 R. J. S. pasirašytą testamentą, patvirtintą Panevėžio miesto 3-iojo notarų biuro notarės V. P., notarinis registras Nr.1005.
Ieškovo atstovas nurodė, kad ieškinyje yra nurodyti visi motyvai, kurių pagrindu R. J. S. testamentas turi būti pripažintas negaliojančiu. Tai patvirtino ir eksperto išvada, kurioje nurodyta, kad testamento sudarymo metu testatorius R. J. S. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismo posėdžio metu ekspertas taip pat patvirtino, kad testatoriaus artimieji galėjo ir nepastebėti tikrosios R. J. S. būsenos.
Ieškovas paaiškino, kad jo brolis R. J. S. paskutiniu metu iki jo mirties buvo neadekvatus, 2 savaitės iki mirties , kaip ir paskutinę gyvenimo dieną, jau nekalbėjo, nesuprato kas vyksta. Tai jam sakė J. S., kuris lankydavosi pas R. J. S. namuose. J. S. taip pat minėjo, jog 2015-03-30 buvo atvažiavęs pas testatorių apie 10 val. , o šis tik gulėjo, žiūrėjo į viršų ir nieko nekalbėjo. Jis su broliu bendraudavo telefonu kas 2-3 mėn. vieną kartą pasiskambindavo, tačiau brolis telefonu imdavo ant jo šaukti. Paskutinį kartą brolį matė prieš 2 metus. Jie 2009-2010 metais susipyko , nes R. J. S. negrąžino jam pinigų. Tada R. J. S. supyko, jam davė 29 000 Lt, o jo sūnui ( savo krikštasūniui) davė 30 000 Lt. Kai jis matė brolį, šis buvo visas geltonas, siūlė jam eiti pas gydytoją. Kokius vaistus vartojo brolis nežino, skųsdavosi, kad skauda nugarą. Pripažįsta, kad yra parašęs byloje esančius laiškus broliui, bet po šių laiškų parašymo su broliu susitaikė.
Atsakovai ir jų atstovas su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė I. T. paaiškino, kad su R. J. S. kartu gyveno 33 metus, bet santuokos nesudarė. Kartu su R. J. S. rūpinosi jo tėvais, o V. S. tuo nesirūpino. Po tėvų mirties prasidėjo V. S. skambučiai atiduoti pinigus ( 29 000 Lt) už namą. Kadangi ji kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį su testatoriumi, tai žino , kad šis pervedė pinigus už mišką ieškovui, jo buvusiai žmonai. R. J. S. santykiai su ieškovu buvo prasti, nes šis vis reikalaudavo pinigų. Jau kokie 5 metai, kai broliai nesimatė ir nesišnekėjo. R. J. S. skundėsi, kad skauda nugarą, jis visas pagelto, bet pas gydytojus atsisakė eiti. Jis vaikščiojo iki pat mirties ir viską suprato. Kartais sakydavo, kad nieko nepaliks klaipėdiečiams, t. y. ieškovui ir jo šeimos nariams. R. J. S. jau seniai galvojo apie testamento sudarymą, maždaug 2 savaitės iki mirties jis kalbėjo telefonu su notare. A. V. atvežė notarę į namus. Po to jis kartu su A. V. skaitė testamentą, kalbėjosi.
Atsakovas A. V. paaiškino, kad R. J. S. pykosi su ieškovu ir vis sakydavo, kad tarp jų nėra nieko bendra, minėjo, kad „(duomenys neskelbtini)“ nieko nepaliks. Jis skundėsi nugaros skausmais, daugiau nieko nesakydavo. R. J. S. buvo supykęs ir ant ieškovo sūnaus, kuriam davė 30000 Lt. R. J. S. apie metus laiko jau buvo pageltęs, labai kosėdavo, kokis vaistus vartojo nežino, pas gydytojus nesilankydavo. R. J. S. pats paprašė jo atvežti į namus notarę.
Atsakovė R. A. paaiškino, kad su pusbroliu R. J. S. bendraudavo, o šis vis sakydavo apie brolį V. S. , kad šis yra godus, vis prašo pinigų už žemę ir namą. Sakydavo, kad pinigus broliui atidavė. R. J. S. pyko ant brolio. Ji nežinojo apie testamentą, tik vėliau apie tai jai pasakė brolis A. V..
Atsakovų atstovas nurodė, kad testamento pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.89 str. praktika yra nuosekliai suformuota, t. y. priimant sprendimą tokiose bylose turi būti atsižvelgiama į testamento turinį, testatoriaus elgesio nuoseklumą. LAT nurodė, kad privaloma gerbti testatoriaus valią, kadangi to reikalauja gera moralė, o testamentas gali būti nuginčytas tik išskirtinais atvejais, padarius neabejotiną išvadą, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Šios bylos duomenys tokios išvados neleidžia padaryti. Nei vienas iš liudytojų nenurodė faktų, kad testatorius turėjo psichikos sutrikimų, R. J. S. iki pat mirties viską suprato, atpažindavo žmones, nenusišnekėjo. Ieškovo liudytojų parodymai yra tendencingi, nenuoseklūs, liudytojai painiojaisi datose. Ypatingai svarbūs yra notarė parodymai, kuri paaiškino, kad pats testatorius užsakė notarę, su ja normaliai bendravo, paaiškino, kad buvo du testamento projektai, iš kurių vieną pasirinko pats testatorius. Ekspertizės aktas vertintinas kritiškai, nes paremtas teorinio pobūdžio samprotavimais, nėra jokių psichinių sutrikimų, kurie būtų pagrindas daryti būtent tokią ekspertizės išvadą. Ekspertizės aktas prieštarauja kitiems įrodymams. Testamento turinys atitinka testatoriaus valią, duomenų apie poveikį testatoriui nėra, turtas paliktas artimiausiems žmonėms, su kuriais testatorius ilgai bendravo.
Tretysis asmuo notarė V. P. paaiškino, kad telefonu buvo užregistruotas jos iškvietimas į namus pas R. J. S.. Pirmas vizitas į namus buvo 2015-03-26, o testamentas buvo patvirtintas 2015-03-30 antrojo vizito metu. Pirmojo vizito metu testatorius jai išreiškė savo valią dėl testamento turinio, buvo kalbama apie kelis testamento variantus, t. y. buvo du testamento variantai. Ji su testatoriumi kalbėjosi viena, kitų asmenų nebuvo, šis buvo visiškai orientuotas, viską suprato, žinojo ko nori ir viską suprato, buvo apsisprendęs kam paliks kokį turtą, pats samprotavo, išsakė savo nuomonę.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad 2015 m. kovo 30 d. Panevėžio miesto 3-iojo notarų biuro notarė V. P. patvirtino R.J. S., a. k. (duomenys neskelbtini) testamentą ( b. l. 6-7), kuriuo jis savo turtą paliko I. T., A. V. ir R. A.. Testatorius R. J. S. mirė (duomenys neskelbtini). ( b. l . 8). Iš 2015-06-25 notarės liudijimo ( b. l. 9) matyti, kad po R. J. S. mirties pareiškimą dėl palikimo priėmimo pateikė V. S., A. V., I. T., R. A.. Iš paveldėjimo bylos kopijos ( b. l. 105- 140 ) matyti, kad notarui pareiškimus apie palikimo priėmimą pateikė A. V., I. T., R. A., V. S., 2015-03-26 buvo surašytas testamento projektas, ant kurio testatorius pasirašė, kad tinka, bei pasirašė ant notarinės knygos . Iš Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės ( b. l. 89-90) matyti, kad greitoji med. Pagalba buvo kviečiama dėl staigaus sąmonės netekimo, čiuopiamos padidėję kepenys, diagnozė- koma, išeičių stadija, kepenų cirozė. Iš 2015-04-29 Patologoanatominės epikrizės ir Patologoanatominės diagnozės ( b. l. 11-12) matyti, kad R. J. S. sirgo plaučiu vėžiu, išplitusiu į kepenis ir regiono limfmazgius, apie 3 mėn. prieš mirtį pasireiškė kepenų funkcijos nepakankamumas , išryškėjo gelta, didėjo vėžinė intoksikacija. Iš raštelių ( b. l. 61-62) matyti, kad V. S. yra rašęs broliui R. J. S.. Iš R. S. sąskaitos išrašo ( b. l. 63 ) matyti, kad 2011 m. R. S. buvo pervedęs nemažas pinigų sumas V. S. ir A. S.. Iš 2016 m.03-22-04.20 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr.87 TPK-34/2016 ( b. l. 152-154) matyti, kad R. J. S., sudarydamas 2015-03-30 testamentą, tikėtinai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti ir dėl jam diagnozuotų ligų negebėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti ir 2015-03-26, pasirašydamas testamento projektą.
Testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus. Pagal CK 5.15 str. 2 d. testamentą gali sudaryti tik veiksnus asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Taigi testamento negali sudaryti pilnamečiai asmenys, kurie negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nors jie ir nėra teismo pripažinti neveiksniais arba jų veiksnumas neapribotas. Sudarytas testamentas gali būti nuginčijamas (CK 5.17 str.). Tuo atveju, kai ginčijamas testamentas, kurio sudarymo metu testatoriaus atžvilgiu nebuvo galiojančio teismo sprendimo dėl jo pripažinimo neveiksniu, toks testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu (CK 1.78 str. 2, 4 d., 5.16 str. 2 d.) CK 1.89 str. pagrindu.
Civiliniai įstatymai numato galimybę asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas. Ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 str.2 d.), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 str.). Būtent šiuo pagrindu ieškinį ir pareiškė ieškovas V. S.. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, nurodęs, kad nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė.
Tokiu būdu, byloje , siekiant išsiaiškinti ar R. J. S. 2015 metų kovo 30 d. testamento sudarymo metu suprato savo veiksmų reikšmę ir galėjo juos valdyti, ieškovo prašymu buvo paskirta pomirtinė psichiatrinė ekspertizė ( b. l. 145). Ekspertams buvo išsiųsta visa civilinės bylos medžiaga ir medicininė dokumentacija. Iš 2016. 03.22-04.20 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr.87 TPK-34/2016 ( b. l. 152-154) matyti, kad ištyrę medicininę dokumentaciją ir bylos medžiagą, Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai davė tikėtiną išvadą, kad R. J. S. , miręs (duomenys neskelbtini), sudarydamas 2015-03-30 testamentą, tikėtina negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.
Eksperto išvada teismui nėra privaloma, ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (CPK 218 str. 1 d. ). Taigi, ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.
Bylos nagrinėjimo metu teismo posėdyje buvo išklausyti liudytojai, kurie asmeniškai bendravo su testatoriumi R. J. S. iki testamento sudarymo momento , o taip pat testamento sudarymo dieną, todėl jų pateikti faktiniai duomenys apie testatoriaus psichinę ir fizinę sveikatos būklę, jo norus ir siekius yra svarbūs, siekiant nustatyti objektyvią tiesą . Liudytojai R. T. , J. P., D. K. , R. P., D. A. R. parodė, kad bendraujant su R. J. S. jokių abejonių dėl šio psichinės būklės ir gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti neiškilo, nes testatorius orientavosi aplinkoje, pažindavo žmones, su jais normaliai ir adekvačiai bendraudavo, o taip pat tą aplinkybę, kad testatoriaus R. J. S. santykiai su broliu V. S. buvo gana konfliktiški. Minėti liudytojai patys betarpiškai bendraudavo su R. J. S. gana ilgą laiką ir įvairiu metu bei įvairiu intensyvumu, todėl jų parodymų visuma leidžia sudaryti pilną vaizdą apie gana ilgą R. J. S. gyvenimo laikotarpį iki testamento sudarymo. Notarė V. P., patvirtinusi R. J. S. testamentą, kuri nėra suinteresuota bylos baigtimi paaiškino, kad sudarydamas testamentą R. J. S. buvo adekvatus, suprato savo veiksmus, pats išreiškė savo valią kaip testamentu turėtų būti padalintas jo turtas, pasirinko vieną iš dviejų testamento variantų, samprotavo , reiškė savo nuomonę. Atkreiptinas dėmesys, kad notarė su testatoriumi bendravo du kartus: 2015-03-26 ir 2015-03-30, taigi bendravimas buvo pakankamos trukmės, kad notarė galėtų objektyviai įvertinti testatoriaus būklę. Atkreiptinas dėmesys, kad notarė teismo posėdžio metu patvirtino, kad testamento sudarymo momentu įsitikino R. J. S. veiksnumu, jokių abejonių dėl jo gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti jai nekilo. Įstatymas nenumato notarui pareigos vertinti sudaromo sandorio racionalumą, nes tokia pareiga tenka jį sudarančioms šalims, kaip ir nenumato, kad notarė privalo reikalauti pažymos iš psichiatro. Įstatymas numato notaro pareigą patikrinti asmens veiksnumą t. y. jo gebėjimą sandorio sudarymo metu suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti bei išaiškinti asmenims atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes (Notariato įst. 2 str. 1 d., 26 str. 1 d., 30 str., 32 str.,). Šią savo pareigą notarė pilnai vykdė, o bylos duomenys tvirtina, kad prieš tvirtindama testamentą (vienašalį sandorį) notarė įsitikino R. J. S. veiksnumu. Taigi, konstatuotina, kad teismas neturi pagrindo abejoti notarės parodymais, ir laikosi nuomonės, kad objektyviausiai testatoriaus būklę apibūdina būtent notarė, kuri nėra susijusi su bylos šalimis jokiais giminystės ryšiais, neturi jokio intereso bylos baigtimi.
Kas liečia liudytojų J. S., A. S., S. K. paaiškinimus, tai pirmiausia liudytojai A. S. (buvusi ieškovo sutuoktinė) ir S.K. su testatoriumi asmeniškai nebendravo gana ilgą laiką iki pastarojo mirties, t. y. liudytoja A. S. retai bendraudavo telefonu, o S. K., jo teigimu, nematė R. J. S. apie pusmetį laiko iki jo mirties. Taigi, liudytojas S. K. paaiškinimus apie testatoriaus būklę laikotarpyje 6 mėn. iki mirties davė jo nematęs, iš kitų asmenų kalbų, ir teigia, kad jau prieš pusę metų, kai su juo paskutinį kartą bendravo, R. J. S. jau neatsakydavo į klausimus, kalba buvo nesąmoninga. Tokie liudytojo paaiškinimai neatitinka kitų artimiau bendravusių su juo asmenų paaiškinimų . Liudytoja A. S. išvis nepateikė jokių faktų, kurie apibūdintų testatoriaus psichinę būklę. Taigi, liudytojų S. K. ir A. S. paaiškinimai negali būti laikomi patikimais ir logiškais, kadangi liudytojai artimiausiu laiku iki testamento sudarymo asmeniškai su testatoriumi nebendravo. Kas liečia liudytojo J. S. paaiškinimus, tai nurodė, kad kai kurie R. J. S. veiksmai ir žodžiai sukėlė jam abejonių dėl pastarojo gebėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, tačiau pakankamai tai pagrindžiančių faktų šis liudytojas nenurodė. Tokie liudytojo teiginiai kaip R. J. S. posakis „atnešk dovanų“, ar blaškymasis tarp pokalbio temų, išsakyti senų laikų prisiminimai , koliojimasis , nuotaikų kaita nerodo asmens psichinių sutrikimų. Tai gali būti tiek asmens charakterio bruožai, tiek fizine liga sergančio asmens elgesys. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir šis liudytojas patvirtino, kad R. J. S. jį pažino, bendravo kaip su pažįstamu asmeniu.
Taigi, įvertinęs visų jau minėtų liudytojų paaiškinimus, jų logiškumo, nuoseklumo, atitikimo vienas kitą aspektais, teismas daro išvadą, kad patikimesni yra liudytojų R. T. , J. P., D. K. , R. P., D.A. R. parodymai, kurie sudaro vieningą visumą, vienas kitam neprieštarauja , atitinka atsakovų ir trečiojo asmens paaiškinimus, todėl jais remtinasi priimant sprendimą.
Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei juos taikant (CK 1.5 str. 4 d.). Ši nuostata taikytina ir įrodymų vertinimui, todėl išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės. Jei išlieka bent menkiausia abejonė, testatoriaus valia turi būti besąlygiškai gerbiama. Teismas, kiek leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, jog testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija. Taigi, kai pateikiama išvada, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės , tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turi būti aiškiai pagrindžiama, kad konkrečiu reikšmingu bylai momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus. Paprastai tokia asmens fizinė ir mentalinė būklė yra pastebima aplinkinių su juo bendraujančių asmenų, juolab artimųjų giminaičių, kurių moralinė pareiga rūpintis testatoriumi kai kuriais atvejais įgyja ir teisinę formą . Taigi testatoriaus gebėjimai suprasti savo veiksmų reikšmę gali būti įrodinėjami ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, testatoriaus asmeniniais raštais ir pan., todėl visi jose esantys duomenys privalo būti teismo ištirti ir įvertinti (CPK 185 str.).
Kaip jau minėta, liudytojų, atsakovų ir trečiojo asmens parodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad testatorius suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti, tuo tarpu Ekspertizės akte yra nurodyta, jog R. J. S. testamento sudarymo metu nesuprato savo veiksmų ir negalėjo jų valdyti. Bylos nagrinėjimo metu buvo išreikštas prašymas skirti byloje pakartotinę teismo ekspertizę.
CPK 219 str. 1 d. numato, kad jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę. To paties straipsnio 2 d. numato, kad jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams. Taigi, iš šios įstatyminės normos prasmės seka, kad pakartotinė teismo ekspertizė gali būti skiriama esant bent vienai iš šių sąlygų:1) jei teismui kyla abejonių dėl ekspertizės išvados pagrįstumo, 2) jei yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų. Byloje nėra kitų ekspertų išvadų. Pakartotinės ekspertizės skyrimas yra teismo diskrecijos teisė, o pakartotinė ekspertizė gali būti skiriama tik tada, kai teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, kuri turėtų susiformuoti byloje esančių įrodymų bei šalių argumentų pagrindu. Įrodinėjimo procesas nėra begalinis, procesas privalo vykti vadovaujantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, o pakartotinės ekspertizės skyrimas neišvengiamai užvilkintų bylos nagrinėjimą, todėl prašymas dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo buvo atmestas.
Kas liečia ekspertizės aktą, tai įvertinus byloje surinktus įrodymus, tai konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje remtis iš esmės vien ekspertizės akto išvadomis, nėra pakankamo pagrindo, nes testatorius, kad ir kokia buvo jo sveikatos būklė, visai nesilankė sveikatos priežiūros įstaigose ir nėra pakankamai išsamių medicininių duomenų, leidžiančių konstatuoti jo būklę testamento sudarymo metu. Ekspertizės akto išvados paremtos tik VšĮ RPL stacionare ligos istorija, tačiau testatorius ligoninėje buvo gydomas tik truputį daugiau nei 2 val., atvyko jau be sąmonės, sunkios būklės, praktiškai vyko reanimacinis gydymas ( b. l. 153 – būklė sunki, pradėtas gaivinimas). Faktiškai R. J. S. diagnozės buvo nustatytos patologoanatomo atlikto skrodimo pagrindu. Taigi, medicininių duomenų apie testatoriaus ligos eigą, simptomus, gydymą ir naudotus medikamentus nėra. Tai byloje fiksuota iš liudytojų parodymų, kad R. J. S. vartojo vaistus nuo skausmo Ketanov ir skundėsi nugaros skausmais. Duomenų apie tai, kad testatorius naudojo medikamentus, galinčius paveikti jo psichinę būklę ir gebėjimą suprasti savo veiksmus ir juos valdyti byloje nėra. Ekspertizės akte pateiktos išvados – kad testamento sudarymo metu R. J. S. tikėtinai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti – nepagrindžia faktiniai tyrimo duomenys, taip pat ji neatitinka kitų byloje esančių įrodymų. Kaip jau minėta, byloje buvo apklaustas ne vienas liudytojas, iš jų parodymų galima spręsti, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, todėl galėjo išreikšti ir savo tikrąją valią dėl testamento turinio. Ekspertas teismo posėdyje aiškindamas pateiktą ekspertizės išvadą, kategoriškai nepatvirtino, jog testatorius testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės. Ekspertizės akte nurodyta, kad „..didėjant intoksikacijai šiuos sutrikimus lydi tranzitoriniai( praeinantys) sąmonės sutrikimai“. Iš to galima spręsti, kad net sergant tokiomis ligomis galimi ir sąmonės prašviesėjimai, kurių metu asmuo gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Duomenų, kad testamento sudarymo metu testatoriaus sąmonė buvo sutrikusi nėra. Taip pat įvertinus ekspertizės akto aprašomąją ir konstatuojamąją dalis, matyti, kad faktiškai ekspertizės aktas yra paremtas daugiau teorine moksline medžiaga nei faktiniais testatoriaus ligos simptomais ir požymiais, neįvertinti liudytojų paaiškinimai, akto išvados neišplaukia iš akto aprašomosios dalies. Įvertinus R. J. S. nustatytas diagnozes ir eksperto paaiškinimus teismo posėdžio metu, matyti, kad pagrindinė liga, galėjusi įtakoti jo psichinę būklę, buvo hepatinė encefalopatija, kitos ligos tiesioginės įtakos ligonio psichinei būklei negalėjo turėti. Hepatinė encefalopatija– potencialiai grįžtama neuropsichikos būklė, kuri atsiranda dėl ūminio kepenų nepakankamumo ar kepenų cirozės ir pasireiškia sąmonės, asmenybės bei elgesio sutrikimais, raumenų nervų funkcijų sutrikimu. Tai reiškia, kad asmens , kuriam diagnozuota ši liga, būsena gali keistis, t.y. kai organizmas dėl sutrikusios kepenų veiklos yra apnuodijamas toksinėmis medžiagomis ir jos pasiekia smegenys, asmens fizinė ir psichinė būklė pablogėja, tačiau būklė gali ir pagerėti. To nepaneigė ir ekspertas. Todėl įvertinus šiuos motyvus, atsakovų, trečiojo asmens ir liudytojų paaiškinimus, galima teigti, kad testamento sudarymo momentu R. J. S. sveikatos būklė buvo tokia, kad leido jam suprasti savo veiksmų reikšmę, išreikšti savo norus ir suformuluoti savo valią notarei. Atkreiptinas dėmesys, kad pripažinimas, kad asmuo dėl psichikos ligos arba psichikos sveikatos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti turi du kriterijus: medicininį – ar asmens psichikos liga ar psichikos sveikatos sutrikimas yra psichiatro diagnozuotas ir patvirtintas negalavimas, pagal galiojančią ligų klasifikaciją priskiriamas psichikos ligoms bei teisinis – asmens galėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Taigi testatoriaus silpna sveikata ar diagnozuotos sunkios ligos nesudaro pagrindo suabejoti jo veiksnumu. Net ir ne bet kuris psichikos sutrikimas yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu; o būtina nustatyti, kad asmuo dėl psichikos sutrikimo, ligos ar silpnaprotystės negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti – turi būti įvertinama, kaip psichikos sutrikimas paveikia asmens elgesį, jo sugebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Duomenų apie tai, kad testatorius sirgo psichine liga nėra, kaip nėra ir duomenų apie jo psichikos sutrikimus.
Tokiu būdu, esant prieštaringiems įrodymams dėl to paties fakto, kurio patikrinti objektyvių galimybių nėra, nes testatorius yra miręs, teismas turi vertinti visas su byla susijusias faktines aplinkybes, kurios gali padėti susidaryti pagrįstą nuomonę apie testatoriaus gyvenimo sąlygas ir būdą, santykius su įpėdiniais, kuriems paliktas turtas, ir įpėdiniais, ginčijančiais testamentą, galimus testatoriaus argumentus dėl turto palikimo. Aplinkybė, kad testatorius testamento sudarymo metu turėjo sveikatos sutrikimų, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad jis negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo. Tai, kad testatorius R. J. S. savo turtą testamentu paskirstė keliems įpėdiniams tik parodo, kad jis žinojo kokį konkretų turtą turi, gebėjo išreikšti savo nuomonę , ją tinkamai suformuluoti ir ją išdėstyti notarei. Testatoriaus valia, išdėstyta 2015-03-30 testamente yra logiška, pagrįsta gyvenimiška situacija , atitinka protingumo kriterijų ir tokioje situacijoje esančio asmens elgesio standartus. Visiškai logiška ir suprantama, kad R. J. S. turtą paskirstė tarp su juo 33 metus išgyvenusios I. T. bei pusbrolio A. V. ir pusseserės R. A., kurie artimai ir dažnai su juo bendraudavo. Turtas paskirstytas racionaliai , t. y. tokiu būdu, kad būtų patogu juo įpėdiniams naudotis: žemės sklypo dalis palikta A. V., kuris yra sklypo bendrasavininkis, o žemės sklypas su gyvenamuoju namu paliktas testatoriaus sugyventinei I. T., kuri ten ir gyvena, bei jau minėtai R. A.. Tai logiškas, racionalus , suprantamas ir motyvuotas bei protingas turto palikimo būdas. Galima taip pat suprasti testatoriaus valią nepalikti turto savo broliui V. S., nes byloje neginčijamai nustatyta, kad santykiai tarp brolių buvo konfliktiški ir įtempti, jie praktiškai ilgą laiką nebendravo, tik retkarčiais kalbėdavosi telefonu, bet net ir šių pokalbių metu jie susipykdavo. Vien ieškovo V. S. broliui rašytų laiškų ( ieškovas pripažino šį faktą) turinys leidžia daryti išvada, kad priešiškumas buvo gana stiprus, toks laiškas galėjo giliai įžeisti testatoriaus jausmus. Be to, kaip matyti R. J. S. broliui V. S. ir jo sūnui buvo davęs nemažas pinigines sumas, taigi galėjo būti įsitikinęs, kad su jais pilnai atsiskaitė ir galima likusį turtą paskirstyti savo nuožiūra.
Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus . Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais( CPK 7 str.). Teismo posėdžio metu apklausti jau minėti liudytojai patvirtino, kad bendravimo metu jokių abejonių dėl R.J. S. sveikatos būklės jiems nekilo, jis elgėsi adekvačiai konkrečiai situacijai, vertino savo poelgius, iš anksto planavo sudaryti testamentą , kvietė notarę, buvo paruošti du testamento projektai. Mirusio asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbiama, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais.
Taigi, teismas atmeta Ekspertizės akto išvadas ir juo nesivadovauja dėl jau minėtų argumentų ( CPK 218 str.) , testatoriaus R.J. S. tikroji valia atitiko jo 2012-05-22 testamente išdėstytą valią, testatoriaus valia turi būti gerbiama , testamento sudarymo metu testatorius suprato savo veiksmus ir galėjo juos valdyti , todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos atsakovės I. T. naudai ( b. l. 72), kurios neviršija nustatytų Rekomendacijų, bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai iš ieškovo nepriteistinos, nes jis nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei yra atleistas ( CPK 88 str.,92 str., 93 str., 96 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš V. S., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovės I. T., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 1500 EUR ( vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) advokato atstovavimo išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Panevėžio miesto apylinkės teismą.